(932) Užparaštė, cxxvii: kas yra poezija? – questa è la poesia

— tai poezija, – atsakoma tekste apie Giuseppės Ungaretti baigiantis Pirmajam pasauliniam karui sukurtą eilėraštį.

Soldati
Bosco di Courton luglio 1918

Si sta come
d’autunno
sugli alberi
le foglie

Sigito Gedos vertimas (Šiaurės Atėnai, 2004-07-10, p. 2):

Kareiviai
Bosco di Courton [= pranc. Bois de Courton; liet. Courton {tart reikia kurtòⁿ?} miškas] 1918 liepą

Esame tiesiog
rudenio
lapai
ant medžių

Nedaug tokių eilėraščių, kuriuos suprast gali visiškai visi; ir dar kad tie eilėraščiai būtų – be jokių abejonių – tikroji poezija.
Ir vargu ar ką beprideda – kaip štai šioj ketureilio analizėj – intertekstinės nuorodos į Vergilijaus Eneidą („Lapų aibė tokia, šalnų pakąsta rudeninių, / Krinta nuo medžių miške etc.“) ar ankstesniam tinklaraščio įraše minėtą Dantės Pragarą („Kaip lapų krytis etc.“).

(931) Visiškai tarp kitko: apie pragarą

apkričio 29-ą Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse buvo pristatyta Juozo Prapiesčio rinktinė Amalo uogos.
Tąvakar šį tą pasakiau apie ją – mano manymu, vieną vertingiausių šįmet išleistų memuarinio pobūdžio knygų.
O per šventes iš atminties išlindo vienas ten skaitytas epizodas iš jojo vaikystės – „Kerštas“ (matyt, galvojimai apie tai, kas yra rimta nuodėmė, bus prišaukę). Apie bendraamžės kaimynės Ramunės numylėtinį kačiuką, kuris kartą ėmė ir įlindo į Prapiesčių kiemą.

Mūsų juodis katinas pasišiaušė, išrietė nugarą ir aiškiai liepė jam nešdintis namo. O tas mažiukas, pasirodo, nepėsčias. Visai neišsigando, irgi išrietė nugarą ir atsakė įprastu katinams chrrr!
Ach, mat koks tu! Net mano Juodžio nebijai. Drąsuolis atsirado. Ir kažkokios nenusakomos neapykantos pagautas stryktelėjau ir sučiupau Ramunės katinėlį. O jisai man perrankas, per kaklą – su nagais, su nagais, kol aš jį tvirtai suspaudžiau tarp kojų. Įpykau baisiausiai, pagriebiau ir nubėgau su kačiuku prie Ramunės namų. Namuose nieko nebuvo. Ir tada man plykstelėjo pikta mintis. Niekas nemato, aš čia – vienas! Atidengiau šulinį ir įmečiau tą pikčiurną. Tik pasigirdo gailus miau ir nutilo. Aš pasileidau bėgte tolyn. Parlėkiau, o širdis tik daužosi, tik daužosiu. Kam aš taip padariau? Už ką? Negaliu sau atsakyt. (p. 151)

Viskas gerai baigės, neprigėrė tas katinėlis. Prapiesčių Juozukas prisipažino tai padaręs Ramunės močiutei. Visi sužinojo ir greit užmiršo, tik motina barė:

– Kap tau ne škada buvo? Galėjo ir užsimušc. O kad tavi tep kas inmestų?
Mamai verkiau, kad nežinau, kam taip padariau. Aš dabar turbūt eisiu pragaran?
Kelias naktis prieš užmigdamas labai meldžiausi ir aiškinausi Dievuliui, kad iš tikro nežinau, kodėl įmečiau katinėlį. paskui ilgai negalėjau pažiūrėt Ramunei į akis. O katinėlio, vėliau jau viso katino, iš tolo vengiau. (p. 152)

— Kas dabar bebijo pragaro bausmės? – toks neatsakomas klausimas kilo prisiminus Juozo Prapiesčio papasakotą epizodą ir prisiminus vieną populiariausių lietuviškų knygų – Pranciškaus Šrubauskio SJ giesmyną Bałsas śirdies pas pona Diewa etc. (pirmas leidimas apie 1679, paskutinis 1852, iš viso per 20 leidimų; apie pusės neišlikę nė vieno egzemplioriaus). Neseniai teko vartinėt skaitinėt 1790-ų leidimą; ten yra štai ši giesmė (skyriuj „Pieśni rozmaite“ – įvairios giesmės; pateikiu autentišką tekstą – gal kam bus įdomu tiesiog mėgint skaityti):

G I E S M I E
Ape wiecznaſti pekłos.
O mizerna Duſzo moja.
O Duśie man numilieta, Kur gaway po ſmerćia wieta? Bayſy pragara ugnieſa, Kur ne bus amźinai świesa, Ten pilni kampay bjauribiu, Nier kur kreyptis dieł bayſibiu, Liepſnoy but tenay źut ant amźiu.
O nełaymi duśie mana, Kartibes ingijey gana? Yr aſz ſu tawimi eyſiu, O pragaru ſawi źeyſiu, Jau prapuolau, ing amźinas Neſz mani liepſnu welienas, Liepſnoy but tenay źut, etc.
O duśie bayſey warginga, Kuom tenay eſi ſotinta. Sakus gieru tays penuoſiu, Liepſnoy ugnies marinuoſiu. Tenay giwenty ſu welneys, Ten jau metays but amźinays. Liepſnoy but, anoy źut etc.
Duśie pragaroy pri ſtała Koki atraday panała? Werkiu ſunkiey waytodama, Wargus ugnies kientiedama, Jey ſtowiu, yr jey waykścioju, Liepſnas kientiet neparſtoju Liepſnoy, etc.
O duśie kad ten atejey, Kokie łowa apturiejey. Prapultis gili pekłoſi, Turi patała liepſnoſi, Welnis ſmarkiey kuna dalis Puſzkin iſz wiſokios ſzalies. Liepſnoy but anoy źut etc.
O neweykta duśie mana, Regiu muku turi gana, Kad kayp uźſigint galiećio Tawęs, o to nekientiećio, Weykiau kuny ſu tawimi Piktay, eykiem ſu manimi. Liepſnoy but etc.
O duśie koki weźima Turi ant manęs neśima. Kuna weźima nekłauskies Ney lepumuy źames głauſkies. Jau tay niekad neiſwisi, Amźiaus ugnies neingisi. Liepſnoy but, etc.
O duśie tamy biegime, Kayp dabar toli eſime. Nekłauſk kuna rupeſningay, Datirſi wis ſau priśingay, Kada welney pri pragara, Deginſet ugnims nug gara. Liepſnoy but anoy źut etc.
Duśie mano irudinta, Kayp ten eſi paſodinta? Smyrdenćioſi tamſibieſi; Kur welney draſka ugnieſi, Tenay minkſztay neguliesi, Sieros ugnis nes kientieſi. Liepſnoy but, etc.
O duśie nieku pawirtay Kientiedama liepſnas twirtay, Welni tawa brolu sawa Minsi, yr bludelu tawa, Tas draſkis, degins ugnimi, Aſz rauduoſiu ſu tawimi. Liepſnoy but, etc.
O duśie dieley bjauribes, Tu ing pragara tamſibes, Su manim buſi idieta, Tatay lepaut mums ant ſwieta, Dar ta pradźie kuna tawa, Jauſi ſmarkiaus mukas ſawa. Liepſnoy but, etc.
O kaypo aſz neraudoſiu, Jog ćia kientiet neparſtoſiu, Kokioy liepſnoy regiu ſawi, Nudiemes man wys tay dawi, Ant ſawęs jau teyp kientieſiu, Jog ćia gała neturieſiu. Liepſnoy, etc.
O duśie, kitos iſzkoſiu Wietos, jau kientiet parſtoſiu, Negauſi kuny linkſmibes, Darey ſu manim piktibes, Cia turieſem giwenima, Pagał Diewa iſtatima. Liepſnoy but anoy źut etc.
O duśie nemałoninga, Kam baday mani werkſminga: Tu mani kuny piktinay Nug lepumu neraminay. Kokios tu ałgos noriejey, Tokie nunay apturiejey. Liepſnoy but anoy, etc.
Reyk man tikram nebagieluy, Prapułt ugniey pawargieluy, Nudiemes tatay man dawy, Jog liepſnoſi jaućiu ſawi: Prakieyktas nudiemiu dienas Liepſnon kałtas eyn kiekwienas. Anoy but, yr toy źut ant amźiu.
Kaltes mano regiekite, O jau nenuſidiekite. Ateys ant kałta kiekwiena Tay, kas ira man śiandiena. Bada kienćie nu kiekwienas, Tayſikieſi jaunas yr ſenas, Liepſnoy but etc.
Gink o Diewy iſz aukſztibes Mus nug pragara bayſibes. Duok patayſit giwenima, Potam but be nuludima, Idant nenuſidietumem, O myry tawimp butumem. Duok neźut tawimp but ant amźiu. Amen. (p. 240–243)

Tereikia pasitekt visai nedaug vaizduotės, kad suvoktum, kaip ten bjauru ir skausminga. Esam juk nusideginę, atsimenam tą skausmą, o pragare visąlaik degsim liepsnose, ir tos liepsnos tebus vienintelis šviesos šaltinis tamsybėse – smirdančiose tamsybėse: sieros vandenilio ar sieros dioksido smarvė tvyros, ir jokios vilties, kad kada nors tai baigsis – tęsis per amžius amžinuosius, jei jau mūsų vėlė ten papuls.
Juk jei vadini save krikščionim, tai turėtum tikėt, kad yra pragaras? Ir ten niekas nesikeičia, ten amžinos kančios. — Dantės Pragaras kaip privalomasis skaitinys, ir dar dėl įtaigumo patalpoj, pilnoj sudaužytų užperų smarvės. Toks priminimas apie tikėtiną bausmę, neabejoju, bemat būtų pavadintas psichologiniu teroru.
(Pragaras liko tik literatūrinių vaizdinių šaltinis? Vienas iš siaubo filmų? Su žyma „N-?“?)

(930) Visiškai tarp kitko: apie Nemuną, buvusį ir būsimą, pakarksėjimai

Vakar atkeliavo bibliotekon paskutinis šįmet Nemuno numeris. Kaip laikraščio, leidžiamo kas dvi savaitės. Nei geresnis (= įdomesnis), nei blogesnis lyginant su kitais; vidutiniškas.

Nuo naujųjų vėl bus mėnesinis žurnalas.

Gruodžio vidury Audrius Ožalas kalbino naująją redaktorę Eriką Drungytę apie pokyčius:

Grąžindami žurnalo formatą – ir kvadrato formą, ir platesnės apimties turinį, norime grįžti ir prie svarbiausio dalyko – atsiribojimo nuo laikinumo, nuo žaibiškai greitai vienas kitą keičiančių įvykių, kuriems patogesnė yra virtualioji erdvė. Žmonės pradėjo suprasti, kad didžiausias turtas ir prabanga yra lėtas laikas, o „fast food“ – antikokybės ženklas.
     Mano svajonė, kad šis leidinys, kaip ir anuometis, būtų branginamas, žurnalo publikacijas būtų įdomu skaityti ir po 10, ir po 50 metų, o jo komplektai būtų saugomi namų bibliotekose. Kad jis būtų patrauklus estetiškai, panašus ir į meno albumą, ir į poezijos knygą, ir į leidinį apie asmenybes.

Norima grįžti prie „atsiribojimo nuo laikinumo“, taigi, reiktų manyt, kad sovietmečiu Nemunas buvo atsiribojęs nuo laikinumo, ergo, skendėjo amžinume. Tikrai?

Kas taip traukdavo anuolaik žurnalo skaitytojus? (1) Atitinkamo pobūdžio nuotraukos, (2) įvairios žinelės, kad ir iš antrų rankų, apie Vakarų muziką ir šiek tiek literatūrą; (3) kai kurie kritikos straipsniai. Ar tai vadintina „atsiribojimu nuo laikinumo“? Tiesiog kalėjimo visuomenėj vienam kaliniui buvo leista kurį laiką pabūti vos laisvesniam. Tik tiek.

Anuomet buvo branginami ne tik Nemuno žurnalai; jei iki šiol kieno nors sandėliuke ar rūsy tebėr špagatu surištų Nemuno komplektų, tai, bent jau keturiais atvejais iš penkių, ten galima rast ir Kultūros barų, ir Pergalių. Ar dabar daug tokių, kurie turi vietos savo namuose komplektuot žurnalus irba savaitraščius? Knygų, ir tų stengiamasi atsikratyt ar bent jau daugiau nebekaupti. Koks stebuklas turėtų įvykti, kad žmonės vėl imtų kaupt būtent vėl žurnalu virtusio Nemuno numerius?

Ims kaupti todėl, kad Nemunas atstos ir meno albumus, ir poezijos knygas, ir leidinius apie asmenybes? Ar tai įmanoma?

Kiekvienas kultūros leidinys turi savų gerųjų (= talentingų) autorių, kurių tiek nedaug Lietuvoj, ir kas turėtų atsitikt, kad, tarkim, Alfonsas Andriuškevičius savo vertimus ar eses imtų siūlyt ne Šiaurės Atėnams, o Nemunui; arba Agnė Narušytė rašinius apie fotografiją ne 7 meno dienoms, o Nemunui? Net jei (aišku, irgi: tarkim) Nemunas imtų siūlyt pasakiškus honorarus, ar tokie autoriai susigundytų „trupiniu aukso, gardaus valgio šaukštu“? Neabejoju – ne.

Ir žurnalu virtusiam Nemunui savo kūrybos siūlys daugmaž tie patys autoriai, kurie siūlė pailgo formato leidiniui. Ir jokių stebuklų (rašančiam vidutiniškai pasipila šedevrai) nebus.

7 meno dienos jau nebe viską spausdina laikrašty, kai kurios publikacijos būna tik jųjų interneto svetainėj. Logiška ir suprantama. O Nemunas bus tik popierinis:

Mes gyvensime apčiuopiamą lytėjimu, kvapu, rega, dydžiu, svoriu etc. matuojamą gyvenimą. Tai irgi lėto laiko privilegija. Geriau pasimėgauti „Nemuno“ tekstais bei vaizdais, nei permesti ekrane akimis ir pamiršti ar netyčia ištrinti... Žurnalą bus galima tik prenumeruoti ir įsigyti. Vėliau – įsigyti archyvinius numerius. Bet jo niekas nebedalins už dyką. Geriau sunaikinsime dalį tiražo.

Bus brendama prieš srovę. Ar toli bus nubrista? Kiek bus finansiškai (per prenumeratą) remiančiųjų šitą žygdarbį? (Paskutinio 2016-ų numerio tiražas 1000 egzempliorių.) Ar erdvius sandėlius turi būsimasis žurnalas? Ar jau sudaryta sutartis su kuriais nors makulatūros supirkėjais?
— Girdžiu: ko tu čia karksi, Gasiliūnai? O gal viskas bus kuo puikiausiai? Bent tūkstantis kauniečių išgirs Giedriaus Kuprevičiaus žodžius, cituojamus redaktorės, kad prenumeruot Nemuną – jų pareiga; arba: kiekviename numery bus „Stumbro“ trejų devynerių ir „Viči“ krabų lazdelių reklama – ir užsakovai dosniai atsilygint už tokią garbę, ir klestės leidinys, žiūrėk, net valstybės paramos neprašys.
Per senas ir ne Radauskas esu, kad tikėčiau pasakom. (Kaip ir Karbauskio sekama, esą dovanotas tautinis kostiumas vaiką pavers susipratusiu lietuviu.)

