(979) Epizodai, xx: Kazys Boruta prie Kanto kapo 1964-ų vasarą

Krantų š.m. pirmam numery be kitų filologui įdomių dalykų (Dianos Bučiūtės in memoriam apie vertėją ir redaktorę Aldoną Baliulienę, Danutės Sirijos Giraitės, Tammsaarės romano Tiesa ir teisingumas vertėjos, post scriptumo, Natalijos Klimanskienės atsiminimų apie Vosylių Sezemaną ir kt.) pirmąkart paskelbtas Kazio Borutos 1964-08-03 rašytas tekstas „Per Neringą į Karaliaučių: Trumpa išvyka“ (įžangą parašė, tekstą ir komentarus parengė Dalia Striogaitė).
— Taigi: Boruta ir Viktoras Nekrasovas (tas pats, kuris, jau Paryžiuj gyvendamas, svarstė, kodėl 1980-ais Brežnevą kaip rašytoją apdainuot buvo pasirinktas Mieželaitis) nusprendė iš Palangos nukakt Karaliaučiun prie Kanto kapo. Ir štai ką išvydo (Borutos žvilgsnis):

per karą Kanto kapas liko nepaliestas:
nei per britų bombardavimus 1944-ų rugpjūtį,
nei po pusmečio per Raudonosios armijos apšaudymus;
šitaip jis atrodė tuoj po karo (1945)

2012; nuotrauka iš čia

Ant Priegliaus kranto vienoje pusėje riogso Karaliaus rūmų griuvėsiai, šalia Suvorovo biustukas (kas per ironija!), o kitoje pusėje – garsioji Karaliaučiaus katedra su nugriuvusiais gotiškais skliautais, viena kita arka (kaip ji dar laikosi!) ir siaurais bokštų laipteliais, deja, apšiktais. O ant altoriaus likučių kažkoks Ivanas uždėjęs pachabną parašą. Štai ir viskas, kas liko iš gotiškos didybės.
Iš oro pusės prie sienos užcementuotas antkapis, o priešais sienoje užrašas – Im[m]anuel Kant – 1724–1804 – su rusišku priedu [1]. Šiurpu ir nyku prie didžiojo filosofo kapo. Štai tau ir „Kritika grynojo proto“ su nežinomu „Ding an sich“, štai tau ir „Kritika praktinio proto“ su kategoriniu imperatyvu, štai tau ir amžinosios taikos istorijos filosofija „Zum ewigen Frieden“. Negi jis galėjo tikėtis, kad ilsėsis prie klaikių vandališkų griuvėsių? Ne, tarp jų klaidžioja baisi šmėkla, kuri šaukiasi į dangų klaikaus atpildo ir keršto! Tokių vandalų dar nematė Europa. (p. 37)
-----------------------------------------------------
[1] Komentaruose Dalia Striogaitė rašo, kad 1947-ais kapas užcementuotas ir pritvirtinta memorialinė lenta su užrašu rusų kalba: „Immanuel Kant. 1724–1804. Įžymus buržuazinis filosofas idealistas. Gimė, visąlaik gyveno ir mirė Kenigsbergo m.“ Esą tokį vaizdą su „rusišku priedu“ matę Boruta ir Nekrasovas. (p. 38). Lyginamai žvelgiant į dabartinį Kanto kapo vaizdą (žr. dešinėj), atrodo, kad tik metai buvę pridėti po asmenvardžiu. O tas apibūdinimas? Googlindamas могила Канта vaizdų, teradau štai tokią lentą, bet ji pritvirtinta šone, kaip papildas (žr. žemiau). Pamėginau googlint užrašą atvertęs rusų kalbon (Известный буржуазный философ идеалист. Родился, всё время жил и умер в г. Кенигсберг); deja, nieko panašaus. Bet gal ir buvo toks prierašas, gal nepavyko rast.




— O! jei pavyktų rast Viktoro Nekrasovo įspūdžius iš tos kelionės (jei tokių būta); būtų galima sugretint su Borutos įspūdžiais. Beje, leidžiantis į kelionę Nekrasovas jaudinęsis: „Man gėda, tarsi aš būčiau okupantas.“ – „Nesijaudinkit, – nusišypsojau, – mes gerai atskiriame, kas mūsų svečias ir draugas ir kas okupantas...“

(978) Pakeliui į darbą, ix: tai ironija? – ne, insinuacija

— vakar nusipirkau Vakaro žinias; archyvui —

 oezijos pavasario laureatu šįmet išrinktas Tomas Venclova už eilėraščių ir vertimų rinkinį Eumenidžių giraitė.

UAB „Respublikos“ leidiniai dienraštis Vakaro žinios (vyr. redaktorius Alfredas Zdramys; vienas iš vyr. red. pav. Ričardas Čekutis) 5000-ojo numerio paskutiniam puslapy (po orų Lietuvoj prognoze) su rubrika „Elito naujienos“ šią žinią pranešė taip →

UAB vadovui Vitui Tomkui greičiausiai labai patiko, ypač fotomontažas.

Vargu ar yra prasmės klaust, ką apie šią publikaciją mano minimo dienraščio korespondentas 2009-ų Poezijos pavasario laureatas Rimvydas Stankevičius. („Taigi ne aš rašiau!“?) Ar jis praleistų negirdom Vakaro žinių lygio „paironizavimą“ (būtent šį žodį vartoja respublika.lt), kad pirmuoju Poezijos pavasario laureatu tapo poetas, kurio hobis buvo Lietuvos sovietinimas? Nežinau, bet Olava Strikulienė ar Ferdinandas Kauzonas (su Vyteniu Andriukaičiu), beveik neabejoju, – ne.

Ar reaguos PP laureatai, Venclovą išrinkę laureatu? Nežinau.

Taip, yra racijos pasvarstymuos (maždaug): o tai ko kito tu tikėjais iš Vakaro žinių? Visiem aišku, kokio lygio tie Respublikos leidiniai ir kokią dūdą pučia. Jei reaguosi, tai tebus tik jų skleidžiamo požiūrio platinimas. Verčiau ignoruot. Šunys loja, karavanas eina. — Gal.

Bet ar visad tyla – gera byla? O šiuo atveju? 

Su kai kuriais asmenim po šito nebesisveikinsiu ir į kai kuriuos renginius kojos nekelsiu. Bent tiek.

(977) Ars memorativa: apie Mackaus knygą

erai, kad yra ką prisimint ir nemalonesnio. Malonūs prisiminimai būna tokie skysti, lyg per rūką, o kurie nemalonesni – tokie reljefingi.
Vakar buvau Šlapelių namuos. Algimanto Mackaus poezijos vakaras „Aš noriu tik žalios“ iš ciklo „Išėjusiems – sugrįžti“. Besiklausydamas poezijos ne tik galvojau, kaip galėčiau pasiginčyt su žodį apie Mackų tarusia Dalia Satkauskyte (ne Parulskis, o a.a. Valdas Gedgaudas paskutinis ryškiausias mackininkas), ir šiaip, pamačius apiplyšusią knygą Ir mirtis nebus nugalėta (Egidijus Stancikas savo egzempliorių buvo prieky ant tokios lyg spintelės pastatęs), visokių atsiminimų sukilo.
Viskas prasidėjo maždaug 1990-ų, regis, rudenį; dirbau „Vagos“ leidyklos Lietuvių literatūros palikimo redakcijoj. Be kitų leidybos krypčių, ir egzodo rašytojų knygos ėmė eiti be visokių viršaus leidimų. Ir Mackų reiktų išleist, buvo nuspręsta. Tokios gražios rinktinės, kokia išėjo Amerikoj – Augintinių žemė, 1984, su Prano Lapės piešiniais, „Vaga“, aišku, nepakartos, tai gal galima būtų Mackų pristatyt kuo išsamiau, ne tik kaip poetą? Parašiau laišką Algirdui T. Antanaičiui, išsamiausios biografinės apybraižos autoriui (buvo Metmenyse 1981-ais), klausdamas, kur dar, be Margučio, ieškot Mackaus tekstų. Pasiūlė kreiptis į poetę Živilę Bilaišytę, kuri 1971-ais, baigdama Pedagoginį Lituanistikos Institutą Chicagoj, parengė Mackaus bibliografiją, ten esą užfiksuoti ir tekstai, pasirašyti slapyvardžiais. Parašiau, paprašiau, atsiuntė. Vienintelė vieta, kur Lietuvoj sukaupti išeivijos periodikos komplektai, buvo vad. Partijos istorijos institutas. Tuolaik jam vadovavo Vanda Kašauskienė (rašytojo Raimondo K. žmona), be to, toks laikas buvo, kad visi norėjo prie gerų darbų prisidėt, – sėdėdavau po kelias valandas ten ir ranka nusirašinėdavau iš laikraščių; o Nacionalinėj (ten buvo kopijavimo aparatų) dariau kopijas iš žurnalų. Susikaupė medžiagos nemažai, ir skyrius „In memoriam“ susidėstė.
Iš to laiko prisimena griausmas iš giedro dangaus – Dalios Bilaišytės laiškas, rašytas 1991-11-12:

Gerb. V. Gasiliūne,

Rašau su liūdna žinia, kad šių metų rugsėjo 23 d. mano sesuo, Živilė Bilaišytė, mirė. Žinau, kad ji buvo nesenai atsiuntus savo darbą – A. Mackaus bibliografiją ir kad jūs šį darbą vertinot. Ji labai džiaugėsi, kad darbas jus pasiekė. Stebėjosi, kad nors kai atliko mažai jį vertino, iš tikrųjų yra labai naudingas, padės kitiems. Labai apgailestavo jūsų vargą ir laiko praleidimą perrašant darbus. [...]

Komentarus baigiau rengt 1992-ų gegužės 4 (30-metis). Knyga pasirodė po daugiau negu pustrečių metų. Per tą laiką išėjau iš „Vagos“, pradėjau dirbt pas Saulių Žuką „Baltose lankose“. Mėginau atsiimt knygą („BL“ žadėjo išleist nedelsdamos ir gražiau), bet nieko iš to neišėjo, Aleksandras Krasnovas, tuolaik „Vagos“ vyr. redaktorius, nesutiko atiduoti: mes išleisim (parėmė Atviros Lietuvos Fondas).
Knygai pagaliau išėjus, neilgtrukus, 1995-01-20, 7 meno dienose pasirodė Liudviko Jakimavičiaus, nuolatinio savaitraščio bendradarbio, recenzija (nepalanki, švelniai tariant):

knygos dailininkas Saulius Chlebinskas (1953–1999)

Geras daik[t]as, bet su broku

Algimantas Mackus. IR MIRTIS NEBUS NUGALĖTA. Vilnius, Vaga, 1994, 735 p., 7000 egz.

Nudžiugau išgirdęs, kad po kelerių metų stumdymosi ir odisėjų iš vieno „Vagos“ stalčiaus į kitą pagaliau pasirodė Algimanto Mackaus knyga „Ir mirtis nebus nugalėta". Tyčia rašau „knyga“, nes negaliu jos pavadinti pomirtiniais rinktiniais raštais dėl daugelio priežasčių.
     Su tų pačių metų signatūra (1994) „Vagos“ leidykla išleido (tiksliau – perleido) Antano Škėmos rinktinius raštus su Algimanto Bučio įžangos straipsniu ir čikagiškio leidimo komentarais. A. Škėmos ir A. Mackaus likimai taip metafiziškai ir tragiškai susiliečia, kad ir jų palikimo gretinimas gali būti ne vien atsitiktinės mirties faktu paremtas (abu žuvo autokatastrofose). Pavartęs ir vieno, ir kito pomirtinius leidinius, vis dėlto turiu pastebėti, kad labiau pasisekė Antanui Škėmai, nes jo raštus sudarinėjo artimi jam žmonės – amžininkai, „egzilai“. Beje, Virginijus Gasiliūnas – A. Mackaus knygos sudarytojas, matyt, patyrė daugybę sunkumų ir nepatogumų sudarinėdamas šią knygą. Visų pirma jam neteko matyti gyvo poeto, antra – jis „egzilų“ patirtį žino tik iš knygų, o trečia – sudarant tokio pobūdžio knygą yra būtina pasiknisti ne vien Lietuvos bibliotekose. Beje, sudarytojas ir pats prisipažįsta savo komentaruose, kad ne visa medžiaga jam buvo prieinama – kad naudojosi daugiausiai tik publikacijomis bei labai nedidele dalimi tekstų, kurie dūli užjūrių archyvuose ir rankraštynuose. Gal todėl tokie mėgėjiški, neakademiški ir komentarai, lyginant su A. Škėmos raštais. Kai kurie aiškinimai beveik paraidžiui perrašyti iš labai abejotiną vertę turinčios 1972 m. išleistos Lietuvoje Algimanto Mackaus rinktinės „Poezija“. Ir su šia knyga poetui nepasisekė. Ilgame įžangos žodyje šmėkščiojo gana talentingai inkrustuoti žaibolaidžiai: „pseudopatriotinės emigracinės literatūros srautas“, „gan lėkštai reiškiamas tėvynės ilgesys“, „žodynas, pasiskolintas iš reakcinės emigracijos“ ir t.t. (A. Baltakis). Beje, reikia ir prisipažinti, kad tokius beveik groteskiškus tekstus mokėjome ir perskaityti, ir dešifruoti, visai nekreipdami dėmesio į tai, ko reikalauja „ciesorius“ Zimanas ar Brežnevas.
     Tuo keisčiau atrodo dabar išleistas Algimanto Mackaus viso gyvenimo tekstų rinkinys be jokio įvadinio sudarytojo žodžio. „Amicus Plato, sed magis amica veritas“, Virgi.
     Knygos priešlapyje „Vagos“ leidykla dėkoja poeto motinai Marcelei Mackuvienei už mokyklų bibliotekoms nupirktus šio leidinio egzempliorius. Atviriausiai prisipažinsiu, – jei būčiau dabar moksleivis, tikrai neskaityčiau tokios knygos, kurios pradžioje nėra jokių nuorodų, kas yra jos autorius, kokį gyvenimą jis nugyveno, kokia buvo jo pasaulėjauta ir pasaulėžiūra, kada jis gimė ir kada žuvo. Turiu begales sentimentų Liūnei Sutemai, kurios poetiniu tekstu pradedama knyga, bet tas beveik proginis tekstas apie A. Mackaus pomirtinį rinkinį „Chapel B“ tikrai neaprėpia nei visos jo kūrybos, nei to, kas į šią knygą pakliuvo. Juolab, kad poetės tekstas yra metaforiškas, kuriam suprasti nepakanka vien A. Mackaus kūrybos, o reikia šiek tiek išmanyti ir pačios Liūnės Sutemos poetinį bei gyvenimo kontekstą.
     Niekaip negaliu suprasti: jei pats Virginijus Gasiliūnas nesugebėjo parašyti įvadinio straipsnio, kodėl tikrai apžvalginį Algirdo Titaus Antanaičio parašymą „Algimantas Mackus: Biografijos ir būdo bruožai motinos ir draugų prisiminimuose“ nukėlė beveik į pačią knygos pabaigą. Joks Lietuvos moksleivis neskaitys knygos taip, kad tik 609-ajame puslapyje sužinotų, kas buvo jos autorius, kaip klostėsi jo santykiai su ganėtinai pakrikusia išeivijos bendruomene.
     Viena bėda dar ne bėda. Atskirai ir ilgai būtų galima šnekėti ir apie knygos meninį vaizdą. Man regis, padaryta didžiausia klaida, kad knygą užsimota iliustruoti kaip kokį poezijos rinkinį (dailininkas Saulius Chlebinskas). Jo „kapiliarinė“ grafika, be abejo, papuoštų Alio Balbieriaus poezijos rinkinį, bet šalia A. Mackaus kieto dylaniško kalbėjimo ji tikrai „nesuskamba“. Nesuprantu, negi nebuvo įmanoma gauti nors vieną poeto nuotrauką bent jau knygos pradžiai. Jei kas manęs būtų paprašęs, tikrai būčiau iš užjūrių atvežęs – ir ne vien tik nuotrauką.

Po savaitės (1995-01-27) 7MD išspausdino atsakymą:

Atvirlaiškis Liudvikui Jakimavičiui dėl Mackaus knygos
Pone Liudvikai, išmaningasai vertintojau, Tavo opusas įkvepiantis, ir negaliu neatsiliepti. Pirmiausia – Mackaus knyga ir yra knyga, o ne rinktiniai raštai, tad jokie „tyčiai“ visai nereikalingi. Lyginti Škėmos perleidimą su nauju dalyku, aišku, galima, bet neprošal būtų priminti, jog tokio perleisti galimo daikto, kaip Mackaus rinktiniai raštai, mačiusieji ir pažinojusieji poetą etc. nėra parengę ir išleidę. Taip, Liudvikai, aišku, negerai, kad per vėlai gimiau ir gyvenu Lietuvoj. Dar reikėjo paklaust: „A počemu bez šapki?“, ir viskas būtų buvę galutinai aišku.
     Dabar dėl svarbiausio dalyko – dėl Mackaus rankraščių. Turiu pasakyti, jog jie ne dūli užjūrio archyvuose ir rankraštynuose, o yra privataus asmens, neatsakiusio į mano laiškus, rankose. Ir, matyt, ne tik į mano laiškus, nes po Dalios Juknevičiūtės mirties išeivijos periodikoje nebuvo nė vienos Mackaus kūrinių publikacijos, parengtos iš rankraščių. (Štai todėl ir yra tik knyga, o ne rinktiniai raštai.)
     Sakyti, kad komentarai mėgėjiški, neakademiški, nepateikiant jokių argumentų – Tavo reikalas, bet dėl žodžių, esą komentarų dalis paraidžiui nurašyta nuo 1972 metų „Poezijos“, – reiktų tiesiog spjaut Tau į barzdą sakant: „Tai šmeižtas“. (Ir nei amicus, nei juo labiau Plato čia niekuo dėti, kai jausmai valdo protą.) Sakau: tai melas, ir padorumas reikalautų atsiprašyt.
     Tavo pasigestasis įvadas (kas, kada, kur, ką, kaip etc.) man atrodė nereikalingas, nes: (1) knyga rengta žinantiems, kas yra Mackus, (2) kadangi yra skyrius „In memoriam“, kartoti nebuvo prasmės, o (3) kūryba pati kalba; interpretuoti ją dera ne knygos įvade, bet atskiruose straipsniuose bei monografijose. O dėl sumoksleivėjimo, – nors tai ganėtinai sunku, bent man, drįstu priminti moksleiviui L.J., kad jo literatūros vadovėlyje apie Mackų ir Liūnę Sutemą yra atskiras skyrius. Vadovėlį reiktų pasiskaityti, o Mackaus knygos, jei nenori, – neskaityk.
     Dėl skyrių atsklandų (ne iliustracijų) nesileisiu į ginčus, nesijaučiu gerai išmanąs šią sritį. Kad reiktų nuotraukos – ir aš rengdamas knygą taip maniau ir siūliau dailininkui; dabar džiaugiuos, kad nuotraukos nėra, nes tokiu būdu atspaudus vargu bau pažintum žmogų.
     O didžiausią įspūdį Tavo opuse padarė tai, jog, išaiškinęs, kas ir kaip turėjo rengti norimuosius matyti Mackaus rinktinius raštus, diagnozavęs mano kūrybinę impotenciją ir apkaltinęs plagijavimu etc., sugebėjai nė pusės žodžio nepasakyti apie „smulkmeną“, dėl kurios rengta ši knyga, – apie paties Mackaus tekstus. Sektinas profesionalios recenzijos pavyzdys. Sveikinu!

Dabar skaitydamas šitą sankirtą pagalvojau: svarbiausia buvo surinkt daiktan Mackaus tekstus; rinktinių skirtingoms skaitytojų grupėms galima parengt kiek reikia. Tai, kas nepateko knygon, esu čia paskelbęs (ne tiek jau daug atsirado):
— trys laiškai Daliai Sruogaitei;
— Antano Škėmos Vieno ir kitų recenzija ir replika;
— Tennessee Williamso Stiklinis žvėrynas (apie pjesę ir pastatymą).

(976) Pakeliui į darbą, viii: apie menų pasirinkimo laisvę

vietimo ministrė pati paklausė, pati atsakė: „Ar tikrai lietuvių kalbos mokytojas svarbesnis nei dailės mokytojas? Tikrai ne.“
Delfio.lt skaitytoja lituanistė pasijuto per menkai įvertina: „[A]tsimerkit, miela ministre, meskit šalin tą tuščią viešąją retoriką ir vadinkit daiktus tikraisiais vardais – dailės pamokos mažiau svarbios nei lietuvių kalbos.“
Delfio.lt skaitytoja dailės mokytoja atkirto kolegei: „Tiesiog puiku. Gal apskritai mokyklose palikime tik lietuvių k. ir matematiką? O viso kito tie vaikai išmoks patys, gyvenimo eigoje?“

Suprantu, ne mano daržas, ne mano pupos, ir apskritai – beprasmiška aiškintis dalyko svarbumą, nes vienam viena, kitam visai kas kita gali būt svarbu, ir abu bus teisūs; o jei apie mokytojus kalbama – svarbiausia, ar jis turi talentą mokyt, o ne ko moko.

Seniai galvoj sukiojas utopinė mintis, kurią pasinaudojęs proga imsiu ir išdėstysiu. Utopinė, nes literatūrocentrizmas įsismelkęs mūsų kultūron labai giliai. Be to, kalba ir literatūra surištos Gordijo mazgu.

Trumpai. Kalbos/kalbų mokymas yra svarbu visiems, ir jis turėtų būt mokykloj nuo pradžios iki pabaigos. O dėl menų (t.y. estetinių dalykų), būt mano valia, gimnazistams leisčiau rinktis iš literatūros–dailės–muzikos. Jie visi vienodai gali lavinti žmogų. Jei kas įtikins, kad, tarkim, Jono Radvano Radviliada gali duot daugiau estetinių patirčių negu Palestrinos ar Monteverdi muzika, kad Čiurlionio Miške prasčiau lavina estetinį skonį negu Baranausko Anykščių šilelis, kad Viktoro Petravičiaus dailė prastesnis dalykas negu Henriko Nagio poezija, – prisipažinsiu nieko nesuprantąs apie menus. O dėl baigiamojo lietuvių kalbos egzamino, rašant visai nebūtina remtis tik rašytiniais kūriniais, juk galima ir kitų menų pavyzdžiais.

(975) Epizodai, xix: kaip kun. Klemenso Arlausko sapne Stalinas keikėsi

Vertėjas Vytautas Kauneckas, kalėjęs Norilsko lageriuos, savo prisiminimuose šį epizodą yra aprašęs. Tai buvę 1953-ių pradžioj:

Prisimenu, Arlauskas stebėdamasis pasakojo vieną keistą sapną. Stovi Maskvos Raudonojoje aikštėje, pilnoje žmonių. Tribūnoje – Stalinas sako kalbą. Baigęs klausia: „Voprosy jestj?“ Visi tyli. Tada Stalinas nusikeikia bjauriais žodžiais (jis tai mokėjo): „Nu i ch... s vami!“ Arlauskas negalėjo atsistebėti, kaip jis, dvasininkas, galėjo susapnuoti tokį baisų keiksmą. Įdomu, kad Stalinas tuo metu jau sunkiai sirgo. („Tarp giltinės ir slibino“, in: Norilsko vyčiai, sudarė Bronius Zlatkus, 1992, p. 76)

Dabar skaitant, reikšmingesnis ne Stalino keiksmas rodos, o visuotinė tyla.
P.S. Atsiminimų pradžioj ir pabaigoj (p. 14 ir 124) Kauneckas mini tris išverstas knygas, kurios buvo išleistos jam jau kalint: Stendhalio Parmos vienuolyną (išleistas 1948, vertėjo pavardė nenurodyta), Jelizavetos Vodovozovos apysaką Vienos vaikystės istorija (išleista 1948, vertėjo pavardė nenurodyta) ir Balzaco romaną Šagrenės oda (išleistas 1952, kaip vertėjo nurodytas kitas asmenvardis – Jonas Norkus; beje, šią knygą 2011-ais perleido „Obuolys“, aišku, su ta fiktyvia, o ne tikrąja vertėjo pavarde). Gaila, kad šitie liudijimai neatsispindi libyje.lt; bent jau paminėtus vertimus iš prancūzų kalbos (+ Clément Vautel, Mūsų klebonas pas turtuolius, 1940), taip pat kad 1993-09-20 (dvi dienos po mirties) apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžium reiktų užfiksuot ir lt.wikipedijos straipsny, skirtame Vytautui Kauneckui. Gražu ir teisinga būtų.

(974) Paramaironiana: apie prel. Mačiulio sūnėną Mikalojų Lipčių, seserį Prancišką, tolimesnius gimines ir tikslaus įvardo paieškas

ollegos Prano Vasiliausko vis neišdrįstu viešai pavadint šio tinklaraščio bendrabarbiu; o reiktų, teisingumas reikalauja.
Šįkart jūsų dėmesiui – du jo rašiniai, kuriuos priskirčiau paramaironianos kategorijai – aplink Maironį.
– Ačiū, Pranai!

