(1331) Rugsėjo 1-osios šlapi natiurmortai

← Vileišių klevai →
ne jie, o prie vartų imantys krist ir dužt kaštanai
būna rudens ženklas
(bent man)

↓ pirmadienio (IX 7) rytas; štai ir rudens ženklas ↓
neseniai sužinojau, kad kaštanas –
vienas iš Kyjivo simbolių

(1328) Žolinės natiurmortai

— kas žydi – nužydi; taip, truizmas, memento mori švelni parafrazė —

(1326) Rugpjūčio 1-os natiurmortai

— čia tik šiaip, priminimas, kad —vg— dar gyvas, laukia pensijos; o jau tada... :) —

(1015) Visiškai tarp kitko: du natiurmortu ir atsiprašant pasvarstymas

Rugsėjį buvau pasigedęs daiktavardžio laikui įvardint.

Sakau: va, yra kryptys – pietūs, rytai, o tarp jų – pietryčiai;

yra vasara, ruduo, o tarp jų kas?

Yra, – sako ji, – veiksmažodis: rudenėja. Argi netinka?

Tinka.
Bet to tarpinio daiktavardžio kodėl nėr?

Kalba ir erdvės/laiko suvokimas:

kiek/kuo pagrįstas sudurtinis erdvėlaikis?

Tinka tik svarstant apie kultūrą?

(902) Trys natiurmortai ir šis tas apie malonias smulkmenas

— Vilnius, 2016-08-08 —

Skaitydamas Władysławo Tatarkiewicziaus Apie laimę (iš lenkų kalbos vertė [ir puikiai išvertė] Vyturys Jarutis, 2015) radau: Fryderykas Skarbekas, ekonomistas, kuris dar ir pisał, malował i grywał, 1838-ais išleido „gražią ir išmintingą knygelę“ Małe przyjemności pożycia (net rankraštis yra suskaitmenintas). Aprašė mažus malonumus: malonu jaukioj pirkioj, kai lauke viesulas ir lietus, malonu prisėst ant suolelio, kai esi pavargęs – gali pagaliau atsipūsti, maloni rudens prieblanda kaimo gryčioje prieš įžiebiant šviesą etc. „Pasikeitė formos ir progos, kuriomis patiriame šiuos ‘mažus malonumus’, – rašo Tatarkiewiczius, – tačiau jie patys nepasikeitė. Skarbeko pateiktas jų aprašymas yra teisingas – tiktai prie aprašymo dar dera pridurti komentarą.“ Esą „[r]eikia gyvenime svarbių dalykų, kad nesvarbūs džiugintų. Norint džiaugtis trumpa akimirka, reikia turėti ką nors, kas džiugintų nuolat“, ir apibendrina „maži gyvenimo malonumai yra laimingų žmonių malonumai“ (p. 119–122). – Nedrąsu abejot Tatarkiewicziaus komentaro teisingumu, nors ir nesijauti turįs ką nors, kas nuolat džiugintų. Bala nematę tų išvedžiojimų, svarbiau patys maži malonumai, kurie lieka atminty. Ir kyla pagunda juos fiksuoti.
 

— Perloja, 2016-08-28 —

— Šepečiai, 2016-09-28 —

— małe przyjemności pożycia, i
Rugsėjo pabaiga, spalis; atidarai beveik savaitę nevarstytas duris patalpos, kur sudėtos skintų obuolių dėžutės, – ir tas kvapas!

— małe przyjemności pożycia, ii
Dukart per mėnesį, 4 ir 19 dieną, kai banko sąskaiton įkapsi atlyginimo likutis ir avansas, nusiperki ne pigiausią gelinį rašiklį (brėžio storis 0,5 mm); ir atsispiri pagundai: gal dar ir kokį A4 formato liniuoto popieriaus sąsiuvinį? – ne! (nors kartais nepavyksta).

(837) Trys pavasario pradžios natiurmortai ir trys nesusiję mintigaliai

Vienas geresnių būdų pabėgt iš realybės galėtų būti toks:
mokytis atmintinai UDK (universaliąją dešimtainę klasifikaciją).

gėris ir blogis 2-423
gėris 2-423.7
geras ketinimas 26-423.7
blogis 2-185.3
blogas ketinimas 26-423.5
blogi darbai 26-185.3

etc.

Daug daug jei:
jei sulauksiu pensijos,
jei galva bus dar pakenčiamai šviesi etc.,
galbūt galėčiau imtis komponuot knygą, kuri vadintųsi Žmogynas.
Pagal abėcėlę fiksuot žmones, kuriuos sutikau – absoliuti dauguma sutikta spaudinių puslapiuos, ne gyvenime.
Ten būtų ir, pvz.:

Kanovičius, Šleimė, siuvėjas. Apie jo gyvenimo pabaigą sūnus Grigorijus yra parašęs nepramanytos apysakos fragmentus Nukirstų medžių šlamėjimas. Ne tik dėl to, kad pirmasis pastebėjo: Lukiškių aikštėj pastatytas Leninas vilki moteriškai susagstomą paltą, šis žmogus prisimintinas. Prasidėjus Sovietų Sąjungoj perestrojkai, jis situaciją įvertino kaip tegali tik siuvėjas, vardu Saliamonas:

– Mes, siuvėjai, visus darbus dalinam į keturias kategorijas: daiktai, kuriuos galima pasiūti, daiktai, kuriuos galima persiūti, daiktai, kuriuos galima sulopyti, ir daiktai, kuriuos reikia išmesti... Nė vienas save gerbiantis siuvėjas nesiims lopyti to, ką reikia išmesti. (LM, 1988-05-28, p. 9)

Keli Pulgio Andriušio Laive linksmybių vartoti žodžiai, už kurių užkliuvau:

pošnekis – pokalbis tokia oficialesnė konversacija, o pošnekis laisvesnė; pašnekesio sinonimas;
trauksmas – traukimasis, judėjimas traukiantis;
sutarmė – susitarimas; dera greton su ištarme, pratarme ir pan.;
pyktynės – pykimasis; gali virst muštynėm, bet nebūtinai.

(780) Pakeliui namo, xxvi: prisiminiau š.m. PP

Šitas įrašas nebūt atsiradęs, jei pirmadienį iš ryto kuprinėn įsimestoj popierių šūsny nebūčiau radęs Matso Traato eilėraščių, verstų Sigito Gedos, publikacijos Literatūroj ir mene (2004-05-14); eilėraščio „Laisvė reikalinga kiekvieną dieną“ pirmųjų eilučių:

Pavergta tauta yra namai,

neturintys stogo.

Lietus ir audra savavališkai ardo jų sienas,

kol viskas pavirsta griuvėsiais.

Suabejojau dėl žodžio savavališkai, bet ne tai svarbu. – Traatą buvau prisiminęs skaitydamas š.m. Poezijos pavasario almanachą (jo eilėraščių ten nėra), galvodamas apie pilkuosius puslapius; ir ne tik apie juos skaitydamas pagalvojau. O kas svarbiausia – įrašo motto buvau radęs puikų:

[2015-10-07: Atsiprašau, ėmiau ir užmiršau,  kad buvau pagalvojęs:
jei parašysiu apie PP’2014, tai būtinai įrašą papuošiu štai šituo fotokūriniu :)]
Natiurmortas su RoRa, Šepečiai, 2015-08-07

Almanachas ir festivalis yra skirti tarsi statistinei(-iam),
nuo kvėpavimo literatūra kiek nutolusiai(-iam) lituanistei(-ui);
įsivaizduoju ją kaip pedagogę.

Giedrė Kazlauskaitė, Nemunas, 2015-05-21, p. 4

Tai va taip va. Mėginu prisimint (kad motto nenueitų perniek), apie ką pagalvojau skaitydamas š.m. PP almanachą.