(929) Pakeliui namo, xxxviii: nei šis, nei tas

erpiet perskaičiau lziniose.lt Aro Lukšo straipsnį „B. Krivickas: kovojantis poetas ar eiliuojantis karys?“
Bala nematę tų pagražinimų (nebuvo jis „nedidelio“ ūgio – normalaus, vidutinio; žr. Raštuos nuotraukas iš gimnazijos laikų, p. xxiv, xxv), ar prasilenkimų su tiesa, pvz.: pirmas žuvęs brolis Juozas buvo jaunesnis už Bronių, jaunėlis; Veronika Mikelinskienė (Jono Mikelinsko brolienė) – ne Br. Kr. sesers kaimynė, o sesuo; perpasakojant tokių dalykų pasitaiko.
Dėl vieno apibūdinimo tai tikrai pyktelėjau – na, nebuvo Mamertas Indriliūnas „partizanų poetas“, nebuvo apskritai poetas, tik vertė poeziją, ją interpretavo, o išėjęs partizanaut per tuos mažiau nei du mėnesiu nieko nerašė. – Rimtu istorijos populiarintoju laikomam žmogui lyg ir netiktų kartot teiginių, iš kepurės trauktų.
Bet greičiausiai nebūčiau viešai reagavęs į šį tekstą, jei ne pavadinimas – absurdiškas, beprasmis, nes jungtuku ar mėginama supriešint dalykus, kurie iš principo „nesipriešina“.
Kaip straipsnio autorius reaguotų pamatęs pavadinimą: „Aras Lukšas: pilietiškas žurnalistas ar rašinėjantis pilietis?“ Mano supratimu, nesąmonė toks pavadinimas; kaip ir rašinio apie Bronių Krivicką pavadinimas.

(928) Kalėdinė viktorina / Vytauto Mačernio bibliografijos papildai

Mielieji lietuvių poezijos degustatoriai ir degustatorės, viskas labai paprasta:
tereikia atspėti, kas parašė šį eilėraštį, išspausdintą 1937-ais:

Vilnius, 2016-12-15 (Prano Vasiliausko nuotrauka)

Lietuva

Tu, Lietuva, esi kančioj užgimus
Ir daug matei jau rudenų.
Kas pasakys tautos likimą?..
Kas išskaitys kelius žvaigždžių?

Mylėjai Tu pasaulį visą
Ir nuoširdi buvai ir paprasta.
Savaip graži Tavų laukų Dubysa,
Savaip graži miškų spalva.

Kasmet puošies gėlių Tu jūra,
Žaliais berželiais pakely.
Ir nejauti, kas Tau likimą buria,
Dalies savosios nejunti.

Kraujais žydėjo Tavo kelias,
Nešei pasaulį ant pečių,
Tik gailiai dūsavo smūtkelis,
Bet nesiskundė, kad sunku.

Dabar žali vėl Tavo plotai
Po laisvės mylima našta.
Ištvėrus amžius, svetimų kamuota,
Tu nepriklausoma šiandien, Tu vėl laisva.

— kas pirmas kaip komentarą pateiks teisingą atsakymą, tam/tai – dovana
(ne iš LLTI išprašyta, o už savus pinigus pirkta): serijoj „Gyvoji poezija“ išleista
Vytauto Mačernio rinktinė Man patiko tik vandenys gilūs su CD
(parengė Manfredas Žvirgždas, eilėraščius skaitė Andrius Bialobžeskis).

--- spėti galima iki šeštadienio, 12-24, 8:00 ryto; spėjimų nekomentuosiu ---
           --- už viktorinos sklaidą per facebooką būčiau labai dėkingas ---

— 2016-12-21 — nebėr prasmės laukt šeštadienio ryto (pasirodo, paprasčiausiai pagooglint tereikėjo) – taip, tai Vytauto Mačernio eilėraštis, kuris nežinia kodėl nebuvo įtrauktas jo bibliografijon ir neįdėtas į knygas. O užtiko jį, kaip ir daugiau tekstų, coll. Pranas Vasiliauskas, ir pasiūlęs surengt viktoriną. Ta viktorina, aišku, juokai, daug svarbiau – nurodyt Mačernio tekstus, kurie nefunkcionuoja kalbant apie poeto kūrybą. Nors tai kūrybinio kelio pradžios pėdsakai, bet – turint omeny, kad Mačernis vis dėlto mūsų klasikas, – svarbūs.

Vytautas Mačernis Žemaičių Prieteliaus puslapiuose (1937–1939)
^{_____________________}
Pranas Vasiliauskas
                                                                                            Savaip graži Tavų laukų Dubysa,
                                                                                            Savaip graži miškų spalva.

— piešinys iš čia —

Veikiausiai Architektūros mūzos apžavėtas, šį, 2016 metų, rudenį Žemaičių mieste N ėmiau ir nufotografavau XX amžiaus, matyt, 4-to dešimtmečio pačioje pabaigoje iškilusį pastatą, kurio rami, nepretenzinga architektūrinė harmonija bei (kai įsigilinau į nuotraukas) nepaprastai grakščiai ir simetriškai dangaus fone nubanguojantis stogas privertė mane suklusti ir susidomėti: o kas gi yra šios architektūrinės Pelenės autorius – jos konstruktorius? Nepavykus šito pasiekti iškart, abordažo būdu – per enciklopedijas, internetą – ėmiausi nuoseklios apgulties metodo: lapas po lapo, numeris po numerio, metai po metų ėmiau versti kai kurių periodinių leidinių komplektus.
     Šios – architektūrinės-inžinerinės – paslapties kol kas taip ir neįminiau, net nepriartėjau. Bet ta intencija, be kitų spaudos leidinių, taip pat peržiūrėjau ir laikraštį Žemaičių Prietelius, ėjusį Telšių mieste 1925–1940 metais. Tai buvo savaitraštis, atspindėjęs konfesinį Telšių vyskupystės darbą, žemaičių katalikų interesus, jų organizacijų veiklą, duodavęs politinių bei ūkinių žinių, gausiai publikavęs skaitytojų korespondencijas ir ypatingai daug vietos skyręs (kažkodėl) kriminalinei informacijai. Laikraštis skatino ir plačiai leido reikštis ir vietiniams literatūros talentams, tiesa, labiau orientuodamasis į religinę tematiką. (Informacijos dėlei išvardysiu ir visus šio leidinio redaktorius, kaip jie buvo pateikiami pačiame laikraštyje: Juozas Dagilis (1925, nr. 1 – 1927, nr. 22); kun. Juozas Dobužinskas (1927, nr. 23–31); Bronė Norvaišaitė (1927, nr. 32 – 1928, nr. 10); kun. Petras Maželis (1928, nr. 11 – 1931, nr. 40); Kazimieras Berulis (1931, nr. 41 – 1935, nr. 52); kun. Pranas Ramanauskas (1936, nr. 1–24); kun. Feliksas Gureckas (1936, nr. 25–46); kun. Vytautas Motekaitis (1936, nr. 47 – 1938, nr. 50); kun. Kazimieras Olšauskas (1938, nr. 51 – 1940, nr. 26).
     Beversdamas 1937–1939 metų foliantus, susidūriau ir su pavarde lietuvių literatūros klasiko Vytauto Mačernio, kuris, kaip žinome, 1936–1939 metais mokėsi Telšių gimnazijoje. Žemiau pateikiu duomenis apie Vyt. M. publikacijas ar su jo asmeniu susijusią kitą informaciją, aptiktą Žemaičių Prieteliuje.

— eilėraščiai:

• 1937-05-02, nr. 17, p. 3 Motinos dienos proga – Pasikalbėjimas su motina. Šis eilėraštis skelbtas abiejose Mačernio knygose, išleistose 1990-ais ir 2014-ais, tik kiek kitokia antrašte – „Pasikalbėjimas su mama“; nurodyta, kad tekstas iš nedatuoto mašinraščio, saugomo Telšių kraštotyros muziejuje, nr. 14530. Yra šiokių tokių skirtumų, ryškiausias – mašinrašty poetas mamytei žada dovanoti karalaitės dvarą, o savaitrašty – karalaičio.

