(832) Iš popieryno, xxviii: apie tai, kas žavi

Ein Kunstgebild der echten Art. Wer achtet sein?

(Tai buvo tikras meno kūrinys. Bet kas jį pastebėjo?)

Eduard Mörike (1804–1875),

eilėraščio „Auf eine Lampe“ (Ant mano šviestuvo, 1846)

priešpaskutinė eilutė

esk viską iš galvos, kas nesusiję su tiesioginiu darbu, –
kiek kartų esu girdėjęs šitą proto patarimą, tiek kartų vis atsakau: bet žmogus truputį daugiau negu darbas.
Praeitą savaitę sudarytas kūrybiškiausių 2015-ais išėjusių knygų dvyliktukas. Nežinau kurią dieną prieš mugę, prasidėsiančią 25-ą, susirinks 11 vertinimo komisijos narių ir balsuodami išrinks -iausią. (Du bibliotekos žmonės pora minučių anksčiau už pačius rinkikus sužino, kas tapo laureatu – juk reikia, kad kas nors suskaičiuotų balsus, o bibliotekoj visada vieną kitą iki dešimties suskaičiuot mokantį galima rasti [kiek atsimenu, nė karto nebuvo, kad nuspręsta būtų vienbalsiai]).

— Kiek balsų surinks Alfonso Andriuškevičiaus Beveik visi eilėraščiai? – pagalvojau prisiminęs daugiau kaip prieš 20 metų – 1993-ais (metais anksčiau negu išėjo pirmasis A.A. eilėraščių rinkinys) paskelbtą straipsnio vertimą.
-------------------------------------------------
Metuose (1993, nr. 8/9, p. 151–164) paskelbtas buvo Emilio Staigerio straipsnis „Interpretacijos menas“, parengtas pagal pranešimą, skaitytą 1950-ais Amsterdame ir Freiburge (iš vokiečių kalbos vertė ir autorių pristatė prof. Juozas Girdzijauskas).
Norėdamas išaiškint, kas, jo supratimu, yra stilius, kurio negalima tiesiogiai sučiuopt sąvokomis, Staigeris interpretuoja Mörikės eilėraštį „Auf eine Lampe“.
Galima sakyt, vienas iš apibendrinimų:

Kas mano pastebėjimuose neišsakomai identiška – tai stilius. Norėdami tai, kas neišsakoma, pavadinti žodžiu, galėtume pavartoti sąvoką „žavus“ pirmykšte jos prasme. Mörike mūsų nestulbina, jis mūsų neužburia ir neapsvaigina. Tik iš išmintingai pamatuoto atstumo jis verčia mus žavėtis [...]. (p. 160)

Ar kas tiksliau ir aiškiau yra įvardijęs Alfonso Andriuškevičiaus eilėraščių stilių?
Tarkim, iš rinktinės skyriaus „Neįėjusieji į rinkinius“:

Miškus apjuosę laikė horizontai.
Miškams iš savo tamsio jokios išeities nebuvo.
Miškai, apjuosti horizontų,  augo, džiūvo, puvo.
Miškai turėjo savo šešėliuotą būvį.
Rusenti? Ak, tiesa, jie kartais imdavo rusenti. (p. 275)

P.S. (02-27) Šiandien 11 valandą premijos laureatas bus paskelbtas viešai. Tad jau galima pridėt ir „iliustraciją“ – atsakymą į klausimą, kiek balsų surinko Alfonso Andriuškevičiaus Beveik visi eilėraščiai.