(1034) Tarp kitko: dėl Bačinskaitės ryšių su Kominternu

Ne, nesiruošiu ginčytis su vox Jono Užurkos dėl Salomėjos Nėries ir kt.; nematau prasmės, nes jis kalba kaip teisėjas, o su teisėjais juk nesiginčijama, gali būt apkaltintas negerbiąs teismo.
Savo samprotavimus Valstybės gynėjas pradeda žiniomis iš Kominterno archyvo apie ryšininkę Virvyčią. Jokių nuorodų, kuo remiamasi, tarsi pats autorius būtų tuos archyvo popierius skaitęs ir ten naujų žinių apie Salomėją Bačinskaitę radęs.
— pastraipą iš ru.wikipedijos teksto apie SN į lietuvių kalbą išvertė ir paskelbė Virgilijus Čepaitis „Ne istoriko pasvarstymų apie istoriją“ trečioj daly (Kultūros barai, 2017, nr. 7/8, p. 28). VirgČ-tis mano, kad tai, kas parašyta ru.wikipedijoj apie Bačinskaitės bendradarbiavimą su Kominternu, paaiškina, „kodėl Salomėjos Nėries ‘Poema apie Staliną’, ‘Keturi’, ‘Bolševiko kelias’ parašyti ne atmestinai, o su įsijautimu“.
Bet būdamas neviernas tamošius turiu klaust savęs: ar tikrai tai, kas rašome ru.wikipedijoj, tiesa? Sakysit, kaip gali būt ne tiesa, juk net nuoroda yra: „По данным Архива Коминтерна (РГАСПИ, фонд 495 и последующие).“ Kaip šiek tiek ir tikrų istorikų darbų skaitantis tokią nuorodą pamatęs pasakyčiau (švelniai): nerimta, nes fondas – didelis dokumentų masyvas, jį sudaro bylos, o preciziškas tyrėjas nurodo dar ir lapus. Ar pats rusiškai apie SN wikipedijai rašęs asmuo bent jau vartė tuos Kominterno dokumentus? Vargu. Pagooglinus galima įsitikint, kad identiški sakiniai yra ir kitur skelbiamuose rusiškuose tekstuose apie SN, bet niekur neradau arba preciziškos nuorodos į minimąjį archyvą, arba į istoriko, tyrinėjusio tą archyvą, kokią nors studiją.
Taigi, visai nepaisant, norisi tuo tikėt ar nesinori, reikia konstatuoti: tai nepagrįsta žinia; jei/kol nepagrįsta – nevadintina faktu, vadintina gandu.

(983) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lv

– Ką čia skaitai?
– Čepaitį.
– Virgilijų?
– Taip. Vieną rimčiausių Antrosios Lietuvos Respublikos genezės metraštininkų.
– Kokia nauja knyga išėjo?
– Ne, Kultūros baruos eina jo gal ir knyga virsiantis „Karas. Aukščiausioji Taryba nuo 1990-06-30 iki 1991-01-13“. Šitam, ketvirtam, numery nieko tokio, bet praeitam buvo apie Baltijos ir Juodosios jūros sandraugą – darinį, kuris neatsirado. Nežinau, kitiem gal ne, bet man tai, kas galėjo būt, gal net įdomiau negu tai, kas buvo ar yra.
1990-ų balandžio pradžioj į Vilnių atvažiavo Gudijos liaudies fronto delegacija; jos galva Zianonas Pazniakas (Čepaitis rašo Zenonas Pozniakas) ir pasiūlęs buvusiose LDK žemėse įkurt būsimų nepriklausomų valstybių federaciją. Mėnesio pabaigoj jau svajota konkrečiau:

Būsima respublikų sandrauga – nuo Estijos iki Ukrainos – galėtų sudaryti rinką, kuri palaipsniui įeitų į Europos Sąjungos struktūrą. Ukrainiečiai pabrėžė, kad tarp šių respublikų yra daug bendro ir kad jos nenori sąjungos su Azija. Šioje Europos dalyje reikalinga buferinė zona tarp demokratijos ir Azijos struktūrų: „Tegul karinė siena eina ryčiau Ukrainos.“ (KB, 2017, nr. 3, p. 85)

Lapkričio pradžioj Pazniakas jau kalbėjęs apie BJJS kaip apie realų faktų; valiuta sandraugos būsiantis ekiu (būsimasis euras); klausęs nuomonės, ar yr prasmės kviest derybų Moldovą. – Taip užsirašęs Čepaitis. Tų jo užrašų fragmentai bene įdomiausi.
– Naivuoliai svajokliai. Kur dabar Pazniakas? Amerikoj?
– Kad svajokliai – taip, bet be svajonių juk nieko naujo nebus. O kad naivuoliai – tikrai ne. Tarkim, 1990-11-23 ir 24 Minske vyko Lietuvos, Latvijos, Gudijos ir Ukrainos delegacijų susitikimas (estų nebuvo). Čepaitis užsirašė: „Ukrainos delegacija būtų nevažiavusi, bet dieną prieš tai Jelcinas pareikalavo atiduoti Rusijai Krymą ir dar šį bei tą.“ Levko Lukjanenko pasakęs: „Jelcinas pareiškė, kad Rusija nepretenduoja į naują imperiją. Tačiau istorinė patirtis įspėja, kad rusais negalima tikėti.“

