(930) Visiškai tarp kitko: apie Nemuną, buvusį ir būsimą, pakarksėjimai

Vakar atkeliavo bibliotekon paskutinis šįmet Nemuno numeris. Kaip laikraščio, leidžiamo kas dvi savaitės. Nei geresnis (= įdomesnis), nei blogesnis lyginant su kitais; vidutiniškas.

Nuo naujųjų vėl bus mėnesinis žurnalas.

Gruodžio vidury Audrius Ožalas kalbino naująją redaktorę Eriką Drungytę apie pokyčius:

Grąžindami žurnalo formatą – ir kvadrato formą, ir platesnės apimties turinį, norime grįžti ir prie svarbiausio dalyko – atsiribojimo nuo laikinumo, nuo žaibiškai greitai vienas kitą keičiančių įvykių, kuriems patogesnė yra virtualioji erdvė. Žmonės pradėjo suprasti, kad didžiausias turtas ir prabanga yra lėtas laikas, o „fast food“ – antikokybės ženklas.
     Mano svajonė, kad šis leidinys, kaip ir anuometis, būtų branginamas, žurnalo publikacijas būtų įdomu skaityti ir po 10, ir po 50 metų, o jo komplektai būtų saugomi namų bibliotekose. Kad jis būtų patrauklus estetiškai, panašus ir į meno albumą, ir į poezijos knygą, ir į leidinį apie asmenybes.

Norima grįžti prie „atsiribojimo nuo laikinumo“, taigi, reiktų manyt, kad sovietmečiu Nemunas buvo atsiribojęs nuo laikinumo, ergo, skendėjo amžinume. Tikrai?

Kas taip traukdavo anuolaik žurnalo skaitytojus? (1) Atitinkamo pobūdžio nuotraukos, (2) įvairios žinelės, kad ir iš antrų rankų, apie Vakarų muziką ir šiek tiek literatūrą; (3) kai kurie kritikos straipsniai. Ar tai vadintina „atsiribojimu nuo laikinumo“? Tiesiog kalėjimo visuomenėj vienam kaliniui buvo leista kurį laiką pabūti vos laisvesniam. Tik tiek.

Anuomet buvo branginami ne tik Nemuno žurnalai; jei iki šiol kieno nors sandėliuke ar rūsy tebėr špagatu surištų Nemuno komplektų, tai, bent jau keturiais atvejais iš penkių, ten galima rast ir Kultūros barų, ir Pergalių. Ar dabar daug tokių, kurie turi vietos savo namuose komplektuot žurnalus irba savaitraščius? Knygų, ir tų stengiamasi atsikratyt ar bent jau daugiau nebekaupti. Koks stebuklas turėtų įvykti, kad žmonės vėl imtų kaupt būtent vėl žurnalu virtusio Nemuno numerius?

Ims kaupti todėl, kad Nemunas atstos ir meno albumus, ir poezijos knygas, ir leidinius apie asmenybes? Ar tai įmanoma?

Kiekvienas kultūros leidinys turi savų gerųjų (= talentingų) autorių, kurių tiek nedaug Lietuvoj, ir kas turėtų atsitikt, kad, tarkim, Alfonsas Andriuškevičius savo vertimus ar eses imtų siūlyt ne Šiaurės Atėnams, o Nemunui; arba Agnė Narušytė rašinius apie fotografiją ne 7 meno dienoms, o Nemunui? Net jei (aišku, irgi: tarkim) Nemunas imtų siūlyt pasakiškus honorarus, ar tokie autoriai susigundytų „trupiniu aukso, gardaus valgio šaukštu“? Neabejoju – ne.

Ir žurnalu virtusiam Nemunui savo kūrybos siūlys daugmaž tie patys autoriai, kurie siūlė pailgo formato leidiniui. Ir jokių stebuklų (rašančiam vidutiniškai pasipila šedevrai) nebus.

7 meno dienos jau nebe viską spausdina laikrašty, kai kurios publikacijos būna tik jųjų interneto svetainėj. Logiška ir suprantama. O Nemunas bus tik popierinis:

Mes gyvensime apčiuopiamą lytėjimu, kvapu, rega, dydžiu, svoriu etc. matuojamą gyvenimą. Tai irgi lėto laiko privilegija. Geriau pasimėgauti „Nemuno“ tekstais bei vaizdais, nei permesti ekrane akimis ir pamiršti ar netyčia ištrinti... Žurnalą bus galima tik prenumeruoti ir įsigyti. Vėliau – įsigyti archyvinius numerius. Bet jo niekas nebedalins už dyką. Geriau sunaikinsime dalį tiražo.

Bus brendama prieš srovę. Ar toli bus nubrista? Kiek bus finansiškai (per prenumeratą) remiančiųjų šitą žygdarbį? (Paskutinio 2016-ų numerio tiražas 1000 egzempliorių.) Ar erdvius sandėlius turi būsimasis žurnalas? Ar jau sudaryta sutartis su kuriais nors makulatūros supirkėjais?
— Girdžiu: ko tu čia karksi, Gasiliūnai? O gal viskas bus kuo puikiausiai? Bent tūkstantis kauniečių išgirs Giedriaus Kuprevičiaus žodžius, cituojamus redaktorės, kad prenumeruot Nemuną – jų pareiga; arba: kiekviename numery bus „Stumbro“ trejų devynerių ir „Viči“ krabų lazdelių reklama – ir užsakovai dosniai atsilygint už tokią garbę, ir klestės leidinys, žiūrėk, net valstybės paramos neprašys.
Per senas ir ne Radauskas esu, kad tikėčiau pasakom. (Kaip ir Karbauskio sekama, esą dovanotas tautinis kostiumas vaiką pavers susipratusiu lietuviu.)

(50) Tarp kitko: „Kregždutės“ ir Šaltenis

LRT per ELTĄ paleido žinią, kad Lietuvos radijo klausytojai išrinko visų laikų skambiausių LR dainų dvidešimtuką. Sąrašo pirma eilutė:

1. A. Mamontovas, Atlanta „Kregždutės kregždutės“ (autoriai G. Kuprevičius, L. Šaltenis ir L. Jacinevičius)

Suprantu, kad apsižioplino LRT atstovas ryšiams su visuomene ar kas kitas, rašęs šį tekstą, bet bjauriausia, kad nieks platindamas šį pranešimą neatkreipia dėmesio į korektūros klaidą ir nepataiso (copy+paste nesąmoningas veiksmas).
Juk ne L., o S., t.y. Saulius Šaltenis su a.a. Leonidu Jacinevičium parašė libretą Giedriaus Kuprevičiaus miuziklui Ugnies medžioklė su varovais (pirmam lietuviškam), pirmąkart pastatytam Jaunimteatry 1976-ais (rež. Dalia Tamulevičiūtė; tais pat metais išėjo ir plokštelė). Paradoksas, kad populiariausios dainos teksto autoriai – prozininkai.
O giliau pasiknaisiojus galima gan pagrįstai teigt, kad bent jau idėja šios arijos=dainos teksto priklauso Sauliui Šalteniui. 1968-ais Nemune paskelbtos apysakos Mėnesiena tekstan yra įterptas toks dvieilis (nr. 1, p. 10):

Kregždutės, kregždutės,
Dangaus amžinos žirklės.

(40) Sovietmetis: 1968-ieji ir džiazas

Rimantas Kmita savo monografijoj Ištrūkimas iš fabriko nagrinėdamas Juditos Vaičiūnaitės eilėraštį „Eskizas“ iš rinkinio Po šiaurės herbais (1968), be kita ko, rašo (p. 195):

Kada eilėraštyje, publikuojamame 1968 metais Sovietų Sąjungoje, yra pasineriama į džiazo [konkrečiai – į Modern Jazz Quartet] muziką, neužsiminti apie iškylančias politines teksto reikšmes tiesiog neįmanoma. Džiazas, patekdavęs į Vaičiūnaitės eilėraščius ne taip jau retai, tuo metu buvo bene labiausiai valdžios nepageidaujama muzika ir suvokiama kaip vakarietiškiausia, amerikietiškiausia muzika. VDR vadovas Walteris Ulbrichtas Čekoslovakijos „krizę“ aiškino kaip tik ideologine įvairių menininkų ir mokslininkų koegzistencija, jų izoliavimusi nuo darbo klasės (Günter Erbe, Die verfemte Moderne: die Auseindersetzung mit dem „Modernismus“ in Kulturpolitik, Literaturwissenschaft und Literatur der DDR, Opladen: Westdeutscher Verlag, 1993, p. 87).
Džiazas, be abejo, darė stiprų poveikį jaunimo kultūrai, buvo vienas iš tos vakarietiškos kultūros ryškiausių reprezentantų, kurie asocijavosi su nevaržoma laisve. Iš moderniosios muzikos džiazas savo sudėtingumu, polifoniškumu, intelektualumu bei improvizacijos laisve, ko gero, labiausiai svetimas konservatyviam sovietinės ideologijos požiūriui.

Kaip tik skaitydamas monografijos korektūras varčiau 1968-ųjų Nemuną. Ir susidarė šiek tiek kitoks įspūdis: nieko tokio blogo, bauginamo apie džiazą neradau. Vos ne priešingai.
Štai nr. 2: tos pačios Vaičiūnaitės dramatizuota poema Kasandra (su Iliados intertekstu), kur vienas iš pagrindinių veikėjų, Kasandros mylimasis – Džiazo pianistas. „Kavinė ‘Troja’. Žiema. Kasandra – baltu megztiniu ir juodu sijonu, be galo paprasta. Džiazo pianistas – vienas iš šių dienų. [...] Veiksmas vyksta kurioje nors kapitalistinėje šalyje.“ (Tame pat numery – Giedriaus Kuprevičiaus publicistinis straipsnis „Viena problema, arba Muzika – apmušalas“; ta problema: „Muzika pavirto sudėtine mus supančio triukšmo dalimi.“)
Nr. 5: Alvydo Dargio propagandinis tekstas „Noriu pirkti balsą“. Apie už pinigus padaromus muzikos „stabus“, „žvaigždes“ (šie žodžiai, aišku, rašomi kabutėse; kaip pavyzdžiai paminėti: „Laukiniai“, Skotas Makenzis, „Hermano atsiskyrėliai“), kuriuos Baltieji rūmai pasitelkia kaip „vaistą“, kad jaunuoliai ne marširuotų su plakatais „Šalin karą Vietname!“ ir pan., o patirtų „visiško užsimiršimo valandas“.

Bet yra kitokios dainos. Kiti dainininkai. Kitos gitaros. Ir jos keliauja po Ameriką, Europą. Pitas Sigeris, Džoana Beaz. Jie dainuoja apie duoną, apie motiną, netekusią kare sūnaus, apie saulę visiems šioje Žemėje. Jų dainose neskamba dūsavimai, aikčiojimai... I love you... I need you... [Beje, šios frazės neverčiamos į lietuvių kalbą, ergo, manoma, kad Nemuno skaitytojams jos suprantamos.]
Jie buvo kartu su negrais Los-Anželo barikadose... Jie kartu su tais, kurie viduryje aikštės degina savo šaukimus į armiją (p. 45).

Taigi išeitų (grįžtant prie Kmitos išsakytos minties), kad ne džiazas, o popmuzika buvo suvokiama kaip „kapitalistiškiausia“, „reakcingiausia“. Bet, reikia patikslint, ne visa, tik dalis (ta, kuri „dūsauja ir aikčioja“). Štai nr. 8 spausdinamame J. Balčiūno straipsnyje „Pop muzikos pasaulyje“ prie „teigiamųjų“ priskiriami ir doorsai (nors prieš tai paaiškinta, kad psichodelinės muzikos poveikis prilygsta narkotikų poveikiui): „Jei kai kurių grupių dainoms ‘kliudo’ amoralūs tekstai, tai Sanfrancisko hipių ‘The Doors’ grupės naujausia daina ‘Nežinomas kareivis’ uždrausta dėl rimtesnių priežasčių. Tokio turinio dainoms oficialiosios Amerikos radijo organizacijos ypatingos simpatijos nejaučia...“ (p. 41) Gerų žodžių nepašykštėta ir Jimiui Hendrixui (ar tik už muziką, ar ir už pažiūras?): „Iš visų ‘rhyhm and blues’ atlikėjų didžiausio populiarumo Anglijoje susilaukė Amerikos negras Džimas Hendriksas, kurio įdomūs eksperimentai laikomi geriausiais nūdienos pop-muzikos kūriniais“ (ibid.).

Džiazas, jis ir dvidešimtmečio Ramūno Kasparavičiaus eilėrašty (nr. 8, p. 11):

Lujis Amstrongas. Solo triūbai
ateik ateik į mano rytmetį geltoną
kai saulė liejasi drėgnais triūbos garsais
pajusk ant mano lūpų aitrų vario skonį
kai mano akyse laukinis blizgesys

O nr. 11 radau Petro Palionio tekstą, kuris ne tik tinka šiam įrašui. Šįmet per festivalį Vilnius Jazz prizu už indėlį į Lietuvos džiazo kultūrą buvo įvertintas šviesaus atminimo vienas iš Lietuvos džiazo pionierių, pianistas, kompozitorius, Kauno bigbendo įkūrėjas ir ilgametis vadovas Romualdas Grapštas (1943–2009); apdovanojimą atsiėmė dukra. Straipsnis vadinasi „Eterio ritmai“ (kad pasijustų ir laiko dvasia, rašymo stilius, – meninis reportažas? – tebūnie visas; originalas – baltos raidės juodam fone; šalia – per pusantro puslapio – Romualdo Rakausko nuotrauka).

Bendraamžiai, apsitaškę metalu, stovi prie staklių. Keiksnodami lėtus laikrodžius, zulina auditorijų ar įstaigų stalus. Susėdę ant pastolių, bežodžiu džiaugsmu ir cigarete džiovina prakaituotas kaktas. Laksto paskui purviną kamuolį. Bendraamžiai... O jie, šeši jauni vyrai, kas rytą Daukanto gatve pasuka į pilką Kauno radijo redakcijos pastatą. Prabėga valandėlė kita, ir Romualdo Grapšto rankos panyra į fortepijono klaviatūrą. Į pirmųjų raukšlių sučaižytas Enriko Borisevičiaus ir dar vaikiškai putlias Rimanto Brazaičio lūpas įsisiurbia saksofonai. Lyg pempė klykteli Romualdo Zutkio fleita, kosteli Henriko Berkaus kontrabosas, sušnara Vladimiro Teluchino mušamieji. Prasideda repeticija – tas muzikinis juodraštis, kuriuo 4–5 valandas kas dieną Lietuvos Radijo ir televizijos komiteto estradinio ansamblio artistai šveičia savo instrumentus. Iki tol, kol vieną kartą nušvinta įrašų pulto skalės, sustoja prie piupitrų absoliučią klausą turintys mikrofonai ir pasigirsta tonmeisterio „Pradedam!“ Prabėga dar kiek laiko, ir apsnūdusią šeštadienio popietę ar melsvą žiemos vakarą iš po imtuvo klavišo, kaip šaltinis iš po akmens, ištrykšta melodija.
Eterio bangos jums atskraidins ansamblio grojamą Aragočio Gulanos, Geršvino, Rodžerso, Kerno, Kažlajevo bei kitų kompozitorių muziką...
– Mes stengiamės eiti džiazo muzikos linkme, – sako R. Grapštas. – Nemėgstu pigios estradinės muzikos, paremtos dviem–trim „blizgančiais“ akordais. Mane visada traukia kūriniai su sudėtinga harmonija, įdomia melodija, kūriniai, verčią susimąstyti. Deja, mūsų kompozitoriai estradiniams ansambliams tokių pjesių rašo per mažai.
O repertuaro klausimas ansambliui nepaprastai aktualus. Eteris, ta milžiniška auditorija, reikalauja vis naujų ritmų. Tuo ir sunkus, bet įdomus radijo artisto darbas, kad vieną kartą išmoktas ir įrašytas kūrinys antrą kartą nebegrojamas, nors dar šimtus kartų sklinda iš garsiakalbių. Nuolatinis kūrybinis atsinaujinimas – radijo dėsnis. Bet ansamblio vaikinų jis negąsdina. Visas šešetas neblogai muzikiniai „pakaustyti“ – už kiekvieno pečių metai, per kuriuos įgytas specialus muzikinis išsilavinimas. Gabūs, darbštūs, ieškantys, vienodai gerai grojantys dviem skirtingais instrumentais. Besistengiantys sugroti ne tik visas natas, bet ir paimprovizuoti.
Ir vėl repeticijos. Vėl kruopštus ir anaiptol ne toks jau linksmas darbas prie kiekvienos natos, frazės. Užtat eteryje vėl skambės graži, subtili estradinė muzika.

Palasiojau vieną kitą faktą ne norėdamas ginčytis su Rimanto Kmitos teiginiu (mano nuomone, vertinant Vakarų kultūrą lemiamos reikšmės turėjo ne kūryba, jos pobūdis, o kūrėjo politinės pažiūros; juk Sartre’as iš pradžių labai tiko, kol „neužsikrėtė“ maoizmu...). Šiaip. Labai įdomu vartyt ir skaitinėt senus periodinius leidinius. Įtraukia. Va to paties Nemuno 1968 nr. 1 išspausdinta Sauliaus Šaltenio apysaka Mėnesiena. Pasak Jūratės Sprindytės, „[t]ai pirmoji apysaka, kurioje psichinė realybė užima daug didesnę teksto dalį nei fizinė“ (Lietuvių apysaka, 1996, p. 265). Labai neblogas tekstas; ir Karaliaučiaus krašto realybė per detales labai aiškiai užfiksuota, ir kareiviuko, kurio visas pasaulis jo sąmonėj, savijauta. Visas „kareiviavimas“ atsispindi kaip kažkoks nesusipratimas. Net keista, kad praslydo. Nors į jokią Šaltenio knygą šita apysaka neįdėta. Beje, galima būtų gretint su Parulskio Trim sekundėm dangaus.