 |
| Justino Marcinkevičiaus laidotuvių procesija |
Prae scriptum. Ko tik nebuvo prišnekėta prirašyta Justinui Marcinkevičiui mirus! Ir gan įžvalgiai, ir pompastiškai tuščiai (esą tokie žmonės kaip J.M. – žvaigždžių pasiuntiniai, krintantys į žemę aukso spinduliais, na, vos ne ateiviai), ir skambiai juokingai (esą ir Lietuva kartu mirusi). Ir kaip čia neprisiminsi posakio, kad kalbėdami apie kitą nemažai pasakom ir apie save. Prabėgus laiko gabaliokui, kas nors galėtų patyrinėt tuos atsisveikinimo žodžius, – visai įdomi sociologinė studija būtų.
Dėl mirtadienių sutapimo su reikšminga istorine data mėginta gretint Justiną Marcinkevičių su Jonu Basanavičium; deja, rimtesnio pagrindo tokiam veiksmui neįžvelgiu. O va gretinimas su Maironiu, manyčiau, būtų ir pagrįstas, ir gal net šį tą naujo atveriantis. Gretint galima žinomumo mastą („visi“, ypač dėl eilėraščių, virtusių dainomis); abu buvo suvokiami esą „daugiau negu poetai“; abu svarbiausius kūrinius parašė prieš valstybei atkuriant nepriklausomybę; rezervuotai žvelgė į modernistines, o ypač avangardines kūrybos apraiškas; pasukus galvą, tikrai dar galima rast paralelių.
Akis ir ausis pasiekiant žinioms apie peripetijas, susijusias su Justino Marcinkevičiaus šarvojimo vieta, valstybinio gedulo paskelbimu ir kt., kilo noras pasižvalgyt (vos vos) po likusius atsisveikinimo su Maironiu liudijimus, bet jau 1932-ų
Lietuvos aidą ir
Lietuvos žinias paskaitinėt (kaip skirtingų diskursų pavyzdžius).
Prelatas Jonas Mačiulis – poetas Maironis mirė 1932-06-28 iki 70-mečio likus nepilniems 4 mėnesiams (*1862-10-21) pusę trijų (pagal
LA) arba trečią (pagal
LŽ) ryto.
Rytą pasirodę antradienio laikraščių numeriai pirmuosius puslapius jau buvo paskyrę nekrologams su velionio nuotraukomis.
LŽ paskelbto teksto „Mirė J. Mačiulis-Maironis“ pirma pastraipa:
Šiąnakt Kauno miesto ligoninėje mirė Lietuvos atgimimo dainius, kunigas Jonas Mačiulis – Maculevičius – Maironis.
Parašas po nuotrauka: „Maironis – Mačiulis“; nekrologas – iš esmės biobibliografinė peržvalga, kurion įterptas ir toks sakinys: „Tačiau kunigo profesija nemaža jam trukdė būti tikrai laisvu kūrėju.“
LA paskelbto nekrologo „Maironiui mirus“ pirma pastraipa:
Nutrūko daina. Sustingo pirštai. Jie jau daugiau nebeskambins tautinių kanklių stygų. Dar taip neseniai su knyga, žirklėm ar peiliu jisai vaikštinėdavo po savo sodą, piaustinėdamas medžių padžiūvusias šakeles, o štai ir patsai amžinai nudžiūvo.
Parašas po nuotrauka: „A.a. didis lietuvių tautos žadintojas, poetas, pralotas Jonas Maironis-Mačiulis [etc.]“; teksto pobūdis – raudingas ir sykiu valstybingas:
Jis jau nebegiedos giesmių švenčiausiosios Mergelės garbei. Jis jau nebapdainuos Lietuvos, jos vargų ir skausmų. Jis jau nebesirūpins žemišku rūpesniu mūsų tautos ir valstybės likimu. Jis jau nebesudraus įsikarščiavusio jaunuolio-karštuolio, keliančio balsą prieš valstybę bei jos prieky pastatytus žmones. [sic!] Jis jau nebesirgs visos mūsų tautos ir valstybės nesantaikos liga. Jis jau amžinai užgeso, sustingo, pageltonavo.
Tolesnėse pastraipose sukui apsukui vis grįžtama prie tautos vedlio figūros Maironio poemose; galutinė ištara: „Atgimusios tautos vado problema ar tik ne pati centrinė užgesusiojo dainiaus problema.“ (Visokių minčių gali kelt toks teiginys, išsakytas oficioze; net ir tokių: ar tik nemėginama stiprint Smetonos autoriteto Maironio mirtį pasitelkiant?) Beje, o to paties
LA numerio p. 2 pateiktas M.I. (= reporteris Mikas Ilgūnas) straipsnis „Maironio liga ir paskutinės valandas“, kur viskas detaliai pasakojama balansuojant ant privatumo pažeidimo ribos (kad ir apie ligonio vidurių pravalymą dirbtiniu būdu). Pacituotinas, manyčiau, šis epizodas:
Negalima pasakyti, kad Maironis būtų savo likimą tikrai nujautęs. Vakar [t.y. 06-27] vakare jis kalbėjosi su dr. Kuzma apie tai, ar gydytojai į akis pasako žmogui jo likimą. Dr. Kuzma jam atsakė, kad tai pareina nuo žmogaus nervų. Dr. Kuzma papasakojo jam apie kunigą Gudavičių, kuris būtinai norėjo apie save žinoti viską. Kun. Gudavičiui buvo pasakyta, kad jis mirs. Jis dėl to nesusijaudino, sukvietė gimines ir mirė. A.a. Maironis tai išgirdęs pasakė:
– Man nesmagu būtų girdėti tokį galutinį sprendimą. Bet ką padarysi.
Birželio 29-ą, trečiadienį, nei
LA, nei
LŽ numeriai neišėjo.
LŽ 06-30 numerio 5 (priešpaskutiniam) puslapy teįdėjo 29 eilučių žinutę „Maironio kūnas nugabentas į Baziliką“; paskutinė pastraipa:
Pažymėtina, kad procesija ir visos iškilmės buvo tik kaip kunigą laidojant, o ne kaip poetą ir visuomenininką. Atatinkama ir publika iškilmėse dalyvavo. Šiandie laidotuvės Bazilikoj.
LA 06-30 numerio 2 puslapy – kur kas išsamesnis ir emociškai paspalvintas Miko Ilgūno rašinys „A.a. Maironio kūno eksportacija į Kauno arkikatedrą-baziliką“. (Atskiros frazės šriftu išskirtos autoriaus.)
Užvakar, Maironio mirties dieną, didelė dauguma Kauno namų, niekieno neparaginti, iškėlė gedulo šydu perrištas tautos vėliavas. Gedulo vėliavos plevėsavo net ir prie svetimtaučių namų bei prie visų Lietuvos mažumų mokyklų.
Tuoj po mirties a.a. pralotas Maironis-Mačiulis iš ligoninės buvo pervežtas į savo butą Muziejaus gtv. 5 nr., kur buvo pašarvotas. Tą dieną mirusįjį tautos atgimimo dainių aplankė keli tūkstančiai žmonių. Paskutinės pagarbos atiduoti 13 val. apsilankė Respublikos Prezidentas p. A. Smetona ir p. Smetonienė. Ponia Smetonienė uždėjo ant karsto gyvų gėlių. Atvyko taip pat ministeris pirmininkas p. J. Tūbelis, švietimo ministeris p. K. Šakenis ir susisiekimo ministeris p. V. Vileišis, daug aukštųjų karininkų, aukštųjų įstaigų valdininkų.
Vakar 7 val. ryto velionies kūnas buvo iškilmingai perkeltas į Kauno metropolijos kunigų seminarijos bažnyčią. Visą dieną iki pat eksportacijos valandos mirusį Maironį lankė daugybė žmonių. Vakar Kauno metropolijos kunigų seminarijos bažnyčioje apsilankė 15–20.000 žmonių. Lankė visų tautybių ir profesijų žmonės, nes visiems jis buvo brangus, visi jį gerbė ir mylėjo.
Vakare jau nuo šeštos valandos į Rotušės aikštę pradėjo plaukti didžiuliai žmonių būriai. Atvyko 5 pėst. pulko dalis. Kareiviai išsirikiavo nuo pačio bažnyčios šventoriaus aplinkui Rotušės aikštę špaleriais iki bazilikos šventoriaus. [...] Iš seminarijos bažnyčios gedulo eisena pagaliau pasijudino. Tai buvo nepaprasta gedulo eisena, bet didžiai iškilminga, tokia, kokia tikrai dera nusipelniusiam tautos veikėjui. Pradžioje eisenos po bažnytinių insignijų, visos girios vėliavų buvo nešami vainikai, iš viso jų apie porą dešimčių. Paskui ėjo visuomenės ir studentų organizacijos su vėliavomis. Iš seminarijos bažnyčios į baziliką velionį lydėjo J.E. Vilkaviškio vyskupas A. Karosas, daug pralotų, kanauninkų, kunigų, klierikų. Paskui velionies auklėtinių klierikų nešamą karstą ėjo vyriausybės nariai, universiteto profesoriai, velionies giminės ir draugai. Karstas buvo nešamas apsuptas ąžuolo šakelių vainikais. Lydint giedojo Kauno metropolijos kunigų seminarijos choras ir grojo 5 pėst. pulko orkestras. Eisena ėjo aplink Rotušės aikštę pro kareivių špalerius. [...]
Vos pro metropolijos seminarijos vartus pasirodė nešamas karstas, žmonės pradėjo verkti. Liūdnas didžiojo dainiaus mirties faktas, liūdnos choro ir orkestro meliodijos pravirkdė daug tyrų lietuviškų širdžių. Ašaros blizgėjo senelių ir jaunuolių akyse. Tik tada galėjau visiškai įsitikinti, kaip visi Lietuvos vaikai mylėjo šį taurųjį senelį ir kaip gaili dabar jo netekę.
Maironis palaidotas birželio 30-ą.
LŽ 07-01 numerio tam pačiame 5 puslapy pateikė 26 eilučių informaciją („iškilmingai palaidotas“, „giedojimas [Kipro Petrausko, Marijos Lipčienės ir Ipolito Nagrodskio su operos choru] buvo nepaprastai įspūdingas“).
LA 07-01 numerio pirmąjį puslapį atidavė „Resp. Prezidento A. Smetonos žodžiui, pasakytam VI-30-32 (laidojant Maironį)“, o 2-ame aprašyta, kaip „nepaprastai iškilmingai palaidotas“ a.a. prelatas Mačiulis-Maironis. Nebe(si)varginsiu ištisai cituodamas laidotuvių ceremonijos aprašą. Tik keletas pastabų. Stiprų įspūdį turėjo padaryt po arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko aukotų gedulingųjų mišių VDU prorektoriaus prof. kan. Blažiejaus Čėsnio pasakytas pamokslas, pradėtas pranašo Jeremijo rauda dėl sugriautos Jeruzalės. Pasak M.I., „šis nepaprastas [...] pamokslas, pasakytas taip širdingai ir graudžiai, išspaudė gailias ašaras visiems dalyviams“.
Iš Bazilikos „senelio dainiaus“ karstą atlydėjus prie amžino poilsio vietos, atsisveikinimo žodį tarė ir prez. Antanas Smetona, neišvengdamas tautininkiškų gaidų:
Kas nesirūpina savąja tauta ir ją pamiršta ar jos atsižada, tai yra nevertas žmogus. Rūstaus įkvėpimo paimtas, mūsų poetas smarkų žodį randa tokiems. Tautos pabėgėliais vadina juos, palikusius kovos lauką savo kraštą. Kaip Senojo Testamento pranašas, jis spėja silpnavaliams visokį skurdą ir negarbingą pražūtį. Ko bevertas nutautėlis bajoras ar kaimiečio sūnus, įgijęs mokslą ir betgi pamiršęs savo tautai pareigą ir meilę.
Kad kas būt verkęs klausydamas prez. Smetonos, reporteris nefiksuoja. Patikslina, kad vainikų jau buvę iš viso apie 30, o paskutinis publikacijos sakinys toks: „Kaip tautos didvyris, Velionis palaidotas valstybės lėšomis.“
Post scriptum. Kas truputį nustebino, nors neturėtų: (a) 10 metų už Justiną Marcinkevičių jaunesnis Maironis buvo suvokiamas jau kaip senelis; bet šis žodis tada turėjo ir šiek tiek kitą prasmę – pagarbesnę; (b) nors ir nesant tokios spaudos laisvės kaip dabar, leidiniai gan aiškiai galėjo išreikšt savo poziciją – nerašydami to, ko nenori rašyt.
P.P.S. 1932-ų birželio pabaigoj – liepos pradžioj laikraščiuos vis rodosi žinutės, kad Darius ir Girėnas ketina perskrist Atlantą. Iki kitų – ne menkiau, gal net labiau iškilmingų laidotuvių likę truputį daugiau negu metai (1933-07-20).
Iš Povilėlio (pasak Žemaitės) Višinskio, 29-erių Vilniaus žinių literatūros skyriaus redaktoriaus, laiško mylimajai Juzefai Mikuckaitei, 1905-01-01:
