(740) Ars memorativa: atsipisk vs atsiknisk?

Prae scriptum. Citata iš Miros Kazijevaitės ir Jurgitos Mikutytės straipsnio „Diena, kai inteligentams buvo oficialiai leista keiktis, arba Rimtos vertėjų kalbos apie keiksmažodžius“ (tas straipsnis – apžvalga to, kas 2004-03-17 vyko Vilniaus mokytojų namuos per seminarą „Šnekamosios kalbos vertimas: svetimybės, žargonas, keiksmažodžiai“; pirmoji kalbėjo vertėja Irena Balčiūnienė; jos žodžiai cituojami):

Kai pasirodė dviejų romanų vertimai [Salingerio Rugiuose prie bedugnės (1966) ir Hemingway’aus Kam skambina varpai (1972); abu versti Povilo Gasiulio], į žargonizmus ir keiksmažodžius literatūros kūrinių kalboje buvo žiūrima kaip į neigiamą ir nepageidautiną reiškinį. Žargonizmai buvo laikomi parazitiniais žodžiais, kalbos šlamštu, o jų gausumas rodęs nepakankamą asmens kalbinę kultūrą. (Literatūra ir menas, 2004-04-09, p.10)

Toliau Balčiūnienė pateikia pavyzdžių, kaip Gasiulis sukos iš keblių situacijų. Pvz.:

Salingerio tekste: damn, god damn.
Gasiulio vertime: prakeiktas [viešbutis], pašvinkęs [detektyvas], sumauta [garbė].
Salingerio tekste: bastard, bastard, bastard, bastard, bastard [etc.]
Gasiulio vertime: rupūžė, suskis, šunsnukis, išsigimėlis, pašlemėkas [etc.]

Prasminiai, o ne kalkiniai atitikmenys; to ir reikėtų ieškot. Atsižvelgiant į kultūrinį kontekstą.

Moku keiktis ir rusiškai, ir – šiek tiek – lenkiškai beigi angliškai. Ir lietuviškai. Ir keikiuos, kumščiu į sieną daužydamas, kai prireikia. Čia mano asmeninės sąskaitos. O jei rašau? – Jei rašau lietuviškai, tai ir keiktis dera lietuviškai. (Pagal asmens kalbinės kultūros principus.) Argi ne? – Vieną [pra]keiksmą ir šito tinklaraščio įraše esu pavartojęs. Atsargoj turiu ir daugiau, tik dar nepasitelkiau; dar neprireikė.
----------------------------------------------------------------
Pačioj pačioj XX amžiaus pabaigoj Oskaras Koršunovas režisavo Marko Ravenhillo pjesę Shopping and Fucking (taip, angliškai, Lietuvoj ir buvo vadinamas spektaklis; premjera įvyko 1999-09-09). 2012-11-19 delfi.lt paskelbė: Dešimtmečio teatriniu įvykiu tapęs O. Koršunovo „Shopping and Fucking“ rodomas paskutinį kartą. Įsidėmėtina režisieriaus mintis:

Kaip ir „Žaldokynė“, „Shopping and Fucking“ galėtų eiti dar penkiasdešimt metų.

Julijus Lozoraitis kitądien po premjeros rašė (Lietuvos rytas, 1999-09-10):

Spektaklio reklaminiuose lapeliuose parašyta nuoroda „Tik suaugusiems“ (itin smulkiomis raidėmis). Šis reginys tikrai nėra skirtas mažų vaikų akims.
Skandalingą populiarumą šiam spektakliui žada ne tik jo pavadinimas, kuris į valstybinę kalbą turbūt apdairiai neverčiamas. 

Šitą Ravenhillo pjesę į lietuvių kalbą išvertė Aušra Simanavičiūtė; buvau lyg ir vertimo redaktorius: skaičiau ir siūliau, kaip kuo tikriau persakyt lietuviškai – kasdieniškai angliškai skambančias frazes; svarstėm, sprendėm, ar savaimingai skambėtų; beje, nuo scenos skambėjo tikrai neblogai.
Ir: sustojom prie pavadinimo. Jei verčiam, tai kaip? Maniau, kad reikia ieškot lietuviško pavadinimo atitikmens. Siūliau: Apsipirkti ir pasipisti / pasidulkinti. – Bet: lietuviškai Lietuvoj (bent jau tuolaik, XX amžiaus pačioj pačioj pabaigoj) tai baisiau skambėjo negu angliškai. – Va taip, pradedant nuo vertėjos nuomonės (paremtos redaktoriaus nuomone), ir išėjo, kad pavadinimas liko angliškas (ne taip aštriai žeidžiantis lietuvišką ausį).
----------------------------------------------------------------
Kas liūdina: [greičiausiai dauguma] manytų, kad frazę fuck off reikėtų verst tik taip: atsipisk; o aš manau, kad, atsižvelgus į kontekstą, užtektų ir: atsiknisk.
Asmens kalbinė kultūra:
– Kaip jūs verstumėt frazę fuck off – atsipisk ar atsiknisk? – Va tai ir yra asmens kalbinės kultūros indikatorius.