(1146) Visiškai tarp kitko: pasvarstymai apie romanus su istoriniu pamušalu

raugė prieš porą savaičių parskraidino iš Londono dovaną – nemokamai platinamo laikraščio Evening Standard 2018 XII 11 numerį. Žino, kad vartyt puslapius vienas maloniausių dalykų. Bet tik šiandien, įžangai į šventes prasidėjus, kai nebereikia darban, vartinėju žiūrinėju skaitinėju. — Kalėdinių dovanų pirkimo metas, tai net 12 puslapių su kolontitulu LAST-MINUTE GIFT GUIDE. 50-am – knygos, kurias siūloma pirkt dovanot. „Pick up their page-turner / Read all about it: Ben Walsh has plenty of tempting tomes for the bibliophile in your life.“
Pasiūlytos šešios knygos, daugiau negu trečdalį puslapio užima Duracellio reklama (jei prie knygos pridėsi baterijų pakuotę – tai dovana bus visiškai sukomplektuota, полный комплект; na, nebent knygą tektų skaityt kur nėra elektros ar naktį po antklode pasislėpus, – tada tikrai praverstų; o gal čia kokia užuomina apie gilią mintį, kad žmogus turi turėt galimybių skaityti knygą bet kur ir bet kada?). — Siūlo rinktis. Ką pasirinkčiau? Aišku, tik pagal reklaminius anonsus spręsdamas. Aišku, tai tik žaidimas.

— pasakojimas, atsispiriantis nuo ko nors nesugalvoto, bent man, visad atrodo turintis daugiau šansų būt įdomus ne tik pačiam pasakotojui; na taip, galima kibt: o ką pats pasakotojas išgyvenęs – negi sugalvota?; nesileidžiant į svarstymus galima paprasčiau pasakyt: pasakojimas, kurio atspirties taškas – prieš tam tikrą laiką buvęs įvykis ar gyvenęs žmogus. Gana išvedžiojimų, per pavyzdžius mėginsiu pasakyt, ką turiu omeny: Jakučiūno Servijaus Galo užrašus skaityt buvo įdomiau negu Lalagę; Žagrakalytės Eigulio dukrą – negu Klarą (ir Lalagę, ir Klarą – irgi skaityt įdomu, bet tas įdomumas, kaip čia pasakius, antrinis – kompozicijos, stiliaus, žodžiu, labiau formos negu turinio; kaip, ne kas, estetinis, ne pažintinis įdomumas). Šlepikas puikus pasakotojas, bet trumpųjų istorijų; gerai, kad Mano vardas – Marytė tik tokio storumo. Šaltenio du paskutiniai romanai (Demonų amžius ir Žydų karalaitės dienoraštis) irgi atremti į šį tą nesugalvoto; empatija (gal net per daug), kinematografiški epizodai, geras stilius; visokie dvasiniai judesiai gerai, bet, nežinau, intrigos, veiksmo, tempo stinga; skaitai, bet negali sakyt, kad tai an enthralling read – reikia pastangų, kad neužverstum nebaigęs. Yra romanų, kur veiksmo ir intrigos gal net per daug (tarkim, Mindaugo Milinio Partizanas), bet kad stilius prastas. Ir kartais pagalvoji: Lietuvos Walteris Scottas Sofija Tyzenfauzaitė, ar jau turim ką geresnio? Sakysit, baik juokus, aišku, turim, – Kristiną Sabaliauskaitę; gali būt (nors tik pusantros Silva rerum knygos teįveikiau, nebeįdomu pasidarė; bet greičiausiai išimtis esu). Gal ir Lietuvoj galėtų atsiras kas nors panašaus kaip Švedijoj? Stefan Thunberg + Anders Roslund = Anton Svensson (lietuviškam duete, bent man norėtųs, kad antrasis dėmuo būtų istorinis, ne kriminalinis). Nebūtina, kad kaskart išeitų oi! ai!, tiesiog geru stilium parašytų pažintine prasme įdomių pasakojimų norėtųs; kad: pradėjai – ir pagavo, ir nepaleidžia, ir iki pabaigos.
— — praeitą savaitę bibliotekon buvo užsukęs AlmG (prašė padaryt kopijas kelių dalykų, buvusių Sietyne; padariau–pasiėmė), šnektelėjom, šio to ėmė klausinėt, tarkim, gal žinąs, kur galėtų būt Aleksio Churgino biblioteka?, jis juk priglaudė pasitraukusio Henriko Radausko bent jau dalį knygų?; seniai seniai AlmG buvo pasiskolinęs Rilkės tomelį vokiškai iš AlCh, bet tai nesvarbu, tik šiaip; pažadėjau paklaust žmogaus, galinčio žinot – rašiusio apie Hamleto vertimo redagavimą ir irgi biblioteka besidomėjusio (norėjo sužinot, kokius Šekspyro vertimus AlCh savo bibliotekoj turėjo); o gal aš skaitęs tokią knygą – Tomasz Łubieński, Wszystko w rodzinie? (užrašė, kitaip būčiau neprisiminęs); aišku, ne; visai gali būt, kad tos knygos veikėjo Ekso prototipas – AlCh [XII 23: ne, prototipas greičiausiai kitas – AlSl, žr. įrašo komentarus]. Knygos anotacija iš lubimyczytac.pl:

Paskaitinėjau recenziją wyborczoj.pl (książka wybitna, lektura obowiązkowa; išvertus lietuvių kalbon ir paskleidus gandą apie galimą prototipą, kiek egzempliorių būtų nupirkta?); pažiūrėjau, ką dar TomŁ parašęs: visai įdomu būtų bent jau pavartinėt ir jo knygas apie Adomą Mickevičių (M jak Mickiewicz), Kiprijoną Norvidą (Norwid wraca do Paryża), – : stop!
— — — taip, iš tokių visokių pasvarstymų/pasvaičiojimų jokios naudos.
(Ir kas iš to? – kartą tiesiai šviesiai paklausė žmogus, kuriam mėginau įrodyt: straipsnis gali būt įdomus ne tik todėl, kad apie dar nežinomus dalykus rašoma, bet ir todėl, kad žinomi dalykai kitaip nei tikėtumeis interpretuojami. – Nieko iš to. Kodėl kas nors turi būt iš to? Tas irgi gali būt įdomu. — Taip, prisiminimą galima suprast kaip mėginimą teisintis, kodėl toks, kaip čia pasakius, nekonstruktyvus šitas įrašas: nieko nepasiūlyta nei nepasisiūlyta.)
Digresija (XII 23) Kai, deja, savo vardo neužrašęs komentatorius nurodė, kas beveik neabejotinai yra Łubieńskio romano pagrindinio veikėjo prototipas, – KGB kontržvalgybos pulk. Aleksandras Slavinas, prisiminiau (per Vokietiją susisiejo) šįmet Kultūros baruos skelbtus Virgilijaus Čepaičio atsiminimus-kroniką Sugrįžimas į žemėlapį: Aukščiausioji Taryba nuo 1991-01-13 iki 1991-11-03. Vasariniam numery esantis gabalas prasidėjo taip:

Lietuvos laisvės lyga, prašiusi priimti įstatymą, draudžiantį Lietuvos ateities forumo (LAF) veiklą Lietuvoje, turbūt buvo teisi. Atsiėmę Saugumo rūmus, priešais kuriuos ilgai stovėjo Lenino paminklas, radome tokį Lietuvos SSR KGB vadovo generolo Caplino raportą savo viršininkams Maskvoje:
     „Siunčiame „Tiesos“ laikraštyje išspausdinto straipsnio vertimą ir kserokopiją. Straipsnis parašytas pagal pranešimą „Lietuvos ateities forume“ – gausiame opoziciškai Vytauto Landsbergio valdančiajai grupuotei nusiteikusių autoritetingų mokslo, kūrybinės inteligentijos atstovų, Lietuvos demokratinės darbo partijos (buvusios LKP) vadovų ir aktyvistų, žurnalistų susirinkime. „Forumo“ susirinkime buvo įkurta organizuota legali opozicija. Straipsnyje, skirtame Vakarų Europos santykiams su Pabaltiju, mums naudingu požiūriu analizuojami politiniai procesai Pabaltijo respublikose, Vakarų valstybių tikslai ir ketinimai SSRS atžvilgiu. Straipsnio tekstas buvo iš anksto su mumis suderintas.
     Prašome šią aktyvią priemonę įtraukti į įskaitą.“¹
     Deja, straipsnio kserokopija buvo išsiųsta į Maskvą, tad nepasakysiu, kas to straipsnio, suderinto su KGB, autorius. (KB, 2018, nr. 7/8, p. 84)
------------------
¹ Iš naujausios Lietuvos istorijos (Dokumentų rinkinys), Kaunas. 1995, p. 76.

— Taigi visai nesunku išsiaiškint, kas to straipsnio Tiesoj autorius, nuorodų, kur ir ko ieškot, užtektinai, – pasidalinau mintim su coll. Pranu, periodikos, saugomos bibliotekoj, globėju. Po kokios valandos viskas buvo aišku: Algis Klimaitis, „Vakarų požiūris į Lietuvą“, Tiesa, 1991 IV 17, nr. 73, p. 3 (net Kliugerio nuotrauka įdėta). O kai pavarčiau tą Dalios Kuodytės parengtą dokumentų rinkinį, iš kurio cituojama, šyptelt teko: na va, ir Čepaitis žmogus, – ten juk visi dokumentai susiję su Klimaičiu-Kliugeriu, tad ir šitam jis turimas omeny, jokio atskiro paaiškinimo net nereikia. (Iš rinkiny paskelbtų ataskaitų daug kas paaiškėja ir apie Klimaičio globotą ir naudotą Kazimierą Prunskienę, ir apie Žurnalistų sąjungos viršūnėles [tampa labai aišku, kodėl dalis žurnalistų 1991 XII 21 atkūrė LŽDraugiją], ir apie Tiesą, ir apie LAF-ą; nykūs dalykai.)