• 1937-05-23, nr. 20, p. 4 – Prisikėlimas. Vyt. M. poezijos knygose (nei Po ūkanotu nežinios dangum, nei remiantis pirmąja parengtoj Man patiko tik vandenys gilūs) jo nėra:

Ak, taip norėtųs prisikelt, kaip Kristus per Velykas,
Pabust dėlei gyvenimo aiškaus.
Kurie žiedai, kuriais keliais gyvent ir eit man liko?
Žinau, kad nieko nežinau daugiau.

O taip einu į tamsią, juodą, klaikią naktį
Ir porą žingsnių prieš save jau nieko nematau,
O akys, kaip pabaisos, ima klaikiai degti,
Siunčiu keiksmus baisiausius, o juodoji žeme, tau.

Jaučiu, kad saulė su žiedais per kalnus ir miškus ateina,
Kitą pabundantį gyvenimą jaučiu.
O man tik viskas liejas į beprasmę, juodą dainą,
Paklydusią, kaip alkanas šuva, tarp rudenio laukų.

Ir bėgu nuo savęs, kaip beprotis per tyrus.
Širdyj ramybės nė tyloj nėra:
Nes man pasaulis – giminė išmirus,
Bjaurus, kaip ragana žiauri, sena.

Keliauju su žvaigždėm tolyn per naktį
Ir, Dieve, be Tavęs jau nieko nematau.
Ak, taip norėtų mano akys amžiais degti
Ir būti Tavo, būti amžiais Tau.

Beje, Ateity (1938/39, nr. 1, p. 5) yra kitas Vyt. M. eilėraštis tokiu pat pavadinimu – „Prisikėlimas“, irgi nepatekęs į knygas:

Šiąnakt man čia taip ramu ir gera,
Atkrantėj sėdus pailsėti.
Per kūną eina drėgnas žemės garas,
O akys merkias taip iš lėto.

Bet dar matau toli ten kapą,
Kažkam tuščiuos laukuos supiltą.
Ten vėjuj plaikstosi žilvičio lapai,
O man taip gera čia, ramu ir šilta.

Užgeso saulė vakaruos, užges kada ir galios
Apie gyvenimą netikrą sekti.
Ant kapo pašiugždens žolytės žalios
Ir Vakarinė išdrebės per naktį.

Praeis gal milijonas metų,
Ir į kapus suguls visi lig vieno,
Ir vakaras ateis... ir medžiai, kur šlaituos išretę,
Nebešlamės jau kitą dieną.

Tada danguj vėl pasirodys Kristus,
Ir žodžiai pranašų senų bus įvykdyti:
Iš kapo kelsis Nemari Jaunystė
Ir švęs gražiausią Amžinystės Rytą.

• 1937-09-02, nr. 35, p. 3 – Naktis Tėviškėj. Vyt. M. knygose jo nėra:

Iš Tėviškės dar nevaryk manęs, Tėveli…
Šį vakarą taip galingai šlama uosis senas.
Ir tolumon nubėgęs per laukus takelis
Kažką taip artimo man mena.

Tokia šviesi naktis, kaip tos žvaigždutės,
Kurios nupuola ir kažkur paskęsta.
Matau, kaip sodo drebulės lapelis kruta
Ir kaip migloj pranyksta ežerai ir brastos.

Mačiau, kaip meilios dienos ėjo
Niūnuodamos rugių palaukėm,
Dabar šiurpu, kada vakaris šnabžda vėjas:
„Sūneli, kelkis, eik, tavęs pasaulis laukia“.

Išeisiu aš iš čia taip vienas į pasaulį,
Kad niekad gal daugiau negrįžčiau.
Čia per dienas vis degs meili jums saulė
Ir vakarinis spindulys įšvies į gryčią.

Iš Tėviškės nenoriu dar išeit, Tėveli…
Taip miela be žmonių vienam pabūti.
Čionai kieme toksai ramus smūtkelis
Ir tokios aiškios, šviesios danguje žvaigždutės…

• 1937-10-21, nr. 42, p. 2 – viktorinos klausimui pasitelkta Lietuva; Vyt. M. knygose šio eilėraščio nėra. – Ar galime įsivaizduoti, kad šiais laikais koks nors jaunas (ar net brandžių metų) poetas su tokia meile Laisvei ir Nepriklausomybei, su tokiu nuoširdžiu įsijautimu, su tokiu natūraliu paprastumu apdainuotų savo Tėvynę LIETUVĄ? Ir nesigėdytų nei JOS, nei savo jausmų JAI, nei savojo patriotizmo… Nūnai vien tik girdime ir skaitome patyčias, vien tik stebime lenktynes, kas ciniškiau, niekšiškiau, šlykščiau, mikliau apibjauros, apdergs šalį, kurioje gimė. [—vg— nuomonė apie jaunumenę geresnė.]

• 1939-10-19, nr. 42, p. 3 – Laiškas Kristui. Publikuotas Vyt. M. knygose; 1990-ais išėjusioj nurodyta, kad tekstas imtas iš Ateities, 1937, nr. 11, p. 393; bet antras posmas perspausdintas su klaidom: „Šiandieną mylime Tave mes, Kristau, / Nes su Tavim gyvent lengviau. / Aukojau [= Aukojam] Tau save, jaunystę, / Gražias dienas aukojau [= aukojam] Tau.“ Ir šitas Po ūkanotu nežinios dangum atsiradęs riktas keliauja tolyn: žr., pvz., mačernio.landynėj.lt  ir kt.; kur galima, reiktų pataisyti. Beje, jaunojo Mačernio religinę savimonę padeda suvokti jo straipsnis „Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai“, skelbtas Ateity, 1938/39, nr. 5, p. 287–289; knygose neperspausdintas.

— straipsniai:

• 1938-03-10, nr. 10, p. 3–4 serijoje „Didieji žemaičiai“ – Vysk. Motiejus Valančius. Autorius nenurodytas, bet straipsnio tezių dėstymo logika bei metodika mane įtikina, jog autorius yra Vytautas Mačernis. [—vg—: nesu įsitikinęs, kad tai būtent Mačernio tekstas: tezės, dėstymo logika – tokių dalykų buvo mokomi visi gimnazistai.]

• 1938-03-31, nr. 13, p. 7 serijoje „Didieji žemaičiai“ – Simanas Daukantas.

• 1938-04-28, nr. 17, p. 4 serijoje „Didieji žemaičiai“ – Prel. Mačiulis-Maironis, pasirašyta: V. Mč. – Mačerniui būdingu stiliumi ten, beje, rašoma:

Poetas buvo žemaičių žemės sūnus. To jis niekada nepamiršo ir savo poezijoj ne vieną kartą minėjo. Buvo kuklus, neblogas organizatorius, taupus, darbštus ir labai pamaldus. Jo pamaldumas, pasitikėjimas Dievu, Bažnyčios neklaidingumu – visiškas. Tų pačių dalykų nemaža randame ir poezijoj.

Kas dar iš lietuvių autorių yra taip tiksliai, taip glaustai apibūdinęs Maironį – žmogų-kūrėją-kunigą? 

• 1938-05-12, nr. 19, p. 6 serijoje „Didieji žemaičiai“ – Dionyzas Poška; pasirašyta: V. Mč.

— anotacijos:

• 1938-03-03, nr. 9, p. 5 – Maršas Jaunystei (pristatoma Alfonso Sušinsko knyga jaunuomenei tokiu pavadinimu).

• 1938-04-13, nr. 15, p. 5 – Žemaičiai (pristatoma žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija); pasirašyta: Mč.

— varia:

• 1938-09-29, nr. 39 pirmojo puslapio apatiniame dešiniajame kampe gedulo rėmeliuose publikuojama tokio turinio užuojauta:

Mūsų bendradarbiui Vytautui Mačerniui,
jo mylimam tėveliui mirus, reiškiame gilią užuojautą.
                                  „Ž. Pr.“ redakcija ir administracija

Šis liūdnas tekstas be kita ko rodo, su kokia didžiule pagarba jau buvo žiūrima į septyniolikmetį gimnazistą.

