(904) Ars memorativa: prisimeni lyg ir prisimenąs, kai kas nors ką nors primena, ii

(Rengdamas įrašą apie 1989-ų pavasario der Zeitgeist prisiminiau, kad juodraščiuos yra pradėtas toks skiautinys apie „nerimtąjį“ požiūrį į istoriją ir kt.)
Pernai išėjo beveik 500 puslapių sakytinės istorijos šaltinių rinkinys Kažkas tokio labai tikro: Nepaklusniosios sovietmečio visuomenės istorijos (sudarė Ainė Ramonytė, Jūratė Kavaliauskaitė ir Valdemaras Klumbys). Paskutiniai įdėti pokalbiai su kurso draugais Vytautu V. Landsbergiu ir Darium Kuoliu. Kai kas kai ką priminė.
Vytas prisimena bičiulį istoriką Liną Pošką, kurio vienas tekstas – išspausdintas ne Literatūroj ir mene ar Komjaunimo tiesoj – buvo anuolaik (1988-ų pačioj pradžioj) sukėlęs „vieną didžiausių skandalų ‘Lietuvos pionieriaus’ istorijoje: mus nubaudė už tai, kad įžeidėme Lietuvos istoriją“; esu šičia jau šį tą fiksavęs; užpernai išėjo L.P. Taikomieji raštai, kur tas „baisusis“ tekstas, pirmąkart išspausdintas 1988-ų pirmam ar 1987-ų paskutiniam LP numery (autorius tiksliau nebeprisimena) Stasio Grigulio slapyvardžiu, yra; pats pirmas, p. 11:

Gedimino medžioklė
Kunigaikštis Gediminas kartą medžiojo netoli Trakų, prie Neries. Sumedžiojęs taurą, gražiame slėnyje iškėlė puotą savo palydai. Visi šlamštė taurą ir maukė naminio varymo spiritinius gėrimus, kol išgriuvo ir užmigo.
Rytą Gediminas atsibudo plyštančia galva. Pasikvietė Lizdeiką ir klausia:
– Žinai, Lizdeika, taip jaučiuosi, tarsi galvoje vilkas staugtų. Ir net, sakyčiau, kažkoks geležinis. Ką tai galėtų reikšti?
Čia Lizdeika viską jam ir išaiškino.

Perpasakojęs Lino tekstą, Vytas priduria:

Tai atsimenu, kaip reikėjo aiškintis Komjaunimo Centro komitete Linui Linkevičiui [taip, tam pačiam]:  „Ką jūs norėjot vaikams pasakyti – kad Gediminas alkoholikas?“ Tai irgi kažkuria prasme taip paradoksalu (juokiasi) – buvo neįprasta matyti Centro komitetą tokioj Lietuvos istorijos patriotų stovyklos pusėje, o mes buvome tie niekšai, kurie niekina ir... (p. 446)

Apie tuos laikus galvojant, nebuvo tie komunistai tokie kvaili, kad apskritai draustų viešai kalbėt apie Lietuvos istoriją ar tuolaikį gyvenimą, tik buvo siekiama valdyt patį kalbėjimo apie tai būdą – kad būtų rimtai, su atsakomybe, galima buvo ir „skaudžiai“, nes skaitytojų ar teatro žiūrovų reakcija į tokį kalbėjimą bus santūri; pavojų kėlė nevaldoma reakcija – juokas, todėl ir tebuvo leistina šaipytis iš „vis dar pasitaikančių negerovių“ ar džiaugtis tuo, ką priėjęs Kindziulis taria (net atskirom knygelėm buvo išleista), o va Daniilo Charmso anekdotai nepriimtini. Satyra – taip, o groteskas ar absurdas – jau pavojinga. Kazio Sajos Mamutų medžioklė, Kaune pastatyta Jono Jurašo, – tai tas lakmuso popierėlis, pagal kurį galima nustatyt, koks juokas jau nebebuvo toleruojamas: repertuare išsilaikė mažiau nei metus, ir buvo uždrausta. Dviprasmybės, kurias gali suprast ir taip, ir kitaip, – ir 1968-ų pačioj pabaigoj, vis dėlto leidžiant rodyti Mamutų medžioklę („Finale išeina – esam mamutai?“), ir 1988-ų pačioj pradžioj labiausiai erzino valdžios atstovus: čia jau per daug, tik reakcijos skyrėsi – pakentėję uždraudė / pabarė. (Beje, ilgai Glavlite dirbusios Marijos Senkuvienės liudijimu, 1955–1986-ais šitos įstaigos viršininku buvęs Mykolas Slizevičius labiausiai bijojęs satyrinių kūrinių [žr. Rašytojas ir cenzūra, 1992, p. 412].)
Įduras (2017-08-01). Noris, kad pasamprotavimai būtų dar kuo nors paremti; radau vieną paremeklį – Vygantą Vareikį, prisimenantį sovietmečio pabaigą uostamiesty:

Kai Klaipėdos dramos teatre devintojo dešimtmečio pradžioje aktorius Vytautas Paukštė, vaidindamas Mažvydą Justino Marcinkevičiaus to paties pavadinimo dramoje, pradėdavo skiemenuoti finalinius spektaklio žodžius „Lie-tu-va“, „Lie-tu-va“, „Lie-tu-va“, nuščiuvusių žiūrovų akyse pasirodydavo ašaros ir jie kartu su aktoriais tardavo tą žodį. Povilo Gaidžio režisuota Justino Marcinkevičiaus trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ kėlė klaipėdiečių patriotinę dvasią. O šio režisieriaus spektaklis „Dramblys“ [pastatytas 1977-ais, kitąmet po Mažvydo, pagal Aleksandro Kopkovo pjesę] buvo subtili komunistinės kolūkinės sistemos parodija. Budri partinė cenzūra netruko tą pastebėti. LKP CK sekretorius Lionginas Šepetys, neseniai išleistuose atsiminimuose bandantis dėtis „patriotu“, tada piktinosi, kad Klaipėdos vadovai parodė liberalumą, leidę šį „neskoningą ir tendencingą spektaklį, iškreiptai traktuojantį moralines ir fizines žmogaus vertybes“ (Balys Juškevičius, Teatro šviesose ir šešėliuose, 1999, p. 69). Manyčiau, Klaipėdos vadovų „liberalumas“ kitų Lietuvos didmiesčių kontekste buvo išskirtinis reiškinys. („Kolektyvinis sapnas: Sąjūdis Klaipėdoje“, Kultūros barai, 2008, nr. 6, p. 3)

۩   ۩   ۩
Dariaus K. atsakymus skaičiau kartkartėm šyptelėdamas. Žmogus papuolęs buvo keblion situacijon: klausinėjamas apie Sietyną, dažnukart imdavo kalbėti ne kaip „aš“, o kaip „mes“: 

Mes [= Sietyno rengėjai] visi buvome nepriklausomos valstybės šalininkai ir niekados neturėjome iliuzijų, kad galima sovietiją reformuoti. Iš vidaus ar dar kaip nors. Tokių iliuzijų nė vienas iš mūsų neturėjo, mes visi buvome antisovietiškai nusiteikę. Radikaliai ir principingai. Nebuvo tarp mūsų tokių diskusijų, kad čia mes dabar turime pasisakyti už socialistines reformas, jų tąsą – už glasnost, perestroiką ir taip toliau. (p. 459–460)

Taip, tada buvom bendraminčiai. Kaip ir Sergejaus Kanovičiaus (irgi kursioko, kurio tėvų namuos kartkartėm rinkdavomės ir Sietyno reikalų apsvarstyt) senelis siuvėjas Saliamonas manėm, kad to sovietinio palto iš principo neverta lopyt, išmest jį reikia. Kartais kvailai savęs imu ir paklausiu: tai ką tau davė ta nepriklausomybė, Gasiliūnai? Tai kad ji nieko ir neturėjo duot; ne kad ką gautum žmogus nori būt laisvas, tiesiog nori būt laisvas – minties ir žodžio laisvė yra pamatinis dalykas; ir tai taip daug, kad kiti dalykai atrodo tikrai nebūtini. Bet šitaip svarstydamas pagauni save: sprendi lygindamas, o vaikų karta jau sprendžia neturėdama su kuo lygint, nebent mėgindama įsivaizduot nelaisvę. Ir prisiminiau slovaką Martiną M. Šimečką (puspenktų metų vyresnį), kurio pavardė Kultūros baruose buvo išspausdinta be varnelių:

Visi mes, kurie bent dalį suaugusio žmogaus gyvenimo praleidome valdant komunistams, esame taip ryškiai paženklinti praeities, kad galbūt niekada nepajėgsime jos aptarti natūralia laisvo pasaulio kalba. Žinoma, įstengsime atskirti drąsius nuo bailių, aukas nuo budelių, bet vis tiek nenustatysime, kurie buvo, o kurie nebuvo laisvi. Komunistinis režimas paprasčiausiai nepripažino laisvo žmogaus kategorijos. Nepaklusnumas, pasipriešinimas ar bandymai gyventi paralelinį gyvenimą kitapus sistemos buvo veikiau laisvės ilgesio ženklai, bet jie netapatūs laisvei. Štai kodėl mes galime ir turėtume liudyti būtąjį laiką [...]. Tačiau tai neleidžia mums tvirtinti, kad šią istorijos dalį galime interpretuoti laisvai ir be jokių prietarų. Šiuo atžvilgiu esame panašūs į pacientus, kurie patys nusistato diagnozę ir pasiskiria gydymą. („Dar nelaisvi: Kodėl istorija po 1989-ųjų neturėtų apsiriboti vien mūsų pačių diagnoze“, iš anglų kalbos vertė Almantas Samalavičius, KB, 2009, nr. 6, p. 7–8)

Yra tiesos šitam požiūry į save, yra.
P.S. Pokalbius verčiant rašytiniu tekstu, skliaustuos pažymima: juokiasi, šypsosi, bet niekad niekur (ne tik šitą knygą turiu galvoj) neradau pastabos: ironizuoja, – pagalvojau skaitydamas kai kuriuos Dariaus atsakymų pasažus („Radikaliai ir principingai.“).