(1242) Iš atostogų: nebesančio Šiaulių kaimo tebesančios kapinės ir kt.

Lietuva, 1919 VIII 8, nr. 172, p. 2

2019-ais „Bonus animus“ (kitaip: Remigijus Misiūnas) serijoj „Liudijimai“ išleido Vienuolio straipsnių rinkinį Iš karo korespondento užrašų (sudarė ir įžangos straipsnį parašė RemM; perskaičiau [jau reikia sakyt] praeitų metų pavasarį). Rašyta 1919–1920-ais, skelbta Lietuvos dienrašty; kaip signum temporis galėtų būt tas dešinėj įdėtas kreipimasis.

Kai pradėjau galvot apie atostogų maršrutą, prisiminiau vieną Vienuolio 1919-ais rašytą reportažą, paskelbtą ten pat, iš kur paimtas tas kreipimasis. Rašinys vadinas „Iškilmingos gegužinės“ (nepasirašytas, tik nurodyta: mūsų karo korespondento; gal lėmė ir saugumo sumetimai? kad kas nors nenukneckintų korespondento? neramūs laikai juk buvo). Pradžią pacituosiu (iš knygos):

Sekmadienį, liepos 27 d., Didžiojoj Rubikių ežero saloj Šiaulių ir Rubikių sodžių piliečių buvo surengtos iškilmingos gegužinės garbingai žuvusiems karžygiams – Pirmojo pulko Antrosios kuopos viršilai Liudvikui Bižukui ir Pranui Grušauskui – atminti.

       Šie du karžygiai paguldė savo galvas už Tėvynę gegužės 23 d., susikovę Šiaulių ir Rubikių laukuose su 15 kartų gausesniu priešininku. 20 lietuvių užpuolė 300 rusų ir būtų juos išvaikę, bet, bėgdami per kalnus, bolševikai pamatė, kad lietuvių maža, ir, susivertę atgal, pradėjo pyškinti iš kulkosvaidžių. Pirmasis kritęs keliomis kulkomis pervertas viršila, o netrukus ir Grušauskas. Kiti tos pačios kuopos kareiviai dar šaudėsi daugiau kaip valandą ir nukovė keturis bolševikus. Pasitraukdami pasiėmė ir savo draugų lavonus, kuriuos paskiau šiauliečiai ir rubikiečiai iškilmingai palaidojo savo kapinėse.

       Apie tos kuopelės bolševikų užpuolimą žmonės pasakojo stebuklus ir, kad tik mūsiškiai būtų užpuolę bolševikus iš kito galo sodžiaus, būtų visus ir į nelaisvę paėmę.

       Abu garbingai žuvę karžygiai ilsisi Šiaulių sodžiaus kapinėse, ant Rubikių ežero kranto, labai gražioj ir poezingoj vietoj. Jų kapas aptvertas dailia tvorele ir laikinai pastatytas medinis kryžius su metaline kančia ir padėtas toks parašas: „Čia ilsisi Tėvynės gynėjai, kurie žuvo už Tėvynę ir šalį: Pirmojo pulko II kuopos viršila Liudvikas Bižukas ir tos pačios kuopos Pranas Grušauskas. Mylėk draugystę, gulėk žemėse, jaunyste. Žuvo 7 val. ryto, 23 d. geguž. 1919 m.“ (p. 42)

Renginio tikslas buvo – surinkt pinigų akmeniniam paminklui. Kaip ten viskas vyko 1919-ų liepos paskutinį sekmadienį galima pasiskaityt ir neturint knygos po ranka, yr epavelde.lt tas Lietuvos numeris (aktyvi nuoroda po kreipimusi).

— Ar pastatė tvaresnį paminklą? – šmėkštelėjo klausimas. – Greičiausiai pastatė. – O kaip atrodo? – Reiktų nuvažiuot ir pasižiūrėt.

Šiaulių kaimo Anykščių seniūnijoj nebėr, išregistruotas; senosios kapinės dabar Rubikių kaimo teritorijoj, veikiančios, – pasisėmiau žinių iš anykštėnų.lt. 

Prisipažįstu: nebuvau buvęs Rubikiuos iki šios vasaros, siauruku iki galinės stotelės irgi nevažiavęs. Tad išvažiuodami iš Utenos pasikliovėm navigacine programėle. Ir nuvedė ji iki informacinio stendo.

Radęs ESAME ČIA, ėmiau ieškot kryžiuko (sutartiniuos ženkluos toks yr); nėr aplinkui. Kurion pusėn pėdint? Neaišku.

Informacinio stendo apačioj – Anykščių regioninio parko telefonas užrašytas. Ėmiau ir paskambinau. Matyt, nemokėjau paaiškint, ko ieškau, nes atsiliepęs vyras nieko negalėjo patart (retai, matyt, kas nors apie kapines ir klausinėja).

Velnias! ir ką daryt? – Pirmiausia reikia parūkyt. Užsidegęs cigaretę užlipau ant gelžkelio pylimo (mašinų stovėjimo aikštelė apačioj), dairaus – ir staiga viskas tapo aišku: kur baigias bėgiai, šiek tiek kairiau, kapinės. Stende kryžiukas turėjo būt ten, kur žodžio ESAME pirma raidė.

