(973) Epizodai, xviii: Baltušio gerbėjų laiškai

Juozo Baltušio šaržas, pieštas Stasio Krasausko (Literatūra ir menas, 1960-04-30, p. 4)

Naujam Metų numery – dar Juozo Baltušio dienoraščio (1985-ų balandis–birželis). Nieko tokio, išskyrus: Juozas Grušas, pasak Baltušio, buvo įsikalęs galvon, esą reikia jam „išrūpinti“ Nobelio premiją už Sakmę apie Juzą, – „Lietuvai ji reikalinga, tai mūsų visų garbės reikalas!“ (p. 109)
Tiek įrašui negana, tad – iš Jono Juškaičio Trauktis atsišaudant (2016):

Nuo Veliuonos kilęs rašytojas Jonas Mačiulis, [1973–1983 metais] vadovavęs Vilniuje literatūros muziejui, liūdnai šypsodamasis man pasakojo: Baltušis atidavė skaitytojų laiškus į muziejų, įsivaizduok, prikimšome jų pilną „Volgą“, į bagažinę, ant sėdynių, dėžė prie dėžės, sunkiai sutalpinome, ir – visi neatplėšti, o jis sako – atplėšk, perskaityk, jei rasi mergų, norinčių dar su manim turėt reikalų, tuos išrink ir man parodyk, o kitus – pasidėk į muziejų.
Vis dėlto genialaus to Baltušio būta... (p. 25)

Dabar tie laiškai lyg ir turėtų būt Maironio lietuvių literatūros muziejuj; ten, kur buvo Vilniaus rašytojų memorialinis muziejus, dabar Didžiosios Britanijos ambasada.

(813) Susieji – ir [prisimeni žodį sublimacija], xxii

Iliustracija prie eilėraščio publikacijos LM:
Stasys Krasauskas, Pavasaris, 1963, autocinkografija, 15x21

Justinas Marcinkevičius autobiografijoj:

Man buvo keturiolika metų, kai mirė motina. Niekas taip lig šiol negyvena manyje, kaip jinai. Ir niekas taip nekalba su manim, kaip jinai. Ji tapo man gėrio ir grožio norma, teisybės ir meilės idėja, gimtosios žemės sinonimu, moteriškumo šviesa. Ir po šiai dienai man nieko nėr skaudžiau už pažemintą, sutryptą, nuskriaustą moterį ir verkiantį vaiką. (Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos: L–Ž, 1989, p. 189)

Jo eilėraštis „Proza“:

– baisu būtų, Lietuva, pametus tave iš akių – kaip vaikystėje turgaus aikštėj ar per atlaidus Prienų bažnyčios šventoriuj baltą motinos galvą perkeline skarele –
– būtų baisu sumaišyti ją su kitom, apsirikti, paimti už rankos ne ją. O, kaip gaudžia vargonai, ir varpų skambesys, ir minia plaukdama tave neša – bet vaikiška tavo ranka, tartum paukštis lizde, amžinoj, nesibaigiančioj meilės ir rūpesčio rankoj. Ji veda, sulaiko beklumpantį, ir žmonių spūstyje – o, laimė! – pasilenkusi ima ir kelia tave virš visų: banguoja liūliuoja margaspalvis gyvenimas, o turgaus aikštėj už prekystalio sėdi istorija ir prekiauja mikliai idėjom, tautom, likimu –
baisu būtų, Lietuva, išleidus tave iš akių, tavo ranką pametusiam būtų baisu: žiūrėti – ir nematyti, klausyti – ir negirdėti.
(Literatūra ir menas, 1983-04-16, p. 8)

Mūsų ryšiai su tėvais – gal painiausias dalykas; pastangos juos verbalizuoti – dažniausiai tik grožinės literatūros atmaina; adekvati psichoanalitinė savivoka vargu ar įmanoma.

— motina (idealas; mirusi, nors kaip gyva) / vaikas (taip ir netapęs savarankiškas; pasaulio baimė, nuolatinės globos poreikis) —

(sublimacija)

— tėvynė / poetas —

(mo-ti-na ir Lie-tu-va – abi triskiemenės)

Tai tik šmėkšmintė.

(184) Rastinukai, xx: skulptūriniai draugiški šaržai

Autošaržas
(Šluota, 1969, nr. 15)

Išgirdus ar perskaičius skulptoriaus Napoleono Petrulio (1909–1985) pavardę, iškart prieš akis iškildavo jo su Bronium Vyšniausku nulipdyti „Keturi komunarai“, stovėję Kaune, o dabar atsidūrę Grūto parke. Jei užmetėt akį į lt.wikipedijoj esantį straipsnį, tai ir kiti ten suminėti Petrulio darbai priskirtini prie propagandinio soc. realizmo.
Bet vakar vartydamas senus Šluotos komplektus atradau kitą Napoleoną Petrulį – lipdžiusį skulptūrinius šaržus, ir tie jo darbai man pasirodė tikrai verti ir dabar dėmesio (jei kas surengtų jų parodėlę – būtinai aplankyčiau). Turėjo žmogus humoro jausmą. Beje, ar kas iš mūsų skulptorių dar yra lipdęs draugiškus šaržus? Nežinau.
Trys pavyzdžiai iš Šluotos (1964, nr. 12): grafikas Stasys Krasauskas, skulptorius Konstantinas Bogdanas ir dainininkas Rimantas Siparis.