Poezija ir žvalgyba
Kas gali būti bendro tarp lietuvių tautos numylėto poeto Maironio ir Lietuvos žvalgybos?
Ne, Maironis nešnipinėjo valstybės priešų ir pats nebuvo sekamas. Bet sąsajų yra. Ir esminių.
Beveik vienu metu, š.m. vasarį, pasirodė dvi knygos: Maironis: Laiškai. Atsiminimai (sudarė Eugenijus Žmuida, išleido LLTI) ir Severino Vaitiekaus veikalo Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje pirma knyga (išleido LGGRTC ir VDS), kuriose yra informacijos apie tą patį asmenį – Mikalojų Lipčių.
Iš knygos, skirtos poetui, sužinome, jog Lipčius, prel. Jono Mačiulio sūnėnas (Kotrynos Mačiulytės-Lipčienės sūnus), kurį laiką gyvenęs jo namuose, buvo „L[ietuvos] kariuomenės savanoris, vidaus reikalų viceministras (1923–1924), Finansų ministerijos departamento direktorius; 1940 m. sovietų suimtas, išvežtas į Pečioros lagerius, ten žuvo“ (p. 783).
Visa tai tiesa. Bet ne visa. Severino Vaitiekaus knygoje apie Lipčių rašoma:

Nuo 1919 m. gegužės mėn. iki 1923 m. balandžio jis buvo Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus vadovas. Be to, 1919 m. gegužės–birželio mėn. vadovavo Žvalgybos skyriaus Kontržvalgų daliai. (p. 150)

Pasidomėjus plačiau (Arvydas Anušauskas, Lietuvos žvalgyba, 1918–1940, 2014; Vilius Kavaliauskas, Lietuvos karžygiai: Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940), t. III: K–L, 2011) aiškėja, jog Mikalojus Lipčius buvo faktiškasis Lietuvos kariuomenės Žvalgybos ir Kotržvalgybos kūrėjas: praktikas, teoretikas, ideologas. Iki tol neturėjęs tiesioginio ryšio su karyba ir žvalgyba (studijavęs vieną taikiausių dalykų – agronomiją), tampa talentingu Žvalgybos vadovu pačiu sudėtingiausiu Lietuvai laikotarpiu, kai savanorystės pagrindu kūrėsi kariuomenė, kai beveik neturėta ginklų, kvalifikuotų specialistų, sąjungininkų, o jau reikėjo grumtis žūtbūtinėse Nepriklausomybės kovose su bolševikinės Rusijos „raudonąja armija“, su „ponų Lenkijos“ okupacine kariuomene, su bermontininkų gaujomis, su „svieto lygintojais“, maištininkais, pučistais, sąmokslininkais, perversmininkais, „sukilimais“… šalies viduje, kai reikėjo atsikovoti Klaipėdos kraštą ir Klaipėdos miestą. Teturėta tik demokratinės Lietuvos valstybės vizija ir drąsių, patriotiškų, talentingų žmonių, norėjusių Laisvės ir prasmingo gyvenimo nepriklausomoje šalyje, entuziazmo.
1921 m. liepos 14 d. Mikalojus Lipčius apdovanotas antrosios rūšies 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi „už susekimą keletos priešvalstybinių organizacijų“ (Kavaliauskas, p. 625–626).
Sovietinių okupantų suimamas 1940 m. rugpjūčio 1 d., remiantis Antano Sniečkaus pasirašytu arešto orderiu (Vaitiekus, p. 95; žr. dešinėj).
LGGRTC leidinyje Lietuvos gyventojų genocidas, 1939–1941 pateikiamos dvi Mikalojaus Lipčiaus nukamavimo datos. 1992 m. išėjusiame tome teigiama, kad jis žuvo 1941 m. gruodžio 24 dieną, o 1999 m. leidime – kad mirė 1942 m. birželio 25 dieną, skliausteliuose pateikiant ir anksčiau nurodytą žuvimo datą. Arvydas Anušauskas priima pirmąją versiją (p. 21), Vilius Kavaliauskas remiasi antruoju šaltiniu (p. 629). Maironiui skirtos knygos Asmenvardžių rodyklėje (p. 783) mirties metai nurodyti 1941, bet ten publikuojamuose Julijos Lipčiūtės-Gečienės atsiminimuose skaitome: „Vienas iš jų buvo Mikalojus, bolševikų 1940 m. kalintas Kaune, paskui išvežtas į tolimą Sibirą ir ten 1942 m. nukankintas“ (p. 257; beje, ten pat – Sibire ir tais pačiais – 1942 metais badu nusikankino ir Maironio vyriausioji sesuo kurčnebylė Pranciška Mačiulytė).
Poetas prel. Jonas Mačiulis-Maironis nebuvo Lietuvos žvalgas. Bet jo sesers Kotrynos sūnus Mikalojus Lietuvos kovoje už Laisvę juo tapo ir už tai mirtinų lietuvių tautos priešų buvo sunaikintas.

Žuvo ar mirė?
Rašinėlyje „Poezija ir žvalgyba“ užsiminėme, kad kažkur Sibiro taigoj palaidota (kaip ir Lipčius) ir vyriausioji Maironio sesuo Pranciška Mačiulytė.
Dėl kokių priežasčių ir kokiais keliais ten nukeliavo, kad numirtų, 82 metų invalidė senukė?
Priežastys žinomos visiems geros valios žmonėms, keliai išbandyti dešimčių tūkstančių 1940–1941 ir vėlesnių metų kalinių, lagerininkų ir tremtinių.
1941 metų birželio 14-ąją iš Burneikių vienkiemio Raseinių apskrities Betygalos valsčiuje į Sibirą buvo išvežta gausi Maironio sesers Kotrynos Mačiulytės-Lipčienės dukters Elenos Lipčiūtės-Babonienės šeima. Kartu – ir pas gimines gyvenusi Pranciška Mačiulytė.
Yra išėję du 1939–1941 metais nužudytųjų ir išvežtųjų Lietuvos gyventojų vardyno (sąrašų) leidimai: pirmasis 1992 metais, antrasis (pataisytas ir papildytas) 1999 metais. Pastarajame leidime pateikiami šie duomenys apie Elenos ir Liudviko Babonų šeimos bei kartu su ja ištremtų giminaičių likimus:

Lietuvos gyventojų genocidas, 1939–1941, 1999, p. 112–113

Kai kuriuos gyvenimų aprašymus iš lakoniškos, santrumpų pilnos kalbos pabandysime išversti į pilnesnę, aiškesnę sakinių kalbą, besikartojančius dalykus praleisdami:

Liudvikas Babonas (1902–1955), 1950
(nuotr. iš kcfm.limis.lt;
originalas Kauno IX forto muziejuje)

— Šeimos galva Liudvikas Babonas (*1902) buvo ūkininkas ir trėmimų metu (1941 birželio 14–18) gyveno Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus (dabar Raseinių r.) Burneikių vienkiemyje. Ištremtas į Ust Nemo miškų ūkį Ust Kolomo rajone Komijoje; 1942 –perkeltas į Uljanovą Ust Kolomo rajone Komijoje. 1943 spalio 13 išvežtas į lagerį – Vorkutos anglies kasyklas. Ten ir mirė 1955 vasario 18. Toliau išvardijamos santrumpos šaltinių, kuriais remiantis buvo sudaryta pateiktoji anketa; pavyzdžiui, ANK – Anketos ir laiškai, 1988–1990 m. atsiųsti Sąjūdžio komisijai stalinizmo nusikaltimams tirti ir 1991–1997 m. – Represijų Lietuvoje tyrimo centrui.
— Liudviko ir Elenos Babonų jauniausioji duktė Cecilija Babonaitė (*1940), gyvenusi, aišku, su tėvais ir kartu ištremta, irgi atsidūrė Ust Nemo miškų ūkyje Komijoje, kur 1943 balandį mirė.
— Babonų duktė Elena Babonaitė-Grigalienė (*1927) iš pradžių buvo ištremta į Ust Nemo miškų ūkį Komijoje, 1943 perkelta į Uljanovą. 1947 pabėgo į Lietuvą. Čia 1949 sausio 25 suimta ir kalinta Raseiniuose. Neteisminės struktūros – SSRS Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Ypatingojo pasitarimo 1949 balandžio 8 „nuteista“ trejiems metams; išvežta į lagerį – Abakano-Teišeto geležinkelio Irkutsko srityje statybas. Vėliau nutremta į Vorkutą Komijoje. 1958 gegužės 7 paleista iš tremties grįžo į Lietuvą.
— Babonų giminaitė Pranciška Mačiulytė (*1866 [iš tikrųjų 1859]), ūkininkė, gyvenusi su Babonais Burneikių vienkiemyje. Ištremta kartu į Komiją, į Ust Nemo miškų ūkį, kur nuo išsekimo mirė 1942 balandžio 6 (arba 1942 gegužės 23). Poeto kunigo Jono Mačiulio-Maironio vyriausioji sesuo.