• 1939-02-17, nr. 7, p. 7 T. Kalnėno žinutėje „Moksleivių literatūros vakaras Telšių V. V. V. [valstybinėje Vyskupo Valančiaus] gimnazijoj“ tarp kitko rašoma:

Ir formos ir turinio atžvilgiu telšiškis Vyt. Mačernis ir kretingiškis [Leon.] Narbutas jau pilnai gali lenktyniuoti ir su geresniais, jau išgarsėjusiais mūsų poetais. Žinoma, šiandie jų niekas nevertina, nes dar perjauni. Bet kai kurie jų eilėraščiai tikrai nedarytų gėdos ne vienam mūsų poetų, jei apačioje jų pavardes parašytume.

Štai su kokia medžiaga, liečiančia Vytautą Mačernį, susidūriau, versdamas Žemaičių Prietelių. Beje, kaip matėme, jis savo tekstus šiame savaitraštyje pasirašinėjo ne tik vardu ir pavarde – Vytautas Mačernis ar Vyt. Mačernis, bet ir kriptonimais V. Mč. ir Mč. Tai lietuviškų slapyvardžių sąvaduose berods nėra užfiksuota.
Besidomintieji Pauliaus Jurkaus, Pauliaus Drevinio, Prano Genio, Petro Maželio bei kitų rašytojų kūryba irgi nemažai įdomaus ras šio laikraščio puslapiuose.

P.S. Gerb. Anonime, prašyčiau atsišaukti (el. paštu vgasiliunas@gmail.com) – pažadėtoji knyga Jūsų laukia (lauks iki Trijų Karalių).

(927) Pakeliui į darbą, ii: vaizduotės mankšta

pakeliui į darbą, 2016-12-15

 iąnakt per Svobodos radiją buvo kartojama laida, skirta Grigorijui Rasputinui – nužudytas prieš šimtą metų.
Kalbino ir Douglą Smithą – jo knyga Rasputin: Faith, Power, and the Twilight of the Romanovs išėjo ką tik, lapkritį. Viena iš Smitho minčių, kad Rasputino įtaka caro šeimai buvo pervertinama; tarkim:

[...] в 1914 году Распутин советовал ему [carui Nikolajui II] не начинать войну с Германией и Австрией, не слушать советников, призывавших к войне, и сохранить мир. Последуй Николай его совету, и история пошла бы по другому пути.

Išties – o jei būt paklausęs patarimo?
Kaip būtų vykusi Rusijos imperijos erozija? Kad imperija būtų nykusi – neabejotina.
Ar būtų atsiradusi nepriklausoma Lietuvos valstybė?
Jei taip – kada? Prieš II pasaulinį karą?
Bet ar būtų kilęs antrasis, jei Rusija nebūtų dalyvavusi pirmajame?

— Alternatyvioji istorija kaip vaizduotės mankšta.

(926) Susieji – ir [pagalvoji apie leidinį, kokio greičiausiai nebus], xxviii

Valentinas Antanavičius, Rašytojo Juozo Apučio portretas, 1977
(reprodukcija buvo Metų nr. 5/6 viršelio 2 puslapy)

¶ Metų nr. 5/6 buvo skelbta šis tas iš Juozo Apučio dienoraščio, rašyto 1969–1990 metais.
1979-09-12 Menininkų rūmuos, dab. Prezidentūroj, vyko vertėjų konferencija. Vakare kai kurie renginio dalyviai buvo pasisėdėjime pas Virgilijų Čepaitį.

V.P. [Vytautas Petkevičius] pasakojo (aišku, negirdint svečiams; beje, dar buvo jo žmona ir M.M. [Marcelijus Martinaitis]), jog jis gerai žinąs, kas parašė CK skundą dėl mano apysakos „Prieš lapų kritimą“ ir dėl premijos (1978 m. man buvo paskirta vadinamoji respublikinė premija, bet paskui CK sulaikyta, nepatvirtinta). <...> (p. 108)

Tada skaitydamas, atsimenu, pagalvojau: greičiausiai Aputis buvo užrašęs tų skundo rašytojų pavardes (iš M.M. sužinojęs), bet parengėjai jas pavertė <...>. Dėl šventos ramybės; įrodymų juk savo akimis nematę.
¶ Paskutiniuos Metuos (nr. 12) – antras Juozo Baltušio dienoraščio gabalas. Jokių <...> (bent jau 1978-12-22 įraše; kai kur kitur – pasitaiko). Baltušis apie tai, kas rašė tą skundą ar tuos skundus:

Sugadino gerokai man nuotaiką neįtikėtina žinia: Alfonsas Bieliauskas ir K. Marukas, pasirodo, rašė skundus į LKP CK dėl rašytojo Juozo Apučio naujosios apysakos „Prieš lapų kritimą“, už kurią jam ir buvo nuimta respublikinė premija. Tai bent!
Alfonso Bieliausko niekad nelaikiau rašytoju, nelaikau nė dabar. Bet kad jis prieitų prie šitokių kiaulysčių, tai nesitikėjau. Per daug jau šlykštu net tokiam grafomanui! Na, iš K. Maruko nieko kito nė tikėtis netenka. Menkysta kokių reta. (p. 114)

(Kad pats taip pat yra daręs – Kazį Borutą skundęs CK, aišku, neprisiminė.)

— Prisiminiau Sigito Gedos sakinį, Šiaurės Atėnuose pradedant skelbti Eduardo Mieželaičio paskutinių gyvenimo metų dienoraštį:

Bet kokie dienoraščiai yra toks žanras, kuriuos kupiūruoti, taisyti ar papildyti – nusikaltimas iš prigimties...(ŠA, 1999-10-09, nr. 38, p. 8)

Visiškai sutinku. Ir Janina Žėkaitė, rengdama vyro, a.a. Vytauto Kubiliaus dienoraštį, kaip suprantu, tokio principo laikės: pvz., užsirašė V.K. ką išgirdęs apie Ireną Kostkevičiūtę ir KGB, tas ir skelbiama (sklandančios kalbos juk tokia pat realybė kaip ir vad. faktai) – ir pasaulis nesugriuvo. — Baltušiui „leidžiama“ Genriką Zimaną apibūdint kaip „pasmirdusį sionistinį rasistą“ (p. 115), „sionistinį pasmirdėlį“ (p. 121), o iš sakinio „Bijo jie šito <...> Zimano, ar kuris čia velnias?“ (p. 115) išgnybta – beveik neabejotina, kad žodis, kurio šaknis žyd- (na, nekentė Baltušis Zimano, ir visai tikėtina, kad jį pavadino, spėkim, žydpalaikiu, – jei tekste liks tas žodis, tai KasNors apkaltins B-šį buvus antisemitu, o jei neliks – tai nebus pagrindo? – – švelniai tariant, juokingi vis dėlto tokie žaidimai, kuriuos galėtumėm vadint ir klastotėm).
Ir dar: regis, kažkoks sunkiai suprantamas atlaidumas skundikams mumyse tupi. Jei ir žinom, tai sau ir pasiliekam, teatsidūsėdami: „Varge varge...“ Vargu ar galima, bent artimiausiu laiku, imt ir pasvajot apie leidinį, kuris galėtų vadintis, tarkim, Juodoji tarybinės lietuvių literatūros knyga (šiuo atveju – būtent tarybinės), kurion būtų sudėti šlykštieji kūriniai – visokie skundai, donosai įvairiom sovLietuvos valdžios institucijom. Reiktų tokios knygos – dėl profilaktikos.

