(930) Visiškai tarp kitko: apie Nemuną, buvusį ir būsimą, pakarksėjimai

Vakar atkeliavo bibliotekon paskutinis šįmet Nemuno numeris. Kaip laikraščio, leidžiamo kas dvi savaitės. Nei geresnis (= įdomesnis), nei blogesnis lyginant su kitais; vidutiniškas.

Nuo naujųjų vėl bus mėnesinis žurnalas.

Gruodžio vidury Audrius Ožalas kalbino naująją redaktorę Eriką Drungytę apie pokyčius:

Grąžindami žurnalo formatą – ir kvadrato formą, ir platesnės apimties turinį, norime grįžti ir prie svarbiausio dalyko – atsiribojimo nuo laikinumo, nuo žaibiškai greitai vienas kitą keičiančių įvykių, kuriems patogesnė yra virtualioji erdvė. Žmonės pradėjo suprasti, kad didžiausias turtas ir prabanga yra lėtas laikas, o „fast food“ – antikokybės ženklas.
     Mano svajonė, kad šis leidinys, kaip ir anuometis, būtų branginamas, žurnalo publikacijas būtų įdomu skaityti ir po 10, ir po 50 metų, o jo komplektai būtų saugomi namų bibliotekose. Kad jis būtų patrauklus estetiškai, panašus ir į meno albumą, ir į poezijos knygą, ir į leidinį apie asmenybes.

Norima grįžti prie „atsiribojimo nuo laikinumo“, taigi, reiktų manyt, kad sovietmečiu Nemunas buvo atsiribojęs nuo laikinumo, ergo, skendėjo amžinume. Tikrai?

Kas taip traukdavo anuolaik žurnalo skaitytojus? (1) Atitinkamo pobūdžio nuotraukos, (2) įvairios žinelės, kad ir iš antrų rankų, apie Vakarų muziką ir šiek tiek literatūrą; (3) kai kurie kritikos straipsniai. Ar tai vadintina „atsiribojimu nuo laikinumo“? Tiesiog kalėjimo visuomenėj vienam kaliniui buvo leista kurį laiką pabūti vos laisvesniam. Tik tiek.

Anuomet buvo branginami ne tik Nemuno žurnalai; jei iki šiol kieno nors sandėliuke ar rūsy tebėr špagatu surištų Nemuno komplektų, tai, bent jau keturiais atvejais iš penkių, ten galima rast ir Kultūros barų, ir Pergalių. Ar dabar daug tokių, kurie turi vietos savo namuose komplektuot žurnalus irba savaitraščius? Knygų, ir tų stengiamasi atsikratyt ar bent jau daugiau nebekaupti. Koks stebuklas turėtų įvykti, kad žmonės vėl imtų kaupt būtent vėl žurnalu virtusio Nemuno numerius?

Ims kaupti todėl, kad Nemunas atstos ir meno albumus, ir poezijos knygas, ir leidinius apie asmenybes? Ar tai įmanoma?

Kiekvienas kultūros leidinys turi savų gerųjų (= talentingų) autorių, kurių tiek nedaug Lietuvoj, ir kas turėtų atsitikt, kad, tarkim, Alfonsas Andriuškevičius savo vertimus ar eses imtų siūlyt ne Šiaurės Atėnams, o Nemunui; arba Agnė Narušytė rašinius apie fotografiją ne 7 meno dienoms, o Nemunui? Net jei (aišku, irgi: tarkim) Nemunas imtų siūlyt pasakiškus honorarus, ar tokie autoriai susigundytų „trupiniu aukso, gardaus valgio šaukštu“? Neabejoju – ne.

Ir žurnalu virtusiam Nemunui savo kūrybos siūlys daugmaž tie patys autoriai, kurie siūlė pailgo formato leidiniui. Ir jokių stebuklų (rašančiam vidutiniškai pasipila šedevrai) nebus.

7 meno dienos jau nebe viską spausdina laikrašty, kai kurios publikacijos būna tik jųjų interneto svetainėj. Logiška ir suprantama. O Nemunas bus tik popierinis:

Mes gyvensime apčiuopiamą lytėjimu, kvapu, rega, dydžiu, svoriu etc. matuojamą gyvenimą. Tai irgi lėto laiko privilegija. Geriau pasimėgauti „Nemuno“ tekstais bei vaizdais, nei permesti ekrane akimis ir pamiršti ar netyčia ištrinti... Žurnalą bus galima tik prenumeruoti ir įsigyti. Vėliau – įsigyti archyvinius numerius. Bet jo niekas nebedalins už dyką. Geriau sunaikinsime dalį tiražo.

Bus brendama prieš srovę. Ar toli bus nubrista? Kiek bus finansiškai (per prenumeratą) remiančiųjų šitą žygdarbį? (Paskutinio 2016-ų numerio tiražas 1000 egzempliorių.) Ar erdvius sandėlius turi būsimasis žurnalas? Ar jau sudaryta sutartis su kuriais nors makulatūros supirkėjais?
— Girdžiu: ko tu čia karksi, Gasiliūnai? O gal viskas bus kuo puikiausiai? Bent tūkstantis kauniečių išgirs Giedriaus Kuprevičiaus žodžius, cituojamus redaktorės, kad prenumeruot Nemuną – jų pareiga; arba: kiekviename numery bus „Stumbro“ trejų devynerių ir „Viči“ krabų lazdelių reklama – ir užsakovai dosniai atsilygint už tokią garbę, ir klestės leidinys, žiūrėk, net valstybės paramos neprašys.
Per senas ir ne Radauskas esu, kad tikėčiau pasakom. (Kaip ir Karbauskio sekama, esą dovanotas tautinis kostiumas vaiką pavers susipratusiu lietuviu.)