(309) Vilniaus vaizdai, xiv

Rodion Petroff, Visuomenės nuomonė, 2012
Drobė, aliejus, 140×121 cm

Klaipėda – [bene?] vienintelis dienraštis, kas mėnesį išleidžiantis net du tikrai rimtus kultūrinius priedus: Duris, skirtas menams (red. Rita Bočiulytė), ir Gintaro lašus, skirtus literatūrai (red. Gintaras Grajauskas). Perskaitau. Durų paskutiniam numery (nr. 5, 2012-05-31) ir pamačiau štai šitą tapybos darbą – hiperrealisto Rodiono Petroffo (*1985 Klaipėdoj; iki 06-17 Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre veikė jo pirmoji personalinė paroda „Rebranding“; žr. Godos Giedraitytės str. „Hiperrealistinė R. Petroffo sociokritika“).

Na, neatpažint Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ prie Neries neįmanoma.
Drobė pavadinta „Visuomenės nuomonė“. Irgi viskas aišku: du x tarnybos atstovai ruošiasi ją išmontuot, t.y. pašalint, kaip to norėtų „visuomenė“.
Ir va toks klausimas iškilo: ar įžvelgė parodoj apsilankę klaipėdiečiai šito paveikslo hiper[realizmą], ar nepamanė, kad tam hiper- atstovauja tik išmontuotojai? (Aišku, negražu įtarinėt, kaltas, kaltas.) Iš pasirinkto taško žvelgiant į „Krantinės arką“, fone matyti Žaliasis tiltas, o ne Karaliaus Mingaudo ir Gedimino pilis.
Taigi, išties hiperrealybė užfiksuota aliejum drobėj.

(308) Užparaštė, xxxv: apie eilėraščio genezę

Įraše, skirtame Alfonso Maldonio „Nykiam vakarui“, kur yra lapų, pavartojau žodį fonika, o tas bemat prišaukė iš atminties Balio Sruogos lapus, ten šnarančius nuo vidurinės mokyklos laikų (tikriausiai reikėjo išmokt atmintinai? kaip aliteracijos pasitelkimo pavyzdį? o šiaip: kartkartėm šį tekstą pasideklamuodamas, ypač stiprų malonumą pajuntu ne pagal taisyklès kirčiuodamas pusdalyvius [ir kt., aišku]):

Supasi, supasi lapai nubudinti,
Šnarasi, šnekasi vėjo pajudinti, –
Skleisdami gaudesį alpstantį, liūdintį,
Supasi, supasi lapai nubudinti.

Plaukia gegužio sapnai netikėtieji,
Gal tik raudoj kai kuomet palytėtieji,
O išgodotieji, o numylėtieji,
Slenka gegužio sapnai netikėtieji...

Naujo gyvenimo gandą atnešdami,
Žemę ir dangų, ir dulkes atmesdami,
Naujus takus per bedugnes atrasdami,
Naujo gyvenimo gandą atnešdami...

Rimk, besiplėčianti sielvarta gudinti!
Tau paslapčių amžinų nesujudinti!
Vėjo bučiuojami, vėjo pagundyti
Supasi, supasi lapai nubudinti...

Baly Didžiajam: Atsiminimuose apie Balį Sruogą (1997) Valerija Čiurlionytė-Karužienė teigia (p. 99), esą šį eilėraštį Sruoga sukūręs ekspromtu („čia pat“) krentant lapams, jiems kartu bevaikštant. Paminėtą knygą recenzavęs Vytautas A. Jonynas sakosi iš profesoriaus lūpų girdėjęs, kad šitie posmai buvę įkvėpti balerinos Matyldos Krzesińskos turų (Rinktiniai raštai, 2006, p. 553).
Ir kodėl man atrodo, kad arčiau tiesos Jonynas? (Atkreipkit dėmesį į frazę: „gegužio sapnai netikėtieji“; kokius sapnus vyras vadina „netikėtais“?) Kurtuaziškai vaikštinėdamas su dama [Ąžuolyno alėja?] Sruoga galėjo prisimint ir padeklamuot šitą (galvoj jau sukurtą; gal dar ir nepaskelbtą) eilėraštį – tuo tikiu; bet kad va taip viens du gimtų toks eilėraštis – na, nesitiki, ir gana.

(307) Užparaštė, xxxiv: Maldonio eilėraštis

Praeitą savaitę gavau dovanų – Alfonso Maldonio Eilėraščių (parinko ir pabaigos žodį parašė Donata Mitaitė; Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės, leidžiamos Kaune, jau trylikta knyga). Suapvalinus, 60 puslapių. Labai tinkama poezijos dozė.
Jei reiktų kandidato galimai Vieno eilėraščio antologijai, bent dabar neabejodamas siūlyčiau 1968-ais sukurtą „Nykų vakarą“. Viskas yra, ko, manyčiau, reiktų tikėtis iš tikrai gero eilėraščio: ir vaizdas, ir mintis, ir skambesys, kartu su ritmu ir skirtingom tų pačių frazių intonacijom kuriantys atitinkamą nuotaiką. Daug galima būtų prišnekėt apie šio teksto foniką, bet geriau skaityt pusbalsiu – ir viskas girdis:

Lekia į langą lašai.
          Gal paskutinis lietus?
Gal paskutinis lietus...
          Lapų seniai nebėra.
Lapų seniai nebėra.
          Kas gi dabar atsidus?
Kas gi dabar atsidus,
          jeigu atūžtų audra?
Jeigu atūžtų audra,
          medžiams nebus taip sunku.
Medžiams nebus taip sunku
          tarsi senam, vienišam,
Tarsi senam, vienišam
          žmogui numirus laiku.
Žmogui numirus laiku,
          tykštant į langą lašam.
Tykštant į langą lašam.
          Kas gi dabar atsidus?
Lapų seniai nebėra...

(306) Geros knygos nesensta, viii

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia skaitytasis „Ryto allegro“ laidoj 2009-02-02, paskutinis.

Sveiki! Šįkart norėčiau jums pristatyt tris skirtingas knygas, kurias skaitant kilo viena kita mintis. Pirmiausia verstinę: vienon knygon sudėtas dvi Aldous Huxley esė Suvokimo durys ir Dangus ir pragaras (iš anglų vertė Irena Jomantienė, išleido „Kitos knygos“), taip pat Rimvydo Stankevičiaus Diktantus sielai (išleido Rašytojų sąjungos leidykla) ir a.a. literatūrologo ir kritiko dr. Vyganto Šiukščiaus (1963–2006) rinktinę Likę tekstai (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).

Jei, tarkim, šįryt ne visą laiką klausėtės „Klasikos“ programos, greičiausiai jau spėjot pagalvot apie kurį nors pabrangimą, ar laiku sumokės algą, apie gresiantį nedarbą ar ką nors kita nemalonaus. Mus pasiekiančios informacijos srautas mintis stumia tam tikra linkme – verčia galvot apie tai, apie ką gal ir visai nesinorėtų. O juk bent retkarčiais gal ir visai nieko būtų pamatyt pasaulį kitomis akimis – gražiai keistą, be galo spalvingą kad ir šito vasario pradžioj. Tai toks lyg ir įvadas į Aldous Huxley Suvokimo duris. Šita knyga, jei gerai suskaičiavau, jau penkta Huxley knyga lietuviškai. Jo romanas Geltonasis Kraumas išėjo dar anais laikais, 1983-ais, išversti taip pat Sala, Kontrapunktas, na ir bene garsiausias jo romanas – antiutopija Puikus naujas pasaulis. Dabar dar prisidėjo dvi esė, kurių pirmoji – Suvokimo durys, angliškai išėjusi 1954-ais, dabar vadinama bitnikų biblija, viena iš šventųjų maišto knygų; Rojus ir pragaras pasirodė 1956-ais, tai Suvokimo durų savotiškas tęsinys. [+ Beždžionė ir esmė, 2011]
Kokia problema keliama šiuose, dabar jau galima sakyt, kultūros istorijai priklausančiuose tekstuose? Kaip praplėst savo suvokimo ribas? Huxley siūlo pasitelkt psichotropinę medžiagą meskaliną, kurios yra kai kurių rūšių kaktusuose. Esą ši medžiaga praktiškai nekenksminga, nuo jos netampama priklausomais, o poveikis yra. Pats Huxley ją išbandė: esė Suvokimo durys yra tiesiog to eksperimento dokumentavimas, o Dangus ir pragaras – tos patirties, jo paties žodžiais tariant, „periodiško pabėgimo iš dusinančio pasipūtėliškos racionalistinės filosofijos kalėjimo“, apmąstymas. Nežinau, kaip šiuos tekstus būtumėm suvokę, jei būtų mūsų akis pasiekę nepalyginimai anksčiau, o dabar jie geriausiu atveju padeda suprast, tarkim, kodėl atsirado Keno Kesey Skrydis virš gegutės lizdo ar grupė The Doors (kurią lietuvindami vadindavom ir tebevadinam Dorsais). Turimos galvoj tos pačios suvokimo durys, kurias mėgino pravert Aldous Huxley. Arba šiek tiek aiškesnis tampa Aido Marčėno eilėraštis „Ilgos žiemos pabaiga“:

O už stiklo, lyg vynas palietas,
dar viena tyliai gęsta diena.
Ir tirštėja dangaus violetas.
Ir peizažas, kaip „Doors’ų“ daina,
kaip „The end“ – nusižudymas lėtas.

„This is the end / My only friend, the end“, – šitos suvokimo durys tebesivarsto tik prisiminimuose ar kultūros istorijos studijose.

۩  ۩  ۩

Kad išeis dar viena poeto Rimvydo Stankevičiaus knyga – ne eilėraščių, sužinojau dar praėjusių metų pabaigoj iš pokalbio, skelbto Nemuno savaitrašty. Andriui Jakučiūnui Stankevičius aiškino:

Knyga, kuri pasirodys po savaitės ar dviejų [...], vadinasi „Diktantai sielai“. Tai yra smulkiosios eseistikos rinkinys. Aš norėčiau [...], kad lituanistės ja naudotųsi kaip tikra diktantų knyga [...]. Norėčiau, kad vaikai, bręstanti karta, įsirašytų į savo sielas kai kuriuos mano žodžius.

Tada spontaniškai sureagavau: Oho!, ir iškart iš atminties atplaukė vėl to paties Aido Marčėno eilėraščio „Diktantas“ eilutės:

rašyt diktantą ne tašyti kuolą
kassyk sunkiau girdėt švarius balsius

Knygos pradžioj esančiam Autoriaus žody Stankevičius, ieškodamas savo tekstų apibūdinimo – esė? eilėraščiai proza? dienoraštis? – prisimena net pamokslus, nors, kaip sakosi, juos vadinąs tiesiog skiltimis, nes tie tekstai ir buvo rašyti kaip dienraščio Respublika šeštadieninio priedo Julius redakcinės skiltys.
Pirmoji mintis, pradėjus skaityt Stankevičius Diktantus sielai, buvo tokia: kaip gerai, kad juos skaitau pirmąkart, atrinkus ir sudėtus į skyrius. Tiesiog kaip naują knygą. Tai išties yra skiltys, kaip apelsino, citrinos ar greipfruto, kuris minimas ir knygoj, nors rašymo pretekstas kiekvienąkart vis kitas – Vėlinės ar Kalėdos, pavasaris ar ruduo, liūdesys ar džiaugsmas, – tekstų skonis tas pats: švarus, poetiškas, šiek tiek romantiškas, šiek tiek moralizuojantis: ne piniguose laimė, įžvelkime gamtos grožį ir t.t., ir pan. O su pamokslais šiuos tekstus, mano manymu, stipriausiai sieja štai kas: rašant buvo galvojama, kas skaitys, koks bus adresatas (pirmiausia: žurnalo Julius skaitytojas), ir nepersistengiama dėl kuo originalesnės saviraiškos; jei nori būti išgirstas, kalbėk vis dėlto man suprantamai.
Prieš porą metų per Poezijos pavasario baigiamąjį vakarą Kaune ar ne Enrika Striogaitė paklausė Rimvydo Stankevičiaus, kaip jam sekas būt ir poetu, ir žurnalistu. Atsakė: „kaip poetas nesu žurnalistas, o kaip žurnalistas – vos vos poetas“. Diktantai sielai sudaryti iš tekstų, kuriuos vis dėlto rašė Stankevičius žurnalistas, geras žurnalistas. Gal ir klystu, bet stipriausios pasirodė tos knygon sudėtos skiltys, kuriose Stankevičius leidžia sau būt tuo vos vos poetu: komponuot tekstą kaip eilėraštį proza, pavyzdžiui, „Esu“ ar „Tik moteris“: „Tik ji yra iki galo nepažinus subjektas, verčiantis tave skustis, judėti, gyventi.“ Ne tik teisingai, bet ir gražiai pasakyta. [Dar šis tas apie Rimvydo Stankevičiaus Diktantus sielai čia.]

Vygantas Šiukščius Metų redakcijoje
(Regimanto Tamošaičio nuotr.)

۩  ۩  ۩

Keistas likimas ištiko a.a. literatūros tyrėjo ir kritiko Vyganto Šiukščiaus darbų rinktinę Likę tekstai.
Kai 2006-ais šis vos keturiasdešimtmetį peržengęs žmogus žuvo autoavarijoj Ispanijoje, apie jį rašė net Lietuvos rytas skambia antrašte „Svetur – dar vieno lietuvio kapas“. [Rimčiausias in memoriam čia.] Minima pomirtinė knyga, parengta Dalios Striogaitės, pasirodė vos ne prieš metus, o tik šių metų pirmame žurnalo Metai numery yra Alfredo Guščiaus recenzija, kurios nemaža dalis skirta tam, apie ką jau buvo rašyta kitur: kad per mažas knygos šriftas ir kad nėra nuotraukų. Tarsi nepamatęs žmogaus veido nepajėgtum suprast, kas rašoma, o diskusijos apie šrifto dydį primena svarstymus à la va jei būtų lietus nelijęs, tai būčiau ėjęs pasivaikščiot ir susitikęs savo gyvenimo meilę. Jei prastas regėjimas, galima per lupą skaityt, noras svarbiausia.
Likę tekstai – antroji Vyganto Šiukščiaus knyga. 1999-ais išėjo Mitopoetika lietuvių prozoje, kuri buvo apginta kaip daktaro disertacija. Tolesnėm studijom buvo nusižiūrėtas Petras Tarulis, vienas iš keturvėjininkų. Likusių tekstų pirmoj daly sudėti straipsniai, spėti parašyt šia tema. Vadinamieji moksliniai. Alfredas Guščius juos laiko įdomiausiais, svariausiais. Dauguma jau skaičiusiųjų ar skaitysiančiųjų šią knygą tam greičiausiai pritars. O man daug įdomiau buvo skaityt antrąją Likusių tekstų dalį, kur chronologiškai sudėti įvairiausio plauko Šiukščiaus rašiniai: recenzijos, šiaip straipsniai. Tekstai, kurie rašyti atvirai subjektyviai, nevengiant kontroversijų, ginčų su kitų, turėjusių didesnį autoritetą literatūros pasaulyje, sakysim, prof. Alberto Zalatoriaus ar dr. Jūratės Sprindytės, vertinimais, pareiškiant savo nuomonę ir per daug nesirūpinant vadinamaisiais rimtais argumentais. Ir dauguma tų tekstų, nors rašyti kokiais 1992–1995-ais, ir dabar veikia. Veikia žodžių saugoma rašiusiojo maišto dvasia (du sakiniai iš straipsnio apie Antaną Škėmą: „Kas antras lietuvis išeivis sirgo škėmofobija“; „Literatūros kritikos marazmą patvirtina užsispyręs nenoras suprasti, kad tradicinis romanas jau kadaise miręs“).
Tardamas, kad prie x poeto prilipdęs žodį maištininkas, tepasakysi banalybę. Apie literatūros tyrėją, kritiką, pagaliau – žmogų Vygantą Šiukščių šitas žodis – maištininkas, – manau, pasako šį tą iš esmės. Dėl to gal net ir akinius verta nusipirkti.

P.S. Na va, tiek, 24 knygas pristačiau per radiją. Nemanau, kad kas išgirdęs puolė pirkt; ir tikslas buvo ne reklamuot, o tik: kad žmonės išgirstų tokią knygą esant.

(305) Ars memorativa: Antalieptės marios

Rašydamas atsakymą ankstesnį įrašą pakomentavusiai Ingai, paminėjau ir Antalieptės marias.
Jas perplaukiau 2009-ų rugpjūtį. Kas iki šiol liko atminty? Pirmiausia užtvindyto Skeldų kaimo kapinių liekanų ženklas saloj (neužtvindytas liko tik kalvos viršus, kur ir stovi matomasis paminklas). Visiškai atsitiktinai ten stabtelėjom. Galėjom ir praplaukt. Jei reiktų nurodyt, kokios konkrečios koordinatės, nieko negalėčiau pasakyti. Paprasčiausiai nutarėm stabtelt, nes irkluodamas išilgai ežerų – tiesiog pavargsti. Įplaukęs pasižiūri žinynan: tarkim, išplaukti į šiaurės vakarus 45 laipsniai; bet tai bus tik pervarius visą ežerą išilgai. Kai pasieki ežero galą (tavo manymu), va tada reikia pradėt ieškot pratako į kitąjį (dažniausiai pridengto, užžėlusio); gal ten? plaukiam! ne, aklavietė; mėginam čia gal? irgi ne!; va iš trečio karto ir randi prataką kitan ežeran, t.y. į priekį. Vienintelį kartą buvom pakliuvę aklavietėn; per dumblą bridau iki pinigingai sutvarkytos sodybvietės ant ežero kranto prašyt patarimo: šeimininkas, žvilgtelėjęs į savo plg. protingo mobiliojo ekraną, tarė: išplaukimas [t.y. mūsų išsigelbėjimas] štai ten: grįžkit ir sukit kairėn. Įveikėm marias; su visais baidarių persinešimais, išties jėgų reikalaujančiais.

Nori nenori, aplankėm ir muziejų, kuris skirtas įamžint marias kaip gerą daiktą. Po stiklu – atverstos Algimanto Baltakio Keturios stygos (1959), gali perskaityt „Darbininkiškos siuitos“, skirtos Antalieptės HES statytojams, pradžią apie atsiprašant istorijos pokštus: „Bet mėgsta istorija pokštus / Keisčiausius iškrėsti... / Aure – / Aukščiau už bažnyčios bokštus / Iškilo pastolių giria“; nors man tai atmintin įstrigo posmas „Nepyk, Šventoji, nepyk, / Kad mes tau kelią pastojom. / Tu kartais tuščiai plepi, / Be reikalo šniokšti, putoji“ (grįžęs visą tekstą perskaičiau), – ech, tik atsidust lieka mėgstantiems plaukt srauniom upėm...
O smagiausias dalykas iš šito plaukimo – bičiulio Dainiaus V. retorinis klausimas, susiformulavęs jau baigus plaukti: ir kodėl ežeruos nėra pastatyta jokių kelio ženklų  (kaip kokius plūdurus galėtų užfiksuot)? Kairėn; dešinėn; į prataką (va šito labiausiai pasigesdavom).
Pradėjom nuo Salako, baigėm, deja, Šventajai pratekėjus pro kelio Utena–Kupiškis tiltą; ten, toj vietoj, buvom išsinuomoję baidares; iki Vyžuonų, Radzevičiaus ir Masionio amžino poilsio vietos, buvo dar likęs pusdienis, kurio nebeturėjom labiau laiko negu jėgų įveikt.

(304) Geros knygos nesensta, vii

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia skaitytasis „Ryto allegro“ laidoj 2008-12-15.

Sveiki, šįkart po keletą sakinių apie tris skirtingas knygas, kurios šmėžavo akiraty gruodžio pradžioj. Kęstučio Subačiaus sudarytą antologiją Lyg įžanga į Requiem (išleido Naujoji Romuva), trečiąją Sigito Gedos dienoraščių knygą Vasarė ajero šneka (išleido „Vaga“) ir Aušros Martišiūtės-Linartienės studiją apie Aleksandrą Fromą-Gužutį Žemaičių bajorų teatro dramaturgija (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).

Būna, kartais pašnekam, kad tas ar anas, jei būtų gimęs kitu laiku, tai būtų tą ar aną galėjęs padaryt, kitaip pasielgt, nors dažniausiai pritariam poetui: gimiau nei per anksti, nei per vėlai – pačiu laiku. O apie mirtį – vis per anksti ir per anksti. Mokytojo Kęstučio Subačiaus sumanymas buvo parengt antologiją, kuri pristatytų nesulaukusius keturiasdešimties poetus. Žvelgta, aišku, dabartinėm akim, kai keturiasdešimtmetis laikomas dar vis jaunu, o juk (radau tokį faktą internete) 1900-ais vidutinė gyvenimo trukmė pasauly siekė tik 31-erius, šiandien jau 67-erius. Pagaliau ne taip svarbu tie skaičiai. Antologijon surinkti poetai eina viens paskui kitą pagal mirties datą: nuo Prano Vaičaičio, mirusio 1901-ais, iki Rūtos Kynaitės – 2001-ais. Kas šalia ko – kaip kapinėse – kad ir Antakalnio Rašytojų kalnely. Ligõs – džiovos ar vėžio, ar kokios kitos piktybės – pribaigti, nužudytieji, nusižudę. Tikėję socializmu, tikėję Lietuvos ar žmogaus laisve, tikėję Dievą ar niekuo nebetikėję. Nežiūrėdamas į turinį miniu: Janonis ir Skabeika, Montvila ir Krivickas, Zigmas Gėlė ir Vaidotas Daunys, Biliūnas ir Mackus. Sudarytojas įžangos žody sako norėjęs pristatyt šiuos poetus tekstais, kuriuose jaustųs mirties nuojauta ar bent elegiška būsena. Galima paabejot, ar visus tõkios nuotaikos gyvenimui artėjant galop apima, gal tiesiog reikėjo pristatyt eilėraščius, sukurtus prieš mirtį, bet čia tik pasvarstymai. Manau, gerai padaryta, kad įdėta ir silpnesnį talentą turėjusių žmonių kūrybos. Gerai, kad priminti nedaug sukūrę, knygų gyvi būdami neišleidę žmonės. Antologija iliustruota 23-ejų nesulaukusio Andriaus Brazio piešiniais. Man tai buvo didžiausias atradimas. Kai kam gal atradimai bus, tarkim, Borisas Lazukinas ar Rolandas Mosėnas, antologijoj atsidūrę šalia. Tikrai verta dėmesio knyga, gal net labiau dėl teikiamos galimybės pamąstyt, paprastai tariant, apie gyvenimo prasmę.
Nors nesinori, bet turiu pasakyt ir apie vieną antologijoj Lyg įžanga į Requiem esantį neapsižiūrėjimą. Mamertas Indriliūnas pristatytas Broniaus Krivicko eilėraščiu, parašytu praėjus ketvertui metų po Indriliūno žūties.

[Dera primint, kad žurnale Naujoji Romuva skelbiami šios antologijos papildai; gražu, kai darbas tęsiamas.]

 ۩ ۩ ۩

Pažįstu net keletą nuolatinių Šiaurės Atėnų skaitytojų, kurie sako susinervinantys, kai atsiverčia penktą savaitraščio puslapį. Maždaug: ir vėl tie Gedos dienoraščiai... kiek galima, kiekvienam numery. Dar bent būtų viskas, kas per dieną ar dvi užfiksuota, o, žiūrėk, imta ir nulaužta, nes į savaitraščio puslapį daugiau nebetilpo. Nežinau kodėl, bet gan ramiai reaguoju į tas publikacijas, nors tokių tekstų tikrai reikia didesnės dozės, ne puslapio – tokią išvadą padariau įnikęs į trečiąją Sigito Gedos dienoraščių knygą Vasarė ajero šneka, apimančią 2000–2002-us. (1999-ais išėjo Žydintys lubinai piliakalnių fone, 2003-ais – Adolėlio kalendoriai). Gedos manymu, „pasakotojo talentas yra ne pasakoti, o užsiminti.“ Užuominų mozaika – taip galima būtų kitais žodžiais įvardint tai, kas paantraštėj įvardinta kaip dienoraščiai ir tyrinėjimai. Kai tepamatai tos mozaikos gabalėlį, jis pats vienas nedaug tepasako, o kai 600 su viršum puslapių... Puslapis maždaug 200 kvadratinių cm, padauginam iš 600, paverčiam metrais – ir išeina 1200 kvadratinių metrų mozaika – daugiau negu hektaras, jei gerai suskaičiavau. Va čia tai mozaika: iš pokalbių vedžiojant šunį ir telefonu, iš pamąstymų verčiant Baudelaire’ą ar ką kita, ką nors išgirdus per radiją ar perskaičius, iš anekdotų ir prisiminimų – vaikystės, tėvų, giminių, kolegų ir t.t., ir pan. Jei galvoj netiksi laikrodis, jei prieš akis nekaba raštelis, ką reikia šiandien dar padaryt, ką nusipirkt krautuvėj, – tokio pobūdžio skaitiniai tiesiog malonumas: perskaitai klausiamąjį sakinį, tarkim: „Jono Biliūno budizmas buvo spontaniškas?“ – ir leiskis į svarstymus mintyse; jei internetas po ranka, mėgink parsisiųst cituotąjį klausimą paskatinusį mongolų ir belgų sukurtą dokumentinį filmą Šuns būsena, jei nematei per televiziją ar jau primiršai, nors jei matei, sunkiai pamirši. Trumpai tariant: Gedos Vasarė ajero šneka – tikrų tikriausia dykinėtojo palaima.
O dabar – bet. Bet jei nesi laisvasis skaitytojas, kurio pagrindinis darbas – patirt skaitymo ir mąstymo malonumą, tokie grosbuchai turi ir trūkumų. Skaitydamas gali žymėtis, gali kaišiot lapelius tarp puslapių, vis tiek visko neįsiminsi. Tiesiog visko per daug tame hektare. Ir pagalvoji: kaip gerai būtų, jei leidėjai būtų pasirūpinę rodykle. Nykos-Niliūno Dienoraščio fragmentai tokią turi, ir kaskart pasidžiaugi, kai ką nors reikia surast. O Gedos atveju – rodyklė dar reikalingesnė, nes tam dienorašty daugybė linijų yra. Sakysim, perskaitysi jo verstas Baudelaire’o Piktybės gėles, ir norėsis pasiskaityt minčių, kurios sukosi poeto galvoj verčiant; ką – vėl eit per visus 600 puslapių iš naujo?
Juokais pagalvojau, kad geriausia šitos knygos recenzija būtų – sudaryt rodyklę, užuot svarsčius apie Gedos atmintį, patirtį ar vaizduotę. Ir dar vienas dalykas: Adolėlio kalendorius redagavo ir korektūrą skaitė a.a. Gražina Ramoškaitė-Gedienė [†2004-12-22]. Tikrai nebūtų palikusi tiek korektūros ir kitokių klaidų Vasarėj ajero šnekoj. Atsidust belieka, ir tiek.

[Apie Gedos kasdienraščius, iš dalies ir kartodamasis, dar esu svarstęs čia.]

 ۩ ۩ ۩

Aušros Martišiūtės-Linartienės studija apie dramaturgą Aleksandrą Fromą-Gužutį prie šios apžvalgos prisijungė per du Sigito Gedos sakinius, užrašytus 2000-11-19, pasvarsčius apie Antano Strazdo idilę „Kiškis“:

Žmonės, kurie nėr suvokę savojo klasicizmo, rokoko et cetera, niekad nebus tikri post... Jie yra pliki ir vieniši tuščiame lauke.

Taip jau susiklostė, kad daugelis lietuviškos dramaturgijos pradžią susiejam su pirma suvaidinta lietuviškai Keturakio Amerika pirty. Nors, regis, anksčiau lietuviškai pradėta vaidint Amerikoj, bet ne tai svarbu.
Fromas-Gužutis, pirmasis lietuvių dramaturgas, vokiškos kilmės bajoras (pavardė ta pati, kaip Turėti ar būti autoriaus Ericho Frommo), antkapiniam paminkle norėjęs būt įvardintas kaip „Raszitojas lietuwiszku dramu“, – daug pasakantis faktas apie žmogaus savivoką. Gimęs 1822-ais, miręs 1900-aisiais, taigi dar prieš spaudos draudimo panaikinimą; išliko 13 jo kūrinių, rašytų teatrui, kurio nebuvo, kurį dramaturgas tik įsivaizdavo. Pradžioj panašų į lenkišką bajoriškąjį, kur daug artistų, kur finale net fejerverkus galima leist, paskui turėdamas galvoj paprasčiausius lietuviškai šnekančius mėgėjus, kurie vaidintų ir mužikus, ir ponus.
Dr. Martišiūtė-Linartienė šitoj knygoj nepagaili vietos ir dėmesio kontekstui, dramos istorijai, prisimena ir lotyniškus vaidinimus, ir lenkiškus, ir žanriškai sieja tai, ką sukūrė Fromas-Gužutis, su mirakliais, moralitė, ieško tekstuose dramatizmo (reikalingiausio dalyko dramai). Banaliai tariant, koks nors augaliukas, jei jį tyrinėsi išrovęs ir padėjęs ant švaraus popieriaus lapo, nieko tokio, o jei pažvelgsi į jį kaip į ekosistemos dalį – viskas kitaip pasirodys. O baigt noris linksmai: kai rašai tekstą turėdamas galvoj, kad jį tik tavo akys tematys, kai skaitysi, va kaip dabar, prieš mikrofoną, labai praverstų Aleksandro Fromo-Gužučio patirtis: kaip matyt iš jojo rankraščių, sakinio vidury ženklų, panašių į šauktukus, pridėdavo. Pradžioj gali atrodyt, kad atsikvėpimus jie žymi, nors paskui tenka suabejot: tie šauktukai tikriausiai dėti prieš akcentuotiną žodį ar frazę. Pavyzdžiui: Linkiu ! gerų akių ir knygų ! jums ir sau dar šįmet ir kitąmet.

 P.S. (galvojant apie Ingą). Vakar iškilo toks klausimas: ar buvo kur nors rašyta apie Vytauto Mačernio šeimos likimą pokariu, kad jie buvo ištremti, ką rado grįžę Šarnelėn etc.?

(303) Geros knygos nesensta, vi

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia skaitytasis „Ryto allegro“ laidoj 2008-11-24.

Sveiki! Šįkart keistoka puokštė susiskynė: monografija – Agnės Narušytės Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje (išleido Dailės akademijos leidykla); poezijos ir fotografijos pokalbių knyga – Donaldo Kajoko ir Romualdo Rakausko Sąskambiai: 1+2 (išleido „Nemunas“) ir dienoraštis – Laimos Vincės, t.y. Laimos Sruoginytės, Lenino galva ant padėklo (išleido Rašytojų sąjungos leidykla). Kas buvo prieš akis šį mėnesį, tuo ir su Jumis dalinuos, – jokių užsakymų.

Prieš pradėdamas kalbėt apie Narušytės monografiją, turiu prisipažinti: mėgstu skaityt jos tekstus. Nesvarbu, ar apie kokią parodą, ar kokią kultūros sostinę. Būtent dėl jos ir Paulinos Pukytės tekstų – tikėdamasis rast – vis įlendu savaitraščio 7 meno dienos interneto puslapin.
Šiaip knygos, atsiradę iš apgintų disertacijų, toli gražu ne visada teikia malonumo skaitant, o šiuokart – taip: dėstoma nuosekliai, logiškai, be reikalo nepiktnaudžiaujama moksliniu slengu, be to, užkabinanti tema – nuobodulio grožis fotografijose, kurios, „tradicijos požiūriu, stokojo reikšmingumo, idėjų, tikslų, buvo iš esmės tuščios“. Grožio ieškoma Vytauto Balčyčio, Alfonso Budvyčio, Remigijaus Pačėsos, Gintauto Trimako ir kitų darbuose. Lietuviška patirtis ir menas susiejami su pasaulinėm nuobodulio ir prasmės vengimo tendencijom, lyginama su vadinamosios Lietuvos fotografų mokyklos (Sutkus, Kunčius, Rakauskas ir kiti) požiūriu į tai, kaip turi kalbėt fotografinis vaizdas. Viskas pagrįsta ir įžvalgu, įvardijamas skirtumas, kurį jutai žiūrėdamas į, sakysim, Kunčiaus ir Balčyčio fotografijas: kitonišku būdu siunčiama žinia: vyresnieji ją suformuluoja, sudeda akcentus, o jaunesnieji vos užsimena ir dar sau po nosim – pats ieškok prasmės šitam vaizde, jei nori.
Nemažai dėmesio skiriama keblumams, kurie kyla tokio meno suvokėjui, dažnai net galinčiam pagalvot: ir aš taip galėčiau, net geriau: ir neperryškinčiau, ir negatyvo subraižymus retušuočiau, ir apskritai: kodėl kažkokie stulpai, aptriušusios autobusų stotelės, tuščios aikštės? Kur žmonės? Va savo vaiką su žmona tai verta fotografuot, liks atminčiai, o čia kas? Paimprovizavau. Šiaip man labai patinka, pasak monografijos autorės, nuobodulio estetika, nors dėl to žodžio nuobodulys kirba abejonių: ar ne tiksliau būtų nykuma, nykos estetika. Juk buvo ne nuobodu, o nyku gyvent prie Brežnevo, Andropovo, Černenkos.
Ir dar: tiesiog privalau pasakyt, kad ši monografija labai gerai ir korektiškai sutvarkyta. Ypač ačiū už rodyklę. Nuo jos reikia pradėt, ne nuo turinio. Jei ką tik ar ne ką tik perskaitėt Andriaus Jakučiūno romaną Tėvynė, tuoj užkliūsit už nuorodos: televizorius, fotografijoje minimas 160-tame puslapy. O ten galėsit perskaityt, kad: „Lietuvos fotografai paprastai fiksuoja išjungtą televizorių – užuot buvęs informacijos priemone, [...] jis tampa [...] kartais [...] veidrodžiu, kur sakymo subjektas tegali stebėti save.“ Jei neskaitėt Tėvynės, pasakysiu, kad tam romane sugedęs televizorius labai reikšmingas daiktas, kai kurių vertintojų siejamas su pasakotojo transcendencijos ilgesiu. Gretimam Narušytės knygos puslapy yra ir Algirdo Darongausko nuotrauka „Naktinis autoaktas“, dar daugiau kontekstualių minčių sukelianti. Stiprus darbas. Narušytės. Ir fotografija neprasta.

 ۩ ۩ ۩

Lyginti visada įdomu. Štai skaitant apkalbėtą Agnės Narušytės knygą Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje, mintys vis strykteldavo prie poezijos: čia juk irgi vyko panašūs pokyčiai: šalia pakilaus ir socialiai angažuoto kalbėjimo ėmė rastis beprasmiu vadintas, o dažnai – ir tebevadinamas.

Negaila
Man aukso.
Negaila sidabro.
Tik tų
Praūžtųjų dienų...

Bet...

Ne viskas
Išgerta.
Ne viskas
Pragerta.
Aš didelius
Lobius valdau.

Turiu
Savo džiaugsmą.
Turiu Savo skausmą.
Ateik, –
Dovanosiu ir tau.

Viskas aišku, gražu ir romantiška. Tiesiog tikrosios poezijos sinonimas. O čia?

jau niekur nebeisiu iš sodo / sėdžiu
ant žemo kranto po skylėtais skėčiais

ir nežinau į kur vingiuoja kelias
į kur nuo sodo pasuka upelis

kokioj migloj ar jūroj išsisklaido
jame atsispindėjęs mano veidas

Kam rašyt, jei nežinai? Kodėl rašo apie tai, ko nežino? Aš irgi daug ko nežinau, bet nepuolu siūlyt savo nežinojimo, – juk galima tokia reakcija, ir ne kartą girdėta.
Įžeisčiau jus, „Klasikos“ programos klausytojus, primindamas, kas pirmojo eilėraščio autorius; klasika. Antrasis – nežinančiojo Donaldo Kajoko – iš knygos Sąskambiai: 1+2, išleistos su jau minėtu fotografu Romualdu Rakausku. Kairiojo puslapio viršutiniam kampe po juodai baltą Kajoko eilėraštį, dešiniam – po dvi spalvotas Rakausko fotografijas. Ir taip vis atvertimais. Rakauskas aiškiai ir dažnai romantiškai formuluoja savo žinią, o Kajokui svarbiau migla Lu kalne, jo vienos knygos pavadinimą prisimenant.
Taigi ši knyga ne tik žodžio ir vaizdo sąskambiai, bet ir dviejų estetikų susitikimas, mano supratimu, išėjęs į naudą knygai: sustabdantis, siūlantis ne tik ieškot skirtingai išreikšto to paties grožio, bet ir įjungt galvą, jei kam tai teikia malonumo. [*]

 ۩ ۩ ۩

Laimos Vincės, vertėjos ir truputį poetės, knyga Lenino galva ant padėklo su dviaukšte paantrašte: Amerikietės studentės dienoraštis, rašytas paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais; 1988-ųjų rugsėjis – 1989-ųjų rugpjūtis – išleista angliškai ir lietuviškai (išvertė Eugenijus Ališanka). Daliai užsieniečių ji tikrai pasirodys panaši į šiurpius Alisos nuotykius stebuklų šaly (palyginimas nuo knygos viršelio; vien jau užuomina apie žiurkieną ko verta! – esą ir tuo sovietai žmones valgydino). O mums? Yra Vytauto Landsbergio, Romualdo Ozolo, Virgilijaus Čepaičio ar tėvo Vaclovo Aliulio atsiminimų knygos, jomis remtis gali besidomintieji įvykių istorija, o ši – tiems, kam ne mažiau įdomu tų įvykių fonas – kasdienybė.
Išeities taškas – dilema: kur dvidešimt dvejų Sruoginių Laimai skrist iš Amerikos: ar su kitais studentais germanistais Konstancos universitetan prie Bodeno ežero, ar per Maskvą okupuoton Lietuvon? Vietoj atsakymo – citata iš pirmojo įrašo, 1988-09-05:

[...] man nerūpi parsivežti tobulą lietuvį vyrą. Noriu būti rašytoja. Noriu versti knygas. Noriu pamatyti pasaulį, tiksliau, jo silpnąsias puses. Mane visada traukė griuvėsiai, irimas, neužbaigtumas. Jaukios, grįstos Konstancos gatvelės manęs nedomina. Kas kita – maištingos Vilniaus gatvės.

Įdomu patirt, kaip žmogus iš kitokio pasaulio pas mus jautės tada, kai įklotų ir tamponų negalėjai nusipirkti. Gyvenimas tarp buitinio stygiaus ir emocinio pertekliaus. Pirmasis mūsų per daug netrikdė, o antrasis buvo toks pat atradimas kaip ir minimo dienoraščio autorei. Šlapimu dvokianti Lietuvių literatūros katedra, apspjaudyti šaligatviai, kad negali paeit neįmynęs, ir – per mitingą pratrūkstanti kaukt minia: LIE-TU-VA, prabilus profesoriui Landsbergiui ar laukiant Marcelijaus Martinaičio eilėraščio (įvaizdžiai ir žodžiai iš dienoraščio). O jei kam sudomint reikia intymesnės, dienraštiškesnės temos – prašom: yra ir apie nacionalinės premijos laureatą Sigitą Parulskį, kuris figūruoja dviem vardais: cituojami Parulskio eilėraščiai, bet tekstuose kalbama apie Liudą.
Baigt šią apžvalgą norėčiau sakiniu iš Laimos Vincės Lenino galvos ant padėklo ir prieduru.

Štai kaip prasideda revoliucija – nuo žvakių, dainų ir poezijos, ypač nuo poezijos.

Tai gal Lukiškių aikštėj, toj vietoj, kur stovėjo Leninas, vertėtų pastatyt paminklą Poezijai? Jei ne ji, ir Sruoginytė Lietuvon nebūtų atskridus, ir per radiją štai šitaip negalėčiau kalbėt.

[*] Su Sąskambiais: 1+2 susijęs dar ir toks dalykas: Donaldo Kajoko paprašytas, parašiau jai lyg ir įžangos žodį. Kaip dažniausiai nutinka, ne su visa knyga susipažinęs, o tik stamboką publikaciją Nemuno metiniam priede Nemunas+: almanachas „Kultūrinis Kaunas“ perskaitęs/peržiūrėjęs (gavau dovanų per 2008-ų knygų mugę iš redaktoriaus Viktoro R.). Kas pasidingojo, tą ir užfiksavau:

Nieko dabar nenustebinsi pasakydamas: šitoj knygoj susitinka poezija ir fotografija; kaip anksčiau – poezija ir grafika. Įdomiau, kaip jos bendrauja susitikę, kokie santykiai mezgasi tarp poetinio teksto ir fotografinio vaizdo.
Mintyse atgaivinus pastarojo laiko leidinius, galima kalbėti apie kelis atvejus. Paprasčiausias – kontekstinis. Tarkim, jei eilėraštis vadinasi „Liūtai“ ir kalbama apie Kauną, tekstą galima pateikti įėjimą Karo muziejun saugančių skulptūrų fone (Juditos Vaičiūnaitės knyga Dulkėta Kauno gatvė su Rūtos Vaškelytės-Staskevičienės fotografijom).
Kitas atvejis – intertekstinis. Poetas knygos dailininkui duoda pluoštą mėgėjiškų nuotraukų iš savo šeimos albumo. Dailininkas, pasinaudodamas jomis, sukuria fotografikos darbų, einančių kaip eilėraščių skyrių atsklandos ar užsklandos. Juose matomi žmonės ir daiktai yra susiję su tuo pačiu konkrečiu pasauliu, iš kurio atsirado ir eilėraščiai. Ir, tarkim, apie nuotraukoj matomą kišeninį laikrodį poetas galėtų papasakot istoriją, kurį prilygtų eilėraščiui, jeigu tokio knygoje nėra (kaip pavyzdžius galima paminėt Viktoro Rudžiansko rinkinį miesteliai.lt ar Liudviko Jakimavičiaus eilėraščių apysaką Elio). Fotografikos darbus suvokėjas gali vartot kaip eilėraščių papildus.
Trečias atvejis: knyga iš to paties žmogaus eilėraščių ir fotografijų (pirmiausia prisimena Juliaus Kelero sniegas, benamis, krentantis; dailininkas Arūnas Gelunas). Bet šiuo atveju gali iškilt visiškai nereikalingas klausimas: kurie talentingesnis: poetas ar fotografas?
Kuo savitas nelygintinai talentingų Donaldo Kajoko ir Romualdo Rakausko susitikimas? Sąskambiai – tai dviejų lygiaverčių kūrėjų (šiukštu jokių kalbų apie eilėraščių iliustratorių ar nuotraukų poetinį komentatorių!) pokalbiai tam tikrom temom. Turinčių savo patirtį, nuomonę, bet susišnekančių (juk kartais taip gali atsitikti?). Kiekvienas kalba savo kalba, kurią geriausiai moka. Apie amžinybę ir laikinumą, vienatvę ir galimus ryšius, ir pan. Tai galima suvokti kaip minties šokį. Panašu, kad pradeda poetas (ir mes pradedam iš kairės). Galimas suvokėjo žingsnis: viens – du trys – viens. Koks tai šokis? Poetografija? Todėl klausytis-žiūrėti / žiūrėti-klausytis – įdomu (netikslus žodis). Prasminga? Gal taip. Huizingos homo ludens – žaidžiantis žmogus. Ne. O jei šokantis Kajokas ir Rakauskas (ne šyviškai, kažkaip europietiškai) – homo saltans? Šokis, trunkantis „taip ilgai, kaip akmuo virsta duona“. Dalykas, skatinantis sulėtint gyvenimo žingsnį, netgi stabtelt.
Ką perskaitėt – joks Sąskambių: 1+2 suvokimo receptas. Gal net pageidautina visa tai mesti iš galvos. Tik vienas pasiūlymas: bendraudami su šia knyga – neskubėkite, ir jums bus atlyginta; daugiau, negu tikitės.

Knygai išėjus, ją recenzuodamas Ričardas Šileika žodį kitą tarė į man:

Solidžios knygos kukliame įvade literatūrologas Virginijus Gasiliūnas tikina, kad joje „šiukštu jokių kalbų apie eilėraščių iliustravimą ar nuotraukų poetinį komentavimą!“ Tačiau šis jo patikinimas yra viso labo gražbylystė. Pačiam Virginijui tai akysna ir pasakiau. Nes, po paraliais ir po karaliais, būkim „biedni“, bet teisingi. Iliustravimo arba, kitaip sakant, akivaizdžių tiesmukokų tarpusavio nuorodų ar sąsajų knygoje apstu. Štai. Kur Romualdo nufotografuota užmerkta akis (p. 7), ten Donaldas klausia, ar mane sapnuosi? Kur Donaldas rašo vasario pūgos kloja gilų sniegą (p. 28), ten Romualdas fotografuoja sniego vėpūtinį. Kur Romualdas rodo nufotografuotą lubinų palaukę (p. 63), Donaldas antrina sakai ten buvo lubinai numėlę. Kur Donaldas mini miegą ir sapną (p. 72), ten Romualdas priderina lovą ir dvi pagalves. Kur Romualdo nufotografuota deganti žvakė (p. 75), ten ir Donaldui reikia parašyti žodį žvakės. Kur Donaldas parašęs apie žydinčius medžius (p. 92), ten Romualdas irgi rodo žydėjimą. Kur Romualdas nufotografavęs pamiškę ir vandens telkinį (p. 95), ten ir Donaldas patikina – pamiškė, uodai virš kelio / tekšt tenai kur tvenkinys. Kur Romualdas publikuoja laukuose deginamus šiaudus (p. 131), ten Donaldas rašo lyg žurnalistinį prierašą suūžusia šiaudų ugnim. Na, užteks tų akivaizdybių!

Ir aš tiesiai akysna perskaitęs recenziją pripažinau: Taip, Ričardai, Tu teisus. Kai perėjau visą knygą, matau, kad yra ir iliustratyvių atvertimų. Toj publikacijoj tokių akivaizdžių nebuvo. Be to, įžangos žodis – ne recenzija.
Va tokia ta istorija su šia knyga ir jos vertinimu.

(302) Visiškai tarp kitko: apie rašmenų dailą

Šiandien perpiet išėjęs parūkyt nuleidau akis ir pamačiau čšž, ir prisiminiau Kudirką.
Jo „Tėvynės varpų“ tekstą 1898 metų pirmam Varpo numery (Raštai, t. II, p. 649):

3) uo vartoja didesnė dalis laikraščių. Teisybė, ženklas ů yra gražus, smagus akims ir galėtų užsilikti. Bet kadangi nevartojamas ženklas [e virš i = ie; net Palemono šrifte neradau tokios grafemos] dėl bjaurus ir painaus išrodymo (lyg varlė ant adatos) ir kad visi laikraščiai vartoja ie, tai dėl nuoseklumo ir, taip sakant, draugystės vartokime uo, ženklą nepainų ir gražų. [...]
4) Svarbiausias, o gal ir sunkiausias dalykas tai kova tarp š, č ir sz, cz. Čia kova lotyniškai čekiško alfabeto su lotyniškai lenkišku, kova progreso su konservatizmu.

Štai kas lėmė mūsų raidyną: estetika ir plika politika. Visiškai subjektyvūs dalykai, esą čekai = gėris, progresas, o lenkai = blogis, konservatizmas. Teliko politika; na, nors kas nors mėgintų argumentuot, esą v gražiau už w...
P.S. dėl juoko. Atsimenu, kaip prieš porą metų rengdamasis žygiui baidarėmis rinkaus konservus. Na, paragaut juk negali, tai sprendi pagal etiketes. Kai pamačiau žodį, kuriame trys priebalsės su nosinėm (šķiņķis), gražu pasirodė, tai tų konservų ir nusipirkau.