(925) Užparaštė, cxxvi: šis tas iš 1907-ais išėjusio žodynėlio

eveik prieš savaitę, gruodžio 8–9, vyko konferencija „Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Šlapeliai“. Nebuvo kada klausytis pranešimų, tai nors vieną leidinį pavartinėjau paskaitinėjau – Jurgio Šlapelio parengtą žodynėlį. 1906-02-02 rašytoj pratarty Š-lis nurodo priežastį, paskatinusią imtis šio darbo: grąžinus spaudą lotyniškais rašmenim ir pasipylus laikraščiams ir knygoms, žmonės užeiną nemaža nesuprantamų žodžių – arba iš svetimų kalbų, arba – jei ir lietuviškų, tai vis tiek nesuprantamų: žemaičiai ir suvalkiečiai nesuprantą kai kurių kauniškių-rytiečių vartojamų, o aukštaičiai – žemaitiškų žodžių. Per tris tūkstančius tokių svetimų irba nesuprantamų ir sudėta šitan žodynėlin.
Ne kalbininko, greičiau kultūros istoriko akim žiūrinėjau. Šis tas iš to žiūrinėjimo.
(a) apie atskirus žodžius, gal daugiau dėl juoko, nors ne tik:

• bomba – paaiškinus, kas tas yr, priduriama: vartojama daugiausia aukštiems, bet biauriems žmonėms užmušti.
• Š-lis nusprendė įdėt kaip suprastiną (ergo – aktualų?) žodį feministas, -tė (lot.) – tas kurs nori ir reikalauja, kad moters turėtų lygias su vyrais tiesas.
• mikrobai – mažučiai gyvuliukai, kurie užkrečia ligą žmogui ir kitiems gyvuliams.
• LKŽ parmazonas – bedievis, laisvamanis; nenaudėlis, o Š-lio žodynėly dar fiksuojama, iš ko šitas žodis pasidarė: parmazonas – žr. frank-masonas; laisvamanys; žiūrim: frank-masonai, parmazonai (fr.) – įsikūrusios 13 amžiuje draugijos, kurių tikslas buvo vienyti žmones ant pamato dorybės, teisybės, lygybės ir broliškumo; ir jokios neigiamos reikšmės (gal ir Šlapelis priklausė kokiai ložei?).
• naujovės šita reikšme jau praktiškai nebevartojam: naujieji laikai (plg. senovė).
• profanas – nemokėla, neišmanėlis; mulkis, durnius (nemókėlą, sprendžiant iš pavyzdžio LKŽ, Jablonskis buvo sugalvojęs, – neprigijo; tiesiog: kam dar vienas l. panašus, jei yra nemokša).
• anūkai vnūkai ir tada kai kam regėjos netikę; tik ne vaikaitis, -ė, o sūnaitis ir dukraitė buvo siūlomi vartot; neprigijo.
• puikorius – frantas, išsipuošėlius, čiuslius (tas čiuslius prie dūzgių visai tinka, nors abu, manyčiau, netikę, kažkokie dirbtiniai).
• šyptelėjau – vienas negeras žodis toks gyvybingas, kad gal jau kalbininkai turėtų pasiduot? Smalsiai – žingeidžiai (Š-lis nurodo: net., t.y. netikusiai nukaltas žodis), pasidyvydamas; smalsus – žingeidus (net.), ciekavas; — su tuo žingeidžiu juk vis dar tebekovojama? Jau daugiau kaip 100 metų; ir vis tiek jo pilna (kaip ir biškio – trupučio).

(b) apie žodžių grupes:

• neįprasti svorio, tūrio ir ilgio matai – štai kokia problema atkeliavo: kas yra svaras, gorčius, sieksnis, varstas  – visiem buvo aišku, o kitokius reikėjo jau aiškint: kilogramas – truputį mažiau kai pustrečio (2,44) svaro; tona – 61 pūdas; litras – miera skįstiems daiktams mieruoti, ⅓ gorčiaus; metras – arti pusantros aršinos (22½ verškų); francūzų ir daugelio kitų valstybių miera;  kilometras – truputį mažesnis už varstą, 467 sieksniai (varstas 500 sieksnių).
• visokie namų apyvokos ir kt. daiktai, vadinti nelietuviškai; aiškint reikėjo ne skolinius (kuriuos visi suprato), o būtent lietuviškus žodžius: ąsotis, ąsotėlis – uzbonas, uzbonėlis; baldai – pasūdžios, griozdai; keptuvas – patelnia, skavarada; priegalvys – paduška; prijuostė, prikyštė – kvartūkas; rankšluostis – abrūsas; skėtis, -čio – parasonas, parasolis; svarstyklės – vogos; šakutės – videlčiai, verdulis – samovaras etc. – Lėtai tie skoliniai traukės/traukias iš šnekamosios kalbos; motina pagalves paduškom tebevadina; ir net gražu atrodo – toks retro.
• kita grupė lietuviškų žodžių, susijusių žmogaus vidujybe, kuriuos tuolaik reikėjo aiškinti: daiktavardžiai: asmuo – ypata, asaba (ypatos nebevartojam, o ypatybę – kuo puikiausiai); siela – gyva dūšia, gyvo žmogaus dūšia; vėlė – numirusio žmogaus dūšia; sąžinė – sumenia, sumenė; santaika – zgada, pakajus, susitarimas; paguoda – patieka; nuodėmė – griekas, ir kt.; būdvardžiai: gabus – galvotas, pamietlyvas, spasabnas ir prie mokslo ir prie darbo; nuodėmingas – griešnas; padorus – viežlybas (padorieji D-čio būrai), ir kt.; veiksmažodžiai, pirmiausia susiję su proto darbu, mislijimu: galvoti – mislyti, dūmoti; manyti, manau, mano – mislyti, misliju, mislija; mąstyti – mislyti; samprotauti – galvoti, mislyti, svajoti – mislyti, ketinti, ir kt.;; mokinys, mokykla, mokytojas – studentas, učnius; iškala; učitelius. – Šitokio pobūdžio skoliniai dabar jau regis kaip tikros senienos.
• apie visokius menus – mokėjimus, išmanumus, dailas; štukas, iskustvas imta rašyt, tai reikėjo paaiškint, kas yra kas: poėma (gr.) – aprašymas eilėmis kokio-nors atsitikimo iš visos tautos gyvenimo; poėtas (gr.) – rašytojas kurs rašo gražiomis eiliomis [taigi – ne bet kokiomis, o gražiomis!], poėzija (gr.) – gražus žodžiais išreiškimas gražių daiktų; gražiomis eiliomis parašytas daiktas; proza (gr.) – prastas, be pagražinimų raštas; ne-eilios, ne-poėzija; romanas (lot.) – gražiai parašyta knyga, kurioje aprašytas žmonių gyvenimas, su visokiausiomis jų laimėmis ir nelaimėmis; vaidinimas – lošimas, grojimas, komedijų rodymas.

Skaitinėt tokio pobūdžio (galima sakyt, taikomojo) leidinius kaip šis žodynėlis (dar elementoriai l. įdomu) – štai kas yra tikrasis malonumas.

(924) Visiškai tarp kitko: apie rašytinius lt.american-dreams prieš 120 metų

Eligijui R., apie sapnus lietuvių literatūroj klausiusiam. Be Napalio sapno, kas dar yr?

reimininkų Lietuvoj kur kas daugiau negu freudojungininkų, tai net nežinau, ar kas nors rimčiau rašytiniais sapnais yr domėjęsis. Jei kas pradžiai imtųs daryt tokio pobūdžio kūrinių bibliografiją, viena pirmųjų pozicijų turėtų tekt knygnešystės logistikos vizionieriui Jonui Žiliui. 1896-ais jis, dar kun. Žilinskas, Plymouthe pradėtame leisti Susivienijimo lietuvių Amerikoj organe Tėvynė paskelbė, galima sakyt, apsakymėlį; deja, pavadinimu atskleisdamas kortas – „Fourth of July“ (nr. 7, p. 98–103; parašas: M. Jonas). Pasakojama pirmuoju asmeniu; pasakotojas – nuo caro karumenės Amerikon pabėgęs lietuvis.
Taigi liepos 3-ios vakare nuvargęs atsigula ir labai sunkų turi miegą – baisūs sapnai jį kankina.
Pirmiausia prisisapnuoja valanda, kada bėgęs Amerikon. Jau viskas surengta, jau sės vežiman ir važiuos Eitkūnų link, bet nei iš šen, nei iš ten pasirodo žandarai – paima jį, apvelka rudine, apauna ilgais batais, nuveža didelian miestan ir įstato į eiles kareivių, o į rankas bruka karabiną, ir šoblę, ir revolverį. Jis drebąs ir ginklų neįmąs, nes jų bijęsis. Tada karininkas nuveža jį už miesto, kur stovi kalėjimas. Išveda iš ten vieną kalinį – išblyškusį kareivį, – karininkas bruka sapnuojančiajam į rankas šaudyklę sakydamas: nušauk, nes kitaip pats atsidursi kalėjime. Dar labiau pasibaisėjęs pasakotojas-sapnuotojas meta šaudyklę ir ima bėgt. Keli platburniai maskoliai leidžias jį vyt, pagauna, iškart karo teismas, ir nuteisia sušaudyt.

