(253) Užparaštė, xxv: dar apie vieną akrostichą

Esu rašęs apie 1940-ais skelbtą Internacionalo vertimo konkursą. Ten ir Binkio, kaip šito teksto vertėjo, pavardė paminėta.
Šiandien besikuisdamas popieryne, aptikau išplėšą iš Literatūros ir meno (1993-03-20) su Domo Kadugio (slp., aišku) tekstu „Pornografinė įvairovė“. Yra ten ir tokia pastraipa:

Antai Kazys Binkis mėgdavo pasakoti, kaip jų šauni kompanija patobulino „Internacionalo“ vertimą. A.J. Greimo sakymu, tai padaryta per linksmumą, pritrūkus pinigų: „...nuėjęs į esdekų CK ir pasisiūlęs gerai, „meniškai“ išversti, jei jie sumokės“. Tarsi gavęs net 1000 litų, ir esdekai nepastebėjo, jog šiame vertime, iš eilės skaitant pirmąsias pirmojo posmo eilutes, paslėptas net ir mūsų laikais nespausdintinas žodis. (p. 14)

Greitosiom rastas Binkio versto Internacionalo pirmas posmas toks:

Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!
Sukilkit, žmonės pavergtieji,
Visi kovon išvien smarkyn!

Na, gal toj vertimo versijoj paskutinė eilutė prasidėjo: Kovon visi...? (Ritmas tikrai nesutrinka.) Greičiausiai.
Bet ką čia dabar nustebinsi, tokį žodį pavartojęs? Keistoka buvo skaityt šitą aptarimą. O kad Binkis mėgo bliuznyt vis šitą žodį pavartodamas, paremtų ir jam priskiriamasis dvieilis: „Pas Melngailį, pas Borisą etc.“ Literatūros istorija turi ir profaniškąjį pamušalą, vargu ar verta jį neigt, bet ir išverstu paltu vargu ar verta vaikščiot; nors kodėl ne, jei pamušalas – iš sabalų kailių.

(252) Sovietmetis: apie unikalų tiesosakos būdą

Esu / manau esąs vienas iš nedaugelio, kuris, Lietuvoj tupėdamas, paskaitinėja popierinį Čikagoj (tebe)leidžiamą Draugą (atkeliauja [suprantama, vėluodami] savaitės numeriai LLTI bibliotekon – ačiū!). Tik „anapusbalinių“ autorių tekstai patraukia akį kasdiendieniuos numeriuos (tarkim, Stasio Goštauto; pagarba!), o va šeštadieninius kultūrinius priedus (iš pagarbos buv. redaktoriui Kaziui Bradūnui, nors dabar redaguojamus „šiapusbalinės“ Renatos Šerelytės) visada perskaitau (kartkartėm prisimindamas Lietuvos ryto priedą „Mūzų malūnas“ [Kukulas, Parulskis ir kt., slapyvardžiais ten rašydavę...]). Yra ir Draugo internetinė versija, kur priedai pateikiami .pdf formatu; pasižiūriu; kad ir metinę priedo bibliografiją.
Nežinau, ar kam šaus galvon pagooglint: „Mendeika Ambrasas“, – apie pirmą rodomą nuosiuntą („Cenzūra ir potekstė“, 2011-05-28) noriu primint. Ir žodžiu aktorių bei režisierių Petrą Mendeiką esu girdėjęs apie tai pasakojant, bet tekstas yra tekstas, – apie unikalų tiesosakos būdą sovietmečiu – būdą, kai apeinamas net pats įžvalgiausias cenzorius, skaitantis tekstą ir galvojantis apie galimas potekstes (kas kramol’no tarp eilučių???+?):

Pavyzdžiui, kryžminis dialogas, gimęs dailininko, poeto ir dramaturgo Arvydo Ambraso, labai anksti išėjusio anapus, bei jo kolegos R[egimanto] Midvikio pjesėse, kai dviejose scenos aikštelėse kalbama vienu metu, ir du tarpusavyje tarsi nesusiję dialogai sueina į vieną ir suformuoja tik girdimą (o ne užrašytą) rišlų sakinį cenzūros draudžiama tema. Sakinį, kurį cenzūra būt iškupiūravusi ir kuris savo tikrąją prasmę atskleidžia tik spektaklyje, tik vaidinant, darant reikiamose vietose pauzę, tapdamas labai aštriu skambėjimu ir visiškai nematomas – rašytame tekste. Ir, aišku, įvaro cenzoriui paniką: kaip jis, pjesę skaitydamas, galėjo to nepastebėti!.. Šis neeilinis reiškinys liko nepastebėtas ir neįvertintas, nesulaukęs nei aptarimo, nei studijos, nors yra unikalus pasaulinei dramaturgijai ir labai aktualus šiandien dar pavergtoms tautoms. Šis dramaturginis atradimas gimė ir buvo realizuotas gūdžiais cenzūros siautėjimo laikais.

Štai tas teksto gabalas, kurį noris paskleist. Dar labiau „priartint“ prie sovietmečio tyrėjų akių. Kas be ko: prieš tai paprašius Petro Mendeikos pateikt teksto kryžminimo pavyzdį: nekaltas + nekaltas = „kaltas“.
P.S. Apie A.A. ir Co. pjeses dar čia esu rašęs.

(251) Iš popieryno, iv: ką galėtų reikšt m. ž.?

Labai įdomūs, jokioj knygoj, regis, neperspausdinti Juozo Žlabio-Žengės (pirmųjų nepriklausomybės kovų kavaleristo, pasak Sigito Gedos, vieno iš trijų didžiausių XX amžiaus pradžios lietuvių poezijos modernistų, vėliau net didžiausiu atrodžiusio) atsiminimai „Tarp bombų dūžių ir mūzų lūžių“ apie pirmąjį sovietmetį ir vokietmetį (Nemunas, 1991, nr. 12). Ir štai tokia situacija užfiksuota:  Lietuva – LTSR, / Lietuvos senos nebėr!, vieta – Kaunas, laikas – tuoj po mitingo Lietuvos kompartijai paremti Vileišio aikštėj (per Jonines vyko).

Netrukus susitikau rašytoją Joną Marcinkevičių [*], su kuriuo dažnų ryšių nepalaikiau, tik retkarčiais kur nors šnekteldavome. Jis pasiūlė:
– Važiuokim į prezidentūrą pas Justiną Paleckį.
– Ko ten? – nustebau. – Juk jis prezidentas.
– Nuvyksim, pažiūrėsim ir parašysim, kaip Paleckis m. ž..
Abu šyptelėjom: tai buvo natūralizmo estetikos metafora. (p. 9)

Važiuodamas iš darbo troleibuse perskaičiau. Ir va vis tebegalvoju, ką reiškia m. ž.. Vienintelis plėtinys sukiojas galvoj: myžti žodžiais. Kokių variantų dar galėtų būt?

[*] lt.wikipedijos įrašą galima būt paspalvinti kad ir gabaliuku: J.M. Nürnbergo procese (kiek išsiaiškinau, vienintelis lietuvis, tame oficialiai dalyvavęs, – kaip Tiesos specialusis korespondentas; yra išlikę jo laiškų Tiesos galvai Genrikui Zimanui, atskeidžiančių gan tragikomišką siųstojo korespondento padėtį: visi jo pranešimai turėję eit per Maskvą, o jis per prastai mokėjęs rusiškai; atsiskaitė/parašė/pranešė tik post factum, grįžęs Vilniun).

(250) Donelaitiana, iii: logotipas

Gavau el. laišką:

pranešame, kad yra sukurtas Donelaičio minėjimo programos logotipas (autorė Gražina Komarovska). Šis logotipas išrinktas konkurso būdu, kurį organizavo Vilniaus dailės akademija [išrinktojo logotipo autorė – VDA Grafinio dizaino katedros 1 MA kurso studentė]. Maloniai prašome naudoti šį logotipą kaip Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimo programos ženklą ir juo žymėti visą informaciją, leidinius, spaudinius, afišas ir pan. Donelaičio metų logotipo visus galimus formatus rasite Kultūros ministerijos svetainėje [...].

Priekabas – pats logotipas. Oi nežinau nežinau; mano supratimu, nei į tvorą, nei į Donelaitį. (Georgia šriftas man patinka, va ir mano įrašai tuo pačiu šriftu; bet tarp metų pagal visas taisykles turi būti ilgasis brūkšnys be tarpelių. Ir dar: kas per profilis logotipe? Autorės įsivaizduojamo Donelaičio? O kas per dalykai jojo galvoj?)
Beje, įdomu, kaip sureaguos (jei sureaguos) Robertas Jucaitis? Pala, bet ar tik nebus jis suinteresuotas asmuo (per VDA)?
P.S. Paieškojau žinių apie tą vykusį konkursą. Radau šį tą. Supratau, kad absoliuti dauguma vertintojų – dizaino išmanytojai (išskyrus Vaišnį, kuris viską išmano). Konkurse dalyvavo tik studentai (gal dar ir ką tik baigusieji?). Ne, aš nieko prieš jaunuomenę, bet ar ne varžydamiesi su vyresniaisiais savo talentu jie pirmąsias vietas turėtų pelnyt?

