Taip, duonos pavadinimas padėjo šitam įrašui rastis. Traukdamas riekę iš maišelio, vis pagalvoji, ką esi skaitęs girdėjęs galvojęs.
1
Pirmiausia atmintis iškrapštė pasažą iš Arvydo Juozaičio opuso apie Karaliaučių:
Mieste gyvena nuostabūs nykštukai – inteligentija. Ji tai jau tikrai nukrito iš metafizinės erdvės – tarybinės padangės. Tai iki pamišimo ir išsekimo kultūrai atsidavusi bendruomenė. Todėl dažnai alkana. Svajojanti, ilgus pasisėdėjimus užstalėje kenčianti, išvykas į gamtą mylinti tautelė. Taip, tai inteligentija, ne „intelektualija“ – dar ne šalti kaip žuvys ar racionalūs kaip specialistai intelektualai. (Karalių miestas be karalių, 2-as leid., Klaipėda, 2006, p. 26–27)
Griaudžiai juokinga, tikrai, kad ir kiek autorius mėgintų dėt į savo tekstą nuoširdžių jausmų „nuostabiesiems nykštukams“. O štai ir šaltakraujis intelektualas pasirodo:
2005 metų vasario viduryje „Maskvos“ viešbučio restorane diplomatinių atstovybių žmonės kalbėjo apie Miesto kultūrinius renginius. „Kaliningradas – tai infantiliškų žmonių miestas, tarė vienas vakarietis. Jis neturi jokio identiteto, čia net intelektualų trūksta... – Vakarietis, žinoma, neištarė žodžio „inteligentija“, jis jam nesuprantamas. – Trūksta kritinės intelektualų masės.“ (p. 43)
Tolesnėj pastraipoj A.J. apibendrina, kad tokie arogantiški ir nesupratingi esą devyni iš dešimties Kaliningradan atvykstančių vakariečių, ir klausia:
O lietuviai – ar ne panašiai elgiasi? Laimė, gelbsti baltoslaviškas lietuvaičių temperamentas, be to, mes dar ne tokie pasipūtėliai. Mūsų temperamentai tikrai panašūs, nes lietuvių kino aktorius čia myli kaip savus. Tai liudija apie bendras sielos šaknis, ilgaamžę Lietuvos orientaciją į Rytus – nepaisant nieko. (p. 43–44)
2
Baltų lankų 30 numery (2009), skirtame vienam iš leidinio signatarų Algirdui Juliui Greimui, perspausdinti jo tekstai, 1991–1992-ais ėję
Literatūros ir meno skilty „Baltos avys“.
1991-09-21 pasirodžiusių Greimo samprotavimų pirmasis gabalas valgant „Inteligentų“ duoną pasirodė cituotinas ištisai, nes nieko konceptualesnio nėra tekę vėliau užtikt (arba iškrito iš galvos):
Diskusijos apie Pater Patriae nuopelnus ir nusižengimus tęsiasi palyginti priimtinu, gan aukštu kultūriniu lygmeniu [atsiprašęs tų, kuriems viskas jau aišku, priminsiu: diskusijos buvo kilusios vienoje TV laidoje, filmuotoje „Neringos“ kavinėj, regis, Aleksandrui Štromui užsiminus apie neva nelabai švarią Justino Marcinkevičiaus apysakos Pušis, kuri juokėsi (1961) genezę]. Norėčiau, kad šios diskusijos, pralenkdamos Justino Marcinkevičiaus asmenį, tarnaujantį pretekstu, virstų dialogu ar net polilogu apie lietuvių intelektualų būklę, įsitikinimus, užimtas pozicijas ir evoliuciją per pastaruosius penkiasdešimt metų. Kalbu apie intelektualus, o ne apie inteligentus, nes inteligentai juk mes visi. Ryškiausias inteligento pavyzdys man buvo 1939 metais Prienų nuovados viršininkas, kuris, pakviestas pas mano tėvus sulošti preferanso, atsakydavo, sumušęs kulnimis: „Gerbiamoji ponia, visuomet prie pareigų.“
Vakarų intelektualas skiriasi nuo rusų inteligento ne tuo, kad būtų už pastarąjį „protingesnis“, bet kad jis jaučiasi moraliai angažuotas. Menininkas, mokslininkas, plunksnos žmogus, o labiausiai – rašytojas, jau vien dėl to, kad pripažintas, žinomas, yra atsakingas už tai, ką sako ir rašo, jo žodis atstovauja ne tik jį, bet ir skaitytojus, tuos, kurie juo patikėjo, ir visuomenė turi teisę pareikalauti iš jo ataskaitos. Jis yra tautos sąžinė, kuri, kaip Cezario žmona, turi būti be priekaišto.
Lietuvių tauta išgyveno sunkius laikus, mūsų intelektualai, nepasirengę sutikti košmarą, buvo Čičikovo išžaginti ir pavergti. Tačiau visų jų negalima vertinti tuo pačiu masteliu, taip kaip negalima jų nevertinti išvis. Pirmojoje, 1940 metų, kartoje gal buvo tik keletas ar keliolika komunistų, visi kiti nulenkė sprandus, prisitaikė, sutiko gyventi mele. Antroji, 1956 metų, karta jau buvo išauginta bestuburė, vaikščiojo ir kalbėjo špygą kišenėje nešiodama ir tik 1980 metų jaunimas jau galėjo nebestoti į partiją, kalbėti arba tylėti. Gal ir klystu, darydamas tokius apibendrinimus, bet tuo noriu pasakyti, kad moralinė „sąžinės sąskaitų“ suvedimo problema yra ta, kad apie tai verta šnekėti, kad negalima leisti tuos klausimus spręsti tik vienam Terleckui, kad jie patys neišsispręs iš Partijos pereinant į Bažnyčią.Žinau poetų, kurie, būdami stribai, su ginklu naikino partizanus, ir tuos, kurie buvo apdovanoti Lenino premijomis: ar juos galima kišti į tą patį maišą kaip borutas, lukauskaites ir miškinius, laikyti tokiais pat kovotojais kaip Bronius Krivickas, išėjęs į mišką?
Reikalas eina, kaip matote, ne apie Justiną Marcinkevičių, o apie lietuvio intelektualo, poeto, rašytojo, žurnalisto garbę. Apie labai didelį norą šiandien patikėti rašančiojo žodžiu.
Vakar naktį sapnavau, nepatikėsite: per Rašytojų sąjungos susirinkimą Eduardas Mieželaitis atsistojo, užlipo ant statinės ir viešai atsisakė Lenino premijos! Ir aš ten buvau, alų midų gėriau... (BL, nr. 30, p. 182–183)
Greimo svajotas „dialog[as] ar net polilog[as] apie lietuvių intelektualų būklę, įsitikinimus, užimtas pozicijas ir evoliuciją per pastaruosius penkiasdešimt metų“ iš esmės neįvyko. Buvo daug monologų, deklaruojančių savą teisybę, kuriuose įtarpus „gal ir klystu“, „kita vertus“ ir pan. pamatydavai ne dažniau negu papūgas Labanoro girioj.
Ar ne tada, praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pačioj pradžioj, žodis intelektualas ir įgavo kai kurių exinteligentų galvose neigiamą konotaciją? (Maždaug: jiems nėra nieko švento! jie pagatavi viską atsiprašant demitologizuot.)
3
1991-05-04 išspausdintą skiltį Greimas baigė taip:
Ir pats bandau, ir savo mokiniams, vienas po kito lipantiems į profesorių bei rektorių aukštumas, nuolat patarinėju: tik neimkite savęs už rimtą pinigą, tik nesijauskite profesoriais, o ypač filosofais! (BL, nr. 30, p. 162)
Greimas tikrai nebuvo išgirstas; bent jau ne jo mokinių. Filosofais besivadinančių, vadinamų ir/ar neprieštaraujančių taip vadinamais – gyva pekla. Iš baimės užsikraut intelektualui būtiną sąžinės ir atsakomybės naštą? O gal iš baimės prisiimt įsipareigojimą abejoti visų pirma savimi?
Pradėjau linksmai, tai linksmai ir baigiu – Romualdo Ozolo pranašyste:
[XXI amžiaus t]rečiajame dešimtmetyje susiformuoja Vilniaus filosofinė mokykla, tęsianti gyvenimo filosofijos tradicijas ir sprendžianti tautų ir pasaulio išlikimo problematiką. Asmens kokybe ji laiko ne išlaidavimą, o kūrybišką darbą, kultūros - etninių pradmenų universalizavimą, o politikos priederme - tautos atsakomybę už savo teritorijos vandenų ir miškų sistemų gyvastingumą. Filosofai, panašiai kaip ir XX amžiaus pabaigos Atgimime, yra varomoji dvasinė Lietuvos gyvenimo racionalizavimo pajėga. Jų dėka Europos filosofų kongreso pastangomis Visuotinė žmogaus teisių deklaracija papildyta žmogaus atsakomybės nuostatomis, o Jungtinės Tautos baigia tikslinti Lietuvos pasiūlytą Tautų teisių deklaraciją. (cit. iš bns.lt)
Belieka pasvajot, kas turėtų imtis moderuot tokio suvažiavimo pirmąjį posėdį. Mėginu įsivaizduot: Arvydas Juozaitis ir Nida Vasiliauskaitė (ne, pastaroji gal ir atsisakytų).
