(815) Tarp kitko: apie spalvų ir garsų prasmes

abar jau reikia sakyt: užpernai, 2014-ais, išėjo Rimos Povilionienės ir Jūratės Katinaitės parengtas straipsnių rinkinys Music That Changed Time: The Lithuanian Composer Bronius Kutavičius and Baltic Outburst of Creativity after 1970. Yra čia ir čekų muzikologo Vítězslavo Mikešo rašinys „Bronius Kutavičius – Sigitas Geda Phenomen“.
Pirmąkart Gedos eilėraščius Kutavičius pasitelkė kurdamas keturių dalių vokalinį ciklą Avinuko pėdos (1968; dviejų paskutinių dalių tekstai Gedos, skelbti Nemune, 1967, nr. 9, p. 6). Mikešas stabteli prie paskutiniojo („Let us pause for a moment at this poem.“), „Senoji Palanga“:

Aria broliai pūdymėlį,
eina slibinas keliu.
Guli šyvosios žirgelės
po lelijų krūmeliu.

Tai rugeliai, tai aguonos,
baltos pilys ant kalnų.
Antras slibinas raudonas
išlenda iš vandenų.

Motinėlės, motinėlės,
užsisklęskite vartus.
Arkim, broliai, pūdymėlį,
saugokim vieni kitus.

Pirmiausia įžvelgia spalvinę opoziciją:

The colour symbolism is unambiguous: red, ‘Soviet’ (raudonas slibinas – red dragon) is used in opposition to white,‘anti-Soviet,’, in this case, ‘Lithuanian’ (baltos pilys – white castles). (p. 123)

Na taip, dėl spalvų, ypač raudonos, viskas aišku, pats kompozitorius prisimena, kad kliuvusi:

Ketvirtosios dalies eilėraštis trupučiuką užkabino valdžią – „Arė broliai pūdymėlį, eina slibinas keliu“. Apie 1969 m., kai Valentinas Adamkevičius padainavo jį per kažkokį suvažiavimą ar plenumą, užsidarė man vartai į televiziją, į koncertų sales. CK liepė, kad visi, kurių muzika dar neskambėjo, atneštų tekstus. Kompozitorių sąjungos pirmininkas Eduardas Balsys man sako: „Ką, Geda slibino negalėjo nudažyt kitaip, tik raudonai? Karves mėlynai nudažo...“ Aš atsakiau, kad tas tekstas buvo spausdintas.

Po to Mikešas ima ieškot opozicijos ir eilėraščio fonikoj:

In the context of these considerations, it raises the direct question as to whether there is also any hidden meaning in the nature of the opposites in the sound instrumentation – the noticeable repetition of consonants r and l, for example, in the first strophe:

Aria broliai pūdymėlį, / eina slibinas keliu. / Guli šyvosios žirgelės / po lelijų krūmeliu.

That is: r vs. l – Rusija (Russia) vs. Lietuva (Lithuania). (ibid.)

Kad iš pusbalsių l ir r įmanu sukurt priešpriešą, – taip: pvz., švelnu vs šiurkštu, bet siet skambesį su realijom, man atrodo, jau kelionė rūkais. Rusija raudona, bet Vokietija irgi r – ruda (kaip ten? viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva?) – Jei ir turi garsai kokias prasmes, tai tik „aukštesniame“, ne konkretybių lygmeny.
Na, kokios lietuvos vs rusijos šiame puikiai instrumentuotam, įelerintam, Daivos Čepauskaitės eilėrašty?

Lapkritis

Ir vėl vanduo. Lašai į liūtį lydosi.
Vaikams prilyja į ledus. Ir strykčioja
liesa katė, iš sausumos atklydusi,
lietus prie dugno priplaka iš pykčio ją.

Luošys ramentais lyg irklais vėl iriasi,
varžtelis plieno blyksteli ir paneria.
Gliti tamsa. Tik rūdys rausta vyriuose.
Ir kelias baigiasi. Ir gelia kelio sąnarį.

Bandau pareit. Pro šalį vėl tas valkata,
gyvenęs visuose žmonijos amžiuose.
Matytas toks. Vėl susitiksim gal kada...
Nes tekstai nedega. Tik šlampa. Kartais glamžosi.
(Literatūra ir menas, 2006-12-01, p. 1)

Beje: ar dabar moksleivių galvose skamba al am an ar, el em en er, il im in ir, ul um un ur? – man tai iki šiol labai gražu. Pusbalsiai.
(Ačiū Austei N., atkreipusiai dėmesį į šį Mikešo, iš meilės Kutavičiaus muzikai lietuviškai ėmusio mokytis, straipsnį.)

(376) Visiškai tarp kitko: apie alijošių ir mitą + digresija

Prisimindamas tą Gotfriedo Benno eilėraštį apie vėžininkus gal ką ir pašiurpinau, tad vietoj atsiprašymo – kitas prisiminimas – graži graži istorija, kurios pagrindinis veikėjas – eilėraštis.
Pradėt reikia nuo citatos iš Nemuno. 2006 metų gegužės 25-ą išėjusio nr. 20 antram puslapy su rubrika „Pasimatymas prie fontano“ buvo išspausdinta Daivos Čepauskaitės reakcija į savaitraščio mesteltą lyg ir klausimą „Žinojimo poezija ir nežinia?..“ (ar tik ne Donaldo Kajoko galvoj atsiradusį?):

Kitados mano močiutė augino alijošių. Tokia neišvaizdi, kasdieniška ir poezijai visai neįkvepianti gėlė. Paskui tą alijošių augino mano mama. Vaikystėje jo sultimis gydydavo man slogą. Sako, padėdavo. Iš to veislinio kamieno turėjau pasisodinusi atžalą ir aš. Gydomosiomis jo savybėmis nesinaudojau. Bet apie tą augalą parašiau eilėraštį. Tuo metu vienas dailininkas leido savo dienas Londone ir retkarčiais gaudavo paštu lietuviškos spaudos. Viename „Kauno dienos“ numeryje perskaitė tą eilėraštį ir panoro susipažinti su jo autore. Susipažinom. Dabar auginam dukrą. Ar tai reiškia, kad vienas eilėraštis nulėmė mano gyvenimą? Nežinau...

Nebuvau matęs to eilėraščio publikacijos Kauno dienoj, bet prisiminiau skaitęs apie mieląjį, vardu Alijošius, 1998-ais išėjusiam rinkiny Suvalgiau vieną spanguolę (prieš cituodamas patikrinau – p. 87–88):

Mano mielas

mano mielas neturi namų
puodo dangčio kairiosios šliurės
kartais aš jį raminti imu
ir sakau – čia langai čia durys

mano mielas neturi klausos
nei trimito nei jūrų uosto
kartais būna – kakta išrasos
aš su dulkėm kartu nušluostau

mano mielas nebijo slogos
nenešioja kaklaraiščio jokio
jis manęs niekada nepaguos
nesakys man – ir tu nebijoki

mano mielas nemoka visų
abėcėlės raidžių ir skaičių
bet jis žino kad aš esu
ir numirtų jei nepareičiau

jis manęs niekada nemyluos
ir vargu ar kada man piršis
neužguls nei baltuos dobiluos
nei rugiuos nei linuos nei viržiuos

aš jį glostau akies krašteliu
ties palange plačiai atsilošus
jis gražesnis už šimtą gėlių
mano mielas vardu Alijošius

Paskutinėj teksto Nemune skilty dar papildoma:

O eilėraščio „prototipas“ alijošius tebeauga ant palangės – senas, kreivas, sumedėjęs, savo šaknimis išsprogdinęs ne vieną vazoną. Toks simbolinis mūsų gyvenimo liudininkas ir įvykių kaltininkas, sukriošęs sąvadautojas.

Nagi baisiai graži istorija, tada pagalvojau. (Nors eilėraštis, mano manymu, ne pats stipriausias, labiau patikusių tame rinkiny buvau užtikęs.) Taip atrodė/buvo (man ir poetei) 2006-ais.
O šįmet, Tautvydai Marcinkevičiūtei per pokalbį pamėginus primint eilėraštį „Alijošius“ (kad atmintis pervadino – labai dėsninga!), D.Č. jau kur kas santūriau ir skeptiškiau sureagavo:

Tai, kad eilėraštis nulėmė mano gyvenimą, yra gerokai perdėtas mitas, kurį kažkada pati gal kiek nerimtai sukūriau. Kartais norisi kai kurias gyvenimo situacijas mistifikuoti, fatalizuoti ar romantizuoti. Šiandien pati žiūriu į tai su ironija ir įvardyčiau kaip paprasčiausią atsitiktinumą. (Metai, 2012, nr. 10, p. 100)

Gaila to mito – toks gražus, toks klasiškai romantiškas buvo: eilėraštis kaip sąvadautojas, – tuolab, kad už moters eilėraščio užkimba vyras, o ne atvirkščiai. Na, bent jau bus galima prisimint tokį mitą išgyvavus net šešetą metų. Ir dar pagalvojau: o kaip laikos eilėraščio „prototipas“? 2006: senas, kreivas, sumedėjęs; 2012: ???. Štai ko išties reiktų poetės, dramaturgės etc. paklaust – ir išgirst objektyvų atsakymą. :)

PP laureatas G.D., 2006-05-28, VU Sarbievijaus kiemas

Digresija (užfiksuota kitądien). Jau minėto Nemuno tų pačių metų to paties numerio tame pačiame antrame puslapy po Daivos Čepauskaitės tekstu išspausdintos dviejų 2006 metų Poezijos pavasario premijos nominantų – Valdemaro Kukulo ir Gintauto Dabrišiaus – nuomonės apie kitų pasiūlytųjų gaut Maironio prizą kūrybą ir pačią premiją (trečiojo nominanto – Alfonso Andriuškevičiaus – Nemunui nepavyko pasiekt telefonu, tai įdėtas jojo tekstas, dedikuotas Aidui Marčėnui, iš (prieš)paskutinių eilėraščių). Būsimasis įžvalgusis laureatas G.D.:

Kokios knygos patiko? Ką aš ten susigaudau apie tas knygas... (Ilga pauzė) Mano knyga labiausiai patiko, prizą skirčiau sau. [...]
[... premi]ją tegu man duoda – už bausmę, o jie tegu atgailauja... [...]
Aš rašiau sąžiningai ir buvau nematomas, o ar nominantas, ar laureatas – tas pat.
Geriau jau apie bites paklaustum. Nors... Vienas mano draugas sakė: bites gali prižiūrėti bet kas, o tu turi rašyti. Nežinau.

Rašytojai bitininkai (kiek žinau; rašytojų bitininkų tikrai mažiau nei rašytojų žvejų mėgėjų, tai manau tikrai žinąs): a.a. Alfonsas Maldonis, a.a. Albinas Bernotas, Gintautas Dabrišius (labai skanus jo bičių medus, ragavau, gavęs dovanų lyg ir už „Literatūros akiračių“ radijo laidą [„Ką matai – tas tavo tėvynė“, 2005-10-30] – bet: Dabrišius tiesiog dovanoja medaus, – pokalbį su juo, kuris daug kam iš girdėjusiųjų patiko; buvo įtarimų, kad tos laidos dėka jo rinkinys Sviet akmenuką pateko į LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, bet visas insinuacijas neigiu; tąmet LLTI premijos laureatu tapo RoRa už Kitą pasaulį) ir – pavyko iššniukštinėt – literatūros kritikas prof. Petras Bražėnas (jo bičių medaus nesu ragavęs; be komentarų).
Daugiau lyg ir nebuvo/nėr? (Nepatikrinti duomenys.) Va žinau, kad Albinas Žukauskas, kurio 100-metis šįmet, turėjo labai gerą ranką (ir maniją) skiepyt; dukra pasakojo: jau po tėvo mirties, po kokių dešimties metų, užtiko laukinukę su gražiausių obuolių šaka vidury dykynės, kurioj buvo lankęsis poetas...
P.S. Kai esu vežamas jūros link, už Kauno vos ne kaskart prisimenu Dabrišių, t.y. vieno jo eilėraščio pabaigą:

Kelias yra vilkas,
jis aiškiai žino,
kad niekas šiame pasaulyje jo nemyli,
todėl bėga ir bėga ir bėga.

Ir šypteliu: nuostabi naivioji metafora!
O kai Biržų link – prieš Panevėžį irgi vos ne kaskart atgaminu atminty Bitės Vilimaitės novelę „Požeminės perėjos žvėreliams“, dedikuotą Levui (= Leonidui Jacinevičiui); girdėtą 2003-03-10, kai prozininkei buvo teikiama pirmoji LLTI premija už rinktinę Papartynų saulė, išleistą 2002-ais „Tyto albos“ (t.y. Lolitos Varanavičienės):

Viešpatie, kartojo C., koks nuostabus gyvenimas, ir aš tai pamačiau. (p. 359)

Vėl perklausiau įrašą: Vilimaitės žodžiu – tai apsakymas; užmečiau akį rinktinės dedikacijon: „Ponui Virginijui, turinčiam svarų balsą... – Bitė“ – Cha! – Pagalvojau: kaip dabar laikos B.V. (*1943-02-16), – daug, devyneriais metais, jaunesnė už mano tėvus, kaip sveikata? – gal visai pakenčiama?;  ar (tebe)rašo? – būtų galima imt ir paskambint (numerį žinau), bet: ne, nesiryšiu. Nežinau, ką galėčiau pasakyt. Bent prisiminiau.
P.P.S. Jei paklaustumėt, kodėl vežamas ten ar ten prisimenu būtent Dabrišių ir Vilimaitę, atsakyčiau: nežinau (taip, kaip mėgsta atsakyt Daiva Čepauskaitė ir mėgo atsakyt a.a. Wisława Szymborska). Tataigi: žiedinė kompozicija. :)