(712) Savivoka, vii

Vėl laidotuvės. Mirė instituto sargas Juozas. 60-ies. Prieš savaitę palaidojo sūnų.
Šnektelėdavom. Kartais – pešdami dūmą; paprašydavo pavaišint.
Geros (bet linkusios streikuot, kaip šiandien sužinojau) širdies žmogus.
– Pernai rudenį ūkio dalies vedėjas nupirko tokį pūteklį – kad nereiktų grėbt vis krentančių, krintančių, krentančių, krintančių lapų instituto kieme. Atminty liko toks vaizdas: Juozas su tuo pūtekliu vaikšto po kiemą, toks, atrodo, išdidus; o lapai tik skrenda tolyn nuo jo.
Šiandien prisiminiau 1190-ais mirusį japoną Saigyō (iš angliško į lietuvių išvertė A.A.):

Jeigu tikri būtume,
kad regėsim štai tokį mėnulį
kituose gyvenimuose,
argi liūdėtume,
jog tenka palikti šį?

Nesakau: nėr tų kitų gyvenimų, net vieno nėr.
Sakau: netikiu, nepajėgiu tikėt, kad bent vienas galėtų būti.
Bejėgystė.