Be kita ko, skelbiamas antras gabalas iš istoriko, archyvisto Sigito Jegelevičiaus (*1938) studijuojant Maskvoj (МГИАИ) rašyto dienoraščio.
Originalesnio pa[si]sveikinimo su Vasario 16-ąja ikšiol nebuvau matęs:
1960.II.16. Antradienis!!! (p. 34)Ir dar vienas įrašas įstrigo:
1960.V.7. Šiandien savo prašymu (žinome!) iš TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pareigų buvo atleistas aštuoniasdešimtmetis Klimentas J. Vorošilovas, maršalas, o į jo vietą paskirtas kažkoks Leonidas Brežnevas. Dabar jis jau gana plačiai žinomas dėl plėšinių, bet vis vien kažkoks. (p. 36–37)Kai daugiau kaip 20 metų [mano gyvenime] buvo vis Brežnevas ir Brežnevas, kažkaip keistai skamba tas kažkoks. O gal tai ir yra esminis Brežnevo bruožas – kažkoks; nei šioks, nei toks?
P.S. 1960-10-21 įraše S.J. užfiksuoja išvyką į Rusų literatūros muziejų ir susitikimą su to muziejaus rankraštyno vedėja Tatjana Turgeneva (Tėvų ir vaikų autoriaus anūke) – „vaikščiojan[čia] rusų kultūros enciklopedija“. Ir pasvarsto:
Gyvena štai toks žmogus. Atrodo, jau pasiekia tobulybę savo srityje, pagaliau miršta. Ir pranyksta visas jo sukauptas patyrimas, žinios. Viso tokio patyrimo ir įgūdžių lengvai neišdėstysi popieriuje, neperduosi kitiems žodžiu. Išliks tik užrašyti ar papasakoti fragmentai. Dings, išgaruos sukauptas patyrimas. Savotiška archyvisto dalia. Kiekvienas geras archyvistas asmenine patirtimi sukaupia daugybę žinių apie saugomus lobius (žinia, jeigu nori įnikti į tuos lobius) ir pats tampa savotišku unikaliu, nepakartojamu tvariniu. (p. 43)Kai kurie archyvarai tikrai gali būt įvardinti kaip įdomūs žmonės. Bet tik kol gyvi. [Atsiprašau.]