Ir rodės man vėl, kad aprėdė manę myrio marszkiniais, placziais kaip maiszė, ilgais kaip dvylika mastų, su ilgoms placzioms rankovėms, kaip rankovėmis popo rubų. Iszvedė manę į laukus, su anoms placzioms rankovėms pririszo prie stulpo. Akis apdengė skara ir liepė kareiviams į manę szauti.
Uź ką.... Uź tai, kad asz nenorėjau į kitus szauti! Tokia tai sviete teisybė ir toks źmoniszkumas.
Laimė tik, kad tai nebuvo teisybė, o tik sapnas. [...] Tas sapnas prasiblaivė, isznyko, – uźėjo kitas da baisesnis.

Dabar prisisapnavo kaip ir kokis maisztas, lyg skerdynė. Galima suprast, prieš trejus su trupučiu metų vykusios Kražių skerdynės: lietuviai rėkia verkia dejuoja, o maskoliai vien juokias ir šaipos. Bet po viso šito, skerdynei aptykus, susirenka skriaustieji lyg Vilniuj, lyg Kaune ir ima rodavoties terp savęs: nebenorį jie maskoliško gubernatoriaus, kuris jiems užmetamas ant sprando, norį iš savų išsirinkt gubernatorių – tokį, kokio jie geidžia.

Bet kaip tik, rodos tůs źodźius źmonės isztarė, tůj pakilo, pasirodė kareiviai, kaip ir audra kokia ir ėmė neapsiginklavusius źmones skersti.
Uź ką?
– Uź tai, kad norėjo turėti gerą gubernatorių.
Matydamas tą skerdynę asz lyg pradėjau bėgt ir pamislyjau tik per sapną: O Vieszpatie, Vieszpatie, kadagi persipildys miera Tavo kantrybės ir kada Tu mus nog mųs neprietelių atliůsůsi?

Ir dar padumojo pasakotojas apie svietiškos valdžią, kiek mažai joj mielaširdystės ir teisybės, o bedumojant regėjimas prasiblaivė. Prabuvo. Ir vėl įmigo, ir susapnavo trečią sapną – baisiausią.

Kasźin kaip ir isz kur atsiradau, rodos Europoje, kokiame ten klonije, lyg pas upę Reną, lyg pas Dunojų, lyg pas Vyslą....
Iszvydau ten daugybę kareivių, sustojusių priesz vienas kitą. Buvo ten kareiviai visų tautų, isz visų źemių. Buvo vokiecziai, prancuzai, anglai, maskoliai. Su maskoliais buvo fynai, lietuviai ir lenkai. Buvo austrijokai, valakai, iszpanai, szvedai, norvegai, danai, holenderiai ir belgai. Buvo serbai ir bulgarai ir grekai. Buvo turkai. Buvo tautos Afrikos, Australijos ir Azijos – kynai su japonais – tik amerikieczių isz Suvienytų Valstijų sziaurinės Amerikos, rodos, taip kaip nebuvo.
Visi tie kareiviai stovėjo priesz vienas kitą, apsiginklavę yvairiausiais yrankiais, yvairiausiais ginklais. Yvairiausiai buvo apsirėdę: vieni baltai, kiti jůdai, kiti mėlynai, kiti raudonai, kiti źaliai, kiti maiszytai, margai. Turėjo kanůlias visokias, visokio sztamo szaudykles ir revolverius; visokias bombas su paraku ir dinamitu; visokius ginklus dėl kirtimo ir durtuvus dėl durimo.
Asz į tą visą źmonių gaują veizėjau ir stebėjausi.
Tik sztai su sykiu kasźin kas stojosi: – visos anos minios kareivių pradėjo muszties ir szaudyties. Klonije kilo baisiausias trukszmas. Asz pabugau. Plaukai ant galvos pradėjo sziauszties.
„Uź ką jus czion kaujatės?“ – paklausiau vieno arti stovinczio apiciero.
„Uź vaidus ant nesutikimų,“ kvailai anas sumurmėjo ir nusiskubino į kovą.
Vaidai, nesutikimai – pamislinau – kiek jie źmonėms blėdies atgabena.
Bet kiek tai blėdies źmonės apturi tada, kad tautos pradeda vaidyties, kada vainos-karės kyla?.... Kiek tai tada aszarų bereikalo iszlieja. Kiek źmonių turtų su dumais su vėju supleszka, suruksta. Kiek jaunų źiedų, – źmogaus gyvasczių, pirm laiko buna nuskintų, sukapotų?
[...] Żmonės jug ne gyvuliai, kad vienas kitą badytų. [...]
Ciesoriai, karaliai, jenerolai [...] tukstancziais źmones musza, źudo, kitiems źudyti liepe ir uź tad dar savę auksiniais kryźiais apkarsto....
Taip sau per sapną misliau,
Bet sztai umai viskas persikeitė, susimaiszė. Kilo riksmas, szuviai ir rodės man, kad visos tos gaujos kareivių bėga prie manęs, kad manę nubaigti uź aną nelabą mislį. Asz sudrebėjau ir.... pabudau....

(Nežinau, bet man šis sapnas pasaulinį karą primena.)
Taigi, pabudo, ir išties – girdi šaudymus, riksmus ir pypinimą. Pribėga prie lango, žiū – ir supranta, kad liuosoj Amerikos žemėj besąs, kad tas triukšmas ir lermas iš parodos, t.y. parado „forth dźiulajaus“:

Kokių ten drapanų, kokių neszenijų nebuvo visų tautų, visų szalių, visų laikų, vienas uź kitą navatnesnis, vienas už kitą jůkingesnis. Żaidė, pypė, cypė, dudavo, talalavo ant visokių dudų, visokių birbynių, vienas kitą perrėkdamas. [...]
Sztai, tarpu visų tų parodos eilių, pagalios pasirodo augsztas veźimas, iszpůszta pastova, o ant tos pastovos skaisti graźi merga, graźiausia isz mergų viso miesto, stovi pasirėmusi ant auksinio stulpo ir szviesia, linksma akia veizdi į pryszakį. Rankoj jieszmas – lengvos valdźios źenklas. Ant galvos karuna, – garbė laisvos źemės, o link karunos išriestas paraszas źodźio liůsybė „LIBERTY.“
[...] O důk Dieve, kad visų mylėtojų liůsybės sapnai pasibaigtų szitokiais liůsybės regėjimais, kaip szendie mano sapnai pasibaigė.

Happy end. — Ką nors komentuot, kai nesi Jungo permanytojas, juk būtų nerimta.

(923) Visiškai tarp kitko: apie vieną dieną – 1952-09-21

Facebooke yra Broniui Krivickui skirtas puslapis; jame – ir nuotraukų
iš 2012-02-18 panevėžiečių žygio Br. Kr. takais Raguvos miškuose.
Papildytas parašas: bunkeris – koordinatės: 55.59440, 24.61332,
kurį 1951 m. statė partizanai Stanislovas Šidlauskas-Tigras,
Juozas Blinkevičius-Jaunutis, Bronius Krivickas-Vilnius,
Mykolas Blinkevičius-Nemunas, Vacys Bilys-Dragūnas.
Jame 1952-09-21 žuvo Bronius Krivickas ir Mykolas Blinkevičius.
Šis bunkeris po Atgimimo (apie 1997 m.)
Panevėžio Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos
Istorinės grupės vadovo Antano Šimėno rūpesčiu
buvo atstatytas kaip parodomoji priemonė jaunimui.
Šiuo metu jis vėl sugriuvęs.

akar grįžtant namo vėl iš atminties išplaukė a.a. Vitalija K. Iš Parvalkų, nors ir kitur gimusi; iš ten pat, kur gimęs Bronius Krivickas. Jos iniciatyva ir pastangomis 1999-ais Br. Kr. 80-metį (*1919-11-17; kaip tik tais metais išėjo jo Raštai) Pasvalio viešoji Mariaus Katiliškio biblioteka paminėjo labai rimtai – trečdalis b-kos leidžiamų Šiaurietiškų atsivėrimų lapkričio numerio skirta priminti Br. Kr., 11-19 surengta konferencija, kurioje dalyvavo Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, skaičiusi pranešimą „Gyvybingumo liudytojas“, Giedrius Viliūnas, kalbėjęs apie Br. Kr. vietą lietuvių literatūros istorijoj (pranešimai  paskelbti Šiaurietiškuos atsivėrimuos 1999-12, nr. 9). Ir aš dalyvavau; nieko gero nepasakiau, tik tiek, kad faktų buvau parankiojęs (gal kam bus įdomu, pagalvojau ir įdedu).

