(1138) Epizodai, xxix: auksas Viekšnių [?] bankely vokietmečiu

[pusgaminis pusantrų metų gulėjo šaldymo kameroj]

Iš Rimanto Žilevičiaus (*1938 Viekšniuose) prisiminimų:

Anos [t.y. tėvų] kartos sąmonėje buvo Dešimt Dievo įsakymų – nevalia jų nepaisyti.
Jau gerokai po karo mamunėlė pasakojo, kad vieną vokietmečio dieną į bankelį, kur ji buhalteriavo, atėjo du esesininkai su policininku, nešini odiniu portfeliu.
– Įdėk į seifą.
Atrakinus nedegamas duris, vyrai, susilenkę nuo sunkumo, įgrūdo nešulį.
– Neilgai trukus mes pasiimsime, – išeinančio esesininko žodžius išvertė policininkas.
– Man nė minties nebuvo pasmalsauti, kas tame portfelyje, – pasakojo mamunėlė. – Sykį iš seifo imant dokumentus išbyrėjo keli auksiniai laikrodžiai, trys carinės dešimties rublių monetos. Persigandau! Apsižvalgiusi tuoj jas sugrūdau atgal, užtrenkiau duris ir vis bijojau, kad nebūtų kas prapuolę.
Tie patys kariškiai atėjo po kelių savaičių, padėkoję už pasaugojimą, lyg niekur nieko portfelį išsinešė. Nei tikrino, nei ko klausė, pasitikėjo mamunėlės sąžiningumu ir garbe. („Paskutinės vokietmečio dienos“, ŠA, 2007 V 26, nr. 20, p. 3 [atskira knyga – Ožkelė giedojo gluosnyje – RimŽ-čiaus beletrizuoti atsiminimai išleisti 2011-ais; knygos neskaičiau, tik publikacijas ŠAtėnuos])

Keistas jausmas apima šį epizodą skaitant: kažkas čia negerai. [Tiek teužrašiau praeitų metų pavasarį.]
Suprantu: pasakyt keistas – nepasakyt nieko; kažkas – nežinia kas. — Kas?
Kad nepaminėta to aukso kilmė (atimtas iš tuoj nužudysimų / paimtas iš nužudytų žydų) – šitai galima suprast ir be žodžių.
Moraliniai dalykai čia susipainioję: pasitikėjimas, sąžiningumas, garbė – ar jie galėjo kur nors pasireikšt šitam epizode? Tarsi žudikai būt svarstę: verta ar neverta pasitikėt šita moteriške, ar ji sąžininga, garbinga? Ir ponia Žilevičienė, žinodama, kas tą auksą atnešė, be jokių išbyrėjimų tikriausiai iškart suprato, kad tai kruvinas auksas. Baimė, savisaugos instinktas, o ne kokia pagarba „banko klientams“ ar kas nors panašaus šiuo atveju vertė saugot tą portfelį.
Nežinau, gal ir suprantama, kodėl noris kai ką idealizuot – tarkim, tėvų kartą. Jei manai, kad pasaulis nuolat degraduoja, laikai vis prastyn, žmonės iš kartos į kartą – vis blogyn. – O jei manai, kad visais laikais visokių būna? Jei manai, kad žmogus – neatspėjamas, nenuspėjamas? Iš ryto atsisveikindamas su šeima pabučiuoja savo vaikui į kaktą, o po kelių valandų kitą vaiką meta duobėn ant jos dugne gulinčių nebegyvų tėvų. Negalvodamas ar įveikdamas baimę dėl savo artimųjų gyvybės slepia ir globoja kito žmogaus vaiką. Ar čia kuo dėtos kartos? Visiškai niekuo. Tas nelemtas polinkis apibendrint. Tas nelemtas noras tikėt, kad konstrukcija: jei ... , tai ... turėtų galiot visais atvejais.
(Atsiprašau, įsimurmėjau; gana.)