(492) Iš atostogų, ii: Jokūbavas

Prae scriptum. Niekada nebuvau buvęs Jokūbave. Tad grįždami nuo jūros nusprendėm pakreivuliot: Palanga–Kretinga–Gargždai, o tada jau A1-u namo. Tarp Kretingos ir Gargždų ir yra Jokūbavas, kur stovi paminklas Aleksandrui Stulginskiui.

architektas Edmundas Giedrimas, skulptorius Motiejus Narbutas, 1991

Mano supratimu, visai gerai tas paminklas atrodo; ir aplinka gražiai sutvarkyta.
Na, buvai, pamatei, ir kas iš to?

Nežinau, gal ir kvailokos, bet, į tą paminklą žiūrint, ėmė galvoj sukiotis tokios mintys: Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais trys prezidentai buvo: Smetona, Stulginskis ir Grinius (Staugaičio ar Merkio, prezidentavusių po dieną dvi, nelabai išeina vadint prezidentais); jei apie to laiko prezidentus kalba užeina, tai pirmiausia vieni Smetoną, kiti Grinių prisimena (na, kam kokios vertybės atrodo svarbiau), o Stulginskis – Vasario 16-osios akto signataras, Steigiamojo Seimo pirmininkas, 1922–1926 prezidentas – vis lieka lyg šešėly, tarsi jam prezidentaujant nieko tokio ir neįvyko: nei iš jo kas valdžią atėmė, nei jis atėmė. Smetonai pasisavinus valdžią, 1927-ais išvažiavo iš Kauno Jokūbavan ir ramiai ūkininkavo; prieš tapdamas diplomuotu agronomu, ketvertą metų mokęsis kunigų seminarijoj, dar ir teologiją bei filosofiją Innsbrucke; nuo noro perprast Dievą, prie noro perprast žemę.
1941-ų birželį jį ir suėmė Jokūbave, be teismo kalino iki 1952-ų, tada nuteisė dar 25-erius kalėti; 1954-ais paleistas iš kalėjimo, bet ištremtas, tik 1956-ų pabaigoj leista grįžti į Lietuvą. 1957–1960 dirbo Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stoty; paskui išėjo į pensiją (ir pati stotis perkelta į Babtus), 1962-ais palaidojo žmoną, ėmė vis stipriau šlubuot širdis, mirė 1969-ų rugsėjį (devynis mėnesius galėjo būt vadinamas: paskutinysis gyvas Vasario 16-osios akto signataras; Petras Klimas mirė 1969-ų sausį). Bet tai tik biografijos faktai, o ne žmogaus gyvenimas.
Jau grįžęs Vilniun prisiminiau vieną tekstą, kuriame užfiksuota ir šiek tiek Aleksandro Stulginskio gyvenimo – dr. Vincas Maciūnas, remdamasis laiškais dukrai, kuri buvo atsidūrusi JAV, 1970-ais per ateitininkų surengtą Stulginskio minėjimą perskaitė pranešimą „Aleksandras Stulginskis savo gyvenimo saulėlydyje: Keli brūkšniai iš jo laiškų“ (Rinktiniai raštai, 2003, p. 817–819).
Iš 1959-03-20 laiško dukrai dr. Aldonai Juozevičienei:

Greitai paaiškės, kaip padarysiu su daržais. Gal pavyks taip sutvarkyti, kad aš jų visai nusikratysiu. Ne taip sunku būtų jas [t.y. daržoves] išauginti, kiek keblumų susidaro jas parduoti. Pačiam vykti į turgų ir laiko nėra, ir nepatogu, o per kitą asmenį parduodant susidaro nuostolių. [...] Fiziniai aš dar gana stiprus, nepalyginamai stipresnis negu mano amžininkai, bet dirbti daugiau 2 metų nenorėčiau, nes darbo sąlygos, santykiai su bendradarbiais yra nelabai malonūs; įžūliai lipa kitam ant kulnų (o jų net keliolika). Darbas arti miesto, visi čionai veržiasi. Mieste savo specialybėje darbo gauti neįmanoma, ypač mano amžiuje [74-eri]. [...] Manau, kad per tuos du metu man pavyks gauti šiokį tokį butelį, nes ilgiau gyventi kambariuke 2½ metro ant 2½ metro yra labai sunku. Jau dveji metai, kaip gyvename tame kambarėlyje, o šeimininkas, nors ir žadėjo, nepajėgia net fortkelės lange įtaisyti... Šį pavasarį turbūt bus galima gauti sklypą namui pasistatyti toj vietoj, kur man labai patinka, bet toji statyba mane labai baugina. Čia reikia turėti ir daug laiko, ir nepaprasto apsukrumo, ko man labai trūksta. [...] Pagalios visas santaupas į namelį sudėsi, gal ir sveikatą prarasi – kas tuomet iš namelio. Nors praeitais metais buvau labai užsidegęs, bet dabar pradedu ataušti – tai ne mano amžiui. Mano idealas būtų senatvėje turėti nors mažą darželį ir jame triūstis, bet turbūt tatai paliks svajonių srityj.

Graži Lietuvos Respublikos prezidento svajonė buvo, bet taip ir liko svajone.

P.S. Nereikėjo man vakar to prašymo-klausimo formuluot [„Prašyčiau įvardinti Prezidentą, kuris daugiau negu dvejus metus su savo sergančia žmona gyveno 2,5 m iš 2,5 m nuomojamam kambary be orlaidės?“], atsiprašau, suklydau. (Ypač atsiprašau Ingos, kuri atspėjo; ne, netikslus žodis.] Niekur dviejų mėginimų spėt (gal Grinius? gal Stulginskis?) taip ir nepasitelkiau (įrašą peržiūrėjo apie 40, jei logika šiuo atveju galioja, vadinas, 30 su viršum galbūt galėjo reaguot: nežinau; čia jau seno bambeklio pastaba: dabar reaguot nežinau tikriausiai ne fasonas; turi žinot arba tylėt [jei nežinai]).