(970) Pakeliui į darbą, vii: spėlionės įdomus dalykas

ieko naujo, tik priminta, kad bent jau kurį laiką Ernestas Hemingwayus buvo NKVD agentas.
Ar žinojo apie tai Romualdas Lankauskas, kai vertė Senį ir jūrą (vertimas išėjo 1960), Atsisveikinimą su ginklais (su Gabriele Bekeryte, 1962), Žaliąsias Afrikos kalvas (1964), kai jam buvo priekaištaujama dėl Hemingwayaus įtakos? – Manyčiau, ne. Iš kur galėjo sužinot.
O ar žinojo apie tai slaptųjų Sovietų Sąjungos tarnybų generolas majoras Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, 1956-ais baigęs kursus Gorkio literatūros institute Maskvoj? – Galėjo; galėjo besimokydamas rašytojystės susitikt su buv. NKVD bendradarbiais, o tie ir apšvietė kolegą, tapusį rašytoju, kas tas 1954-ų Nobelio literatūros premijos laureatas. Žinojo nežinojo, bet kad Hemingwayaus gerbėjas buvo – taip.
Iš Jono Juškaičio, 1958–1962 metais dirbusio Literatūroj ir mene, atsiminimų:

Pas [Zakariją] Grigoraitį dažnai prisėda pasišnekučiuoti Guzevičius, atneša vis naują Hemingway’aus romaną vokiečių kalba. (Trauktis atsišaudant, 2016, p. 183)

Vadinas, ne tik pats skaitė, bet net kitiems siūlė ir tuos ErnH kūrinius, kurie nebuvo išversti į rusų kalbą. Gerbėju tikrai galima vadint.

Prieduras: Gudaitis-Guzevičius apie rašytojus, kurių pavardės užrašytos ant Lankausko šaržo krūtinės, – Remarque’ą ir Hemingwayų
— 1959-ais išėjo Vinco Žilionio beveik 600 puslapių romanas Atsisakom nuo senojo svieto. Pergalė išspausdino Jokūbo Josadės kritišką recenziją (1960, nr. 1), į ją atsiliepė romano autorius straipsniu „Mūsų romanas ir kritika“ (Literatūra ir menas, 1960-03-05), ir prasidėjo tokia lyg diskusija, kurion įsiterpė ir Gudaitis-Guzevičius; tarp kitko, nesutikęs su Žilionio priekaištais „vakariečiams“:

Kas kita paties V. Žilionio priekaištai „Trijų draugų“ romano autoriui ir kt. „tipiškiems vakariečiams“. Pro juos negalima praeiti nesustojus. Kaip tik – nei Remarkas, nei Heminguėjus nėra „tipiški vakariečiai“. „Vakariečiams“ tipinga dabar vaizduoti dvasinį žmogaus išbergždimą, neviltį, visų kolektyvinių žmoniškųjų jausmų bankrutavimą, visišką meilės, draugystės, autoritetų ir vertybių neigimą.
Argi tokie yra Remarko „Trys draugai“? Jie plačiai skaitomi ir leidžiami ne dėl to, kad ten daug išgerta kalvadoso ir panašių svaigalų, o dėl tos visai retos Vakaruose lyriškos draugystės, subtilaus žmonių susidraugavimo ir draugo pasiaukojimo draugui tuo metu, kai aplinkui siaučia plėšrusis kapitalo žmogėdra, viešpatauja apgaulė ir prievarta. Nuo remarkiškosios kapitalistinio pasaulio kritikos, buržuazinės visuomenės aksesuarų paneigimo ir atsižadėjimo, nuo pavienio, atsiskyrėliško atsiskaitymo su gestapininku labai netoli ligi šaukimo stoti į kovą prieš kapitalą, gimdantį fašizmą ir smurtą, ir nedarbą, ir skurdą, į kovą už naująją santvarką be kapitalizmo siurbėlių. O ką jau kalbėti apie Heminguėjų – buvusį Ispanijos tarptautinių brigadų dalyvį, o dabar – pažangiosios Kubos draugą, Tarybų Sąjungos draugą!
Ne sykį, vos išėjus iš spaudos naujoms Heminguėjaus knygoms, autorius gaudavo grasinimų: arba liautis rašyti, arba pasiruošti keliauti į aną pasaulį. Manau, kad Heminguėjui visai nereikia mano apgynimo žodžių. [...]
Buržuazijos valdymo laikais dominuoja jos statytinių „kritikų“ balsas. Štai kaip į klausimą apie kritikos baimę tas pats Heminguėjus atsako vienam laikraštininkui: „Bijoti nebuvo ko. Iš pradžių aš nieko neuždirbdavau savo raštais. Tiesiog rašiau, kaip mokėjau. Kritika man nerūpėjo, aš praktiškai su ja nesusidurdavau. Kada darai pirmuosius žingsnius literatūroje, tavęs niekas nepastebi. (Iš pradžių nepastebi, o paskui, kad kokios, ima grasinti mirtimi! – A.G.-G.) Tai laimingas pradedančiųjų likimas... Nesėkmių pasitaiko kąsdien, jei darbas nevyksta. Nesėkmių nebūna tik tada, kai pradedi pirmą kartą rašyti. Tada viskaas, ką parašei, atrodo puiku ir jautiesi puikiai. Atrodo, kad rašyti yra labai lengva, ir atlieki tai su dideliu malonumu. Bet galvoji apie save, o ne apie skaitytoją. Jam tavo rašiniai ypatingo malonumo nesudaro. Vėliau, kai išmoksti rašyti skaitančiajam, rašytojo darbas daugiau nebeatrodo tau lengvas. Galutinai atmintyje pasilieka tik įsiminimas, kaip sunku buvo jį rašyti.“ („Inostrannaja literatūra“ 1960 m. Nr. 1).
Tai pasakė ne koks nors pradedantysis ar jau bebaigiąs išsimušti iš pradedančiųjų tarpo „mėgėjas“, bet pats Heminguėjus. Jam, kiek galima spręsti iš jo žodžių, nebuvo padėjusi kritiko ranka, bet jis pats atkakliausiai dirbo ir dirbo, iki pasiekė savo tikslą, susidarė savo ypatingą herojų atmosferą, atskleidė veikėjo vidų intymiškiausiame virpėjime, susidarė savitą stilių. („Apie storas knygas ir svarią kritiką“, LM, 1960-05-07, p. 3)

Na argi ne gerbėjo svarstymai?

(853) Pakeliui namo, xxxiii: ko dūsauji? – Lankausko gaila

— kartą per savaitę pavasario semestrą apsilankau VDA

— ir 7MD, ir KB nuolat skaitinėju

ausio pradžioj jaunoji menininkė buvo surengusi performansą.
Prisirinko, sako, apie keturis tūkstančius (nemaža privati biblioteka išeitų) knygų, knygyne jas suvertė į krūvą ir 12 valandų, mūvėdama archyvines pirštines, traukė po vieną, skaitė ištraukas atsitiktinai atsiverstoj knygos vietoj. Paskaičiusi vertindavo – padėdavo ar šveisdavo šonan, iškeldavo nykštį į viršų ar net suformuluodavo savo nuomonę (tarkim, Janinos Degutytės eilėraščiai, jos manymu, yra tobuli). Interviu su Monika Dirsyte ir kaip vyko tas performansas – čia.
Jaunoji kritikė, svarstydama apie jaunosios kūrėjos darbą, užfiksavo ir tokią savo mintį:

Algirdo Šiekštelės piešinys iš serijos „Sveiks, svieteli margs...“,
skelbos Literatūroje ir mene 1963-12-28, nr. 52,
pasitinkant Donelaičio 250-ąsias gimimo metines;
su piešiniu susietas dvieilis:
Bet nesigėdėkit, kad jums koks valkata šypsos.
Rasi jis pavogtą puikiai nešioja sermėgą.
Neabejotina: ne tik pats Lankauskas suprato,
kad čia iš jo norima pasišaipyt, bet ir absoliuti dauguma skaitytojų.

Visgi viltis, jog nebūsime pamiršti – tik iliuzija. Šiame performanse buvo skaitomos savininkams nebereikalingos, menininkei atiduotos knygos. Nors pati Dirsytė tikriausiai to nebuvo numačiusi, didelė dalis knygų buvo sukurtos sovietmečiu vertintų rašytojų, tokių kaip Eduardas Mieželaitis, Antanas Venclova, Romualdas Lankauskas ir kiti. Tad galbūt skaitinius atidavę žmonės pasąmoningai nori atsikratyti ne nebeaktualių tekstų, bet pačios sovietmečio patirties. Tokiu atveju Dirsytės įvykdytas nuolatinis šių kūrinių skaitymas tapo tam tikra kolektyvine dvasinio apsivalymo forma. Juk nuolat kartojami žodžiai netenka galios, tampa nuvalkioti. Buvusios oficiozinės frazės telieka tik bereikšmiais sakiniais. (7 meno dienos, 2016-01-22, p. 4)

Skaitant apie atsikratymus ir apsivalymus galvoj šmėkštelėjo Vlado Šimkaus eilutė „Nusileisk, dangau, ant žemės“ su prieduru: viskas dėl tų knygų paprasčiau ir buitiškiau. Stovėjo lentynose nebeskaitysimos, dulkes kaupė, todėl ir atidavė, ir apsidžiaugė žmonės, nes patiems nereikėjo rūpintis, kaip čia apsišvarinus butą.
O dabar artėkim prie to, kurio pavardė šio įrašo pavadinime.
Kritikė ėmė ir paminėjo trijų rašytojų pavardes, pridurdama ir kiti. Neabejoju, tai visiškai atsitiktinai iš atminties (galvojant apie tai, kas vyko sausio pradžioj knygyne „Juodas šuo“) išplaukę asmenvardžiai – sovietmečiu rašiusiųjų, ir tiek. Pliki asmenvardžiai, be nuovokos apie tų žmonių kūrybą.
Mieželaitis ir Venclova – mirę, jiems jau nebesvarbu, atminties šviesa ar užmaršties tamsa ant jųjų rašto darbų krinta; o Lankauskas dar gyvas. Norėtųs manyt, kad jis visų rašinių 7 meno dienose neskaito. Atsimenant, kaip karštai ir skaudžiai rašytojas reaguodavo į, jo manymu, „neteisingus“ savo kūrybos vertinimus, šitas jo pavardės paminėjimas greta Venclovos ir Mieželaičio galėtų taip trenkt, kad...
Kitas dalykas, manau, svarbesnis: Lankauskas vis dėlto nekištinas tan pačian maišan kaip Mieželaitis ir Venclova. Dėl laikysenos sovietmečiu ir dėl kūrybos (ir dar, beje, dėl to, kad, VU studijavęs rusų kalbą ir literatūrą, ne tik skaitė angliškai, bet ir vertė, pvz., 1960-ais išėjo jo išverstas Hemingwayaus Senis ir jūra).
Pirmadienį grįždamas namo dar kartą perskaičiau jo tekstą „Ilgas ir sunkus vieno autoriaus auklėjimas“ knygoj Rašytojas ir cenzūra (1992, p. 102–125). — 1962-ais išeina pirmasis Lankausko romanas Vidury didelio lauko. Jonas Lankutis priskiria jį prie pirmųjų intelektualinės prozos pavyzdžių, o Juozas Macevičius atkerta: „Mes neslepiame, kad mūsų literatūros augimą smarkiai sutrukdė asmenybės kultas, tačiau mes negalime sutikti su tuo, kad tik dabar ėmė stiprėti intelektualinis pradas socialistinio realizmo literatūroje. Mano giliu įsitikinimu, yra intelektas ir ‘intelektas’. Ir aš nenorėčiau sutikti, kad mūsų literatūroje intelektualus herojus būtų panašus į Belio, Remarko ar Richterio intelektualų herojų su pacifistine filosofija.“ Vacys Reimeris patikslina: „Iš ‘Vidury didelio lauko’ dvelkia buržuaziniu pacifizmu, jam būdinga karo fatališkumo, jo siaubo ir kareivio bei žmogaus pasmerkimo dvasia. Lankausko herojus vienišas vidury grumtynių lauko – vienišas savo individualistine psichologija, savo mąstymu. [...] Toks kūrinys neatitinka patriotinio auklėjimo uždavinių, kuriuos mūsų rašytojams diktuoja dabartis, komunizmą statantis skaitytojas.“ Beje, Lankauskas rašo, kad Paulius Širvys, pats perėjęs karą, buvęs kuo palankiausios nuomonės apie romaną. — 1963-ų kovą Pergalėj paskelbiamas Lankausko romanas Tiltas į jūrą – jau nebe apie praeitį, o apie dabartį. Ir vėl blogai: „Kūrinys parašytas iš pozicijų, svetimų socialistiniam realizmui. Dvasine apatija, beperspektyviškumu, idėjiniu marazmu – štai kuo dvelkia iš šio ‘romano’ puslapių“ (Kazys Ambrasas). — Nebevarginsiu daugiau percituodamas Lankausko kūrybos vertinimus; bet prisimintinas ir toks dalykas: kuo labiau koks išspausdintas kūrinys būdavo peikiamas, tuo labiau žmonės norėdavo jį perskaityt; ir visai tikėtina, kad tai buvo viena priežasčių, kodėl į tavo kūrybą atkreipė dėmesį kas nors iš egzodo kritikų ir ji buvo palankiai įvertinta Metmenyse ar Akiračiuose. (Ta antroji medalio pusė.)
Savo rašinį Rašytojuj ir cenzūroje Lankauskas baigia apibendrindamas: „[...] visokių užkietėjusių netikėlių, atskalūnų, disidentų arba autsaiderių  tobuloje sovietinės sistemos visuomenėje vis dėlto pasitaikydavo... Aš buvau vienas iš jų.“
(Rašančiųjų bendruomenė, kiek teko patirt, nelabai kokios nuomonės apie Lankauską, bet iš esmės dėl jo kaip žmogaus savybių, – esą savo talentą pervertina, patirtus kritikos išpuolius išpučia, tik apie save galvoja, ir per gerai galvoja, ir pan. Vargu ar kas ryžtųs užtart, jei būtų užsipultas; na taip, ne Justinas Marcinkevičius ar bendravardis Granauskas, nežadinanti empatijos jo laikysena; bet gal Lietuvių PEN centras tartų žodį už savo steigėją?)
— Išsitraukiau iš lentynos Lankausko apysakų rinktinę Žiaurūs žaidimai (1982; parašytos 1960–1973-ais). Antradienis ir trečiadienis, T-19 pakeliui į darbą ir namo, perskaičiau. Paskaitoma. Be jokio prisivertimo. Ir sukurtieji veikėjai neatrodo tik kaip ano laiko padarai, ir kalba visai žmoniška – nepergražinta, neperturtinta. Viskas tvarkoj. 
O Lankauskas dar ir tapė – pamatęs jo 1960-tinių pradžioj tapytą abstrakciją, pats Bronio Savukyno premijos laureatas Kęstutis Šapoka pamanė, kad tai Jono Švažo darbas (Kultūros barai, 2015, nr. 7/8, p. 62).