(249) Maironio metai de visu

Tik šįryt išlipęs iš troleibuso pastebėjau šituos viešuosius priminimus, kad Maironiui – 150, t.y. kad šie metai – Maironio metai.
Nežinau, kiek nuošimčių praeinančiųjų sustos ir perskaitys (iki galo) tuos eilėraščius. Vienas iš dešimties/dvidešimties/etc.?
Kitas klausimas rimtesnis: kodėl parinkti būtent tokio – patriotinio, agitacinio pobūdžio eilėraščiai? „Pirmyn į kovą“, „Nepriklausomybę atgavus“. Tai tikrai ne geriausia, t.y. meniškiausia, ką Maironis sukūrė.
P.S. Skaitydamas apie lietuvių poezijos antologijas persų kalba, pagalvojau: o jei tie viešai rodomi Maironio eilėraščiai būtų ir kitomis kalbomis (nebūtinai farsi ar jidiš, bet, tarkim, ir lenkiškai, ir latviškai, ir angliškai, ir rusiškai ar dar kokia)? Bent jau ten, kur turistai pašmirinėja (prie viešbučių, senamiesty). O ir mums gal visai įdomu būtų – mėgintum prisimint originalą.

Prieduras (2012-01-17). Kad susidarytum vaizdą apie tai, ką vis dėlto derėtų vadint Maironio metų reklamine kampanija, reiktų dienos ar net daugiau. Vakar akies kraštu pro troleibuso langą pastebėjau, kad į stiklinius kubilus kai kur įdėta ir jauno Maironio nuotrauka; šįvakar prie autobusų stoties (laukdamas 16 troleibuso), – kad laukimo paviljono įstiklintame reklaminiame plote – „Užmigo žemė“.
Pala, regis, supratau: viską lemia eilėraščio ilgis, o ne tematika ar meninė vertė. Palygint trumpas eilėraštis („Užmigo žemė“ – trys ketureiliai = 12 eilučių) – eksponuojamas viešojo transporto laukimo paviljonų stenduose, o jei ilgesnis (pvz., „Pirmyn į kovą“: 6 × 4 = 24 eilutės; „Nepriklausomybę atgavus“: 4 × 7 = 28 eilutės) – į stiklinius kubilus kišamas. Logiška. Nors kita vertus, laukdamas viešojo transporto žmogus turi kur kas daugiau laiko ir galėtų ilgesnį eilėraštį perskaityt negu skuosdamas pro kubilus.
— įrašo papildas

(248) Visiškai tarp kitko: du dalyku, digresija ir asociacija

(a) Miłosz-Milošas-Milašius

Reklaminiai stendai, primenantys, kad praeiti metai buvo Czesławo Miłoszo, kol kas nepakeisti, tad gal dar ir galima pasvarstyt apie asmenvardžio formas. Aš asmeniškai (bent kol kas) už Czesławą Miłoszą, bet stengtasi prigydyt ir aplietuvintą Česlavą/Česlovą Milošą (stenduose – Česlavas, o, tarkim, Mindaugo Kvietkausko ir Viktorijos Daujotytės studijoj – Česlovas (Lietuviški Česlovo Milošo kontekstai). Bet jei Jerzy Giedroyc – Jurgis Giedraitis, tai Czesław Miłosz – Česlovas Milašius (juk pusbrolio asmenvardį rašom Oskaras Milašius, nors jis pats pasirašydavo Milosz-Milašius). Suprantu, nesu joks autoritetas, tad nuomonę dera kuo nors paremt; ir bus tai Vaidoto Daunio teksto „Nesibaigiantis pasaulio poeto kelias Tėvynės link“, išspausdinto Lietuvos ryte (1995-07-27; liepos 26-ą Nidos rotušėje Miłoszas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu), pirmas ir du paskutiniai sakiniai:

Prieškario Lietuvoje Czeslawas Miloszas buvo vadinamas Česlovu Milašiumi. [...] Czeslawas Miloszas yra parašęs knygą, pavadintą „Tėvynės ieškojimas“. Mes galime pasakyti šiek tiek kitaip: ieškodami savo Tėvynės, vis labiau atrandame Miloszą, Česlovą Milašių.

