(976) Pakeliui į darbą, viii: apie menų pasirinkimo laisvę

vietimo ministrė pati paklausė, pati atsakė: „Ar tikrai lietuvių kalbos mokytojas svarbesnis nei dailės mokytojas? Tikrai ne.“
Delfio.lt skaitytoja lituanistė pasijuto per menkai įvertina: „[A]tsimerkit, miela ministre, meskit šalin tą tuščią viešąją retoriką ir vadinkit daiktus tikraisiais vardais – dailės pamokos mažiau svarbios nei lietuvių kalbos.“
Delfio.lt skaitytoja dailės mokytoja atkirto kolegei: „Tiesiog puiku. Gal apskritai mokyklose palikime tik lietuvių k. ir matematiką? O viso kito tie vaikai išmoks patys, gyvenimo eigoje?“

Suprantu, ne mano daržas, ne mano pupos, ir apskritai – beprasmiška aiškintis dalyko svarbumą, nes vienam viena, kitam visai kas kita gali būt svarbu, ir abu bus teisūs; o jei apie mokytojus kalbama – svarbiausia, ar jis turi talentą mokyt, o ne ko moko.

Seniai galvoj sukiojas utopinė mintis, kurią pasinaudojęs proga imsiu ir išdėstysiu. Utopinė, nes literatūrocentrizmas įsismelkęs mūsų kultūron labai giliai. Be to, kalba ir literatūra surištos Gordijo mazgu.

Trumpai. Kalbos/kalbų mokymas yra svarbu visiems, ir jis turėtų būt mokykloj nuo pradžios iki pabaigos. O dėl menų (t.y. estetinių dalykų), būt mano valia, gimnazistams leisčiau rinktis iš literatūros–dailės–muzikos. Jie visi vienodai gali lavinti žmogų. Jei kas įtikins, kad, tarkim, Jono Radvano Radviliada gali duot daugiau estetinių patirčių negu Palestrinos ar Monteverdi muzika, kad Čiurlionio Miške prasčiau lavina estetinį skonį negu Baranausko Anykščių šilelis, kad Viktoro Petravičiaus dailė prastesnis dalykas negu Henriko Nagio poezija, – prisipažinsiu nieko nesuprantąs apie menus. O dėl baigiamojo lietuvių kalbos egzamino, rašant visai nebūtina remtis tik rašytiniais kūriniais, juk galima ir kitų menų pavyzdžiais.