Būtina pastebėti, kad visi šios šeimos asmenys, kurie tremtyje paliko Žemės ašarų pakalnę ir iškeliavo Anapus, kaip antai: Liudvikas Babonas, Cecilija Babonaitė, Martynas Babonas, Marcelijus Babonas, Pranciška Mačiulytė pagal šį antrąjį, 1999 metų leidimą, – mirė, o pagal pirmąjį, 1992 metų leidimą, – jie visi žuvo.
Kyla klausimas, kodėl atsirado toks skirtingas vertinimas?
Prieš bandydami atsakyti, įsigilinkime į žodžių žuvo ir mirė pagrindines reikšmes, kurias pateikia didysis Lietuvių kalbos žodynas:
• mirti pagrindinė reikšmė – „netekti gyvybės, nustoti gyventi“;
• žūti pagrindinė reikšmė – „netekti gyvybės, mirti ne savo mirtimi“.
Matome, kad sąvoka mirti yra platesnė už sąvoką žūti – į ją įeina visi atvejai, kai organizmas, vadinamas „žmogumi“, nustoja funkcionuoti kaip gyvybė. Žūti yra tik viena iš mirti formų.
Žūti pagal žodyne pateiktą apibrėžimą – tai „mirti ne savo mirtimi“ (šis žodis LKŽ XX tome iliustruojamas įdomiu pavyzdžiu iš vyskupo Motiejaus Valančiaus raštų: „Pagonys pradėjo labai žudyti katalikus: vienus į tolimas šalis ištrėmė, kitus vietoj žudė ir užmuštinai mušė“, p. 977).
O ką reiškia „mirti ne savo mirtimi“? Tokią mirtį mes labai dažnai ir pavadiname mirtimi, o ne žūtimi. Tarkime, įvyksta kraupi autoavarija, ir vienas jos dalyvis užmušamas vietoje (žūsta gatvėje), o kitas miršta nuvežtas į ligoninę (juk nesakome „žuvo ligoninėje“). Vienas žuvo, kitas mirė, nors abu „mirė ne savo mirtimi“. Arba vieni žmonės nacių Vokietijos buvo masiškai žudomi dujų kamerose, kiti žmonės stalinistinės Rusijos buvo milijonais išmarinti badu. Pirmu atveju negyvais buvo padaroma staigiai, momentaliai, nunuodijant, o antru atveju gyvybės atėmimo procesas ištęstas laike. Taigi, nustatymas, kada žūstama, o kada mirštama priklauso nuo daugelio aplinkybių, nuo gyvybės netekimo ar atėmimo „konteksto“.
Sutikime, kad tremtis nė vienam žmogui neprailgino gyvenimo, o sutrumpino visiems. Visi jie buvo aukos – bolševikinės Sovietų Sąjungos vykdytos nusikalstamos politikos ir praktikos aukos. Taigi, viena vertus, jie visi „mirė ne savo mirtimi“, nes prievartiniu būdu buvo priartinta jų mirties valanda. Vadinasi, jie žuvo. Antra vertus, jų žuvimas buvo ištęstas laike (nuo kelių valandų iki kelerių, keliolikos ar keliasdešimties metų). Vadinasi, jie mirė.
Minėtuose sąvaduose Lietuvos gyventojų genocidas kalbant apie asmenis, iš kurių gyvybė buvo atimta staiga arba ypatingai žiauriai, t.y. kurie žuvo, einama žuvimo aplinkybių tikslinimo keliu – pasakoma, kokiu būdu iš jų buvo atimta gyvybė: nušautas, nužudytas, sušaudytas, nukankintas, žuvo, nusišovė. Rašant apie tuos, kurie mirė, „mirė lageryje“, irgi, be abejo, reikėtų tiksliau pateikti jų mirties aplinkybes ir priežastis, nesitenkinti vien plačios reikšmės „nekalta“ sąvoka mirė.
Kadangi daugelio žmonių mirties aplinkybes nustatyti sunku ar visai nebeįmanoma, tai tokiais atvejais siūlyčiau įsivesti terminą buvo numirdyti. Sąvokos mirdė, numirdė rodytų prievartinės, paankstintos, pagreitintos, nors sąlyginai ir lėtaeigės, mirties pobūdį. Juokaujant pro ašaras būtų galima pasakyti: kad tik reiškinys būtų, o žodis jam perteikti atsiras!

Vėl prisiminkime ištremtąją Babonų šeimą ir pasižiūrėkime, kokiomis aplinkybėmis mirė jos nariai. Išsiaiškinti padės šios šeimos tremties epopėjos liudininko ir dalyvio Mindaugo Babono atsiminimai, rašyti 1953–1990, išleisti 1997 metais, Per kančias neprarandant vilties.
— 1941 metų rudens badas pirmąjį labai staigiai išsekino senelį Martyną Baboną. Visai dar neseniai buvęs energingas, darbštus ir rūpestingas šeimos ramstis netgi be galo sunkioje ir rūsčioje kelionėje į tremties vietą Komijoje, ten atsidūręs labai greit prarado jėgas:

Sunki metų našta nebūtų taip slėgusi tėviškėje, o čia, svetimoje žemėje, neleido atsitiesti. Matydamas badaujančius vaikaičius, senelis pradėjo jam skirto maisto atsisakyti, kad tik vaikaičiams daugiau trupinėlių liktų. Jis jau sunkiai keldavosi iš lovos. [...] Po akimirkos, tartum kažką prisiminęs, pažvelgė į mus visus, paglostė savo švelniu žvilgsniu, tarsi atsisveikindamas, ir vėl užmigo. Šį kartą – amžiams. Taip užgeso doro, sąžiningo, be galo mylinčio savo Tėvynę knygnešio Martyno Babono gyvenimo žvakė. Jis iškeliavo 1941 metų lapkričio 6 dieną. Iš mūsų šeimos jis pirmas pramynė taką į kalnelį, kuriame jau ilsėjosi nemažai tautiečių. (p. 80–81)

Formuluočiau: mirė nuo išsekimo.
— Antrasis mirė, matyt, dėl badavimo ir vergiško darbo sustojus širdžiai, atsiminimų autoriaus dėdė Marcelijus Babonas:

Mes valgėme viską: pušų žiedus, sušalusias uogas, spyglius. Peiliu nuskusdavome storą viršutinį žievės sluoksnį ir radę plonesnę žievelę valgėme ją kaip skanėstą, ilgai kramtydami. Toks maistas daug kam išgelbėjo gyvybę. Žmonės kaip briedžiai darbavosi miške – badas vertė tai daryti. Aš stengdavausi tokį maistą parūpinti šeimai. Vieną kartą, vyrams sugrįžus iš darbo, aš miegojau su dėde Marcelijumi. Naktį pajutau šaltį. Prisiglaudžiau prie jo ir nustebau, kad kūnas šaltas. Aš surikau: „Mamute, man šalta, labai šalta!“ Priėjusi mamutė pamatė, kad Marcelijus jau nebegyvas. Maža spingsulė vos neiškrito jai iš rankų. Skaudu buvo matyti, kaip iš gyvenimo pasitraukia vyras pačiame jėgų žydėjime. Šis stipruolis ąžuolas galėjo kalnus nuversti, jeigu būtų tinkamai maitinamas. (p. 82)

Formuluočiau: mirė dėl badavimo.

Martynas Babonas (1861–1941) ir
Pranciška Mačiulytė (1859–1942)
apie 1933–1935
(nuotr. iš europeana.eu;
originalas Maironio lietuvių literatūros muziejuje)

— Trečioji tremties pančius nusimetė ir iškeliavo pas savo brolį prelatą į dangų Pranciška Mačiulytė:

Pranciška taip pat beveik nesikeldavo. Spaudė metų našta, o ir išsekimas darė savo. Mamutė stengėsi kiek įmanydama pagerinti sriubą, bet ši gestais parodydavo – aš esu jau sena, mano dienos baigiasi, o Cecilė maža, jai reikia augti, gyventi, todėl atiduok jai. Nuo tokių tetulės aiškinimų mamutei suspausdavo širdį, ji nusisukdavo, kad niekas nematytų ašarų. Jai skaudu buvo matyti tetulės auką dėl jos vaikų. [...] Prieš pat šventas Velykas Elenutė prišildė vandens ir nuprausė ją mediniame kubile. Nušluostė, sušukavo plaukus. Šaukšteliu pamaitino ir apkamšiusi, kad nesušaltų, paiko vieną. Tik staiga pajuto, kad teta Pranciška mykdama šaukiasi jos. Mamutė suprasdavo tetulės norus. Ji priėjo. Tetulė ištiesė savo plonas rankas į dukterėčią. Elenutė pasilenkė virš jos. Tetulė stipriai apkabino mamutę, kažką švelniai sumykė, tarsi atsisveikindama, pabučiavo ir nusisukusi užmigo. Užmigo visam laikui. Ryte atsikėlusi mamutė rado ją jau nebegyvą. Pranciška Mačiulytė iškeliavo Anapilin 1943 metų pirmą šventų Velykų dieną. Taip poeto kunigo Maironio vyriausia sesuo, negailestingo likimo nublokšta, buvo palaidota taigos tyruose. (p. 92–93)

Formuluočiau: mirė dėl išsekimo arba buvo numirdyta.
— Ketvirtoji tremties taigoje mirė jauniausiasis Babonų vaikas Cecilija Babonaitė:

Mūsų visų kūneliai buvo nusilpę. Cecilija nevaikščiojo. Jos galva buvo didelė, o kūnelis plonas. Ji niekad nesišypsodavo, nebent kai mamutė atnešdavo valgyti. Tada ji, kaip paukščiukas, užversdavo savo galvą ir pražiodavo plačią burną. Jos rankytės buvo kaip šakaliukai. [...] Vargšė mergaitė sunkiai vystėsi. Ji net nevaikščiojo. Mamutė ją maitindavo kaip kūdikį. Ji vis prašydavo dar ir dar, o maisto nebuvo. [...] Ir štai vieną rytą, prisiartinusi prie Cecilės, ji pajuto, kad mergaitė dega. Mamutė suaimanavo. [...] Apmuturiavo kiek galėdama dukrytę, paprašė manęs padėti. Mes abu įsodinome sesę į rogutes ir leidomės iki Ust Nemo. Kelionė buvo ilga, bet mes skubėjome. Sesė rogutėse dejavo, nejučiom pravirkdavo, iš skausmo suaimanuodavo. [...] Ir štai jau pasiekėme ligoninę. [...] Po kiek laiko prie mūsų priėjo verkianti mama. Ji braukė ašaras ir pasakė, kad nei vienas vilkintis baltą chalatą daktaras nesutiko Cecilės apžiūrėti. Aš išpūtęs akis žiūrėjau į ją. Mamutė susitvardė. „Žinai, vaikeli, gyvos mes jos neparvešim, taigi pailsėkim ir sukalbėkim už ją Švč. Mergelės Marijos litaniją“. Mes pradėjome kalbėti. Jau baigiant litaniją, prie mūsų prisiartino viena moteris daktarė. Ji pasakė, kad nori apžiūrėti mergaitę, ir paprašė atnešti ją į priėmimo kambarį. Mamutės nereikėjo raginti. Ji greit ištraukė mažąją ir nunešė ten, kur liepta. Daktarė ilgai klausė, žiūrėjo, kraipė galvą. Ir nusprendė: „Paguldysim į 6 palatą. Bet jūs čia pasilikti negalite, nėra sąlygų“. [...] Po poros savaičių mamai pranešė iš kontoros, kad reikia dukrą atsiimti iš ligoninės. Mamutė patenkinta išskubėjo, manydama, kad mergaitė pasveiko. Aš norėjau eiti kartu, bet ji neleido, sakė, kad tik nuvargsiu. Ji lyg ant sparnų pasiekė ligoninę. Vaizdas, kurį ten išvydo, pakirto jėgas. Jau lauke ji išgirdo savo dukros nežmonišką raudą. Viską metusi įlėkė į palatą. Mažylė gulėjo šlapioje lovytėje, o jos kūnelis iki pat pažastėlių buvo iššutęs, kai kur atsiradusios žaizdos. Prie jos turbūt niekas ir nebuvo priėjęs. Ji klykė tokiu balsu, kad galėjo plyšti iš skausmo ir akmeninė širdis. Pamačiusi motiną, ji staiga nutilo, ištiesė savo šakaliukus, apsivijo jais stipriai apie kaklą. Dar akimirką ji tartum netikėjo, kad čia mama. Ji vėl apsidairė, pažvelgė į motinos akis ir, ištarusi „Mama, mama“, – užgeso ant jos peties... (p. 92–95)

Formuluočiau: buvo numirdyta.
— Penktajam Babonų šeimoje gyvybė buvo atimta jos galvai Vorkutos angliakasiui Liudvikui Babonui:

Mirtis išplėšė iš Babonų patį stipriausią, patį žvaliausią, gyvenimą ir žmones mylintį, 52 metų sulaukusį vyrą. Pagal tuometinius įstatymus po 11 dienų jis būtų išėjęs į pensiją. Nelaimė užklupo šachtoje. Tądien jis kartu su trimis vyrais tvirtino rąstus maždaug kilometro gylyje po žeme. Jeigu žmonės dirbdavo pavojingoje zonoje, viršuje darbai sustodavo. Tuometiniam inžinieriui degė planas, ir jis įsakė dirbti. Žemyn pradėjo riedėti vagonėliai su rąstais. Staiga, tarsi kažkokios paslaptingos jėgos atkabinti keli vagonėliai, visiškai nevaldomi, dideliu greičiu pasileido ant dirbančiųjų. Mano tėvelis žuvo vietoje, kitam darbininkui sulaužė stuburą, o trečiasis, patyręs šoką, jau niekada nenusileido dirbti po žemėmis. (p. 162)

Matome, kad šis žmogus, tarybų valdžios kalinys ir vergas, tikrai ne „mirė“, o „žuvo vietoje“. Taigi formuluočiau: žuvo šachtoje.
Pastarasis atvejis ypač aiškiai parodo, kokia šiurkšti metodinė klaida buvo padaryta, urmu pervedant visus 1992 metų leidimo (turimas omenyje leidinys Lietuvos gyventojų genocidas) „žuvusiuosius“ į „mirusiųjų“ kategoriją 1999 metų leidime.
Visa tai apibendrinti gali būtų mintimi iš Mindaugo Babono knygos: „Po daugelio metų man taip ir liko mįslė: kodėl taip žiauriai buvo elgiamasi su tremtiniais? Juk sandėliai buvo pilni maisto? Kas supūdavo ir sugesdavo – išmesdavo. Ko gero, atsakymas bus vienas – planingas žmonių naikinimas. Fizinis susidorojimas lėta bado mirtimi.“ (p. 122)

P.S. Iš Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų (trečiąkart skaitau, nes pažadėjau pašnekėt per vieną iš 90-mečio renginių). 1962-ais dukra nusprendė pagaliau palaidoti motinos palaikus kapinėse. Teko atlikti ekshumaciją. Citata ta pačia mirties–nužudymo tema, kurią svarsto coll. Pranas Vasiliauskas:

Kaunos medicinos instituto Teismo medicinos katedra išdavė mirties pažymėjimą, kurio skiltyje „Mirties priežastis“ parašyta: nežinoma. Nežinoma!.. Netiesa. Ji žinoma – Trofimovskas: šaltis, badas, dvasinės kančios. Mano Motina, kaip ir Tėvas, buvo nukankinta. Jie buvo nužudyti be kaltės ir be teismo. Profilaktiškai. (Lietuviai prie Laptevų jūros: Atsiminimai, miniatiūros, 2015, p. 208)

Nukankinta, nužudyti. – Numirdyti? O gal tiktų ir įprastesnis žodis: numarinti (numarint žmogų galima badu, nepakeliamu darbu...)?

(973) Epizodai, xviii: Baltušio gerbėjų laiškai

Juozo Baltušio šaržas, pieštas Stasio Krasausko (Literatūra ir menas, 1960-04-30, p. 4)

Naujam Metų numery – dar Juozo Baltušio dienoraščio (1985-ų balandis–birželis). Nieko tokio, išskyrus: Juozas Grušas, pasak Baltušio, buvo įsikalęs galvon, esą reikia jam „išrūpinti“ Nobelio premiją už Sakmę apie Juzą, – „Lietuvai ji reikalinga, tai mūsų visų garbės reikalas!“ (p. 109)
Tiek įrašui negana, tad – iš Jono Juškaičio Trauktis atsišaudant (2016):

Nuo Veliuonos kilęs rašytojas Jonas Mačiulis, [1973–1983 metais] vadovavęs Vilniuje literatūros muziejui, liūdnai šypsodamasis man pasakojo: Baltušis atidavė skaitytojų laiškus į muziejų, įsivaizduok, prikimšome jų pilną „Volgą“, į bagažinę, ant sėdynių, dėžė prie dėžės, sunkiai sutalpinome, ir – visi neatplėšti, o jis sako – atplėšk, perskaityk, jei rasi mergų, norinčių dar su manim turėt reikalų, tuos išrink ir man parodyk, o kitus – pasidėk į muziejų.
Vis dėlto genialaus to Baltušio būta... (p. 25)

Dabar tie laiškai lyg ir turėtų būt Maironio lietuvių literatūros muziejuj; ten, kur buvo Vilniaus rašytojų memorialinis muziejus, dabar Didžiosios Britanijos ambasada.

