(1246) Epizodai, xxxix: Radvilavičiūtė nori Hrabalo čia ir dabar

raeitos vasaros pabaigoj Metuos (nr. 8/9) buvo puikiai Vyto Dekšnio išversta Aleksandro Kaczorowskio esė „Hrabalas atskirasis“. (Parašiau el. padėką vertėjui; VytD atsiliepdamas: „Prahos elementorius – baisiai įdomus dalykas, labai norėtųsi, kad koks nors leidėjas užkibtų“; dar pasvarstėm, kur vertėtų pamėgint užmest meškerę: gal „Odilė“, gal „Aukso žuvys“ susigundytų? — Nežinau, ar kas susigundė.)

Beskaitydamas (gulom) apie Hrabalą, ėmiau ir prisiminiau Giedrą Radvilavičiūtę, besvajojančią (gulom) apie Hrabalą – prisiminiau jos esę, kur toks epizodas lyg ir buvo, kaip ji skaito ar nori skaityt lovoj Hrabalą.

Kelias paprastasis – imt, perverst abi knygas ir rast tą epizodą. Bet per lengva būtų. Beveik neabejojau: skaičiau tą tekstą pirmąkart laikrašty, regis, išsiplėšiau tuos puslapius, reiktų rast pirminę, priešknyginę publikaciją. Kitaip ir būt negalėjo: pagalvojau, ir užsimiršo. Bet prieš porą savaičių vieną išplėšų šūsnį sklaidant – oba! štai ta esė, kurios norėjau ieškot: „Privalomi parašyti tekstai“, Literatūra ir menas, 2003 III 28, nr. 13, p. 2 ir 3 (pirmam – eilėraščio „Kaimietė“ mašinraštis, kurio dešiniam viršutiniam kampe, regis, pačios poetės ranka užrašyta N. Miliauskaitė, ir priminimas „Jau metai, kai netekome poetės Nijolės Miliauskaitės“; Kornelijus Platelis tuolaik buvo savaitraščio vyr. redaktorius).

O štai ir tas epizodas, trečiam puslapy (ne A4 formato, kaip dabar, dvigubai didesniam):

– Vaikeli, – sakau dukrai lovoj vieną vakarą, – nesupyk, bet turiu tau pasakyti liūdną, džiugų ir kartu intymų dalyką. Labai tave myliu. Bet mums reikėtų imti miegoti atskirai. Aš, žinok, ne tik motina. Aš – dar ir moteris. Kartais, prieblandoje ar savo šešėlyje, būnu visai graži. Apsižiūrėjau vakar vonioj nuoga su dviem veidrodžiais... Neseniai susiradau draugą. Šiek tiek buvome pažįstami jau anksčiau, bet neseniai knygų mugėj vėl susitikom, kažkaip iš esmės. Šią savaitę, pavyzdžiui, jaučiu, kad negaliu be jo gyventi. Sąžiningai tai tau sakau, irgi kaip draugei, noriu jo čia, dabar, ant savo krūtinės, lygiai kaip ir tavęs.

Matau, kaip prie visokių mano kalbų pripratusios mergaitės akys pasidaro stiklinės:

– Koks to diedo vardas?

– To vyro vardas, – sakau, – Bohumilas. Pavardė – Hrabalas. Ir jei dabar jo nepaskaitysiu, nusišausiu. Jis nebus man ištikimas ilgai. Jis išsilies citatomis į kitų moterų ir vyrų prozą. Ir jei jie sugebės citatas panaudoti vietoje, tas žmogus suteiks jų tekstams ypatingos galios. Tie tekstai taps amžini ir masiškai perkami. O tai yra beveik nesuderinami dalykai. Kaip tuos dalykus suderinti, galvoju jau pusę metų. Man už tuos galvojimus pinigus moka. Gal tu galėtum dabar pereiti į kitą lovą?

– Kad tu nesulauktum, – sako vaikas ir apgraibom ištraukia lempos laidą iš šakutės lizdo.

Vienas dalykas šitam epizode be abejo tikras – 2003-iais „Strofos“ išleista Vytauto Visocko iš čekų kalbos verstų Hrabalo apysakų ir apsakymų knyga Pernelyg triukšminga vienatvė. O visa kita – iš esmės nesvarbu, tikra netikra, svarbu – puikus epizodas sukurtas. — Pernai „Apostrofos“ išleistuos Alfonso Andriuškevičiaus Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentuos yra:

[2002] Lapkričio 14, ketvirtadienis. Vakar pas Laimį šventėme „Kabulo išvadavimo metines“. Pirmą kartą artimiau pabendravau su Giedra R. Labai panaši į savo raštus. Sunku atskirti, kada kalba tiesą, kada mistifikuoja, nors, tiesą sakant, visada kalba tiesą. (p. 37)

Taip, įtikinamą meninę tiesą įmanoma sukurt tik pasitelkus vaizduotę, patvarkius gyvenimą. Ir dar Radvilavičiūtės (auto)ironija baisiai patinka. (Beje, perskaičiusi, ką apie ją užsirašė AlfA, GiedRa ir savo to ketvirtadienio įspūdžius prisiminė [žr., kas užsirašyta birželio 2 dieną].)