Tai paknopstom ir nudūmiau kapinaičių link.

Tikriausiai ir bus tos, kurių ieškau?

Nors prie vartų jokios lentelės, kas per kapinės, bet vos įėjęs supranti – taip, čia Šiaulių kaimo kapinės. Nes iškart pamatai paminklą, perrištą trispalve juostele.

Dar ir ąžuolas šalia kapo. Gal kai statė paminklą ir jį pasodino? Vadinas, galima sakyt – šimtametis, nors ąžuolui tiek visai nedaug.

Užrašą perskaityt gali tik iš arčiau →

Viršila – ne Bižukas (kaip ir laikrašty, ir knygoj rašoma), o Biriukas.

Ir gatvė, einanti nuo kapinių, – Biriuko.

Rubikiuos būdamas ir išmaniojo neturėdamas negalėjau pagooglint viršila Biriukas (Bižuką anksčiau buvau googlinęs – ta pati Vienuolio korespondencija, labai sustriukinta, buvo perskelbta Amerikoj, Drauge, ir dar citatą iš min. korespondencijos maironiečių leidinėly rado).

Pasirodo, neaplankiau dar vieno, visai šalia buvusio, paminklo, skirto Nepriklausomybės kovoms (cit. iš str. apie LiudB anykštėnuos.lt):

L. Biriuko žūties vietoje Rubikių ežero šiauriniame krante, tarp ežero ir siaurojo geležinkelio, 1938 m. buvo pastatytas Nepriklausomybės kovų paminklas (projekto autorius Benjaminas Jakševičius). Paminklo priekinėje plokštumoje buvo kario galvos su šalmu profilinis bareljefas ir įrašas: "Čia – 1919. V. 23 – kovoj su bolševikais žuvo I DLK Gedimino pulko virš. Liudas Biriukas".

Sovietiniais metais paminklas buvo sudaužytas ir užkastas, bet 1988 m. jo liekanos rastos ir paminklas restauruotas, jį pašventino Anykščių klebonas Albertas Talačka. Prie šio paminklo vyksta patriotiniai renginiai.

— ką gi, štai ir priežastis dar kartą apsilankyt Rubikiuos.

[Kas pikčiausia, kad durnai pasielgiau. Taigi galėjau prašyt el. laišką ar paskambint AntV iš Anykščių – būtų apšvietęs; bet ne: vis pačiam noris surast.]

1938-ais pastatyto, Atgimimo laikais atstatyto paminklo nepamačiau, bet ką kita radau, tiksliau – neberadau.

Išėjus pro kapinių vartelius, akys užkliuvo už tvorele aptverto tujų guoto. Kas ten galėtų būt? Kieno nors kapas? Bet kodėl ne kapinėse?

Priėjau, pradariau vartelius, praskleidžiau tujas ir pamačiau  →

Kryžiaus atgimstančiai Lietuvai stovėta. Greičiausiai nupuvo (dar tų tujų, vėją sulaikančių, nebūt buvę, gal ilgiau būt pastovėjęs; gal žemėn įleistas galas nelabai gerai buvo impregnuotas – tada juk skubėta kryžius statyt), nugriuvo ir tikriausiai kas nors (gal net kapinių prižiūrėtojas) pasirūpino, kad negulėtų – kur nors išvežė. O gal ir kitaip viskas buvo; tik spėju.

Ar kas nors yr mėginęs suregistravęs tuos (atsiprašau už palyginimą) lyg grybai po lietaus Atgimimo laikais dygusius kryžius? — Patikrinau Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre pagal vietą: Ribikiai. Keturi dalykai: minėtųjų karių savanorių žūties vieta, jųjų kapas, knygnešio Jono Tumo kapas ir sala, kurios teisinė apsauga panaikinta 2015-ais. Nėr jokio kryžiaus. Sunyko nespėjęs tapt kultūros vertybe, o gal buvo apsispręsta iš principo neįtraukt, nes medis greit sunyksta. Nežinau.

Šiaulių kaimo kapinės buvo antros, kurias aplankiau 2020 VII 21, antradienį (pirmos – Utenos senosios).

P.S. (2021 I 8) Adresantui leidus, patikslinimas ir pora patarimų iš anykštėno AntV el. laiško:

(1) Rubikių bendruomenė renka aukas naujam kryžiui (žr. skelbimą, fotografuota 2020 XI 29 →).

(2a) Kaip rasti savanorių žūties vietą? Išeities taškas – ta mašinų stovėjimo aikštelė prie galinės siauruko stotelės. Reikia eit (Anykščių link) palei bėgius kaire puse ir po šimto kito metrų pasimatys prisikėlęs paminklas.

(2b) [Nepasirašęs komentatorius teisus:] Vaižganto brolio kapas senojo Rubikių kaimo kapinaitėse, o jų reik ieškoti visai netoli nuo tos vietos, kur Anykšta pradeda savo kelią iš Rubikių ežero.

Gal kam pravers?