(907) Pakeliui namo, xxxv: apie Sieną

asdien (savaitgalis – ne diena) T-19 grįždamas namo pravažiuoju pro Tado Gutausko pamūrytą Sieną. Beje, spalio 22-ą bus jau šešeri metai nuo jos vad. atidengimo.
Kai „Laisvės kelias“ ėmė įgaut pavidalą, 2010-ų vasarą, buvo paniurzgėjimų – ne tik dėl akcijos „Pirk plytą“, bet ir dėl pačios idėjos. Per Lietuvos radijo „Kultūros savaitę“ išgirdęs nac. premijos laureato skulptoriaus Mindaugo Navako svarstymus – „[...] mes visi labai gerai žinome, kad laisvės idėja yra susijusi su sienų griovimu, išsilaisvinimas natūraliai susijęs su sienų griovimu. [...] O čia autorius, norėdamas išreikšti laisvės idėją, stato sieną. Tai savotiškai absurdiška ir paradoksalu. Tuo remdamasis tvirtinu, kad šitas meninis sprendimas yra labai nevykęs“ – atsimenu, pagalvojau: taip, teisus Navakas, siena ir ėjimas į laisvę tikrai nesisieja.
Bet vakar, dar neprivažiavus žiedo prie buv. Pedagoginio, ištiko nušvitimas: štai kodėl Siena! Ir kodėl to, ką dabar skaitau, neprisiminiau tada? – juk mažiau negu pusmetis buvo praėjęs, Kultūros barų pirmą numerį buvau nusipirkęs; negi tiesiog praverčiau pačioj pradžioj, p. 2–7, esantį Virgilijaus Čepaičio tekstą „Apie teisę ir tiesą: Kaip išeita į Baltijos kelią“? Greičiausiai.
— O buvo taip. 1989-ų pavasarį Sąjūdžio Seimo taryba pritarė idėjai, kad reikia surengt visų trijų laisvės siekiančių sesių prie Baltijos kokią nors grandiozinę akciją, dar iškalbingesnę negu 1988-09-03 vykęs žaliųjų surengtas Baltijos apkabinimas, – nelyg referendumas būtų. Ir kažkas pirmiausia pasiūlė (Čepaitis nemini kas), kad „galima išsirikiuoti Lietuvos, Latvijos, Estijos pasienyje su Gudija ir Rusija, gyvąja siena atidalijant tris Baltijos respublikas nuo Sovietų Sąjungos. Tačiau gyvąją grandinę tektų tiesti miškais, pelkėmis ir laukais. Gal geriausia gyvąją sieną ‘pastatyti’ ant magistralinių plentų nuo Talino per Rygą iki Vilniaus?“ Ir, spėju, ta pradžioj išdygusi, bet atmesta „gyvoji siena“ taip užsifiksavo svarsčiusiųjų galvose, kad ir liko, nors būsimasis veiksmas ir buvo patrauktas iš pasienių. 1989-08-16 per TV „Atgimimo bangą“ žmonės išgirdo (Čepaitis cituoja iš Sąjūdžio leistos Ekspres informacijos):

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis kviečia Lietuvos žmones rugpjūčio 23-iosios vakarą į Vilniaus–Rygos plentą, kur Gyvąja Siena paminėsime 50-metį nuo tos dienos, kai dvi to meto didžiosios valstybės pasidalino Estiją, Latviją ir Lietuvą. Ta Gyvąja Siena mes primename pasauliui, susitaikiusiam su trijų suverenių valstybių žūtimi, kad trys tautos ne tik gyvos, bet ir pasiryžusios pačios lemti savo likimą.

Nesiknisau ieškodamas patvirtinimo, bet galima įtart, kad nei latviai, nei estai jokios sienos kviesdami į Baltijos kelią neminėjo (beje, pirmąkart išgirdę apie siūlomą būtent tokią bendrą akciją [1989-ų gegužės 13–14 per Taline vykusią Baltijos Asamblėją], latviai iškart sutiko, o estai idėją atmetė, pavadindami „tipiškai lietuviška“ ir „barokiška“).
Taigi, nors Navako išsakyta mintis ir logiška, ne iš Gutausko piršto išlaužta ta Siena. (Pravažiuodamas kartkartėm pagalvoju, kad tam gale, kur į Ukmergės pusę, buvo galima dar pridurt dvi eiles plytelių – su Latvijos ir Estijos vėliavom, pratęst Laisvės kelią.)