(a) apie pilkuosius puslapius. Kaip skaičiau: per baltuosius puslapius – bėgte, per pilkuosius – eite. Senas jau esu, tad suprantama, jog įdomiau skaityt apie mirusius / mirusiųjų. Visai atleistina, kad ne apie visus poetus, kuriuos derėjo prisiminti kaip gimusius ar mirusius ---4-ais, yra publikacijos (pvz., Vidą Marcinkevičių, nesulaukusį Žalumos kodo). – Jos, esančios/nesančios, mano supratimu, iš esmės prasmingos, nes primena, kad yra toks dalykas: lietuvių poezijos istorija. (Minėt poezijos tyrėjų ar interpretatorių, kad ir kokių įžvalgių beigi empatiškų, sukakčių nereikėtų, manau). – Gana.
T.y. ne gana. – Pilki puslapiai gražiai įsiterpia į maždaug 2/3 almanacho. Likęs 1/3 – festivalio svečių/viešnių erdvė. O kodėl ir ten neįterpus pilkųjų puslapių? – Štai 2016-ais bus Matso Traato 80-metis. Jis buvo Poezijos pavasario svečias per pirmąjį, 1965-ų, renginį, buvo 1977-ais ir 1993-iais, ir 2004-ais, – būtent tų metų vertimas paskatino šitą įrašą. Suprantu, buvo atsitiktinių svečių/viešnių, bet buvo juk ir vertų prisiminti – ne tik jų eilėraščiai versti į lietuvių kalbą, jie irgi vertė – ir rimtai. (Ai, tingiu toliau samprotauti, tiek – jau gana.)

(b) apie baltuosius puslapius. Kaip ir dauguma, pritariu principui, kad Poezijos pavasario almanachas – tai geriausių praeitąmet periodikoj paskelbtų eilėraščių puokštė, kurią sudaro/atrenka estetinio pasitikėjimo verti asmenys. Principas teisingas ir laimintinas.
Bet: kaip tai pateikiama, – jūs jau atleiskit. – Sudėta pagal poeto/poetės vardo pirmą[sias] raides. Pirmas Aidas M.
Suprantu, nei balsą turiu, nei ką, bet va imsiu ir užfiksuosiu savo nuomonę.
Ko norėčiau – liet. poezijos metų skerspjūvio. Publikacija almanache – mažiausiai trys eilėraščiai. Jei net trijų, vertų perspausdinimo, nebuvo, šitie metai – „prarasti“. Reiktų dėt maždaug pagal gimimo metus, ir susidarytų protu suvokiama praėjusių metų poezijos panorama.

(753) Visiškai tarp kitko: du natiurmortu ir mintigalis

Pavasaris ir ruduo – pereinamieji kambariai;

vasara ir žiema – svetainė ir miegamasis.

Patinka įeit pereinamajam kambarin, sustot ir svarstyti:

autis batus ar nesiauti?
Čia, pereinamajam kambary. 

Lyg ir čia derėtų nusiauti.

Ir kad pasklistų per dieną suprakaitavusių kojų kvapas?

Ne.

Tikslas – vonia, bet ji nesisieja nė su vienu metų laiku.

(720) Trys sausio natiurmortai su mėlynu

Sudėstęs nuotraukas prisiminiau

RoRa eilėraščio „Aušta“ (1997) pradžią:

Leisk man

skaityti visa

ką naktis ant grindų

pasėjo:

nuorūkas nuotraukas pelenus

išėdas spermos dėmes

(Metimas, 2006, p. 41)

(643) Iš atostogų: trys natiurmortai

— — nieko nereikia kurt, viskas susikuria, tereikia pastebėt, – labai paprasta — —

(522) Trys šio rudens natiurmortai

Lietuviškai užrašius natiurmortas, lyg ir prigesinamas šito sudurtinio žodžio antrasis sandas – nature morte.

