(1251) Iš atostogų: Semeniškių naujosios kapinės

dešinė Semeniškių naujųjų kapinių pusė
(atsimenu, ant betoninio stulpelio pasilipęs fotografavau)

Paskutinė atostoginės išvykos diena (VII 23) labai tiršta buvo: Obeliuos – Laisvės kovų istorijos muziejus, tada į Ilzenbergo dvarą pačiam palatvijy (sūris su spanguolėm labai skanus), o iš ten jau Semeniškių link. Pervažiavus Papilį, ėmiau galvot: na, kapinės turėtų būt ne per didžiausios, peršukuosim ir rasim, kur prieš metus parvežtą Joną Meką palaidojo; važiuodami aplenkėm keleivinę – autobusą, kitaip sakant. Važiuojam, po kairei kapinės, prie jų – moteris; išlipęs dar sėjau paklaust, kur Mekų kapai; įėję sukit į dešinę; ir privažiavo autobusas, pasirodo, čia ir sustoja – vos spėjau padėkot.

Jau kaip reikalas popiet buvo: saulė po truputį žemyn, ir jokio vėjelio; tokia tyla ir ramybė – nepapasakosi, tik įvardint gali. Įeini pro vartelius, suki dešinėn pirmu taku ir eini iki trečios nuo krašto eilės; ten keturi Mekai ir dvi Mekienės ilsis; iš dešinės pradedant: brolis Petras (1915–1995), brolienė Ona (1921–1978), brolvaikis Milvidas (1945–1960; „Nieks nepasakė / kad žemėje tu / svečias kad gy / venti teks taip / neilgai“ – suvažinėjo girtas šoferis), JonM (1922–2019) ir tėvai – Povilas (1870–1957) ir Elzė (1887–1983). Pagalvojau tada: o Adolfas (1925–2011) tikriausiai negrįš, gal ir nenorėjo. Mekų vyresniųjų antkapy iškalta: „Ilsėkitės ramybėje / tarp ošiančių pušų / Liūdi vaikai“. Pušys aplink kapines tąsyk tylėjo; ir kalbėtis norėjos kažkaip beveik pašnibždom.

P.S. Jau važiuojant Biržų link, vėl pervažiavus Papilį su dviem bažnyčiom, paklausiau draugės: žinai, kuo skirias katalikų ir reformatų bažnyčios? – mažesnės? kuklesnės? – katalikų visos su titulais, o reformatų – tik vietovardis pavadinimo pradžioj; nežinau, ar yr prasmės tai turėt omeny apie katalikus ir reformatus, žmones, galvojant.

— bene skaudžiausiai, o gal net pikčiausiai, kad ir pridengdamas kokiu juokeliu, Jonas Mekas reaguodavo, jei kas šnekėdamas ar rašydamas pasakydavo ar parašydavo ne Semeniškiai, o Semeliškiai ar Semeliškės; atsimenu, vienąkart (ar ne Literatūroj ir mene į tokią kliurką reaguodamas) net buvo išlinksniavęs: Semeniškiai, Semeniškių, Semeniškiams etc. Su šypsena į tokius JonM atitaisymus žiūrėdavau; žinau, kad žmonėm maišos n ir l: jau seniai nebereaguoju, jei kas pavadina Virgilijum, ne Virginijum. — Kodėl prisiminiau šitai? Pernai Kultūros baruos per kelis numerius ėjo Kazio Sajos prisiminimų apie žmones gabaliokai „Juos šiek tiek pažinojau“. Nr. 7/8 ir apie Joną Meką buvo: kaip 1967-ų pabaigoj JAValstijose lankydamasis su broliais Mekais pirmąkart susitiko; grįždamas, aišku, vežės ir knygų.

„Semeliškių idilės“ ir Vytės Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas“ buvo vienintelės knygos, kurių Maskvos oro uoste nekonfiskavo saugumiečiai. [...]

Jonas Mekas prašė, kad „Idiles“ [greičiausiai 1955-ais Brooklyne Aidų išleistas] perduočiau jo motinai. Jau turėjau automobilį, todėl vieną dieną, aplankęs tėvų kapus prie Pasvalio, nusprendžiau pasukti Biržų link – paieškosiu Semeliškių. Radau apnykusį kaimą ir sodybą, kurioje šeimininkavo Mekų mama, iš veido ir pagal būdą labai panaši į sūnų Joną.

Pasodinusi mane galustalėj, paprašė, kad iš tų „Idilių“ šiek tiek paskaityčiau [o Saja geras skaitovas, tikrai; jei kas esat girdėję, kaip savo kokį apsakymą skaito, manau, pritarsit]. Klausėsi, jaudinosi ir mano gimtąja tarme vis kartojo:

– Kaip jis viską atamena... Viską, viską.

Taip visą poemą ir perskaičiau. Netrukus apie savo apsilankymą Semeliškėse parašiau Jonui Mekui. O jis savo poetiškame, šiek tiek gal net perdėtame padėkos laiške užsiminė, kad esu jau penktas žmogus, kuriam jis dovanoja savo pirmąją knygą, prašydamas perduoti ją Mamai.

Apie sūnų Adolfą ji manęs kažkodėl nieko neklausė. Gal šis neįrodė, kad irgi viską atamena? (p. 90–91)

Matyt, ir atsiminimus prieš publikuojant skaičiusiam žurnalo redakcijos žmogui neužkliuvo Semeliškės; būt atkreipęs atsiminimų autoriaus dėmesį – argi būtų prieštaravęs prieš tokius pataisymus? Bet iš esmės žiūrint, juokai tas apsirikimas dėl vietovardžio; ne vieta, o kaip žmonės prisiminti svarbiausia. [Patikslinimas (2022 IX 29) Ne per seniai „Alma littera“ išleido naują Kazio Sajos knygą Pėdsakai: Tiesos ir prasmės gyvenime beieškant. Skyrely, besivadinančiam taip pat kaip publikacijų ciklas Kultūros baruos, – „Juos šiek tiek pažinojau“, yra ir tekstas apie Joną Meką (p. 109–111). Čia viskas gerai: knyga – „Semeniškių idilės“, Meko gimtinė – Semeniškiai. Pagalvojau: ar pats rašytojas pastebėjo apsirikęs, ar redaktorė Bronė Balčienė atkreipė dėmesį į apsirikimą? Didesnė tikimybė, manau, kad antras variantas.]

— — Semeniškių senųjų kapinių, kur lyg ir turėtų būt palaidotas Edvardas Jokūbas Daukša (jį, eiles rašiusį biržietiškai ir lenkiškai, bene pirmoji rimtai pristatė Rokiškio senosiose kapinėse palaidota Regina Mikšytė), nebesiekėm, nes dar vienos kapinės tądien laukė – Biržuos Liepų gatvės gale (privatus susitikimas). Apie Semeniškių senąsias pasiskaityt galima – prieš dešimtmetį a.a. Jonas Dagilis (1934–2019) Šiaurės rytuos yra rašęs.