(972) Dar kartą: žodžiai kaip signa temporis

Naujausiam, trečiam, Gimtosios kalbos numery išspausdintas apžvalginis Agnės Aleksaitės straipsnis „Metų žodžio rinkimai užsienyje ir Lietuvoje“. Apie ką – aišku iš pavadinimo; rašinio „veiksniai“: vokiečių kalbotyros ekspertai, American Dialect Society, Oxford English Dictionary, Collins Dictionary, Latviešu valodas attīstības kopa, VLKK ir... —vg—:

Panašios iniciatyvos 2009 m. buvo ėmęsis Virginijus Gasiliūnas – literatūrologas, redaktorius, tekstologas, savo tinklaraštyje pateikiantis metų žodžio, metų posakio, metų naujadaro ir kitokius sąrašus, kuriuos siūloma pildyti ir tinklaraščio lankytojams⁴. Pavyzdžiui, 2009 m. [47 įrašas su papildais] į metų žodžio titulą pretendavo nežinia, vamzdis (užuomina į Vlado Urbanavičiaus skulptūrą „Krantinės arka“) ir homofobija (neva šis žodis dažniausiai minėtas užsienio žiniasklaidos, rašančios apie Lietuvos Respublikos įstatymų leidybą), metų posakiu išrinkta [ne, tai tik siūlymas] frazė susiveržti diržus, metų naujadaras – kubilizmas, o metų žargonizmas – vamzdiec. 2010 m. [149 įrašas] į metų žodžio titulą pretendavo SOLOMON⁵ (pabrėžiamos grafičių aktualijos) ir škvalas, metų naujadaru siūlyti žodžiai batauti ir viešmenis [dėl juoko savus įrašau, nieko tokio neradęs], t. y. menas viešosiose erdvėse: grafičiai, skulptūros ir pan., metų svetimžodžiu išrinktas [ne, tik pasiūlytas] žodis kroksai, į sarašą įtraukiant tiek adaptuotą, tiek neadaptuotą formą (crocs), o į metų posakio titulą pretendavo Andriaus Kubiliaus frazė naktimis reikia miegoti, o ne radijo klausytis bei Sigito Parulskio posakis lietuvių tauta yra komentatorių tauta. Akivaizdu, kad į Virginijaus Gasiliūno sudaromus metų žodžio, metų posakio, metų naujadaro sąrašus patenka Lietuvos aktualijas atliepiantys, per metus daugiausia vartoti ir labiausiai paplitę įvairūs kalbos vienetai. Tiesa, peržvelgus šiuos sąrašus matyti, kad jie nėra baigti – taip ir lieka neaišku, koks kalbos vienetas buvo paskelbtas metų žodžiu. (p. 25)
------------------------------
⁴ Ir ši iniciatyva truko vos dvejus metus (2009–2010 m.)
⁵ Vieno pagarsėjusio Vilniaus grafičių meistro, kuris viešojoje erdvėje palieka tagą – grafičių piešėjo ženklą, parašą – Solomon, slapyvardis.

Taip rimtai apžvelgta, kad perskaitęs pastraipą sutrikau:
— juoktis? – apie musę šalia dramblių ir kitų stambiųjų raguočių juk kalbama; na argi gali žmogus, saviveikla užsiimantis, padaryt tai, ką daro institucijos ar sambūriai?
— ar pasijust kaltam ir pult teisintis? – atsiprašau, kad tik dvejus metus, atsiprašau, kad sąrašai nebaigti, kad tik vienas kitas nominantas užfiksuotas etc. 2009-ais tik pradėjau tinklaraštį, jūra regėjos esanti iki kelių, kalnus maniausi nuversiąs, bet, kaip matyt, – tik didelis pššššš iš kai kurių sumanymų teišėjo. – Bet tai mano asmeninės problemos, nesu niekam nieko pažadėjęs šitam tinklarašty nuveikt.
Paskutinis Aleksaitės straipsnio sakinys: „Jei kas atnaujintų metų žodžio iniciatyvą, jo rinkimai ir Lietuvoje galbūt sulauktų nė kiek ne menkesnio visuomenės susidomėjimo nei ilgametes tradicijas turintis, nuo 2006 m. rengiamas Nacionalinis diktantas.“
O kodėl tuo neužsiėmus Lietuvių kalbos draugijai (atsimenu, 1989-ų pradžioj, a.a. Bronio Savukyno pakalbintas, buvau nuėjęs atkuriamajan suvažiaviman, kuris vyko VU Čiurlionio gatvės rūmų salėj; pastaraisiais metais Draugija ne per veikliausia, o gal nepastebėjau tos veiklos)? Regis, visuomenės akyse nieko tokio neprisidirbęs sambūris, ne kokia iš biudžeto išlaikoma institucija, į kurios iniciatyvą nemažai žmonių kreivai žvelgtų. Iniciatyvos kolaborantu tapt gal pavyktų prikalbinti ir kokį naujienų portalą (pirmiausia apie 15min.lt pagalvojau). Taigi, LKD suburia grupelę iš kokių 5 liberalesnių filologų (liberalesnių, nes tokie rinkimai – labiau žaidimas negu rimtas dalykas) + 2 žiniaskaidininkai. Kaip viskas galėtų vykt? 1-as žingsnis: tie septyni apsvarstę nusprendžia, ką vertėtų rinkt, – ar tik metų žodį, ar ir dar ką nors (+ posakį, naujadarą etc.); 2-as žingsnis: internete prašoma siūlyti kiekvienos nominacijos kandidatus; 3-ias žingsnis: iš pasiūlytųjų tie septyni atrenka po 5/7/10, už kuriuos – 4-as žingsnis – iki vasario 20 balsuojama internete, taip pat tie septyni suka galvas, diskutuoja; 5-as žingsnis: Tarptautinę gimtosios kalbos dieną paskelbiami rinkimų rezultatai – ir vox populi, ir septyneto nuomonė (kad dveji – gal gerai būtų, svarstyboms peno rastųsi, o tatai būtų į sveikatą kalbinei savimonei).
Svarbiausia, kad kas rimtai užsinorėtų.
P.S. Jei jau apie metų žodį prakalbom. Ir Aleksaitės rašiny, p. 23, paminėta, kad OED 2016 metų anglų kalbos žodžiu išrinko post-truth; ir vertimas pateiktas: (liet. posttiesa). Ką žodis posttiesa (kalkinis vertalas) galėtų reikšt lietuvių kalba mąstančiam asmeniui? Kad tiesa baigės, tiesai kaput? — Žiūrim Oxfordo žodyne:

post-truth adjective [sic!] Relating to or denoting circumstances in which objective facts are less influential in shaping public opinion than appeals to emotion and personal belief:
‘in this era of post-truth politics, it’s easy to cherry-pick data and come to whatever conclusion you desire’
‘some commentators have observed that we are living in a post-truth age’

[pavyzdžiuos aš pajuodinau] Pirmiausia: adj., būdvardis; plg., ką sugalvojo vokiečiai – postfaktischen Zeiten, postfaktische Politik. Ar daiktavardis posttiesa tikęs žodis įvardint aplinkybes/situaciją, kai objektyvūs faktai tampa mažiau svarbūs už emocijų irba asmeninių įsitikinimų lemiamą įspūdį? Mano manymu, ne. – Kelis mėnesius suku galvą, kaip lietuviškai reiktų tiksliai pasakyt, ir nieko. Reiktų būdvardžio ar daiktavardžio, kurio kilmininkas būtų vartojamas. Šiuo atveju tikrai verta ieškot lietuviško žodžio; kugelis netaps skanesnis plokštainiu pavadintas, nudusęs hardas neatsigaus, jei į jį kreipsimės kaip į standųjį diską; post-truth su pasaulio suvokimu susijęs žodis.
(Lietuvių kalbos nėr prasmės ginti, ja reikia mąstyt, ja ir ją kurt, o skoliniai – neišvengiamas dalykas, jei esam atviri pasauliui.)

(971) Užparaštė, cxxxi: apie Gedą kaip sienų pažeidėją

(Sąvaržėle susegtas popiergalių pluoštelis.) Vasario pabaigoj vykusioj knygų mugėj buvo tokia „Knygų šalis“ (karalienė – Sigutė Chlebinskaitė): galėjai pasižiūrėt knygų ant medžio, su medžiu, iš medžio, apie medį parodą, taip pat veikė medinių knygų dirbtuvės.
Turėta vilčių, kad knygdirbyste domėsis ne tik vaikai (jie visad ir smalsūs, ir drąsūs), bet ir augesnieji, tad, be kita ko, turėta parengiamosios medžiagos ir jiems, pavyzdžiui, – jei būt norėję, būt galėję fotolaboratorijoje atsispausdint Sigito Gedos rankraščių (Jotvingių mišių mašinraščio, daug taisyto ranka) kopijų.
Vieną pavakarę ir aš buvau kviestas į tas dirbtuves. Maniau, gal reiks tart kokį padrąsinamąjį, paskatinamąjį žodį ar pan. tiems, kurie norės sukurt savo knygą mediniais viršeliais iš Gedos rankraščių; šį tą apgalvojau; neprireikė.
Tas popiergalių pluoštelis taip ir liko. Ką ketinau sakyt?
Būčiau pradėjęs citata iš SG teksto „Nepripažįstantys sienų“, rašyto Lietuvai dar tik stojantis ant kojų, kai daugelyje pasienio postų schlagbaumai būdavo pakeliami ir nuleidžiami rankomis (jojo rankraščius tvarkydamas užtikau, kur skelbta – nepavyko išsiaiškint):

Vokiškai tai būtų Grenzgänger – sienų perėjėjai arba sienų pažeidėjai. Rusiškai dar baisiau – narušiteli granic. Politikai stato sienas, menininkai jas peržengia.

Geda buvo grenzgängeris, granicų narušitelis, sienų pažeidėjas iš kūrybinės prigimties. Kviesčiau ir jus, jei imsitės kurt savo knygą, ieškot to savęs, kurį galbūt vadinate avantiūristu, ir duot jam laisvę – teperžengia jūsų įsivaizdavimo, kas tai yra knyga, sienas, težengia anapus, gal ir nesaugion iššūkių (ir galimų nesėkmių) pusėn.
Ir dar turėjau porą citatų iš kito SG teksto – Balio Sruogos 100-ųjų gimimo metinių proga buvo skelbiamas pluoštas jojo jaunystės minčių „Apie amžiną gyvatą ir slėpinius“, Geda surašė įvadą:

... panašu į tiesą, kad savuosius rašytojus pradedame suprasti tik šimtmečiui nuo jų mirties (ne nuo gimimo!) praslinkus...

Esą Sruogos lyrika dabar laikoma „kažin kokiam simbolizmo sandėliuke... O jeigu kas nors surizikuotų paskelbti jį modernesniu nei visi ‘Keturi vėjai’? Drįsčiau jį vadinti – pagal analogiją, kas dėjosi europinėje tapyboje, – puantilistu ar ekspresyviuoju abstrakcionistu. Absoliučiai nepaisė sintaksės, logikos etc., buvo genamas kažin kokios nepaaiškinamos vidinės galios.“ (ŠA, 1996-01-27, p. 1)
Nesinorėtų, kad ir Gedos kūryba būtų sukrauta į kokį nors rakinamą sandėliuką, o raktas pakabintas dėžutėj, prieinamoj tik vad. tyrinėtojams, – ketinau pasakyt; o pabaigoj pacituot Broniaus Krivicko mėgtą Kazio Borutos posmą (užrašytą ir [būsimajam monsinjorui] Kazimierui Vasiliauskui dovanotos nuotraukos antroj pusėj): „Laisvo vėjo valia drumstis, / žalio šilo – gausti. / Tai ir man negali niekas / gausti drumst uždrausti.“ — Gauskit drumskit! – „aš jums drumsti draugas“.
Balažin, gal ir kitaip būčiau baigęs tą kalbelę; gal ir gerai, kad jos neprireikė.
Užtat padėt vaikams įsukinėti medvaržtėlius, tvirtint vyrius (knyga juk turi atsiversti) buvo tikras malonumas.

(970) Pakeliui į darbą, vii: spėlionės įdomus dalykas

ieko naujo, tik priminta, kad bent jau kurį laiką Ernestas Hemingwayus buvo NKVD agentas.
Ar žinojo apie tai Romualdas Lankauskas, kai vertė Senį ir jūrą (vertimas išėjo 1960), Atsisveikinimą su ginklais (su Gabriele Bekeryte, 1962), Žaliąsias Afrikos kalvas (1964), kai jam buvo priekaištaujama dėl Hemingwayaus įtakos? – Manyčiau, ne. Iš kur galėjo sužinot.
O ar žinojo apie tai slaptųjų Sovietų Sąjungos tarnybų generolas majoras Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, 1956-ais baigęs kursus Gorkio literatūros institute Maskvoj? – Galėjo; galėjo besimokydamas rašytojystės susitikt su buv. NKVD bendradarbiais, o tie ir apšvietė kolegą, tapusį rašytoju, kas tas 1954-ų Nobelio literatūros premijos laureatas. Žinojo nežinojo, bet kad Hemingwayaus gerbėjas buvo – taip.
Iš Jono Juškaičio, 1958–1962 metais dirbusio Literatūroj ir mene, atsiminimų:

Pas [Zakariją] Grigoraitį dažnai prisėda pasišnekučiuoti Guzevičius, atneša vis naują Hemingway’aus romaną vokiečių kalba. (Trauktis atsišaudant, 2016, p. 183)

Vadinas, ne tik pats skaitė, bet net kitiems siūlė ir tuos ErnH kūrinius, kurie nebuvo išversti į rusų kalbą. Gerbėju tikrai galima vadint.

Prieduras: Gudaitis-Guzevičius apie rašytojus, kurių pavardės užrašytos ant Lankausko šaržo krūtinės, – Remarque’ą ir Hemingwayų
— 1959-ais išėjo Vinco Žilionio beveik 600 puslapių romanas Atsisakom nuo senojo svieto. Pergalė išspausdino Jokūbo Josadės kritišką recenziją (1960, nr. 1), į ją atsiliepė romano autorius straipsniu „Mūsų romanas ir kritika“ (Literatūra ir menas, 1960-03-05), ir prasidėjo tokia lyg diskusija, kurion įsiterpė ir Gudaitis-Guzevičius; tarp kitko, nesutikęs su Žilionio priekaištais „vakariečiams“:

Kas kita paties V. Žilionio priekaištai „Trijų draugų“ romano autoriui ir kt. „tipiškiems vakariečiams“. Pro juos negalima praeiti nesustojus. Kaip tik – nei Remarkas, nei Heminguėjus nėra „tipiški vakariečiai“. „Vakariečiams“ tipinga dabar vaizduoti dvasinį žmogaus išbergždimą, neviltį, visų kolektyvinių žmoniškųjų jausmų bankrutavimą, visišką meilės, draugystės, autoritetų ir vertybių neigimą.
Argi tokie yra Remarko „Trys draugai“? Jie plačiai skaitomi ir leidžiami ne dėl to, kad ten daug išgerta kalvadoso ir panašių svaigalų, o dėl tos visai retos Vakaruose lyriškos draugystės, subtilaus žmonių susidraugavimo ir draugo pasiaukojimo draugui tuo metu, kai aplinkui siaučia plėšrusis kapitalo žmogėdra, viešpatauja apgaulė ir prievarta. Nuo remarkiškosios kapitalistinio pasaulio kritikos, buržuazinės visuomenės aksesuarų paneigimo ir atsižadėjimo, nuo pavienio, atsiskyrėliško atsiskaitymo su gestapininku labai netoli ligi šaukimo stoti į kovą prieš kapitalą, gimdantį fašizmą ir smurtą, ir nedarbą, ir skurdą, į kovą už naująją santvarką be kapitalizmo siurbėlių. O ką jau kalbėti apie Heminguėjų – buvusį Ispanijos tarptautinių brigadų dalyvį, o dabar – pažangiosios Kubos draugą, Tarybų Sąjungos draugą!
Ne sykį, vos išėjus iš spaudos naujoms Heminguėjaus knygoms, autorius gaudavo grasinimų: arba liautis rašyti, arba pasiruošti keliauti į aną pasaulį. Manau, kad Heminguėjui visai nereikia mano apgynimo žodžių. [...]
Buržuazijos valdymo laikais dominuoja jos statytinių „kritikų“ balsas. Štai kaip į klausimą apie kritikos baimę tas pats Heminguėjus atsako vienam laikraštininkui: „Bijoti nebuvo ko. Iš pradžių aš nieko neuždirbdavau savo raštais. Tiesiog rašiau, kaip mokėjau. Kritika man nerūpėjo, aš praktiškai su ja nesusidurdavau. Kada darai pirmuosius žingsnius literatūroje, tavęs niekas nepastebi. (Iš pradžių nepastebi, o paskui, kad kokios, ima grasinti mirtimi! – A.G.-G.) Tai laimingas pradedančiųjų likimas... Nesėkmių pasitaiko kąsdien, jei darbas nevyksta. Nesėkmių nebūna tik tada, kai pradedi pirmą kartą rašyti. Tada viskaas, ką parašei, atrodo puiku ir jautiesi puikiai. Atrodo, kad rašyti yra labai lengva, ir atlieki tai su dideliu malonumu. Bet galvoji apie save, o ne apie skaitytoją. Jam tavo rašiniai ypatingo malonumo nesudaro. Vėliau, kai išmoksti rašyti skaitančiajam, rašytojo darbas daugiau nebeatrodo tau lengvas. Galutinai atmintyje pasilieka tik įsiminimas, kaip sunku buvo jį rašyti.“ („Inostrannaja literatūra“ 1960 m. Nr. 1).
Tai pasakė ne koks nors pradedantysis ar jau bebaigiąs išsimušti iš pradedančiųjų tarpo „mėgėjas“, bet pats Heminguėjus. Jam, kiek galima spręsti iš jo žodžių, nebuvo padėjusi kritiko ranka, bet jis pats atkakliausiai dirbo ir dirbo, iki pasiekė savo tikslą, susidarė savo ypatingą herojų atmosferą, atskleidė veikėjo vidų intymiškiausiame virpėjime, susidarė savitą stilių. („Apie storas knygas ir svarią kritiką“, LM, 1960-05-07, p. 3)

Na argi ne gerbėjo svarstymai?