(925) Užparaštė, cxxvi: šis tas iš 1907-ais išėjusio žodynėlio

eveik prieš savaitę, gruodžio 8–9, vyko konferencija „Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Šlapeliai“. Nebuvo kada klausytis pranešimų, tai nors vieną leidinį pavartinėjau paskaitinėjau – Jurgio Šlapelio parengtą žodynėlį. 1906-02-02 rašytoj pratarty Š-lis nurodo priežastį, paskatinusią imtis šio darbo: grąžinus spaudą lotyniškais rašmenim ir pasipylus laikraščiams ir knygoms, žmonės užeiną nemaža nesuprantamų žodžių – arba iš svetimų kalbų, arba – jei ir lietuviškų, tai vis tiek nesuprantamų: žemaičiai ir suvalkiečiai nesuprantą kai kurių kauniškių-rytiečių vartojamų, o aukštaičiai – žemaitiškų žodžių. Per tris tūkstančius tokių svetimų irba nesuprantamų ir sudėta šitan žodynėlin.
Ne kalbininko, greičiau kultūros istoriko akim žiūrinėjau. Šis tas iš to žiūrinėjimo.
(a) apie atskirus žodžius, gal daugiau dėl juoko, nors ne tik:

• bomba – paaiškinus, kas tas yr, priduriama: vartojama daugiausia aukštiems, bet biauriems žmonėms užmušti.
• Š-lis nusprendė įdėt kaip suprastiną (ergo – aktualų?) žodį feministas, -tė (lot.) – tas kurs nori ir reikalauja, kad moters turėtų lygias su vyrais tiesas.
• mikrobai – mažučiai gyvuliukai, kurie užkrečia ligą žmogui ir kitiems gyvuliams.
• LKŽ parmazonas – bedievis, laisvamanis; nenaudėlis, o Š-lio žodynėly dar fiksuojama, iš ko šitas žodis pasidarė: parmazonas – žr. frank-masonas; laisvamanys; žiūrim: frank-masonai, parmazonai (fr.) – įsikūrusios 13 amžiuje draugijos, kurių tikslas buvo vienyti žmones ant pamato dorybės, teisybės, lygybės ir broliškumo; ir jokios neigiamos reikšmės (gal ir Šlapelis priklausė kokiai ložei?).
• naujovės šita reikšme jau praktiškai nebevartojam: naujieji laikai (plg. senovė).
• profanas – nemokėla, neišmanėlis; mulkis, durnius (nemókėlą, sprendžiant iš pavyzdžio LKŽ, Jablonskis buvo sugalvojęs, – neprigijo; tiesiog: kam dar vienas l. panašus, jei yra nemokša).
• anūkai vnūkai ir tada kai kam regėjos netikę; tik ne vaikaitis, -ė, o sūnaitis ir dukraitė buvo siūlomi vartot; neprigijo.
• puikorius – frantas, išsipuošėlius, čiuslius (tas čiuslius prie dūzgių visai tinka, nors abu, manyčiau, netikę, kažkokie dirbtiniai).
• šyptelėjau – vienas negeras žodis toks gyvybingas, kad gal jau kalbininkai turėtų pasiduot? Smalsiai – žingeidžiai (Š-lis nurodo: net., t.y. netikusiai nukaltas žodis), pasidyvydamas; smalsus – žingeidus (net.), ciekavas; — su tuo žingeidžiu juk vis dar tebekovojama? Jau daugiau kaip 100 metų; ir vis tiek jo pilna (kaip ir biškio – trupučio).

(b) apie žodžių grupes:

• neįprasti svorio, tūrio ir ilgio matai – štai kokia problema atkeliavo: kas yra svaras, gorčius, sieksnis, varstas  – visiem buvo aišku, o kitokius reikėjo jau aiškint: kilogramas – truputį mažiau kai pustrečio (2,44) svaro; tona – 61 pūdas; litras – miera skįstiems daiktams mieruoti, ⅓ gorčiaus; metras – arti pusantros aršinos (22½ verškų); francūzų ir daugelio kitų valstybių miera;  kilometras – truputį mažesnis už varstą, 467 sieksniai (varstas 500 sieksnių).
• visokie namų apyvokos ir kt. daiktai, vadinti nelietuviškai; aiškint reikėjo ne skolinius (kuriuos visi suprato), o būtent lietuviškus žodžius: ąsotis, ąsotėlis – uzbonas, uzbonėlis; baldai – pasūdžios, griozdai; keptuvas – patelnia, skavarada; priegalvys – paduška; prijuostė, prikyštė – kvartūkas; rankšluostis – abrūsas; skėtis, -čio – parasonas, parasolis; svarstyklės – vogos; šakutės – videlčiai, verdulis – samovaras etc. – Lėtai tie skoliniai traukės/traukias iš šnekamosios kalbos; motina pagalves paduškom tebevadina; ir net gražu atrodo – toks retro.
• kita grupė lietuviškų žodžių, susijusių žmogaus vidujybe, kuriuos tuolaik reikėjo aiškinti: daiktavardžiai: asmuo – ypata, asaba (ypatos nebevartojam, o ypatybę – kuo puikiausiai); siela – gyva dūšia, gyvo žmogaus dūšia; vėlė – numirusio žmogaus dūšia; sąžinė – sumenia, sumenė; santaika – zgada, pakajus, susitarimas; paguoda – patieka; nuodėmė – griekas, ir kt.; būdvardžiai: gabus – galvotas, pamietlyvas, spasabnas ir prie mokslo ir prie darbo; nuodėmingas – griešnas; padorus – viežlybas (padorieji D-čio būrai), ir kt.; veiksmažodžiai, pirmiausia susiję su proto darbu, mislijimu: galvoti – mislyti, dūmoti; manyti, manau, mano – mislyti, misliju, mislija; mąstyti – mislyti; samprotauti – galvoti, mislyti, svajoti – mislyti, ketinti, ir kt.;; mokinys, mokykla, mokytojas – studentas, učnius; iškala; učitelius. – Šitokio pobūdžio skoliniai dabar jau regis kaip tikros senienos.
• apie visokius menus – mokėjimus, išmanumus, dailas; štukas, iskustvas imta rašyt, tai reikėjo paaiškint, kas yra kas: poėma (gr.) – aprašymas eilėmis kokio-nors atsitikimo iš visos tautos gyvenimo; poėtas (gr.) – rašytojas kurs rašo gražiomis eiliomis [taigi – ne bet kokiomis, o gražiomis!], poėzija (gr.) – gražus žodžiais išreiškimas gražių daiktų; gražiomis eiliomis parašytas daiktas; proza (gr.) – prastas, be pagražinimų raštas; ne-eilios, ne-poėzija; romanas (lot.) – gražiai parašyta knyga, kurioje aprašytas žmonių gyvenimas, su visokiausiomis jų laimėmis ir nelaimėmis; vaidinimas – lošimas, grojimas, komedijų rodymas.

Skaitinėt tokio pobūdžio (galima sakyt, taikomojo) leidinius kaip šis žodynėlis (dar elementoriai l. įdomu) – štai kas yra tikrasis malonumas.