Taigi: arba Czesławas Miłoszas, arba Česlovas Milašius; o gal Česlovas Miłosz-Milašius.

(b) LKŽ papildai

Kartkartėm vis ima lįst galvon mintis: fiksuok žodžius, kurių nėr popieriniam LKŽ ir lkz.lt; fiksuok sakinius, kurie tiktų kaip pavyzdžiai prie retesnių žodžių. Gal ir visai gera mintis, bet grūdu ją lauk suvokdamas, kad galiu įklimpt (neturiu teisės, darbus, už kuriuos mokama, reikia dirbt). Na bet šįkart neatsispyriau – užfiksuosiu šį tą.
Patinka ir gražiai skamba daiktavardžiai be -imo, -umo.
Tarkim, steigtis (o ne steigimas). Deja, LKŽ neužfiksuotas, nors net knygos pavadinime pavartotas: Arūno Sverdiolo Steigtis ir sauga (1996; redagavau).
Neužfiksuotas ir šio žodžio (beveik) antonimas apleistis. Va šįryt važiuodamas darban iš dėžės išsitraukiau pluoštą išplėšų iš laikraščių (revizija: ką mest – ką pasilikt, nors irgi derėtų mest). Lietuvos ryto „Mūzų malūnas“, 1994-09-02: Alis Balbierius, „Apleisties kunigaikštystės romantika, neviltis ir vertė“:

Kiek visur regime apleisties! – tūkstančiai sukežusių vienišų sodybų „agrariniame“ gamtovaizdyje, į kurias jau nebesugrįš jokie naujieji ūkininkai. Baisūs, žemę niekinantys, jau irstantys ir ardomi monstrai – buvusios sovietmečio fermos, sandėliai ir kiti „ūkiniai“ pastatai. [...] Kur mes dabar rasime kitą tokią šalį, tokią Didžiąją Apleisties kunigaikštystę kaip Lietuva?
Gelia ir slegia toji apleistis, o kartu ir įkvepia... Ir nyksta ji, traukiasi, genama naujų vėjų ir privačių iniciatyvų. [...]
Aš esu Didžiosios Apleisties kunigaikštystės vaikas ir iki mirties neišsižadėsiu šios savo tėvynės.

Arba štai Valdo Papievio romane Eiti pavartoti žodžiai nuoliūda ir naika. Abu yra LKŽ:

núoliūda sf. (1) A. Baran nuliūdimas.

Tik tiek. Ir jokio sakinio ar frazės. O kodėl nepridūrus kito anykštėno – V.P. sakinio (gal patrumpintino):

Jos [palaima ir gėla] neigs viena kitą ir tuo pat sykiu, viena kitą papildydamos, skleisis kita iš kitos nepasiekiamuos toliuos nuvilnijančiais pilnaties raibuliais, iš paskos ilgus nuoliūdos takus tiesiančiais. (p. 57–58)

Kitas žodis:

naikà sf. (4) Žž, náika (1) nykimas, liga: Tokia naikà užpuolė, ir nyksta jijė J. Pripuolė jam kokia naikà, ir sunyko taip Upn. Kad užpuola javus kokia naikà, tai nieko nelieka Skr. Kažkokia náika jį suėdė Rmš.

Ar nereiktų nurodyt ir kitą reikšmę: (2) naikinimas, priduriant pavyzdį iš Papievio:

Ir štai žaizdras jau įsisukęs, jo skriemuolys, beprotiškos baltos aistros toliau labiau kaitinamas ir sykiu kvaitinamas, vis greičiau ir greičiau skrieja, vis toliau nusidriekiančias naikos bangas skleidžia. (p. 68)

Arba: ar nebūtų prasminga prie žodžio atãbradas pridurt kaip vartojimo pavyzdį sakinį iš Albino Žukausko, išleidusio knygą Atabradai (1975)? — Gana.

Nors ne – dar digresija (nuo žodžio naika): Nijolė Kudirka, iš profesijos psichologė, garsi fotografė (internete lietuviškai apie ją nieko neradau),1992-ais Vilniuj surengusi parodą (vienintelę Lietuvoj) nuotraukų iš Afrikos [ir greičiausiai kt.], sakė: „Fotografuodama archajinę kultūrą, fiksuoju nykstantį pasaulį, kurio ateities kartos nebepamatys. Tą pasaulį noriu suprasti ir įsimintinai perteikti. Kai jo nebeliks, kiti tokios galimybės nebeturės.“ Ir dar pridūrė: „Pasaulis ant jų [jos užfiksuotų žmonių, jų tradicijų ir kultūros] užvažiuos kaip su traktorium.“ (Cit. iš: Ramunė Vaitiekūnaitė, „Nijolė Kudirka“, Nemunas, 1992, nr. 11/12, p. 29.)
Ir dar asociacija: Vytauto Balčyčio Lietuvos miesteliai; regis, tais 2009-ais per Vilniaus knygų mugę priėjęs prie fotografo pasakiau: „Manau, Pats galėtum parašyt empatiškiausią recenziją apie Andrzejaus Stasiuko Pakeliui į Babadagą“, – Vyto Dekšnio puikiai išverstą knygą, kuri padarė labai stiprų įspūdį, nes pajėgta žodžiais perteikt būtent apleistis ir naika.

(247) Tarp kitko: Sapiegų parko vartai iš Antakalnio gatvės

Vakar ilgokai per dulksną teko palūkuriuot prie Sapiegos ligoninės vartų; ką daugiau veiksi – žiūrinėt beliko. Ir mėgint įsivaizduot, kokios skulptūros turėtų stovėt tose nišose. (Vakar neturėjau kišenėj fotoaparato, o ir apniukę baisiai buvo, tai šiandien per pietus nutraukiau.)
Kad turėtų – visiškai aišku; va ir Jano Bułhako 1912-ais darytą fotografiją radau (žr. dešinėj), ir Jurgio Hopeno 1923-ais, kur tos skulptūros aiškiai matyti; deja, aprašas tik toks:

Vaizde – darnios kompozicijos ir gražių proporcijų, plytų mūro, tinkuoti vartai. Aukštą, pusapskritę arkos angą ir antablementą laiko piliastrai. Tarp jų nišos, kuriose stovi skulptūros. (cit. iš čia)

Kas per skulptūros, ką vaizduojančios? – nė žodžio.
Ir staiga galvoj dzingtelėjo: pala pala, vg, tu gi tik iš gatvės pusės žiūrėjai, iš gatvės pusės ir fotografavai. Ugi nugi – bėgte marš atgal: žr. iš parko pusės!

Taip... Iš parko pusės vartai visiškai sutvarkyti, ir skulptūros (nors ir apdaužytos, buvo išlikę iki mūsų laikų) restauruotos (apie 2008–2009-us, regis): iš kairės – POMONNA – Pomona, vaismedžių ir vaisių deivė, iš dešinės – VERTVNO – Vertumnas, kaitos dievas, Pomonos vyras. Bet va toks mintigalis švystelėjo: ar nepapainiota čia? Ne tik vardus lotyniškus rašant, bet ir žmonai priklausančias gėrybes prie vyro kojų sukraunant? Bet gal ir ne.
Taigi: spalvotasis vartų vaizdas – žvelgiant iš gatvės, o Bułhako ir Hopeno – žvelgiant iš parko vidaus; nors greta sudėjau, bet greta nedėtini. Seno vartų vaizdo iš gatvės pusės, deja, neradau; gal ir nėr? Na kam fotografuot iš tos pusės, kur nišos tuščios?

O tose nišose turėjo būt dorybių alegoriniai atvaizdai: kairėj FORTITVDO – drąsa; dešinėj – TEMPERANTIA – santūrumas/saikingumas. Kada sunaikintos šios 1692-ais Giovannio Pietro Perti (*1648 Muggiò [netoli Milano], †1714 Vilniuje) sukurtos skulptūros? Neišsiaiškinau. Ar išliko kokie nors atvaizdai? Nežinau. Ergo, nežinau, ar yra galimybių jas atkurti. Ir paskutinė pastabėlė: geriau įsižiūrėjus, kiekvienoj nišoj matyti po du išsikišimus: pradžioj pagalvojau, kad gal čia restauratoriai paliko – skulptūroms pritvirtint; bet kai paklausiau budėtojų prie vartų, deja, teko nusivilt – čia jie įkalė vinis, kad eglutes per Kalėdas tose nišose būtų galima pritvirtint...

