(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-12-24

(1039) Visiškai tarp kitko: zapomniana poetka wileńska

enktadienį Institute rinktinė publika dalyvavo Šimtmečio arbatvakary – gėrė arbatą ir žiūrėjo vaidinimą.
(Repetuojama buvo irgi Vileišių svetainėj, tai per duris ne kartą nori nenori išklausiau, kas ten vyksta.)
Viskas sukas apie Petrą-Uolą V., ir gabalėlis iš Kazio Griniaus atsiminimų yra, kur sakoma, kad rusai Vileišį litovskij kniaz’, o lenkai – król litewski vadindavę. Žodžiu, Vileišis kaip lietuvystės uola-saulė Vilniuj ir ne tik.
Nežinau, ar artėjančios kūčios kuo dėtos, ar apskritai mano galva taip veikia: vis mest kelią dėl takelio nori, ima galvot apie tuos, kurie nepakviesti prie stalo; galėtum sakyt, už durų likusius.
— Kai Petras Vileišis mirė, Kaune einančiose Nowinose, kurias redagavo ir leido Stepas/Stefan Vilkickas/Wilkicki (regis, tas pats, kuris 1930-ais nuteistas mirties bausme kaip lenkų šnipas), buvo išspausdintas dukters Marijos „Wiersz do ojca“ su redakcijos paaiškinimu: „To wezwanie ojca do powrotu napisała autorka wówczas, gdy ś.p. P. Wilejszis pracował na Kaukazie.“
Ojcze mój! coś swą ziemię, jakby kielich kwiatu
ożywił, zwiastującą dień śląc Jej jutrzenkę,
gdy ponad kraj swój, w szponach ruskiego caratu,
jak sztandar – swą siejącą światło wzniosłeś rękę,
jak sztandar – wzniosłeś serce bijące do czynu,
wielkich praojców naszych, wierny Litwy synu!

*   *   *
Jak wielka jest twa miłość ku litewskiej ziemi
i ku jej synom, których krzepiło Twe serce,
świadczy, że wreszcie trudy bez granic ciężkiemi
wolności narodowej zmusiłeś morderce,
dać zezwolenie na to, by w mowie ojczystej
powstał dziennik, błysk świtu, promień w drodze mglistej.
[Etc., žr. Nowiny, 1926 IX 2, nr. 34, p. 273; eilėraštis buvo išsp. pirmam rinkiny Z mojej palety, 1921.]
Marija Vileišytė, Maria Wilejszis-Bożeńska/Raciborska, su abiem išsiskyrė; 1891–1944, mirė ir palaidota Łapuose netoli Balstogės.
Apie ją 2001 I 24 konferencijoj „Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Petras Vileišis“ kalbėjo Mieczysławas Jackiewiczius, pavadinęs zapomniana poetka wileńska; zupełnie nieznana w Polsce, a na Litwie zapomniana. Jackiewicziaus manymu, jos poezija epigoniška, sekė Młodai Polskai priklausiusiais Kasprowiczium, Lenartowiczium, Tetmajeriu, nors esą ir vertų dėmesio eilėraščių.
Mažvydo bibliotekos rankraštyne yra Vileišytės 1927 XI 30 rašytas įgaliojimas Liudui Girai išverst į lietuvių kalbą ir išleisti antrąją jos knygelę Polne dzwonki (1924). Neišėjo; o kiek buvo išvertęs? – nežinau; LLTI bibliotekos rankraštyne vieno bandymo verst juodraštis tėra.
Jei būt rašiusi lietuviškai? Tikrai būtų kur kas dažniau prisimenama; eiliuotojos talentas ne menkesnis negu, tarkim, Onos Miciūtės; be to, pavardė.
(Girdėjau, destiliuotą vandenį reikia pilt į mašiną, kad kažkokia sistema neužsiterštų; o gert neskanu, visai be skonio.)
Prieduras (2018 II 28). II 15 Vileišių namuos minint Vasario 16-osios šimtmetį, prof. Regina Koženiauskienė šį tą papasakojo apie Mariją Vileišytę, eil. „Credo“ vertimą paskaitė. Paminėjo, kad Kary buvę gretintos MarV-ės antroji knygelė (kurios LLTI biblioteka neturi) ir Maironio poema Z nad Biruty.
Radau: mjr. Petro Rusecko redaguojamas savaitraštis Karys, 1925 IV 16–22, nr. 16, p. 128:
Maironis. Z nad Biruty. Poemat. Wydanie drugie. Kowno,  nakład pisma „Nowiny“ 1924. 28 psl.
Wileiszis, Marja (M. Raciborska). Polnie dzwonki. (Opowieść). [Kaunas], 1924. 31 psl.
     Šias gražiai parašytas knygutes mielu noru perskaitys kiekvienas, kas moka lenkiškai! Ypač patariama duoti perskaityti „Z nad Biruty“ ir „Polne dzwonki“ tiems iš mūsų draugų, kurie
     „... chcąc się wyróżnić od chłopa – litwina,
     Polskiego, powiada, języka używa;
     Choć Bogiem a prawdą i polak rodzony
     Nie łatwo zrozumie ich śmieszne  żargony...“ [Z nad Biruty, p. 7]
Čion, šiose knygose, jie galės pasimokyti, kaip savo tėvynę – Lietuvą mylėti ir gerbti.
Antra knygutė, kurioje aprašytas karas žemaičių (lietuvių) su kryžiuočiais, kareiviams lengviau suprantama ir įdomesnė.
Pasirašyta: A. R-s; manau, = atsargos plk. ltn. bibliografas Aleksandras Ružancovas, nuo  1923-ių centrinės kariuomenės bibliotekos viršininkas, rūpinęsis, kad ir atskiri padaliniai turėtų savo bibliotekėles.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą