ollegos Prano Vasiliausko vis neišdrįstu viešai pavadint šio tinklaraščio bendrabarbiu; o reiktų, teisingumas reikalauja.
Šįkart jūsų dėmesiui – du jo rašiniai, kuriuos priskirčiau paramaironianos kategorijai – aplink Maironį.
– Ačiū, Pranai!
Poezija ir žvalgyba
Kas gali būti bendro tarp lietuvių tautos numylėto poeto Maironio ir Lietuvos žvalgybos?
Ne, Maironis nešnipinėjo valstybės priešų ir pats nebuvo sekamas. Bet sąsajų yra. Ir esminių.
Beveik vienu metu, š.m. vasarį, pasirodė dvi knygos: Maironis: Laiškai. Atsiminimai (sudarė Eugenijus Žmuida, išleido LLTI) ir Severino Vaitiekaus veikalo Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje pirma knyga (išleido LGGRTC ir VDS), kuriose yra informacijos apie tą patį asmenį – Mikalojų Lipčių.
Iš knygos, skirtos poetui, sužinome, jog Lipčius, prel. Jono Mačiulio sūnėnas (Kotrynos Mačiulytės-Lipčienės sūnus), kurį laiką gyvenęs jo namuose, buvo „L[ietuvos] kariuomenės savanoris, vidaus reikalų viceministras (1923–1924), Finansų ministerijos departamento direktorius; 1940 m. sovietų suimtas, išvežtas į Pečioros lagerius, ten žuvo“ (p. 783).
Visa tai tiesa. Bet ne visa. Severino Vaitiekaus knygoje apie Lipčių rašoma:
Nuo 1919 m. gegužės mėn. iki 1923 m. balandžio jis buvo Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus vadovas. Be to, 1919 m. gegužės–birželio mėn. vadovavo Žvalgybos skyriaus Kontržvalgų daliai. (p. 150)
Pasidomėjus plačiau (Arvydas Anušauskas, Lietuvos žvalgyba, 1918–1940, 2014; Vilius Kavaliauskas, Lietuvos karžygiai: Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940), t. III: K–L, 2011) aiškėja, jog Mikalojus Lipčius buvo faktiškasis Lietuvos kariuomenės Žvalgybos ir Kotržvalgybos kūrėjas: praktikas, teoretikas, ideologas. Iki tol neturėjęs tiesioginio ryšio su karyba ir žvalgyba (studijavęs vieną taikiausių dalykų – agronomiją), tampa talentingu Žvalgybos vadovu pačiu sudėtingiausiu Lietuvai laikotarpiu, kai savanorystės pagrindu kūrėsi kariuomenė, kai beveik neturėta ginklų, kvalifikuotų specialistų, sąjungininkų, o jau reikėjo grumtis žūtbūtinėse Nepriklausomybės kovose su bolševikinės Rusijos „raudonąja armija“, su „ponų Lenkijos“ okupacine kariuomene, su bermontininkų gaujomis, su „svieto lygintojais“, maištininkais, pučistais, sąmokslininkais, perversmininkais, „sukilimais“… šalies viduje, kai reikėjo atsikovoti Klaipėdos kraštą ir Klaipėdos miestą. Teturėta tik demokratinės Lietuvos valstybės vizija ir drąsių, patriotiškų, talentingų žmonių, norėjusių Laisvės ir prasmingo gyvenimo nepriklausomoje šalyje, entuziazmo.
1921 m. liepos 14 d. Mikalojus Lipčius apdovanotas antrosios rūšies 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi „už susekimą keletos priešvalstybinių organizacijų“ (Kavaliauskas, p. 625–626).
Sovietinių okupantų suimamas 1940 m. rugpjūčio 1 d., remiantis Antano Sniečkaus pasirašytu arešto orderiu (Vaitiekus, p. 95; žr. dešinėj).
