– Gerai. Apskritai Gintalas gerai rašo. Stipriausias pats pirmas eilėraštis – „pavasaris“; kaip sakau, antologijos vertas.
– Ką reiškia stipriausias?
– Vaizdinija labai paveiki; ir nepersistengta ką nors dar prigalvot; tie, galima sakyt, potvynio iškasti karstai sutrupinti, ir plaukia lavonai, išdidūs ir romūs, miesto gatvėm, užsukdami kur panorėję. Perskaitei – ir užstrigo atminty. Tiesą sakant, gan retai būna, kad kas nors visiškai konkretaus užstrigtų; perskaitai rinkinį, ir lieka toks bendras įspūdis, po savaitės kitos ima blukt, blukt, blukt. Ir net recenzijos nepajėgios nieko išryškint, gal net priešingai.
– O tai tu visą rinkinį perskaitei ar nenorėdamas gadint įspūdžio po pirmo eilėraščio ir užvertei?
– Baigt tu, visą, kuo tu mane laikai, ir net anotaciją paskutiniam puslapy. „Tyto alba“ vis dar deda, nors daug leidėjų šito jau nebedaro. Ir, žinai, juokas suėmė: nevengia aštrių posakių, nepatogių temų, tekstai kupini neišgražintos ekspresijos – reklaminės frazės, bet paskutinė nustebino – atkreiptas dėmesys į vieną esminių dalykų: labai svarbus eilėraščių elementas – ritmas. Nežinau, kas tą anotaciją rašė, bet vis tiek: reiškiu pagarbą. Eilėraščiui ritmas tiek pat svarbus kaip ir širdžiai – anatomine, ne poetine prasme. Ai, dar, radau „pensija – sunkiai nusakomas literatūrinis žanras“; vėlyvo rudens pensijos – labai liuks būtų paantraštė tokiem gabaliukiniem atsiminimam; nors tų „snūduro virvelių“ nereikėjo dėt į rinkinį, tai tik spermatozoidai, vikrūs, taip, bet ne eilėraščiai, dar net ne gemalai.
– Tai ką?
– Kas ką? Aaa, supratau; taip, siūlyčiau įtraukt 12-tukan.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą