Išvažiuojant iš Palangos, draugė (nemėgstanti klaidžiot kur akys veda) užsuko į Informacijos centrą (dirba nuo 9:00) ir grįžo su lankstinuku ir gautu patarimu: jei dar nematėt, apžiūrėkit prie Darbėnų kuriamą japonišką sodą.
Apie tokį euroregioną nieko nežinojau (pasirodo, įkurtas 2000-ais), apskritai nieko apie tokius regionus. Pasirodo, čia visai rimtas dalykas:
Tai laisvanoriška, geografiškai apibrėžta pasienio regionų sąjunga, dažniausiai suformuota iš kelių besiribojančių valstybių administracinių vienetų ir paremta “atvirų durų” bei lygybės principu. Bet kuris euroregionas remiasi šalių lygybės, bendrų interesų, geros kaimynystės tarp kaimyninių šalių pasienio bendruomenių, laisvanoriškumo principais.
Euroregionas - tai ne tik bendrų dvišalių ir daugiašalių projektų įgyvendinimo plotmė, tačiau ir aplinka, kurioje skirtingų šalių pasienio regionų atstovai gali keistis idėjomis, patirtimi, išdiskutuoti bendras problemas ir bendru sutarimu siekti jas išspręsti. Bendras darbas gali ne tik pagyvinti regionų plėtrą, tačiau ir išsklaidyti nepagrįstas kaimyninių regionų bendruomenių abejones vieni kitais bei vyraujančius stereotipus.
Teisinis euroregionų kūrimo ir egzistavimo reglamentavimo pagrindas yra 1980 m. pasirašyta Europos Konvencija dėl tarpregioninio bendradarbiavimo tarp teritorinių bendrijų ir valdžios institucijų, kuri dar yra vadinama Madrido konvencija. Lietuva, įsipareigodama skatinti tarpregioninį bendradarbiavimą, konvenciją pasirašė 1997 metais. (Algirdas Astrauskas)
Na, tikriausiai ir pinigų iš ES fondų lengviau gaut, jei kreipiamasi euro- vardu.
Tą kuriamą sodą radom palygint lengvai – tereikia stabtelt prie parduotuvės Darbėnuos ir pasiklaust. Taip ir pasakėm mus pasitikusiai moteriai, kuri, kol ieškojom 16 Lt („pigu, kai bus viskas baigta, bilietas kainuos ne 8, o kokius 30 Lt“), susirado ilgą rodomąją lazdą ir ėmė aiškint, kas jau yra ir kas būsią (jei įdomu, galima pasiskaityt
čia; žinia, pasirodo, paskleista ir Japonijoj: „
Saitama man building Europe’s largest Japanese garden in Lithuania“).
Palydėdama kuriamo sodo link, šeimininkė išvertė užrašą akmeny: „Don’t want too much“. Teisinga mintis. Kol kas ten tikrai visko ne per daug, yra erdvių; o kai bus baigta, įtariu, bent man bus visko per daug. Japonai taupo žemę. Galima nusipirkt bonsų įvairiausių, bet, kaip jau fiksavau, man gražesni pačios
gamtos, o ne žmonių sukurtieji.
Vidurkely tarp Darbėnų ir Kretingos, vos pasukus į dešinę – Dimitravas. Priverčiamųjų darbų stovykla, kurioj teko pabūt ir senosios literatūros tyrinėtojui Jurgiui Lebedžiui. Skulptūra tebestovi, bet nei kam ji skirta, nei apskritai kas čia prieš karą ir per karą dėjos – nieko, jokios informacijos. (Radau visai įdomų Audros Venckuvienės str.
Vakarų eksprese.)
Recenzuodamas Modesto Kuodžio brošiūrą
Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927–1940 m. (2007), Castoras&Polluxas savo tekstą baigė bravūrišku pasažu (
ŠA, 2007-10-27):
Įdomiausia, kad aš pats, perskaitęs šią brošiūrą ir pažvelgęs į save iš šono, suvokiau, jog beveik niekuo nesiskiriu nuo konclagerio kalinių. Pasilyginkite ir jūs.
ATIDUOTIESIEMS Į PRIVERČIAMOJO DARBO ĮSTAIGĄ DIENOS LAIKO PASKIRSTYMAS
nuo spalių mėn. 1 d. iki balandžio mėn. 1 d.
6 val. kėlimas
6–6.30 val. guolio, kambarių sutvarkymas ir prausimasis
6.30–7 val. rytinis patikrinimas, rikiuotė ir tautos himnas
7–7.30 val. pusryčiai ir pasiruošimas darbui
7.30–12.30 val. darbas
12.30–14 val. pietūs ir poilsis
14–18 val. darbas
18–19 val. grįžimas nuo darbo, įrankių valymas, jų sutvarkymas, rūbų valymas, jų patvarkymas ir prausimasis
19–19.30 val. vakarienė
19.30–20.30 val. liuoslaikis
20.30–21 val. vakarinis patikrinimas, paliepimai ir tautos himnas
21–6 val. nakties poilsis
Na, jei vietoj „darbas“ būtų įrašyta „akmenų skaldymas“ – kažin ar jau taip būtų panašu; kita vertus, Kuodžio brošiūroj sustojama 1940-ais; tai, kas vyko karo metais, nelyginamai baisiau.
Nežinau, kas tuo turėtų pasirūpint, bet vis dėlto informacinis stendas Dimitrave turėtų atsiras. Nieko nenoriu pasakyt blogo apie būsimus japoniškus SPA, bet gali atsirast žmonių, kurie domėtųs ir Bartuvos euroregiono memorialinėm vietom. Gal.
Kretinga. Kasmetinis ritualas suvalgyt ką nors bulvinio kavinėj, kuri vadinasi „Vyninė“, o joje esantis televizorius rodo LTV (kol laukėm, pasiklausiau Giedriaus Subačiaus ir Dariaus Kuolio svarstymų apie lietuvių kalbos spindesį ir skurdą). Viskas jau po kelis kartus apžiūrėta, tad teliko apsukt aplink Rotušės aikštę lėtu žingsniu, vos vos į šoną pasukant.
Žemaičiai drovūs žmonės, padariau išvadą pamatęs Kretingos „Amsterdamo“ iškabą. Ir kuklumu nesiskundžia – kebabai čia aukščiausio lygio.
Išsiaiškint, kam dabar priklauso didžiulis tuščias exviešbutis „Mėguva“ to pat vardo gatvėj, taip ir nepavyko – dviejų šalia jo esančių batų parduotuvių darbuotojos nieko nežinojo. O kodėl nepavertus jo socialiniu būstu? Nors gal Kretingai to nereikia.
Rotušės aikštėj kabėjo tarp medžių įtemptas plakatas su dviejų nuotraukų atspaudais; viena iš jų – bajoraitės Paulinos Mongirdaitės (1865–1916?) – štai šita (dešinėj) – ta pati aikštė apie 1910-us. Pasidomėjau žmogum,
įdomu.