LGGRTC leidinyje Lietuvos gyventojų genocidas, 1939–1941 pateikiamos dvi Mikalojaus Lipčiaus nukamavimo datos. 1992 m. išėjusiame tome teigiama, kad jis žuvo 1941 m. gruodžio 24 dieną, o 1999 m. leidime – kad mirė 1942 m. birželio 25 dieną, skliausteliuose pateikiant ir anksčiau nurodytą žuvimo datą. Arvydas Anušauskas priima pirmąją versiją (p. 21), Vilius Kavaliauskas remiasi antruoju šaltiniu (p. 629). Maironiui skirtos knygos Asmenvardžių rodyklėje (p. 783) mirties metai nurodyti 1941, bet ten publikuojamuose Julijos Lipčiūtės-Gečienės atsiminimuose skaitome: „Vienas iš jų buvo Mikalojus, bolševikų 1940 m. kalintas Kaune, paskui išvežtas į tolimą Sibirą ir ten 1942 m. nukankintas“ (p. 257; beje, ten pat – Sibire ir tais pačiais – 1942 metais badu nusikankino ir Maironio vyriausioji sesuo kurčnebylė Pranciška Mačiulytė).
Poetas prel. Jonas Mačiulis-Maironis nebuvo Lietuvos žvalgas. Bet jo sesers Kotrynos sūnus Mikalojus Lietuvos kovoje už Laisvę juo tapo ir už tai mirtinų lietuvių tautos priešų buvo sunaikintas.
Žuvo ar mirė?
Rašinėlyje „Poezija ir žvalgyba“ užsiminėme, kad kažkur Sibiro taigoj palaidota (kaip ir Lipčius) ir vyriausioji Maironio sesuo Pranciška Mačiulytė.
Dėl kokių priežasčių ir kokiais keliais ten nukeliavo, kad numirtų, 82 metų invalidė senukė?
Priežastys žinomos visiems geros valios žmonėms, keliai išbandyti dešimčių tūkstančių 1940–1941 ir vėlesnių metų kalinių, lagerininkų ir tremtinių.
1941 metų birželio 14-ąją iš Burneikių vienkiemio Raseinių apskrities Betygalos valsčiuje į Sibirą buvo išvežta gausi Maironio sesers Kotrynos Mačiulytės-Lipčienės dukters Elenos Lipčiūtės-Babonienės šeima. Kartu – ir pas gimines gyvenusi Pranciška Mačiulytė.
Yra išėję du 1939–1941 metais nužudytųjų ir išvežtųjų Lietuvos gyventojų vardyno (sąrašų) leidimai: pirmasis 1992 metais, antrasis (pataisytas ir papildytas) 1999 metais. Pastarajame leidime pateikiami šie duomenys apie Elenos ir Liudviko Babonų šeimos bei kartu su ja ištremtų giminaičių likimus:
 |
| Lietuvos gyventojų genocidas, 1939–1941, 1999, p. 112–113 |
Kai kuriuos gyvenimų aprašymus iš lakoniškos, santrumpų pilnos kalbos pabandysime išversti į pilnesnę, aiškesnę sakinių kalbą, besikartojančius dalykus praleisdami:
 |
Liudvikas Babonas (1902–1955), 1950
(nuotr. iš kcfm.limis.lt;
originalas Kauno IX forto muziejuje) |
— Šeimos galva Liudvikas Babonas (*1902) buvo ūkininkas ir trėmimų metu (1941 birželio 14–18) gyveno Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus (dabar Raseinių r.) Burneikių vienkiemyje. Ištremtas į Ust Nemo miškų ūkį Ust Kolomo rajone Komijoje; 1942 –perkeltas į Uljanovą Ust Kolomo rajone Komijoje. 1943 spalio 13 išvežtas į lagerį – Vorkutos anglies kasyklas. Ten ir mirė 1955 vasario 18. Toliau išvardijamos santrumpos šaltinių, kuriais remiantis buvo sudaryta pateiktoji anketa; pavyzdžiui, ANK – Anketos ir laiškai, 1988–1990 m. atsiųsti Sąjūdžio komisijai stalinizmo nusikaltimams tirti ir 1991–1997 m. – Represijų Lietuvoje tyrimo centrui.
— Liudviko ir Elenos Babonų jauniausioji duktė Cecilija Babonaitė (*1940), gyvenusi, aišku, su tėvais ir kartu ištremta, irgi atsidūrė Ust Nemo miškų ūkyje Komijoje, kur 1943 balandį mirė.
— Babonų duktė Elena Babonaitė-Grigalienė (*1927) iš pradžių buvo ištremta į Ust Nemo miškų ūkį Komijoje, 1943 perkelta į Uljanovą. 1947 pabėgo į Lietuvą. Čia 1949 sausio 25 suimta ir kalinta Raseiniuose. Neteisminės struktūros – SSRS Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Ypatingojo pasitarimo 1949 balandžio 8 „nuteista“ trejiems metams; išvežta į lagerį – Abakano-Teišeto geležinkelio Irkutsko srityje statybas. Vėliau nutremta į Vorkutą Komijoje. 1958 gegužės 7 paleista iš tremties grįžo į Lietuvą.
— Babonų giminaitė Pranciška Mačiulytė (*1866 [iš tikrųjų 1859]), ūkininkė, gyvenusi su Babonais Burneikių vienkiemyje. Ištremta kartu į Komiją, į Ust Nemo miškų ūkį, kur nuo išsekimo mirė 1942 balandžio 6 (arba 1942 gegužės 23). Poeto kunigo Jono Mačiulio-Maironio vyriausioji sesuo.
Būtina pastebėti, kad visi šios šeimos asmenys, kurie tremtyje paliko Žemės ašarų pakalnę ir iškeliavo Anapus, kaip antai: Liudvikas Babonas, Cecilija Babonaitė, Martynas Babonas, Marcelijus Babonas, Pranciška Mačiulytė pagal šį antrąjį, 1999 metų leidimą, – mirė, o pagal pirmąjį, 1992 metų leidimą, – jie visi žuvo.
Kyla klausimas, kodėl atsirado toks skirtingas vertinimas?
Prieš bandydami atsakyti, įsigilinkime į žodžių žuvo ir mirė pagrindines reikšmes, kurias pateikia didysis Lietuvių kalbos žodynas:
• mirti pagrindinė reikšmė – „netekti gyvybės, nustoti gyventi“;
• žūti pagrindinė reikšmė – „netekti gyvybės, mirti ne savo mirtimi“.
Matome, kad sąvoka mirti yra platesnė už sąvoką žūti – į ją įeina visi atvejai, kai organizmas, vadinamas „žmogumi“, nustoja funkcionuoti kaip gyvybė. Žūti yra tik viena iš mirti formų.
Žūti pagal žodyne pateiktą apibrėžimą – tai „mirti ne savo mirtimi“ (šis žodis LKŽ XX tome iliustruojamas įdomiu pavyzdžiu iš vyskupo Motiejaus Valančiaus raštų: „Pagonys pradėjo labai žudyti katalikus: vienus į tolimas šalis ištrėmė, kitus vietoj žudė ir užmuštinai mušė“, p. 977).
O ką reiškia „mirti ne savo mirtimi“? Tokią mirtį mes labai dažnai ir pavadiname mirtimi, o ne žūtimi. Tarkime, įvyksta kraupi autoavarija, ir vienas jos dalyvis užmušamas vietoje (žūsta gatvėje), o kitas miršta nuvežtas į ligoninę (juk nesakome „žuvo ligoninėje“). Vienas žuvo, kitas mirė, nors abu „mirė ne savo mirtimi“. Arba vieni žmonės nacių Vokietijos buvo masiškai žudomi dujų kamerose, kiti žmonės stalinistinės Rusijos buvo milijonais išmarinti badu. Pirmu atveju negyvais buvo padaroma staigiai, momentaliai, nunuodijant, o antru atveju gyvybės atėmimo procesas ištęstas laike. Taigi, nustatymas, kada žūstama, o kada mirštama priklauso nuo daugelio aplinkybių, nuo gyvybės netekimo ar atėmimo „konteksto“.
Sutikime, kad tremtis nė vienam žmogui neprailgino gyvenimo, o sutrumpino visiems. Visi jie buvo aukos – bolševikinės Sovietų Sąjungos vykdytos nusikalstamos politikos ir praktikos aukos. Taigi, viena vertus, jie visi „mirė ne savo mirtimi“, nes prievartiniu būdu buvo priartinta jų mirties valanda. Vadinasi, jie žuvo. Antra vertus, jų žuvimas buvo ištęstas laike (nuo kelių valandų iki kelerių, keliolikos ar keliasdešimties metų). Vadinasi, jie mirė.
Minėtuose sąvaduose Lietuvos gyventojų genocidas kalbant apie asmenis, iš kurių gyvybė buvo atimta staiga arba ypatingai žiauriai, t.y. kurie žuvo, einama žuvimo aplinkybių tikslinimo keliu – pasakoma, kokiu būdu iš jų buvo atimta gyvybė: nušautas, nužudytas, sušaudytas, nukankintas, žuvo, nusišovė. Rašant apie tuos, kurie mirė, „mirė lageryje“, irgi, be abejo, reikėtų tiksliau pateikti jų mirties aplinkybes ir priežastis, nesitenkinti vien plačios reikšmės „nekalta“ sąvoka mirė.
Kadangi daugelio žmonių mirties aplinkybes nustatyti sunku ar visai nebeįmanoma, tai tokiais atvejais siūlyčiau įsivesti terminą buvo numirdyti. Sąvokos mirdė, numirdė rodytų prievartinės, paankstintos, pagreitintos, nors sąlyginai ir lėtaeigės, mirties pobūdį. Juokaujant pro ašaras būtų galima pasakyti: kad tik reiškinys būtų, o žodis jam perteikti atsiras!
Vėl prisiminkime ištremtąją Babonų šeimą ir pasižiūrėkime, kokiomis aplinkybėmis mirė jos nariai. Išsiaiškinti padės šios šeimos tremties epopėjos liudininko ir dalyvio Mindaugo Babono atsiminimai, rašyti 1953–1990, išleisti 1997 metais, Per kančias neprarandant vilties.
— 1941 metų rudens badas pirmąjį labai staigiai išsekino senelį Martyną Baboną. Visai dar neseniai buvęs energingas, darbštus ir rūpestingas šeimos ramstis netgi be galo sunkioje ir rūsčioje kelionėje į tremties vietą Komijoje, ten atsidūręs labai greit prarado jėgas:
Sunki metų našta nebūtų taip slėgusi tėviškėje, o čia, svetimoje žemėje, neleido atsitiesti. Matydamas badaujančius vaikaičius, senelis pradėjo jam skirto maisto atsisakyti, kad tik vaikaičiams daugiau trupinėlių liktų. Jis jau sunkiai keldavosi iš lovos. [...] Po akimirkos, tartum kažką prisiminęs, pažvelgė į mus visus, paglostė savo švelniu žvilgsniu, tarsi atsisveikindamas, ir vėl užmigo. Šį kartą – amžiams. Taip užgeso doro, sąžiningo, be galo mylinčio savo Tėvynę knygnešio Martyno Babono gyvenimo žvakė. Jis iškeliavo 1941 metų lapkričio 6 dieną. Iš mūsų šeimos jis pirmas pramynė taką į kalnelį, kuriame jau ilsėjosi nemažai tautiečių. (p. 80–81)
Formuluočiau: mirė nuo išsekimo.
— Antrasis mirė, matyt, dėl badavimo ir vergiško darbo sustojus širdžiai, atsiminimų autoriaus dėdė Marcelijus Babonas:
Mes valgėme viską: pušų žiedus, sušalusias uogas, spyglius. Peiliu nuskusdavome storą viršutinį žievės sluoksnį ir radę plonesnę žievelę valgėme ją kaip skanėstą, ilgai kramtydami. Toks maistas daug kam išgelbėjo gyvybę. Žmonės kaip briedžiai darbavosi miške – badas vertė tai daryti. Aš stengdavausi tokį maistą parūpinti šeimai. Vieną kartą, vyrams sugrįžus iš darbo, aš miegojau su dėde Marcelijumi. Naktį pajutau šaltį. Prisiglaudžiau prie jo ir nustebau, kad kūnas šaltas. Aš surikau: „Mamute, man šalta, labai šalta!“ Priėjusi mamutė pamatė, kad Marcelijus jau nebegyvas. Maža spingsulė vos neiškrito jai iš rankų. Skaudu buvo matyti, kaip iš gyvenimo pasitraukia vyras pačiame jėgų žydėjime. Šis stipruolis ąžuolas galėjo kalnus nuversti, jeigu būtų tinkamai maitinamas. (p. 82)
Formuluočiau: mirė dėl badavimo.
 |
Martynas Babonas (1861–1941) ir
Pranciška Mačiulytė (1859–1942)
apie 1933–1935
(nuotr. iš europeana.eu;
originalas Maironio lietuvių literatūros muziejuje) |
— Trečioji tremties pančius nusimetė ir iškeliavo pas savo brolį prelatą į dangų Pranciška Mačiulytė:
Pranciška taip pat beveik nesikeldavo. Spaudė metų našta, o ir išsekimas darė savo. Mamutė stengėsi kiek įmanydama pagerinti sriubą, bet ši gestais parodydavo – aš esu jau sena, mano dienos baigiasi, o Cecilė maža, jai reikia augti, gyventi, todėl atiduok jai. Nuo tokių tetulės aiškinimų mamutei suspausdavo širdį, ji nusisukdavo, kad niekas nematytų ašarų. Jai skaudu buvo matyti tetulės auką dėl jos vaikų. [...] Prieš pat šventas Velykas Elenutė prišildė vandens ir nuprausė ją mediniame kubile. Nušluostė, sušukavo plaukus. Šaukšteliu pamaitino ir apkamšiusi, kad nesušaltų, paiko vieną. Tik staiga pajuto, kad teta Pranciška mykdama šaukiasi jos. Mamutė suprasdavo tetulės norus. Ji priėjo. Tetulė ištiesė savo plonas rankas į dukterėčią. Elenutė pasilenkė virš jos. Tetulė stipriai apkabino mamutę, kažką švelniai sumykė, tarsi atsisveikindama, pabučiavo ir nusisukusi užmigo. Užmigo visam laikui. Ryte atsikėlusi mamutė rado ją jau nebegyvą. Pranciška Mačiulytė iškeliavo Anapilin 1943 metų pirmą šventų Velykų dieną. Taip poeto kunigo Maironio vyriausia sesuo, negailestingo likimo nublokšta, buvo palaidota taigos tyruose. (p. 92–93)
Formuluočiau: mirė dėl išsekimo arba buvo numirdyta.
— Ketvirtoji tremties taigoje mirė jauniausiasis Babonų vaikas Cecilija Babonaitė:
Mūsų visų kūneliai buvo nusilpę. Cecilija nevaikščiojo. Jos galva buvo didelė, o kūnelis plonas. Ji niekad nesišypsodavo, nebent kai mamutė atnešdavo valgyti. Tada ji, kaip paukščiukas, užversdavo savo galvą ir pražiodavo plačią burną. Jos rankytės buvo kaip šakaliukai. [...] Vargšė mergaitė sunkiai vystėsi. Ji net nevaikščiojo. Mamutė ją maitindavo kaip kūdikį. Ji vis prašydavo dar ir dar, o maisto nebuvo. [...] Ir štai vieną rytą, prisiartinusi prie Cecilės, ji pajuto, kad mergaitė dega. Mamutė suaimanavo. [...] Apmuturiavo kiek galėdama dukrytę, paprašė manęs padėti. Mes abu įsodinome sesę į rogutes ir leidomės iki Ust Nemo. Kelionė buvo ilga, bet mes skubėjome. Sesė rogutėse dejavo, nejučiom pravirkdavo, iš skausmo suaimanuodavo. [...] Ir štai jau pasiekėme ligoninę. [...] Po kiek laiko prie mūsų priėjo verkianti mama. Ji braukė ašaras ir pasakė, kad nei vienas vilkintis baltą chalatą daktaras nesutiko Cecilės apžiūrėti. Aš išpūtęs akis žiūrėjau į ją. Mamutė susitvardė. „Žinai, vaikeli, gyvos mes jos neparvešim, taigi pailsėkim ir sukalbėkim už ją Švč. Mergelės Marijos litaniją“. Mes pradėjome kalbėti. Jau baigiant litaniją, prie mūsų prisiartino viena moteris daktarė. Ji pasakė, kad nori apžiūrėti mergaitę, ir paprašė atnešti ją į priėmimo kambarį. Mamutės nereikėjo raginti. Ji greit ištraukė mažąją ir nunešė ten, kur liepta. Daktarė ilgai klausė, žiūrėjo, kraipė galvą. Ir nusprendė: „Paguldysim į 6 palatą. Bet jūs čia pasilikti negalite, nėra sąlygų“. [...] Po poros savaičių mamai pranešė iš kontoros, kad reikia dukrą atsiimti iš ligoninės. Mamutė patenkinta išskubėjo, manydama, kad mergaitė pasveiko. Aš norėjau eiti kartu, bet ji neleido, sakė, kad tik nuvargsiu. Ji lyg ant sparnų pasiekė ligoninę. Vaizdas, kurį ten išvydo, pakirto jėgas. Jau lauke ji išgirdo savo dukros nežmonišką raudą. Viską metusi įlėkė į palatą. Mažylė gulėjo šlapioje lovytėje, o jos kūnelis iki pat pažastėlių buvo iššutęs, kai kur atsiradusios žaizdos. Prie jos turbūt niekas ir nebuvo priėjęs. Ji klykė tokiu balsu, kad galėjo plyšti iš skausmo ir akmeninė širdis. Pamačiusi motiną, ji staiga nutilo, ištiesė savo šakaliukus, apsivijo jais stipriai apie kaklą. Dar akimirką ji tartum netikėjo, kad čia mama. Ji vėl apsidairė, pažvelgė į motinos akis ir, ištarusi „Mama, mama“, – užgeso ant jos peties... (p. 92–95)
Formuluočiau: buvo numirdyta.
