(825) Ars memorativa: Biržų mergaitė; pavasarinis kvapas

— savaitgalį buvau Biržuos  —

Piešinys užkaltam lange Muravankoj, vos tik įvažiuoji į Biržus nuo Pasvalio ir pasuki dešinėn, Vabalninko gatvėn, atsirado, regis, 2013-ais, 07-17 nufotografavau (dabar, aišku, stipriai apiblukęs, bet dar įžiūrimas).
Laikui bėgant ši mergaitė, bent jau man, tapo kaip koks simbolis – ją pirmąją pamatau, nuolatinę biržietę; lig mokyklos Kudirkos gatvėj, kurią baigiau, kokios penkios minutės pėsčiam. – Taip, sentimentalus daraus.

Sekmadienį iš ryto dulkė lietus, paskui išlindo saulė – ir atrodė, kad kokia kovo pradžia.
Važiuojant namo, prisiminiau tai, ko ženklų fiziškai nebepajusi, jei sėdi mašinoj, – nei Respublikos gatvėj, nei artėdamas prie Pasvalio, – kur siaurukas kirsdavo kelią – lygu, jokio dudunkst.
Tiesiausias kelias iš namų į miesto centrą būdavo Liepų gatve, tada palei geležinkelį, ir įsuki Kęstučio gatvėn, vedančion pašto link, prie kurio durų, iš dešinės, atminimo lenta: „Šiame name 1909–1913 metais mokėsi proletarinis poetas Julius Janonis“ (kabojo iki 2012-ų; dabar – kita, be žodžio „proletarinis“).
Rudenį aikštėj priešais geležinkelio stotį imdavo augt cukrinių runkelių kalnas. Siauruku visą žiemą juos veždavo Panevėžin, į cukraus fabriką.
Pavasariop, kai atšildavo, aikštėj dar būdavo likę tų runkelių, jie imdavo pūt ir pasklisdavo toks salvas kvapas. Kvapas, kurį atmintis dar pajėgia atkurti. Šlykštus. Susijęs su paauglyste, kai svajojau tapt eiguliu ir gyvent šalia girios.