1952-ųjų rugsėjo 21-oji
Jau dešimt metų, kai tik atsiranda laisvesnio laiko, domiuosi Broniaus Krivicko kūryba ir gyvenimu. Ir to domėjimosi rezultatas – ką tik pasirodę raštai. Tai, ką maniau esant svarbu, surašiau raštų įžangos ar kituose straipsniuose.
     Šįkart, nenorėdamas kartotis, pamėginsiu sugrįžti į vieną dieną. Broniaus Krivicko mirties dieną. Kai pagalvoji, žmogaus mirtadienis yra savotiškai reikšmingesnis už jo gimtadienį. „...tol, kol mes esame gyvi, mums stinga prasmės [...]. Mirtis galutinai sumontuoja mūsų gyvenimą. Kitaip tariant, ji atrenka iš tiesų reikšmingus mūsų gyvenimo epizodus [...], komponuodama juos taip, kad mūsų bekraštė, miglota ir beformė dabartis virsta aiškia, stabilia praeitimi. Taigi gyvenimas leidžia mums išreikšti save tiktai per mirtį“, – yra sakęs trim metais už Krivicką jaunesnis italų kino režisierius Pieras Paolo Pasolini (1922–1975).
Mirtis atima galimybę šioje žemėje padaryti dar ką nors gera, bet atima ir galimybę suklysti, užbėga už akių mirtinos nuodėmės galimybei. Šitaip kalbėdamas, turiu galvoj pirmiausia partizanų likimus, Pakliūt gyvam į MGB nagus – tai buvo mums sunkiai įsivaizduojamas dalykas, nes žmogus, jo nuostatos, jo įsitikinimai yra viena, o tai, kas atsitinka su kankinamo, žvėriškai kankinamo žmogaus psichika, yra sunkiai suvokiami ir nusakomi dalykai. Šiurpu skaityti Bronių Krivicką išdavusio LLKS Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vado Jono Kimšto po kankinimų surašytąjį planą „Kaip sunaikinti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį ir užmegzti ryšius su VLIK-u“. Ten yra surašyta daug daugiau, negu būtų visiškai užtekę emgebistams... Viena vertus, vis dėlto mes turim pasakyt, kas ką padarė, bet teisėjas tebūnie jiems tiktai Dievas.
     Taigi 1952-ųjų rugsėjo 21-oji. Pagal Kimšto suteiktą informaciją tądien buvo surengta MGB ir kariuomenės operacija, kurios tikslas – paimti Bronių Krivicką gyvą. 1160 kareivių vadovavo net 11 asmenų operacijos vykdymo štabas. Viskas prasidėjo septintą valandą ryto (digresija: „Tai buvo septintą valandą ryto, / lygiai septintą valandą ryto...“ – taip prasideda viena iš Algimanto Mackaus Chapel B dalių – „Raudiškoji“).
     Buvo sekmadienis. Nepastoviai debesuota, vėjas – vakarų, silpnas, iki vidutinio, oro temperatūra – 9–14 laipsnių šilumos. Neblogai dygo grybai.
Vilniuje nuo 12 valandos buvo pradėti registruoti LKP(b) VII suvažiavimo delegatai ir registracija vyko iki 21 valandos. Tądien Tiesoje pasirodė kito poeto – Vacio Reimerio straipsnis, kuriame buvo kalbama apie „auštančią galingą tarybinės saulės liepsną“. Tą pačią dieną išėjusiame Literatūros ir meno numeryje galėjai perskaityti Broniaus Krivicko vienmečio Eduardo Mieželaičo eilėraštį „Stalinas prie Nemuno“, kuriame yra ir tokie posmai:

Neseniai keliavau aš į Kauną
Ir girdėjau, kaip žmonės kalbėjo,
Kad į mūsų respubliką jauną
Vadas – Stalinas didis atėjo.

Sako, matę jo pilką milinę,
Sidabru pasipuošusią galvą,
Jis prie Nemuno taką pramynė
Ir sustojo įkopęs į kalvą. // [...]

Aš žinau, kodėl žmonės jį matė
Savo gimtojo Nemuno klony:
Jo statybų planuos ilgametė
Išsipildė lietuvių svajonė.

Žygeivis Bronius Mažylis pasakoja apie Poetą ir Partizaną
[keista matyt knygą, kurią parengei, atsiverstą vidur miško vasario vidury]

O Bronius Raguotis „recenzavo“ rinkinį Leninui Stalinui mūsų daina, kuris esąs „lietuvių tautos širdies balsas, nuoširdžiausių jausmų kupinas, partiją, Leniną ir Staliną šlovinantis balsas“.
     1952-ųjų rugsėjo 21-ąją Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre nuo 12 valandos (papigintomis kainomis) galėjai pasiklausyti čeko Bedřicho Smetanos Parduotosios nuotakos, o vakare aštuntą pasigrožėti baletu Raimonda; Valstybiniame dramos teatre pasižiūrėti ispano Pedro Calderono Meile nežaidžiama. Vilniaus kino teatruose tądien daugiausia buvo rodomi Robino Hudo nuotykiai. 20 valandą, kai pagal visus planus Raguvos miške turėjo baigtis čekistko-voiskovaja operacija, Vilniaus Dzeržinskio rajono vykdomojo komiteto posėdžių salėje (Džeržinskio 16) Lietuvos TSR politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugija ruošė viešą paskaitą tema „Amerikos ir Anglijos imperialistai – pikčiausi tarybinės liaudies priešai“.
     Visa (o paminėjau tik pabirų faktų) vyko tą pačią dieną.
     *
Kai bandai suvokti, šiek tiek sunku – tarsi toj pačioj Lietuvoj buvo dvi Lietuvos. Ir ta antroji Lietuva, kad ir kokia ji buvo išretinta kulkų ar tremčių, vis dėlto buvo stipri ir to stiprumo bene aiškiausias paliudijimas tai, kad Bronius Krivickas nuo 1945 iki 1952 metų liko gyvas ir kūrė. Ir tai, kad išliko jo žmonėms atiduotų saugot rankraščių, kad žmonės, dėl popieriaus skiautės galėję papult į Sibirą, vis dėlto suvokė joje užrašytųjų žodžių vertę ir išsaugojo, liudija: visada būna žmonių, tegu ir intuityviai suvokiančių, skiriančių juoda nuo balta.

P.S. Paskutinis sužinotas dalykas, susijęs su Bronium Krivicku (iš V.V.L. puslapio facebooke): jaunuoliai sukūrė 8 min. filmą Žemės broliai, kuriame skamba Ievos Norkutės daina – žodžiai Krivicko.

(922) Susieji – ir [gal nereiktų to komentaro?], xxvii

 

— du stalinio kalendoriaus lapeliai —
1963-ių gruodžio 1 — 2016-ų gruodžio 1
Afrikos diena — pasaulinė AIDS diena
— — —
— ir prisimeni vieną disertaciją —
— sunku suprasti, kaip pro budrias žurnalistų akis netikėtai praslydo mano disertacijos esmė —

— sancta simplicitas —
(often used ironically in reference to another’s naïveté)