(863) Visiškai tarp kitko: apie tautinę ir valstybinę svarbą

Kriščiukaičio-Aišbės šaržas, pieštas Leo Kagano
(Sekmadienis, 1933-01-29, p. 1)

Po dr. Basanavičiaus mirties proginiai įvardai (pradžioj per jubiliejus, koncentruotai ant laidotuvių vainikų juostų) – patriarchas, tautos tėvas ir pan. – tapo vos ne savaiminiai; viešai kvestioniuoti jo vietą pačioj panteono viršūnėj būtų atrodę lyg ir nepadoru.

Minint Pirmosios Lietuvos Respublikos dešimtmetį Antanas Kriščiukaitis-Aišbė (1864–1933), baudžiamosios teisės profesorius, Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas ir, kaip pats save vadino, atliekamas literatas, rašė:

Mes, šiandie priplaukę pirmutinę salelę, džiaugiamės nenuskendę, o atsižiūrėdami atgal jaučiame ramų pasitenkinimą, dvasios stiprybę ir drąsų pasiryžimą toliau keliauti ligi kitos salelės.
O ką gi matome toj netolimoj praeity? Ogi ten dabar jau vos įžiūrimi pirmieji tautinės dvasios pionieriai: Petras Vileišis, po jo aušrininkai su Basanavičium pryšaky, kiek arčiau varpininkai su Kudirka, o dar arčiau jaunesniųjų eilės. Visi jie svajoja, dirba, bet dirba daugiau instinktu, lyg kokie paukščiai, rankiodami šiaudelius, plunksneles būsimam lizdui. Bet žiūrėkime dar arčiau ir matome jau realų, apčiuopiamą savo Nepriklausomybės ženklą, užfiksuotą jau valstybinio pobūdžio dokumentuose. Matome 1917 metų rugsėjo Vilniaus konferencijos rezoliuciją ir 1918 metų vasario 16 dienos nutarimą. Tat jau nebe svajonės. (Lietuvos Aidas, 1928-02-21, nr. 17, p. 5) 

Du dalyku šioj teisininko rašyto teksto ištraukoj pasirodė svarbūs ir prisimintini:
(a) veiklų – tautos žadinimo ir valstybės kūrimo – skirtis,
(b) Petro Vileišio paminėjimas paties pirmo galėtų reikšt, kad Kriščiukaitis kaip itin svarbų, bene svarbiausią dalyką pakeliui į nepriklausomybę manė buvus būtent šviečiamojo pobūdžio lektūrą ir periodinę spaudą (konkrečiai – pirmąjį viešai ėmusį eit dienraštį Vilniaus žinios).
P.S. (06-03) Dėl (b), imu manyt, klydau – „įžvelgiau“ Kriščiukaičio citatoj tai, kas neturėta galvoj.