(249) Maironio metai de visu

Tik šįryt išlipęs iš troleibuso pastebėjau šituos viešuosius priminimus, kad Maironiui – 150, t.y. kad šie metai – Maironio metai.
Nežinau, kiek nuošimčių praeinančiųjų sustos ir perskaitys (iki galo) tuos eilėraščius. Vienas iš dešimties/dvidešimties/etc.?
Kitas klausimas rimtesnis: kodėl parinkti būtent tokio – patriotinio, agitacinio pobūdžio eilėraščiai? „Pirmyn į kovą“, „Nepriklausomybę atgavus“. Tai tikrai ne geriausia, t.y. meniškiausia, ką Maironis sukūrė.
P.S. Skaitydamas apie lietuvių poezijos antologijas persų kalba, pagalvojau: o jei tie viešai rodomi Maironio eilėraščiai būtų ir kitomis kalbomis (nebūtinai farsi ar jidiš, bet, tarkim, ir lenkiškai, ir latviškai, ir angliškai, ir rusiškai ar dar kokia)? Bent jau ten, kur turistai pašmirinėja (prie viešbučių, senamiesty). O ir mums gal visai įdomu būtų – mėgintum prisimint originalą.

Prieduras (2012-01-17). Kad susidarytum vaizdą apie tai, ką vis dėlto derėtų vadint Maironio metų reklamine kampanija, reiktų dienos ar net daugiau. Vakar akies kraštu pro troleibuso langą pastebėjau, kad į stiklinius kubilus kai kur įdėta ir jauno Maironio nuotrauka; šįvakar prie autobusų stoties (laukdamas 16 troleibuso), – kad laukimo paviljono įstiklintame reklaminiame plote – „Užmigo žemė“.
Pala, regis, supratau: viską lemia eilėraščio ilgis, o ne tematika ar meninė vertė. Palygint trumpas eilėraštis („Užmigo žemė“ – trys ketureiliai = 12 eilučių) – eksponuojamas viešojo transporto laukimo paviljonų stenduose, o jei ilgesnis (pvz., „Pirmyn į kovą“: 6 × 4 = 24 eilutės; „Nepriklausomybę atgavus“: 4 × 7 = 28 eilutės) – į stiklinius kubilus kišamas. Logiška. Nors kita vertus, laukdamas viešojo transporto žmogus turi kur kas daugiau laiko ir galėtų ilgesnį eilėraštį perskaityt negu skuosdamas pro kubilus.
— įrašo papildas

(248) Visiškai tarp kitko: du dalyku, digresija ir asociacija

(a) Miłosz-Milošas-Milašius

Reklaminiai stendai, primenantys, kad praeiti metai buvo Czesławo Miłoszo, kol kas nepakeisti, tad gal dar ir galima pasvarstyt apie asmenvardžio formas. Aš asmeniškai (bent kol kas) už Czesławą Miłoszą, bet stengtasi prigydyt ir aplietuvintą Česlavą/Česlovą Milošą (stenduose – Česlavas, o, tarkim, Mindaugo Kvietkausko ir Viktorijos Daujotytės studijoj – Česlovas (Lietuviški Česlovo Milošo kontekstai). Bet jei Jerzy Giedroyc – Jurgis Giedraitis, tai Czesław Miłosz – Česlovas Milašius (juk pusbrolio asmenvardį rašom Oskaras Milašius, nors jis pats pasirašydavo Milosz-Milašius). Suprantu, nesu joks autoritetas, tad nuomonę dera kuo nors paremt; ir bus tai Vaidoto Daunio teksto „Nesibaigiantis pasaulio poeto kelias Tėvynės link“, išspausdinto Lietuvos ryte (1995-07-27; liepos 26-ą Nidos rotušėje Miłoszas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu), pirmas ir du paskutiniai sakiniai:

Prieškario Lietuvoje Czeslawas Miloszas buvo vadinamas Česlovu Milašiumi. [...] Czeslawas Miloszas yra parašęs knygą, pavadintą „Tėvynės ieškojimas“. Mes galime pasakyti šiek tiek kitaip: ieškodami savo Tėvynės, vis labiau atrandame Miloszą, Česlovą Milašių.

Taigi: arba Czesławas Miłoszas, arba Česlovas Milašius; o gal Česlovas Miłosz-Milašius.

(b) LKŽ papildai

Kartkartėm vis ima lįst galvon mintis: fiksuok žodžius, kurių nėr popieriniam LKŽ ir lkz.lt; fiksuok sakinius, kurie tiktų kaip pavyzdžiai prie retesnių žodžių. Gal ir visai gera mintis, bet grūdu ją lauk suvokdamas, kad galiu įklimpt (neturiu teisės, darbus, už kuriuos mokama, reikia dirbt). Na bet šįkart neatsispyriau – užfiksuosiu šį tą.
Patinka ir gražiai skamba daiktavardžiai be -imo, -umo.
Tarkim, steigtis (o ne steigimas). Deja, LKŽ neužfiksuotas, nors net knygos pavadinime pavartotas: Arūno Sverdiolo Steigtis ir sauga (1996; redagavau).
Neužfiksuotas ir šio žodžio (beveik) antonimas apleistis. Va šįryt važiuodamas darban iš dėžės išsitraukiau pluoštą išplėšų iš laikraščių (revizija: ką mest – ką pasilikt, nors irgi derėtų mest). Lietuvos ryto „Mūzų malūnas“, 1994-09-02: Alis Balbierius, „Apleisties kunigaikštystės romantika, neviltis ir vertė“:

Kiek visur regime apleisties! – tūkstančiai sukežusių vienišų sodybų „agrariniame“ gamtovaizdyje, į kurias jau nebesugrįš jokie naujieji ūkininkai. Baisūs, žemę niekinantys, jau irstantys ir ardomi monstrai – buvusios sovietmečio fermos, sandėliai ir kiti „ūkiniai“ pastatai. [...] Kur mes dabar rasime kitą tokią šalį, tokią Didžiąją Apleisties kunigaikštystę kaip Lietuva?
Gelia ir slegia toji apleistis, o kartu ir įkvepia... Ir nyksta ji, traukiasi, genama naujų vėjų ir privačių iniciatyvų. [...]
Aš esu Didžiosios Apleisties kunigaikštystės vaikas ir iki mirties neišsižadėsiu šios savo tėvynės.

Arba štai Valdo Papievio romane Eiti pavartoti žodžiai nuoliūda ir naika. Abu yra LKŽ:

núoliūda sf. (1) A. Baran nuliūdimas.

Tik tiek. Ir jokio sakinio ar frazės. O kodėl nepridūrus kito anykštėno – V.P. sakinio (gal patrumpintino):

Jos [palaima ir gėla] neigs viena kitą ir tuo pat sykiu, viena kitą papildydamos, skleisis kita iš kitos nepasiekiamuos toliuos nuvilnijančiais pilnaties raibuliais, iš paskos ilgus nuoliūdos takus tiesiančiais. (p. 57–58)

Kitas žodis:

naikà sf. (4) Žž, náika (1) nykimas, liga: Tokia naikà užpuolė, ir nyksta jijė J. Pripuolė jam kokia naikà, ir sunyko taip Upn. Kad užpuola javus kokia naikà, tai nieko nelieka Skr. Kažkokia náika jį suėdė Rmš.

Ar nereiktų nurodyt ir kitą reikšmę: (2) naikinimas, priduriant pavyzdį iš Papievio:

Ir štai žaizdras jau įsisukęs, jo skriemuolys, beprotiškos baltos aistros toliau labiau kaitinamas ir sykiu kvaitinamas, vis greičiau ir greičiau skrieja, vis toliau nusidriekiančias naikos bangas skleidžia. (p. 68)

Arba: ar nebūtų prasminga prie žodžio atãbradas pridurt kaip vartojimo pavyzdį sakinį iš Albino Žukausko, išleidusio knygą Atabradai (1975)? — Gana.

Nors ne – dar digresija (nuo žodžio naika): Nijolė Kudirka, iš profesijos psichologė, garsi fotografė (internete lietuviškai apie ją nieko neradau),1992-ais Vilniuj surengusi parodą (vienintelę Lietuvoj) nuotraukų iš Afrikos [ir greičiausiai kt.], sakė: „Fotografuodama archajinę kultūrą, fiksuoju nykstantį pasaulį, kurio ateities kartos nebepamatys. Tą pasaulį noriu suprasti ir įsimintinai perteikti. Kai jo nebeliks, kiti tokios galimybės nebeturės.“ Ir dar pridūrė: „Pasaulis ant jų [jos užfiksuotų žmonių, jų tradicijų ir kultūros] užvažiuos kaip su traktorium.“ (Cit. iš: Ramunė Vaitiekūnaitė, „Nijolė Kudirka“, Nemunas, 1992, nr. 11/12, p. 29.)
Ir dar asociacija: Vytauto Balčyčio Lietuvos miesteliai; regis, tais 2009-ais per Vilniaus knygų mugę priėjęs prie fotografo pasakiau: „Manau, Pats galėtum parašyt empatiškiausią recenziją apie Andrzejaus Stasiuko Pakeliui į Babadagą“, – Vyto Dekšnio puikiai išverstą knygą, kuri padarė labai stiprų įspūdį, nes pajėgta žodžiais perteikt būtent apleistis ir naika.

(247) Tarp kitko: Sapiegų parko vartai iš Antakalnio gatvės

Vakar ilgokai per dulksną teko palūkuriuot prie Sapiegos ligoninės vartų; ką daugiau veiksi – žiūrinėt beliko. Ir mėgint įsivaizduot, kokios skulptūros turėtų stovėt tose nišose. (Vakar neturėjau kišenėj fotoaparato, o ir apniukę baisiai buvo, tai šiandien per pietus nutraukiau.)
Kad turėtų – visiškai aišku; va ir Jano Bułhako 1912-ais darytą fotografiją radau (žr. dešinėj), ir Jurgio Hopeno 1923-ais, kur tos skulptūros aiškiai matyti; deja, aprašas tik toks:

Vaizde – darnios kompozicijos ir gražių proporcijų, plytų mūro, tinkuoti vartai. Aukštą, pusapskritę arkos angą ir antablementą laiko piliastrai. Tarp jų nišos, kuriose stovi skulptūros. (cit. iš čia)

Kas per skulptūros, ką vaizduojančios? – nė žodžio.
Ir staiga galvoj dzingtelėjo: pala pala, vg, tu gi tik iš gatvės pusės žiūrėjai, iš gatvės pusės ir fotografavai. Ugi nugi – bėgte marš atgal: žr. iš parko pusės!

Taip... Iš parko pusės vartai visiškai sutvarkyti, ir skulptūros (nors ir apdaužytos, buvo išlikę iki mūsų laikų) restauruotos (apie 2008–2009-us, regis): iš kairės – POMONNA – Pomona, vaismedžių ir vaisių deivė, iš dešinės – VERTVNO – Vertumnas, kaitos dievas, Pomonos vyras. Bet va toks mintigalis švystelėjo: ar nepapainiota čia? Ne tik vardus lotyniškus rašant, bet ir žmonai priklausančias gėrybes prie vyro kojų sukraunant? Bet gal ir ne.
Taigi: spalvotasis vartų vaizdas – žvelgiant iš gatvės, o Bułhako ir Hopeno – žvelgiant iš parko vidaus; nors greta sudėjau, bet greta nedėtini. Seno vartų vaizdo iš gatvės pusės, deja, neradau; gal ir nėr? Na kam fotografuot iš tos pusės, kur nišos tuščios?

O tose nišose turėjo būt dorybių alegoriniai atvaizdai: kairėj FORTITVDO – drąsa; dešinėj – TEMPERANTIA – santūrumas/saikingumas. Kada sunaikintos šios 1692-ais Giovannio Pietro Perti (*1648 Muggiò [netoli Milano], †1714 Vilniuje) sukurtos skulptūros? Neišsiaiškinau. Ar išliko kokie nors atvaizdai? Nežinau. Ergo, nežinau, ar yra galimybių jas atkurti. Ir paskutinė pastabėlė: geriau įsižiūrėjus, kiekvienoj nišoj matyti po du išsikišimus: pradžioj pagalvojau, kad gal čia restauratoriai paliko – skulptūroms pritvirtint; bet kai paklausiau budėtojų prie vartų, deja, teko nusivilt – čia jie įkalė vinis, kad eglutes per Kalėdas tose nišose būtų galima pritvirtint...

Suprantu, nieko čia naujo, bet va malonumo aiškindamasis patyriau; gal ir kai kurie šį įrašą perskaičiusieji ne viską bus žinoję (viliuos). Neišsiaiškinau iki galo. Bet juk ir nekėliau sau tokio tikslo; pasiaiškinau, ir gan.
P.S. Pasirodo (pražiūrėjau šią žinią), šįmet ketinama pradėt Sapiegų rūmų ansamblio rimtą restauraciją (iškėlus ligoninę). Gal planuojama atkurt ir Drąsą bei Saiką? Nežinau. Kai 2014-ais darbai bus baigti, pamatysim.

(246) In memoriam Birutės Vanagienės (*1934-11-09 Mosėdy, †2011-12-31 Vilniuj)

Šiandien Karveliškėse buvo palaidotas kūnas žmogaus, kuriam turim būti dėkingi, kad žemaičiai Daukantas ir Valančius be didesnių sunkumų mums tapo paskaitomi.
LKI surašytame nekrologe (žr. wordinį priedą) a.a. B.V. pristatoma kaip dialektologė ir kaip kalbos istorikė; manau, būtina pridurt: ir tekstologė praktikė (kaip 9/10 lietuvių tekstologų) – parengė „Lituanistinės bibliotekos“ serijai Valančiaus Raštų dvitomį (1972), Daukanto Raštų dvitomį (1976), pastarojo Vertimus ir sekimus (1984) ir Istoriją Žemaitišką (1995; NB: antras pavadinimo žodis pradėtinas didžiąja raide) [ir kt.]; 2001–2011-ais su vyru Vytautu Vanagu – pirmuosius keturis akademinių Valančiaus Raštų tomus.
Pabendraut su a.a. B.V. teko dirbant „Vagos“ leidykloj, kai Lietuvių literatūros palikimo redakcija gavo Istorijos Žemaitiškos pirmąją dalį (spaudiny [abi dalys išėjo sykiu jau man nebedirbant „Vagoj“] nėr nurodyta jokio redaktoriaus; ir labai teisingai, nes jo Vanagienės parengtiems tekstams ir nereikėjo). Atsimenu tik pasvarstymą dėl didžiųjų raidžių. Daukantas ir tautovardžius/gentivardžius, ir vietovardžius rašė kaip lenkai – abiem atvejais pirma raidė didžioji. Pagal dabartinis reikalavimus, didžiąja tereik pradėt vietovardžius; ir kaip atspėt, ką Daukantas turėjo galvoj: teritoriją (Žemaičius, Lenkus, Gudus, Mozūrus etc.) ar žmones (žemaičius, lenkus, gudus, mozūrus etc.)??? Daugiur aišku iš konteksto (atsimenu, kaip sutarėm, kad kunigaikščiai ir karaliai valdė teritorijas, o ne žmones, tarkim, Jogaila – Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius), bet kai kur – oi nelabai (nuteriojo Žemaičius ar žemaičius?); liko vienas kitas atvejis, kur pagal sistemą, mano manymu, reikėjo rašyt didžiąja, bet liko mažąja; regis, dėl Lietuvių, kaip vietovardžio, nesutarėm; „Jūs parengėja, Jūsų žodis lemia“).
Paskutinis didelis Vytauto ir Birutės Vanagų darbas – pradėti Valančiaus Raštai. Nors ketvirtame puslapy rašoma: „Parengė V.V., tekstus redagavo B.V.“, mano supratimu, abiejų darbas lygiai svarus (net gal simbolizmo įžvegtina): kairiuosius puslapius, kur pirminis tekstas, toks, kokį pats Valančius parašė/išspausdino, prižiūrėjo V.V., o dešinieji, kur „aplietuvintas“ tas pats tekstas, – B.V. valdos. Ir vis pagalvodavau: viena galva (Vanagų) ir dvi rankos – Vytauto ir Birutės. Dešiniosios nebėr.
P.S. Netikiu visokias ženklais ir panašiais dalykais, bet sutapimas yra sutapimas: gruodžio 31-ą priešpiet perklausiau iš vakaro gautą dovaną – CD – Antano Kučinsko Giesmes apie smertį. Atsisveikinant su Birute Vanagiene skambėjo lotyniškos giesmės.

(245) Visiškai tarp kitko: apie alergiją

Gal ir juokinga, bet iškart liaujuos skaitęs tekstą, kuriame padaromos tokios klaidos:

• kontraversija, t.b. kontroversija;
• nuopolis, t.b. nuopuolis.

Kitas (nežinia kodėl) pakenčiu. Juokinga, bet nieko sau negaliu padaryt. Tikiuos, yra skaitytojų, užspaudžiančių skaitomą puslapį, kai išvysta žodį filologija (kad nesijausčiau esąs išskirtinis snobas).

(244) Tarp kitko: Maironio ir muziejų metams artėjant

Važiuodamas darban 19 troleibusu nuo Pašilaičių ligi Antakalnio tikrai daugiau negu penkis kartus mačiau priminimą, kad 2011-ieji – Miłoszo metai; besibaigiantieji – dar ir Čiurlionio metai, ir Holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metai; tiesa, prisiminiau, dar Dievo Gailestingumo metai (bet šito nesu vertas).
Nelabai korektiška būtų klaust, kam skirtieji metai paminėti prasmingiausiai – jei nori ką nors prisimint, kuo pasidomėt, jokie oficialūs (pa)skelbimai nebūtini, bet dingojas, kad būtent Miłoszui skirtų renginių/leidinių daugiausia būta; va 12-29 dar ir naujo dokumentinio filmo apie poetą premjera. Asmeniškai? Perskaičiau Gimtosios Europos antrąjį leidimą – neskubėdamas, sustodamas prie kai kurių epizodų ir pagalvodamas: taip, arba žmogus turi įžvalgos galią, arba ne; jei ne, tai nepadės ir istoriosofo titulas (R.O. turiu galvoj); ir dar apie vieną dalyką dažnai susimąstydavau: manicheizmą, kuriam nors ir nevisiškai (nevisiškai, nes katalikas manėsi esąs?), bet pritarė Miłoszas. Ne tik kad bent savo galvoj galėčiau išvest paralelę tarp Cz.M. ir Broniaus Krivicko (plg. pastarojo „Šėtono monologus“ ir „Jo atsakymo žodį“; beje, abu šie eilėraščiai perrašyti pluoštan, kurį 1952-ų pačioj pradžioj laišku gavo ir buvęs Br.Kr. dėstytojas „drg. prof. V. Mykolaitis-Putinas“), ne, pats imdamas manyt, kad gėris ir blogis – du lygiaverčiai pradmenys, kurių kova (mūsų galvose ir sielose) lemia žmogaus kelią ir pasaulio raidą, taigi, įpuldamas erezijon, KB supratimu (turėtumėm manyt: blogis – tik gėrio stoka).
Šįmet užtikau tikrai įdomią bei informatyvią svetainę čiurlionis.eu. Ir vis sutrikdavau išvydęs per TV rodomą socialinę reklamą, kur matomi valstybės globojami vaikai ir klausiama: kuris iš jų būsimasis Čiurlionis? Padėkime etc. Ir nieko sau negalėdavau padaryt – girdėdavau: kuris iš jų mirs 35-erių?

Kiti metai – muziejų ir Maironio; mėginau rast programas, visus ketinimus atspindinčias, – deja. Belieka pasidžiaugt Maironio lietuvių literatūros muziejaus prasmingu sumanymu „Pažįstamas ir nepažįstamas Maironis“, jau šįmet pradėtu, – kiekvieną darbo dieną paskelbt ką nors apie jį.
Kaip sudominti tuo, kas „neįdomu“ („Žinau, mokykloj mokėmės!“)? Nežinau. Ir apskritai: ar verta mėgint? Abejoju. — Reikia demitologizuoti kultūros kanonui priskiriamą figūrą, nuleisti ant žemės, priartinti prie homo simplex, – kas nors patars. – Va Zigmas Toliušis buvo prirankiojęs žinių apie Maironio santykius su moterim. Skelbkit. Ir dar kas nors atsiras! Juk sklando mitas, esą Maironis turėjęs nesantuokinių palikuonių? Iškaskit, kas papasakotų, esą mama yra pasakojusi etc. — Jeigu tik tai gali sudomint, ar verta domint? Abejoju. Labai abejoju. Iš esmės abejoju.
Ir vis dėlto – P.S.: Vigmantas Butkus, gretindamas Maironio „Trakų pilį“ su Auseklio (Miķelis Krogzemis, 1850–1879, su išlygom galima sakyt: latvių Maironis) „Šviesos pilim“, labai esmingai įžvelgė: mūsų kelias – dažniau per metonimiją, o latvių – per metaforą; gal tai turint galvoj ir galima ką nors įdomaus padaryt? Tarkim, kopiant į Šatrijos kalną (Šatrija, tu senute meili, / Per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus!) anapesto žingsniu tiesiog patirti silabotonikos kaifą? — Ekskursijos pavadinimas „Maironis kaip silabotonikos metonimija“ – skamba? Oi tik kai kam, vienam antram, gal dar trečiam.

(243) Užparaštė, xxiv: apie Škėmą ir estus

Taip jau būna, bent man: jei ilgesnį laiką kuo nors tikslingai užsiimi, tai kai baigi tą darbą, baigi tik lyg ir. Rengiant 300 Baltic Writers daugiau negu pusmetį žvejojau/grybavau mūsų kūrinių vertimus į kitas kalbas ir kritinius tekstus apie juos kitom kalbom. Knyga išėjusi, apie elektroninę versiją tik pasvajojama, bet va vis tiek negaliu numot ranka į tai, ką turėjau rast tada, bet neradau.
Popieryną bekedenant ir skaitinėjant: Lietuvos rytas, 1993-04-07, p. 10 (Kultūra), – Jokūbo Skliutausko (1925–2004) tekstukas „Literatūros konsulas Estijoje pateikė ‘Baltą drobulę’“; konsulas – vertėjas Mihkel Loodus; Valge palakas išėjo 1992-ais. Tai užfiksuota 300BW. Bet štai ką buvau pražiūrėjęs: Ülo Tontsas yra parašęs recenziją apie Škėmos Baltą drobulę, lygindamas ją su vienu geriausių estų egzodo romanų – Karlo Ristikivio (1912–1977) 1953-ais išleistu Hingede öö (Sielų naktis [Skliutausko straipsnely]; angliškai radau du pavadinimo vertimo variantus: All Souls’ Night ir Nights of the Spirits of the Dead). Taigi Škėmos Criticismo blokely turėjo būt dar viena bibliografinė nuoroda (vienintelė estiškai): Ülo Tonts, ‘Inimene liftis’ [Review of Valge palakas], Looming, 1992, 12:1712–1713. (Gal net būčiau pasiūlęs ir tekste apie Škėmą šią paralelę bent jau užfiksuot.)
Bet argi filologas čia gali imt ir padėt tašką? Kad tas Ristikivio romanas kada nors bus išverstas lietuviškai – šansų nėr. Tai bent jau smalsu, kas tai per kūrinys:

In the novel Hingede öö a first-person narrator moves about in unreal time and space (albeit with their own elusive internal logic); the mysterious house in which the narrative takes place is marked by an intense atmosphere and can be viewed as the room for the memories and conscience of the main character. Hingede öö is a record of the main character’s confused soul and frustration, an attempt to understand his situation and his past. The novel can be interpreted as illustrating the anguish of exile, but also as a grotesque vision of the modern world, comparable in that sense to the work of Hermann Hesse, Franz Kafka, Louis Carroll, and Samuel Beckett. (Epp Annus, 300BW, p. 262; dar galima pasiskaityt apie šį ir kitus Ristikivio romanus Ilsės Lehistės straipsny „Three Estonian Writers and the Experience of Exile“.)

Ir sugretinimą užtikau – Ivaro Ivasko straipsny:

[Ristikivio] romanas Vėlinių naktis [tikslesnis pavadinimo vertimas!] (1953) estuose yra viena iš skaudžiai nuoširdžių analizių, dėl kurių pripažįstamų ir nepripažįstamų motyvų buvo palikta tauta ir kraštas. Tai priartėja lygį metafizinio kvestionavimo kūriniuose tokių lietuvių, kaip Škėma, Ostrauskas, Nyka-Niliūnas ir Mackus.

O baigt šią užparaštę galima pasvajojant: gal vertėtų išverst tą Ülo Tontso recenziją? – manau, visai įdomu būtų pasiskaityt.

(146.1) Tarp kitko: dar apie tolstojininkus Lietuvoj

Lygut lygutėliai prieš metus, 2010-12-20, paskelbiau įrašą apie Tolstojaus sekėjus, lyg ir paminėdamas rašytojo mirtadienio 100-metį. Ir kas keisčiausia, vos ne kasdien tas įrašas perskaitomas (312 kartų per metus). Vis atsiranda googlinančių: tolstojus/levas tolstojus.
Tai va, norėdamas nenuvilt ieškančiųjų ir įtardamas, kad galiu paprasčiausiai užmiršt, fiksuoju: paskutiniam Metų numery (2011, nr. 12, p. 93–104) yra Vytauto Almanio pasakojimas „Ne mūsų dienų didvyris“ – apie tolstojininką Andriejų Kalendrą (*1885 Rygoj, mirusį po 1952-ų Sibire iš bado), gyvenusį labai nuošaliai, tarp pelkių, netoli užpraeitą vasarą aplankyto Mūšos tyrelio; irgi susirašinėjusį su pačiu Tolstojum (laiškai neišliko), kuriam irgi buvo patarta nekeliaut Kanadon, o likt arčiau gimtųjų vietų; karo/pokario metais glaudusį žydus, rusus ir vokiečius, ištremtą, nes neleidusį sau meluot (lankos miškiniai? – lankos); etc., etc.; įsivaizduoju per Viasat History TV rodomą filmą apie šį žmogų; ir kas pasakotų yra – dukros dar gyvos (bet čia jau nuklydau šonan).
Prieduras (2018 XI 3) Apie Kalendrą ir jo šeimą, Žagarėj gyvenusį Edvardą Levinską, Juozą Petrulį, kilusį iš Kupiškio, istorijos ir kultūros žurnale Žiemgala yra Aleksandro Vitkaus ir Chaimo Bargmano rašinys „Levas Tolstojus ir Šiaurės Lietuvos tolstojininkai“ (2018, nr. 1, p. 54–55).