P.S. Virtuvinis žanras tie natures mortes; bent man – pageidautina, kad būtų vegetariški. Prisiminiau prieš metus Paryžiuj Oranžerijos muziejuj matytą Chaimo Sutino parodą „L’orde du chaos“. Be portretų ir peizažų, buvo ir natiurmortų, kuriuos pradėjo paišyt prisižiūrėjęs Rembradto. Vazoj benusibaigiančios gladiolės [gražiau skamba negu kardeliai, nors man ką] – viskas tvarkoj, suvokiamai gražu, bet skerdenos (kiškių, gaidžių)... – suprantu, ekspresionistui dėkinti tapymo objektai, bet vis tiek... (Nors kai kam atrodė, kad „Bœuf écorché, réalisé vers 1925, l’une des plus belles pièces de l’exposition.“) Aišku, dėl skonio nesiginčijama. Kai dabar mėginu prisimint tą Sutino parodą, pirmiausia prieš akis iškyla daug portretų ir vienas peizažas (štai šitas).

(353) Visiškai tarp kitko: paskutinis rugsėjo šeštadienis, rytas–vakaras

Toks jau tas ruduo – čia saulė, čia lietus, čia šiaip nei šis, nei tas – bjaurokas oras, ir tiek.
Štai sekmadienio vakarą šlapia galva, dar ir pravažiuojančios mašinos aptaškytas grįžti namo su didžiuoju Maximos maišu obuolių, puslitriuku virtų grybų ir trim beveik raudonom paprikom, – ir šeštadienio rytą prisimeni lyg buvusį mažiausiai prieš savaitę.

Toks buvo [trečiam] fotonatiurmorte [su vinim] užfiksuotas rytas.
Vakarop, dieną palaipiojęs po obelis – o! tas malonumas nuskint pačioj viršūnėj kabantį gražiausią obuolį! – ir įrodyt sau, kad tu dar šio to vertas, nes dar gali nuskint viršūnėj kabantį obuolį :) – taigi vakarop, saulei leidžiantis, išsidrėbiau išlankstomoj kėdėj; pernai toj pačioj Maximoj – akcija buvo – pirktoj už 39 Lt; ir žiūrėjau į dangų virš Vilniaus rajone esančios Paberžės – į plaukiančius debesis; taip, tokie tik rudenį būna: neapsakomi ir nenufotografuojami; fotografuot net nemėginau; esu mėginęs – beviltiškus blynus fotoaparatas (tiesa, prastas arba prastokas) teužfiksuoja, bet netikiu, kad ką nors daugiau ir kelis tūkstančius kainuojantis pajėgtų; erdvės ir kitimo (vyksmo, kaitos) pojūtis – štai kas esmingai svarbu; taip, tie debesys buvo – leksemų bejėgystę pasitelkiant: tumulai, jaukūs, švelniai pasteliniai, persiliejantys, vis tamsyn.
Jie buvo, aš juos mačiau, jie man atrodė gražūs; jie praplaukė prieš mano akis. – Ir jų nebėr.
Maironis rašė [atsiprašau, kam įkyrėjau su Maironiu; kitąmet persiorientuosiu; bus: Donelaitis rašė]: Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo... Autoritetai autoritetais, o aš manau, kad žmogaus gyvenimo sugretinimas su – prieš istorijos akis – vėjo praplukdomu debesiu – tikslesnis; taip atrodė šeštadienio vakarą; taip atrodo sekmadienio vakarą; taip galbūt atrodys ir net pirmadienį. :)
Sentimentalus daraus rudenį; 2000-ais išėjusios Donaldo Kajoko knygos pavadinimą vis dažniau imu prisimint.

(347) Visiškai tarp kitko: apie šiuos metus ir du natiurmortu

Jei kas paklaustų nuomonės apie šiuos metus, atsakyčiau: visai neblogi, nes obuolingi (obuolėdis besąs turiu prisipažinti).

O kaip prieduras – du natiurmortu su vinimis
(jomis ir jais – giminės labilumą prisimenant).