(973) Epizodai, xviii: Baltušio gerbėjų laiškai

Juozo Baltušio šaržas, pieštas Stasio Krasausko (Literatūra ir menas, 1960-04-30, p. 4)

Naujam Metų numery – dar Juozo Baltušio dienoraščio (1985-ų balandis–birželis). Nieko tokio, išskyrus: Juozas Grušas, pasak Baltušio, buvo įsikalęs galvon, esą reikia jam „išrūpinti“ Nobelio premiją už Sakmę apie Juzą, – „Lietuvai ji reikalinga, tai mūsų visų garbės reikalas!“ (p. 109)
Tiek įrašui negana, tad – iš Jono Juškaičio Trauktis atsišaudant (2016):

Nuo Veliuonos kilęs rašytojas Jonas Mačiulis, [1973–1983 metais] vadovavęs Vilniuje literatūros muziejui, liūdnai šypsodamasis man pasakojo: Baltušis atidavė skaitytojų laiškus į muziejų, įsivaizduok, prikimšome jų pilną „Volgą“, į bagažinę, ant sėdynių, dėžė prie dėžės, sunkiai sutalpinome, ir – visi neatplėšti, o jis sako – atplėšk, perskaityk, jei rasi mergų, norinčių dar su manim turėt reikalų, tuos išrink ir man parodyk, o kitus – pasidėk į muziejų.
Vis dėlto genialaus to Baltušio būta... (p. 25)

Dabar tie laiškai lyg ir turėtų būt Maironio lietuvių literatūros muziejuj; ten, kur buvo Vilniaus rašytojų memorialinis muziejus, dabar Didžiosios Britanijos ambasada.

(909) Epizodai, xiv: Juozas Grušas ir Justas Paleckis aptaria gyvenimą Rusijoj 1934-ais

1977-10-01 grupei Mažvydo klubo bibliofilų Juozas Grušas pasakojo apie kelionę Sovietų Sąjungon 1934-ais. Vladas Žukas užsirašinėjo:

1933 m. atėjus Hitleriui į valdžią, suiro Lietuvos ir Vokietijos santykiai – vokiečiai nustojo pirkti kiaules, sviestą. Prasidėjo byla su Klaipėdos krašto vokiečiais. Iškilo karo grėsmė. Reikėjo ieškoti politinės paramos, gerinti santykius su Tarybų Sąjunga, Pabaltijo valstybėmis. Tarybų Sąjunga tam buvo nusiteikusi. 1934 m. ji pakvietė po dešimt žurnalistų iš Pabaltijo valstybių. Lietuvai atstovavo Jonas Kardelis („Lietuvos žinios“), Ignas Šeinius („Lietuvos aidas“), Vytautas Steponaitis („Mūsų žinynas“), Eduardas Turauskas, Albertas Gerutis, Justas Paleckis... Aš patekau kaip rašytojų draugijos atstovas. Gerai sutariau su kairiaisiais, dalyvaudavau TSRS atstovybėje priėmimuose, nieko prieš tą šalį nebuvau parašęs. Turėjom diplomatinius pasus. Litai buvo priimami kaip užsienio valiuta.
     Vežėmės lagaminus maisto – dešrų, sūrio, – bet jo neprireikė. Bigosove, pirmoje stotyje už Daugpilio, atvyko rašytojų, Užsienio reikalų ministerijos atstovai, orkestrėlis pagrojo. Pakvietė į stoties restoraną vakarienės – puikiausi valgiai. Paklausėme, ar visą laiką taip maitinsite. Pasakė, kad taip – „Inturistas“ maitins.
     Per mėnesį aplankėm Maskvą, Leningradą, Charkovą, Rostovą prie Dono, Baku, Tbilisį, Jaltą, Sevastopolį, Chersoną. Visur priėmimai, labai gerai maitino. Rusijoj tuo metu buvo baisios dienos – badas po kolektyvizacijos. Po vieno priėmimo Justas Paleckis manęs klausia: „Kaip atrodo?“ Atsakiau: „Blogai.“ – „Taip, tačiau kaltas ne socializmas, bet rusų tauta, nemokanti tvarkytis.“ („Susitikimai su Juozu Grušu“, Metai, 2009, nr. 10, p.118–119)

Idėjiniai žmonės. Jie visada žino, kas yra gerai ir negali būt blogai, ir viskas; ir tas „gėris“ nebūtinai socializmas, gali būt ir „lietuviška“ mėsa, ir priklausymas nepriklausomų rašytojų sąjungai; gerai, ir viskas.
P.S. Algirdas Julius Greimas labai aiškiai apie šitą bėdą yra rašęs:

Kiekviena ideologija yra susijusi su troškimu apaštalauti, su noru vesti žmones į geresnį ir gražesnį rytojų. Idėjinis žmogus yra įsitikinęs, kad jo idėja yra geriausia ir kad ją įgyvendinus šioje ašarų pakalnėje bus galima pasieki i daugiausia laimės ir gėrio. Antra, idėjinis žmogus, būdamas nuoširdus ir nuoseklus (nesakau, logiškas, nes ten, kur protą ir veiksmus vairuoja idėja, negali būti kalbos apie logiką), mano, kad tik jo atstovaujama idėja yra geriausia ir kad visos kitos idėjos tėra tik klaida, arba herezija. Jis bando kitus įtikinti, kad jie klysta, nepripažindami jo ideologijos arba neidami tuo keliu, kuriuo jis pasiryžęs vesti. Bet kadangi ten, kur nėra logikos, sunku kokiais nors racionaliais argumentais įtikinti žmones, tad lieka daug paprasčiau juos priversti galvoti (tą žodį šia prasme taip pat reikia paimti kabutėse) taip, kaip jis galvoja, Žodžiu, reikia prievarta bandyti juos pastatyti ant tikro kelio, kuris pagaliau ir jiems patiems išeis į naudą. Tokios laimės per prievartą idėją gražiai išreiškė Bielinskis: „Liaudis, sako jis, yra tokia kvaila, kad būtina ją jėga vesti į laimę“. Ir pasisavino pilnai tą idėjinės literatūros kritikos atstovo receptą idėjinės politikos atstovai, kurie per konclagerius veda žmoniją į rojų. („Pagrėbstai“, Šviesa, nr. 7, 1949, p. 24; parašas: Sirius)

(605) Užparaštė, lxxxix: apie autoriaus valią

Vis neišeina iš galvos: vos pradėjus verst šios dienos 7MD-as, antram puslapy – „Bandymas sušokti klasiką: „Altorių šešėly“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre“.
Mykolaitis-Putinas, gyvas būdamas, niekam nėra leidęs inscenizuot Altorių šešėly, nors prašyta ne kartą (esu skaitęs tų prašymų ir atsakymų); buvo įsitikinęs, kad šis jo kūrinys turi likt tik kaip rašytinis tekstas. Iki 2014-ų, regis, to buvo paisoma.
Ar šitą Putino nuostatą žinojo libreto autorė Birutė Mar ir „sušokto romano“ režisierius Ramūnas Kaubrys? Nežinau.
Recenzentė Akvilė Eglinskaitė žinojo, jos tekste net cituojama Irena Kostkevičiūtė, tai (= Putinas buvęs prieš romano kėlimą scenon ar ekranan) raštu paliudijusi. A.E. manymu, to nepaisymas atskleidė „kūrybinės komandos drąsą ir ryžtą“. O —vg— manymu, paprasčiausią nepagarbą Vinco Mykolaičio-Putino valiai. (Ne juridinius dalykus turiu galvoj, moralinius.)
Jei – tikėtis visada galima? – būt įvykęs stebuklas, būt buvę sukurta kas nors TOKIO (tikėtis stebuklo – beviltiškai naivu, taip), gal ir būtų galima įpult abejonėn, ar jau toks teisus buvo Altorių šešėly autorius; iš recenzijos sprendžiant, Putinas buvo teisus, lieka visiškai teisus. Ir jo valios dera paisyt.

Prieduras (04-04; užtikau skaitinėdamas Liongino Šepečio šįmet išleistus Negerus užrašus, 1955–1990).
Juozo Grušo laiškas Šepečiui, 1984-12-24:

Didžiai gerbiamas Sekretoriau!
Sužinojau, kad ruošiamasi ekranizuoti V. Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Mano supratimu, tai pažeistų autoriaus valią ir įžeistų jo atminimą. V. Mykolaitis-Putinas buvo mano mokytojas ir draugas iki pat savo mirties. Jis ne kartą man yra sakęs, kad niekada neleisiąs inscenizuoti arba ekranizuoti minėto kūrinio.

(314) Visiškai tarp kitko: Grušo ir Miltinio Arieliai

Skulptorė Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė 1986-04-28 dienoraščio įrašą, 2004-ais [?] skaitytą Marijai Macijauskienei, pradėjo taip:

Šiandien nutarėme aplankyti rašytoją Juozą Grušą. Mus pasitiko didžiulis šuo, dogas Arielis. Prisimeilinęs jis nuvedė pas savo šeimininką. (M.M., Žingsnis po žingsnio..., 2010, p. 518)

Pirmąkart būtent čia perskaičiau ir įsiminiau Grušo šuns vardą (gal akys ir anksčiau tą leksemą yra matę, bet praslydo).
Kad ir Juozas Miltinis turėjo šunį, vardu Arielis, bent jau visas Panevėžys žino. Bet režisieriaus Arielis – škotų terjeras (prieš porą metų Panevėžy buvo net surengti panašiausio šuns į Miltinio augintinį rinkimai), dalyvaudavęs ir spektaklių repeticijose, yra užfiksuota.

Aišku, nei čia svarbu, nei ką, bet kodėl abu šunys tuo pat vardu? Ar tik ne Miltinis bus buvęs Grušo šuns krištatėviu, t.y. parinkęs vardą, jo manymu, tinkamiausią šuniui? Galėjo taip būt, galėjo, daugmaž suvokiant Miltinio charakterį. Ir pagal pirminę reikšmę (dievo liūtas) toks vardas tikrai tinkamesnis dogui nei terjerui.
Digresija. Gaila, kad ėmė ir užsiraukė Juozo Miltinio repeticijų leidimas. Išėjo trys knygos (4-am puslapy užrašyta, kad redagavo —vg—). Numirė Vaclovas Blėdis. Ir stop. Jei gerai prisimenu, iš likusių iššifruotų tekstų buvau sudaręs dar penkių knygų turinius (kad apimtis išeitų maždaug tokia, kaip pirmųjų trijų); penktojoj maždaug 1/5 puslapių atriekiau rodyklėms, kurios būtinos tokio pobūdžio leidiniui. Yra dėžė su visais mašinėle perrašytais repeticijų įrašais archyve (tamsiajam kambariuke); tik nežinia, ar ją beteks kada nors iškraustyt.