(1105) Pakeliui į darbą, xvii: rytinis mintigalis

Šįryt baigiau skaityt Marijaus Šidlausko pranešimą „Aušrininkų generacija: archetipai ir stereotipai“. Pabaigoj išsakyta mintis, kurią – jei tekstas būtų spausdinamas popieriuj – norėtųs pasibraukt ir dar šone prirašyt NB!:

Manyčiau, bėda ne Basanavičiaus idėjos ir vertybinės nuostatos, o veikiau mūsų interpretacijų ydingumas – apriorinis selektyvumas, asmenų bei reiškinių spraudimas į savąsias mąstymo schemas, siekis ne kvestionuoti, o demaskuoti. Ir troškimas privatizuoti visą tiesą, oponentui nepaliekant nė grūdelio.

Demaskavimo aistra, siekis kalbėt iš visažinio teisuolio pozicijų, sarkazmas vietoj ironijos – nes tik tokiais tekstais įmanoma atkreipt žinių irba pseudožinių užgriūto žmogaus dėmesį? – taip, toks dabar mainstreamas, ir nieko nepadarysi; vienintelė išeitis – tiesiog nepasiduot šitai tendencijai, kai jauti, kad reikia, vartot nežinau, galbūt ir kt. žodžius, liudijančius abejonę išsakomos minties teisingumu. Ir iš visų jėgų vengt militarinės leksikos, jei kalbama ne apie tikrą karą, nes žodžiai vis dėlto šį tą dar turėtų reikšt.