(847) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xlix

– Na ir kaip tau Gintalo adatos?
– Gerai. Apskritai Gintalas gerai rašo. Stipriausias pats pirmas eilėraštis – „pavasaris“; kaip sakau, antologijos vertas.
– Ką reiškia stipriausias?
– Vaizdinija labai paveiki; ir nepersistengta ką nors dar prigalvot; tie, galima sakyt, potvynio iškasti karstai sutrupinti, ir plaukia lavonai, išdidūs ir romūs, miesto gatvėm, užsukdami kur panorėję. Perskaitei – ir užstrigo atminty. Tiesą sakant, gan retai būna, kad kas nors visiškai konkretaus užstrigtų; perskaitai rinkinį, ir lieka toks bendras įspūdis, po savaitės kitos ima blukt, blukt, blukt. Ir net recenzijos nepajėgios nieko išryškint, gal net priešingai.
– O tai tu visą rinkinį perskaitei ar nenorėdamas gadint įspūdžio po pirmo eilėraščio ir užvertei?
– Baigt tu, visą, kuo tu mane laikai, ir net anotaciją paskutiniam puslapy. „Tyto alba“ vis dar deda, nors daug leidėjų šito jau nebedaro. Ir, žinai, juokas suėmė: nevengia aštrių posakių, nepatogių temų, tekstai kupini neišgražintos ekspresijos – reklaminės frazės, bet paskutinė nustebino – atkreiptas dėmesys į vieną esminių dalykų: labai svarbus eilėraščių elementas – ritmas. Nežinau, kas tą anotaciją rašė, bet vis tiek: reiškiu pagarbą. Eilėraščiui ritmas tiek pat svarbus kaip ir širdžiai – anatomine, ne poetine prasme. Ai, dar, radau „pensija – sunkiai nusakomas literatūrinis žanras“; vėlyvo rudens pensijos – labai liuks būtų paantraštė tokiem gabaliukiniem atsiminimam; nors tų „snūduro virvelių“ nereikėjo dėt į rinkinį, tai tik spermatozoidai, vikrūs, taip, bet ne eilėraščiai, dar net ne gemalai.
– Tai ką?
– Kas ką? Aaa, supratau; taip, siūlyčiau įtraukt 12-tukan.

(474) Epizodai, i: Schilleris ir Goethe išeinamojoj Irkutsko srity

                                                                           Skiriu poetui ir vertėjui Dainiui Gintalui,
                                                                           ne tik fotografuojančiam išvietes,
                                                                           bet ir sukūrusiam eilėraštį
                                                                           apie gero poeto [t.y. Sigito Gedos] knygą:

                                                                                               net ir baisiai susukus vidurius
                                                                                               jos nepaleidau iš rankų

1949/50 metų žiema, politiniai kaliniai stato Vichorevkos miestelį.
Rašytojas Jonas Šukys (1906–1987; 1945-ais nuteistas sušaudyti, paskui bausmė pakeista: 25-eri) užsuka išeinamon ir randa jau tupintį generolą Dietrichą von Sauckeną (karo belaisvį, irgi 25-eriems nuteistą). Pritupia šalia. Ir generolas ima deklamuot Schillerio „Das Lied von der Glocke“, kurios motto „Vivos voco. Mortuos plango. Fulgura frango“ [Gyvus šaukiu. Mirusius apraudu. Žaibus sutramdau; Putinas dvi pirmąsias frazes apvertė: Vivos plango, mortuos voco; ar kas nors yra gretinęs šį Putino tekstą su Schillerio tekstu? Nežinau.], – 430 eilučių.

Generolas, tupėdamas išeinamoje, deklamavo, o aš klausiausi. Rodos, nejutome skersvėjų, kurie ėjo iš apačios ir pro dvejas atviras duris. Paskui pradėjo deklamuoti ištraukas iš „Fausto“. Dievaži, kiek daug jis mokėjo! Naujos ir naujos filosofinės ištraukos, ir vis deklamuojamos su jausmu, akcentuojant žodžius. Klausiau ir stebėjaus tokia dvasine jėga. (Mane nuteisė sušaudyti, 1993, p. 262–263)

Prozininko apibendrinimas: „kaip gerai atmintinai mokėti gražios poezijos“.

P.S. Vaikystėj nežinojau tokio žodžio kaip tualetas, tik išeinama. (LKŽ šio žodžio [įvardžiuotinės formos]  reikšmę atskleidžiantis vienintelis sakinys – paties Jablonskio: „Kur jūsų išeinamoji?“)
P.P.S. Esu sakęs Sigiui Parulskiui, kad eilėraščio „Dangaus durys dažytos“ frazėj „tėvas sumanė statyt / tualetą“ paskutinis žodis – nesusipratimas, ir tiek. Pasakęs tai, pridūriau, kad man tai vienas gražiausių jo eilėraščių. – O Tau pačiam? – „Šaltis“ [„su motina / kartu su motina // žengiau į požemius / į rūsį raugtų agurkų“ etc.].

(264) Visiškai tarp kitko: detalės, trupiniai, fragmentai

Mirė Wisława Szymborska. A.a. Poetė, poetė, taip; bet man ji pirmiausia Neprivalomų skaitinių autorė (iš lenkų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė, 2006). Skaičiau tuos rašinius apie skaitinius ir pavydėjau, ir tebepavydžiu. O eilėraščius – ne.

Ką daro sniegas? 263 įraše visaip apkomplimentinau Dainių Gintalą, šitam noris tą patį padaryt su Gyčiu Norvilu. Irgi talentingas: ir kaip poetas, ir kaip vertėjas (iš vokiečių), ir kaip paišų beigi nutraukimų autorius, ir ne tik – jau šį tą ir suvokęs:

[...] „iš esmės“, man regis, neegzistuoja, nepagaunamas. Yra tik detalės, trupiniai, fragmentai. (LM, 2003-02-03, p. 3)

Ir sniego yra. Bet jis ne durys. Jis ne girgžda, kaip rašo G.N. ten pat, o gurgžda (iš po padų tikrai u, o ne i sklinda). Tuo ir skirias nuo durų ar langų, kurie niekad negurgžda. Dėl kuo tikslesnio žodžio – štai dėl ko net kumščius gniaužiant išties verta ginčytis.

Kilnojamojo kirvio poreikis. Iš vienos dailės galerijos kiton kilnojamo, nes Laima Kreivytė prisiekė:

[Eglės] Vertelkaitės parodoje buvo mergaitė su kirviu. [Vido] Poškaus – gydytojas su kirviu. Be kirvio šiais laikais – nė žingsnio. Prisiekiau, kad jei kitoje parodoje jo nerasiu, tai nieko ir nerašysiu. (7MD, 2012-02-03, p. 4)

Ko nežinojau:

• bukučiai – vieninteliai, medžio kamienais žemyn galva straksėt gebantys (ačiū G.N.);
• Antanas Smetona, pasirodo, ir su Atatiurku susirašinėjo (ačiū Jolantai Zabarskaitei);
• praėjusio amžiaus pradžioj, o gal dar anksčiau „Baltimore senieji lietuviai emigrantai, neįstengdami pasistatyti savo bažnyčios, nusipirko žydų sinagogą ir joje meldėsi“ (ačiū Juozui Gailai; Draugas, 2012-01-14, p. 4; ar tai ne vienintelis toks atvejis?)

Taip, yr tik detalės, trupiniai, fragmentai. Jie ir tėr iš esmės.

(263) Visiškai tarp kitko: Michaux ir Kasparavičius

Važiuojant į darbą 19 troleibusu: Henri Michaux (1899–1984) novelių ciklas Toks Plunksnius (Un certain Plume, 1930), puikiai išverstas Dainiaus Gintalo (Metai, 2012, nr. 1, p. 74–86; talentingo žmogaus, ir kaip poeto, ir kaip vertėjo, ir kaip išviečių įamžintojo); puikiai, nes skaitydamas net nejauti, kad tai vertimas. D.G. rašo, esą „novelių nuotaika bei stilistika primena būties ir kasdienybės absurdą perteikiančią Daniilo Charmso prozą“. O man priminė kito.
Einant per Žirmūnų tiltą: įdomu, ar papuls į LLTI sudaromą kūrybiškiausių praėjusių metų knygų 12-tuką Ramūno Kasparavičiaus (beje, frankofilo, bent jau iš dalies, pasak Romo Daugirdo) pasakojimų rinkinys Decameron medicus, kuriame yra lyg ir (labai lyg ir) Plunksniaus atitikmuo – Ignotas Žiogelis. Juokais jo metodą vadinu paplaukusiuoju realizmu (įvardžiuotinai paplaukęs ar net išplaukęs r.), o pasakojimus – kokteiliais, kurie [kad rimčiau skambėtų, de saussure’iškai pratęskim] langue gomurį šiurkštokais įvairiausiais parole liežuvėliais kutena [esat mėginę? kaifas!] ir laipsnių turi – ir šypteli siurbdamas, ir vaizduotė ima garuot. Smagu skaityt. Ir dar norisi.

2012-02-09: Nepapuolė pitoreskos 12-tukan, nors tarp kandidačių beigi kandidatų, kaip teko girdėt, ir buvo. Esą lėmė (įspėju: nuogirdom remiuos, pats nebuvau) pastaba: Kasparavičiaus „galai palaidi“; bet tai ir žavu – pasakotojas lyg koks astronautas, nesvarumo būkle besimėgaujantis: aplink jį viskas plauko – ir tai, kas gali, ir tai, kas galėt neturėtų.