(1189) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lx

– Girdėjai? Kęstutis Keblys numirė.
– Skaičiau.
– Parašytum kelis sakinius apie žmogų, juk gali sakyt, kad pažįstami buvot?
– Gal ir galiu, bet kas iš to? Kai susitikdavom, dažniausiai per kokius Poezijos pavasario renginius ar knygų pristatymus, į kuriuos Kebliai vis kartu eidavo, persimesdavom žodžiu kitu – vis apie ką nors pajuokaudavo, bet taip gražiai, nepiktai – geranoriškas žmogus buvo. Ir visai nesijautė, kad iš „kito pasaulio“ – ir Ameriką turiu omeny, ir chemiją. Ir kas iš tokio atsiminimo?
– O smulki kritikos rasa?
– Gerai, labai gerai, kad Dalia Kuizinienė tą knygą parengt sugalvojo. Dabar nepalyginamai didesnė tikimybė, kad kas nors užklius už Keblio rašymų; jei būt ir likę viskas tik kaip knygų dalys ar pabirę periodikoj... Ai, tiek to.
– Ką norėjai sakyt?
– Ne, nieko. Prisiminiau aa. Praną Visvydą, ir kritikos rašiusį, kad jo jokia knyga taip ir neišėjo, net eilėraščių, kurią kažkas labai įkalbinėjo leist. Tokia jau ta kritiko dalia: būt šone, o po to užmirštam.
– O! melodrama padvelkė.
– Atsiprašau. Pajuokaut tokioj situacijoj derėjo, bet kad nemoku. Atsimenu, per Smulkios kritikos rasos pristatymą Rašytojų klube 2012 V 3 Juozas Šalkauskas skaitė ištrauką iš Keblio rašinio „Šposininkai šermenyse: Baranauskas ir Šaltenis“, Baranauskas – ne vysk. Antanas, o Albinas; lietuvių literatūra su šermenim lyginama: „Mūsų literatūra yra šermenys ta prasme, kad ji baisiai rimta, stačiai susiraukusi, nei lūpų krašteliu nenusišypsanti. Tikrai jaučiamės kaip pakasynose, bent jau šermenų pradžioje, kol dar lašinių paltis nesupjaustyta ir naminės buteliukai neatkimšti“ (p. 337).
[Norėdamas tiksliai pacituot atsiverčiau savąjį knygos egzempliorių – velnias, kiek ten korektūros (ir ne tik) klaidų, nevienodumų ir kitų pataisytinų dalykų (pieštuku vietom mėginta taisinėt); na bet ir iš to ką nors gal galima išpešt? Yra toks KęstK ilgokas rašinys – prie studijinių straipsnių pridėtas – „Smulkiosios kritikos rasa literatūros dobilienoje“, apie recenzijas, beje, jas smulkiąja literatūros kritika vadina (kad aiškesnis knygos pavadinimas būtų paminiu). Pabaigoj, lyg apibendrindamas: „Gẽrosios recenzijos pasižymi minties raišumu etc.“ (p. 148). Aišku, turėjo būt raiškumu, – bent nusišypsot galima ir be lašinių, ir be naminės.]
Ką nors linksmesnio, gyvesnio radęs džiaugdavos, ir pats stengės nebūt per rimtas – gal sunkiai, bet būtų pajėgęs. Kad nuobodulys neužpultų, įdomu klausytis/skaityt būtų. Ir tai nereiškia, kad jei ne rimtai – tai tik paviršių grybšteli, ne, juokaudamas, manau, kaip tik kartesnę teisybę gali pasakyt.
Ir dar per ilgų renginių nemėgo. Kai paprašė jojo knygos pristatymą kėravot, pažadėjau stengtis, kad būt valanda, o jei išlįs uodegėlė – tai kuo trumpesnė. Ir atsitik tu man taip: kai pradėjo RimSk apie Vincą Ramoną ir jo Kryžius šnekėt (ir KęstK apie Ramoną rašęs), tai 10 min geru pusvalandžiu virto (kai kas, pastebėjau, neištvėręs, net iš salės išėjo); o dar trys Čaikovskio fortepijoniniai įtarpai buvo. — Renata Šerelytė apie renginį rašydama užsiminė, esą vakaro kaltininkas buvęs kuklus, gražbyliaut nelinkęs (Draugo šeštadieninis priedas, 2012 V 12, p. 3) – apie susirinkusius pristatyman galvojo, kad jiem neprailgtų, nenusibostų, – bent jau viena iš nekalbumo priežasčių tokia buvo. Neturėtų literatūra, o tuolab jos kritika žmonių vargint, nuobodybė gal nemėgstamiausias dalykas jam buvo.
Teisybė, Ričardas Šileika Senį Keblį (taip laiškus pasirašydavo) dar buvo paštamenin įpainiojęs, atvirlaiškininkas buvo – yr apie tai užrašyta.
Bet ką tos atminties nuotrupos – pačius KęstK rašytus tekstus skaityt reikia.
[Post dictum (2019 VIII 4) RičŠil, ne tik paštamenininkas, ir nuogirdininkas, yra užfiksavęs Kęstutį Keblį sakius: „Man įspūdį daro tik tada, kada yra humoro“ (ŠA, 2006 XII 23, nr. 48, p. 10). Tiesiai šviesiai apie tai, kas patinka, t.y. patiko.]