— yra, pvz., kupina empatijos literatūros istoriko ir prozininko Adolfo Sprindžio studija Žemaitė (1986, 21988; 1987 Brailio raštu, 2008 audiovariantas);— šįmet išėjo kuriančios muziejininkės Aldonos Ruseckaitės biografiniu romanu pavadinta knyga Žemaitės paslaptis;
— žengtas ir „tolesnis“ (kol kas „toliausias“) žingsnis: 5braškėse.lt paskelbtas tekstas ilgu pavadinimu (anonso printscreenas kairėj; pavadinimo raudonoji dalis [sąmoningai?] melaginga, turėtų būt: mylėjo vyrą, kuris vėliau vedė jos dukrą); neabejojant galima teigti, kad parašytas perskaičius Ruseckaitės knygą, nors nei Ji, nei ji neminimos; gal net ne knygą, o tik tai, ką internete galima rast apie ją; tekstas pateiktas nenurodant autoriaus, kurį reiktų viešai įvardinti kaip, švelniausiai tariant, nesąžiningą; rašinio autorines teises prisiskiria sau UAB „Delfi“:
Googlinant: Žemaitė, 5braškių.lt tekstas trečias (galit patikrint, gal jau ir antras).Tokie faktai. O mintys?
Anksčiau ar vėliau toks tekstas, turint omeny kai kurių internetinių puslapių pobūdį, turėjo atsirast. Geriau, jei vėliau? Esmės tai nekeičia. Epizodas po epizodo lipdoma „skandalingoji“ literatūros istorijos atmaina, kuri laikui bėgant daugumos sąmonėje užims vis „aukštesnę vietą“ (plg. internetinę paiešką). Tiesiog taip yra.
– Процесс пошёл, – kaip tarė Gorbačiovas 1986-ais.
Buvau perskaičiusi ir iki šito įrašo, nepasirodė taip baisu.
AtsakytiPanaikintiČia tuomet kyla klausimas: kas geriau – ar kad žino skandalingąją atmainą ar nežino nieko (arba išlikęs tik mokyklinis pasibodėtinas įspūdis)...
Dėl Ruseckaitės minėjimo irgi: ar būtina? Juk tie faktai nėra Ruseckaitės nuosavybė.
Dėl baisumo. Jei susidarė įspūdis, kad —vg— perskaitęs minimą rašinį pasibaisėjo, vadinas, blogai surašiau. Ramiai reagavau, kaip į neišvengiamybę. Kur kas, nepalyginamai liūdniau, kad daugumos baigusių mokyklą jaunuolių galvose lieka, kaip sakot, pasibodėtinas įspūdis apie literatūrą. Gal viena iš priežasčių, kad beveik visas dėmesys sutelkiamas į kūrinius, o apie patį kūrėją – tik probėgšmais, tik ir wikipedijoj randamus dalykus tepaminint? O juk kartais kūrinio genezės aplinkybės būna daug įdomesnės už patį kūrinį:) Neįdomu, – štai kokia, mano supratimu, didžiausia mokyklinio literatūros kurso bėda. Bet nemanau, kad vienintelis būdas sudomint – ištekėjo jau būdama nėščia, rūkė, sėdėjo kalėjime, buvo įsimylėjus vyrą, tinkantį į sūnus.
PanaikintiDėl minėjimo. Į šitą dalyką žiūriu labai rimtai, nes tai, esu įsitikinęs, padorumo rodiklis. Galbūt apie tuos faktus tekstą 5braškėms.lt parašęs žmogus sužinojo iš paminėtos gidės Vidos Norkūnienės, o pastaroji ekskursantams nieko neužsiminė apie šįmet išleistą Ruseckaitės Žemaitės paslaptį? Galbūt. Bet jei rašai apie Žemaitę, o ne apie ekskursiją (net jei ir tik apie ekskursiją), vis dėlto padorumas reikalautų pasidomėt: ar tik vienintelė gidė apie tokias rašytojos gyvenimo „įdomybes“ porina (vis – kad ir nedaug – prasilenkdama su teisybe), gal dar kas nors yra? — Suprantu, sakysit: per daug reikalauji; atsakysiu: klestint intelektinės nuosavybės vagystėms ir pardavimams-pirkimams, nemanau reiklumą esant atgyvena.
Bet tas ir yra, kad tame straipsnelyje nėra nieko, kas būtų būtent Ruseckaitės (jos vienos) intelektinė nuosavybė.
AtsakytiPanaikintiO visokių saugiklių juk prikaišiota: „Pasak Žemaitės biografiją tyrinėjusių žmonių...“, „jos gyvenimo tyrinėtojai neabejoja, kad...“ „Kai kurių šaltinių teigimu...“
Populiarinamajam tekstui to visiškai pakanka.
Ai, tingiu ginčytis, pasiduodu;)
Panaikinti