— Penktajam Babonų šeimoje gyvybė buvo atimta jos galvai Vorkutos angliakasiui Liudvikui Babonui:
Mirtis išplėšė iš Babonų patį stipriausią, patį žvaliausią, gyvenimą ir žmones mylintį, 52 metų sulaukusį vyrą. Pagal tuometinius įstatymus po 11 dienų jis būtų išėjęs į pensiją. Nelaimė užklupo šachtoje. Tądien jis kartu su trimis vyrais tvirtino rąstus maždaug kilometro gylyje po žeme. Jeigu žmonės dirbdavo pavojingoje zonoje, viršuje darbai sustodavo. Tuometiniam inžinieriui degė planas, ir jis įsakė dirbti. Žemyn pradėjo riedėti vagonėliai su rąstais. Staiga, tarsi kažkokios paslaptingos jėgos atkabinti keli vagonėliai, visiškai nevaldomi, dideliu greičiu pasileido ant dirbančiųjų. Mano tėvelis žuvo vietoje, kitam darbininkui sulaužė stuburą, o trečiasis, patyręs šoką, jau niekada nenusileido dirbti po žemėmis. (p. 162)
Matome, kad šis žmogus, tarybų valdžios kalinys ir vergas, tikrai ne „mirė“, o „žuvo vietoje“. Taigi formuluočiau: žuvo šachtoje.
Pastarasis atvejis ypač aiškiai parodo, kokia šiurkšti metodinė klaida buvo padaryta, urmu pervedant visus 1992 metų leidimo (turimas omenyje leidinys Lietuvos gyventojų genocidas) „žuvusiuosius“ į „mirusiųjų“ kategoriją 1999 metų leidime.
Visa tai apibendrinti gali būtų mintimi iš Mindaugo Babono knygos: „Po daugelio metų man taip ir liko mįslė: kodėl taip žiauriai buvo elgiamasi su tremtiniais? Juk sandėliai buvo pilni maisto? Kas supūdavo ir sugesdavo – išmesdavo. Ko gero, atsakymas bus vienas – planingas žmonių naikinimas. Fizinis susidorojimas lėta bado mirtimi.“ (p. 122)
P.S. Iš Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų (trečiąkart skaitau, nes pažadėjau pašnekėt per vieną iš 90-mečio renginių). 1962-ais dukra nusprendė pagaliau palaidoti motinos palaikus kapinėse. Teko atlikti ekshumaciją. Citata ta pačia mirties–nužudymo tema, kurią svarsto coll. Pranas Vasiliauskas:
Kaunos medicinos instituto Teismo medicinos katedra išdavė mirties pažymėjimą, kurio skiltyje „Mirties priežastis“ parašyta: nežinoma. Nežinoma!.. Netiesa. Ji žinoma – Trofimovskas: šaltis, badas, dvasinės kančios. Mano Motina, kaip ir Tėvas, buvo nukankinta. Jie buvo nužudyti be kaltės ir be teismo. Profilaktiškai. (Lietuviai prie Laptevų jūros: Atsiminimai, miniatiūros, 2015, p. 208)
Nukankinta, nužudyti. – Numirdyti? O gal tiktų ir įprastesnis žodis: numarinti (numarint žmogų galima badu, nepakeliamu darbu...)?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą