(979) Epizodai, xx: Kazys Boruta prie Kanto kapo 1964-ų vasarą

Krantų š.m. pirmam numery be kitų filologui įdomių dalykų (Dianos Bučiūtės in memoriam apie vertėją ir redaktorę Aldoną Baliulienę, Danutės Sirijos Giraitės, Tammsaarės romano Tiesa ir teisingumas vertėjos, post scriptumo, Natalijos Klimanskienės atsiminimų apie Vosylių Sezemaną ir kt.) pirmąkart paskelbtas Kazio Borutos 1964-08-03 rašytas tekstas „Per Neringą į Karaliaučių: Trumpa išvyka“ (įžangą parašė, tekstą ir komentarus parengė Dalia Striogaitė).
— Taigi: Boruta ir Viktoras Nekrasovas (tas pats, kuris, jau Paryžiuj gyvendamas, svarstė, kodėl 1980-ais Brežnevą kaip rašytoją apdainuot buvo pasirinktas Mieželaitis) nusprendė iš Palangos nukakt Karaliaučiun prie Kanto kapo. Ir štai ką išvydo (Borutos žvilgsnis):

per karą Kanto kapas liko nepaliestas:
nei per britų bombardavimus 1944-ų rugpjūtį,
nei po pusmečio per Raudonosios armijos apšaudymus;
šitaip jis atrodė tuoj po karo (1945)

2012; nuotrauka iš čia

Ant Priegliaus kranto vienoje pusėje riogso Karaliaus rūmų griuvėsiai, šalia Suvorovo biustukas (kas per ironija!), o kitoje pusėje – garsioji Karaliaučiaus katedra su nugriuvusiais gotiškais skliautais, viena kita arka (kaip ji dar laikosi!) ir siaurais bokštų laipteliais, deja, apšiktais. O ant altoriaus likučių kažkoks Ivanas uždėjęs pachabną parašą. Štai ir viskas, kas liko iš gotiškos didybės.
Iš oro pusės prie sienos užcementuotas antkapis, o priešais sienoje užrašas – Im[m]anuel Kant – 1724–1804 – su rusišku priedu [1]. Šiurpu ir nyku prie didžiojo filosofo kapo. Štai tau ir „Kritika grynojo proto“ su nežinomu „Ding an sich“, štai tau ir „Kritika praktinio proto“ su kategoriniu imperatyvu, štai tau ir amžinosios taikos istorijos filosofija „Zum ewigen Frieden“. Negi jis galėjo tikėtis, kad ilsėsis prie klaikių vandališkų griuvėsių? Ne, tarp jų klaidžioja baisi šmėkla, kuri šaukiasi į dangų klaikaus atpildo ir keršto! Tokių vandalų dar nematė Europa. (p. 37)
-----------------------------------------------------
[1] Komentaruose Dalia Striogaitė rašo, kad 1947-ais kapas užcementuotas ir pritvirtinta memorialinė lenta su užrašu rusų kalba: „Immanuel Kant. 1724–1804. Įžymus buržuazinis filosofas idealistas. Gimė, visąlaik gyveno ir mirė Kenigsbergo m.“ Esą tokį vaizdą su „rusišku priedu“ matę Boruta ir Nekrasovas. (p. 38). Lyginamai žvelgiant į dabartinį Kanto kapo vaizdą (žr. dešinėj), atrodo, kad tik metai buvę pridėti po asmenvardžiu. O tas apibūdinimas? Googlindamas могила Канта vaizdų, teradau štai tokią lentą, bet ji pritvirtinta šone, kaip papildas (žr. žemiau). Pamėginau googlint užrašą atvertęs rusų kalbon (Известный буржуазный философ идеалист. Родился, всё время жил и умер в г. Кенигсберг); deja, nieko panašaus. Bet gal ir buvo toks prierašas, gal nepavyko rast.




— O! jei pavyktų rast Viktoro Nekrasovo įspūdžius iš tos kelionės (jei tokių būta); būtų galima sugretint su Borutos įspūdžiais. Beje, leidžiantis į kelionę Nekrasovas jaudinęsis: „Man gėda, tarsi aš būčiau okupantas.“ – „Nesijaudinkit, – nusišypsojau, – mes gerai atskiriame, kas mūsų svečias ir draugas ir kas okupantas...“