Suprantu, nieko čia naujo, bet va malonumo aiškindamasis patyriau; gal ir kai kurie šį įrašą perskaičiusieji ne viską bus žinoję (viliuos). Neišsiaiškinau iki galo. Bet juk ir nekėliau sau tokio tikslo; pasiaiškinau, ir gan.
P.S. Pasirodo (pražiūrėjau šią žinią), šįmet ketinama pradėt Sapiegų rūmų ansamblio rimtą restauraciją (iškėlus ligoninę). Gal planuojama atkurt ir Drąsą bei Saiką? Nežinau. Kai 2014-ais darbai bus baigti, pamatysim.

(246) In memoriam Birutės Vanagienės (*1934-11-09 Mosėdy, †2011-12-31 Vilniuj)

Šiandien Karveliškėse buvo palaidotas kūnas žmogaus, kuriam turim būti dėkingi, kad žemaičiai Daukantas ir Valančius be didesnių sunkumų mums tapo paskaitomi.
LKI surašytame nekrologe (žr. wordinį priedą) a.a. B.V. pristatoma kaip dialektologė ir kaip kalbos istorikė; manau, būtina pridurt: ir tekstologė praktikė (kaip 9/10 lietuvių tekstologų) – parengė „Lituanistinės bibliotekos“ serijai Valančiaus Raštų dvitomį (1972), Daukanto Raštų dvitomį (1976), pastarojo Vertimus ir sekimus (1984) ir Istoriją Žemaitišką (1995; NB: antras pavadinimo žodis pradėtinas didžiąja raide) [ir kt.]; 2001–2011-ais su vyru Vytautu Vanagu – pirmuosius keturis akademinių Valančiaus Raštų tomus.
Pabendraut su a.a. B.V. teko dirbant „Vagos“ leidykloj, kai Lietuvių literatūros palikimo redakcija gavo Istorijos Žemaitiškos pirmąją dalį (spaudiny [abi dalys išėjo sykiu jau man nebedirbant „Vagoj“] nėr nurodyta jokio redaktoriaus; ir labai teisingai, nes jo Vanagienės parengtiems tekstams ir nereikėjo). Atsimenu tik pasvarstymą dėl didžiųjų raidžių. Daukantas ir tautovardžius/gentivardžius, ir vietovardžius rašė kaip lenkai – abiem atvejais pirma raidė didžioji. Pagal dabartinis reikalavimus, didžiąja tereik pradėt vietovardžius; ir kaip atspėt, ką Daukantas turėjo galvoj: teritoriją (Žemaičius, Lenkus, Gudus, Mozūrus etc.) ar žmones (žemaičius, lenkus, gudus, mozūrus etc.)??? Daugiur aišku iš konteksto (atsimenu, kaip sutarėm, kad kunigaikščiai ir karaliai valdė teritorijas, o ne žmones, tarkim, Jogaila – Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius), bet kai kur – oi nelabai (nuteriojo Žemaičius ar žemaičius?); liko vienas kitas atvejis, kur pagal sistemą, mano manymu, reikėjo rašyt didžiąja, bet liko mažąja; regis, dėl Lietuvių, kaip vietovardžio, nesutarėm; „Jūs parengėja, Jūsų žodis lemia“).
Paskutinis didelis Vytauto ir Birutės Vanagų darbas – pradėti Valančiaus Raštai. Nors ketvirtame puslapy rašoma: „Parengė V.V., tekstus redagavo B.V.“, mano supratimu, abiejų darbas lygiai svarus (net gal simbolizmo įžvegtina): kairiuosius puslapius, kur pirminis tekstas, toks, kokį pats Valančius parašė/išspausdino, prižiūrėjo V.V., o dešinieji, kur „aplietuvintas“ tas pats tekstas, – B.V. valdos. Ir vis pagalvodavau: viena galva (Vanagų) ir dvi rankos – Vytauto ir Birutės. Dešiniosios nebėr.
P.S. Netikiu visokias ženklais ir panašiais dalykais, bet sutapimas yra sutapimas: gruodžio 31-ą priešpiet perklausiau iš vakaro gautą dovaną – CD – Antano Kučinsko Giesmes apie smertį. Atsisveikinant su Birute Vanagiene skambėjo lotyniškos giesmės.