(690) Rastinukai, xxxvi: nežinotas Čiurlionio aukštintojas

—  Akvilei G., dėkodamas už rimtą pagalbą

ežinojau, kad Čiurlioniu žavėjos Chaimas Nahmanas Bialikas (1873–1934).
Poetas ir vertėjas (ne tik Vakarų Europos literatūros klasikos, bet ir žydų liaudies dainų į hebrajų kalbą); naujosios hebrajų literatūros klasikas, kurio vardu pavadinta gatvė yra kiekvienam Izraelio mieste (pasak bičiulio Sergejaus K.).
Čia Bialiko biobibliografija angliškai, o štai ką apie jį galima perskaityt lietuviškai profesoriaus Nachmano Šapiros studijoj Naujosios žydų literatūros metmenys (1938):

Bjalikas labiausiai sukaupė savyje visą tikrą žydų tautos esmę, jos intelektualinį ir emocinį pasaulį, jos giliausius pojūčius ir paslėptus palinkimus, žodžiu, visą žydų dvasios savitumą ir visus jos etapus per ilgus istorijos laikotarpius. [...] Bjalikas poetiškai išaukštino giliausią žydų tautos esmę ir sparnuotais, galingais bei vaizdingais žodžiais iškerėjo visų laikų žydų pasaulius ir iškėlė juos į šių dienų naują žydų dvasios sintezę. To dėlei Bjalikas žydų tautai yra ne tik dainius. Žydų literatūros kritika [...] jau iš karto ėmė teigti, kad Bjalikas esąs pranašas. Ilgą laiką šis epitetas buvo labai prigijęs ir buvo net vyraujamas. Naujoji žydų kritika, teisybė, nebelinkusi palikti Bjalikui pranašo aureolės, bet vis dėlto toj nuomonėj yra daug charakteringos tiesos, tik žymiai perdėtos. (p. 40–41)

(Vytauto Landsbergio Visam Čiurliony Bialikas neminimas. Tad užfiksuoju, ką esu aptikęs susijusio su Č-niu; nesiplėsdamas.)
-------------------------------------------------------------------
Lietuvon Bialikas atvyko 1930-09-10 iš Karlsbado, kur gydėsi, hebrajų švietimo draugijos „Tarbut“ kvietimu.
Iš B-ko atsakymo į Lietuvos aido korespondento klausimą, kas paskatino jį čia atvažiuoti:

Žinau taip pat, kad manęs Lietuvoje laukia ypatingas dvasinis malonumas: tikiuos pamatyti Čiurlionies kūrinius originale. Esu matęs jo paveikslų reprodukcijas prieš 12–15 metų ir įspūdis galingas, neišdildomas liko mano sieloj. Tai dangiška muzika, lyriškiausia poezija ir muzika. Jo saulės sonata taip ir blizga saulėmis. Pamatyt originale šio genijaus kūrinius yra mano sielos troškimas. (LA, 1930-09-11, p. 6; parašas: G. Val.)

Paskutinę viešnagės dieną B-kas aplankė Čiurlionio galeriją, užtruko porą valandų; vedžiojo po galeriją Paulius Galaunė.
Poeto mintys, išsakytos 1930-09-14 prieš išvykstant iš Kauno; ne tik apie Čiurlionį:

Moišės Ceslerio sukurtas Bialiko biustas
(iš aukščiau matomo leidinio)

Pusvalandis su Bjaliku

Papirosas, tik ne portrete. Po Karlsbado kančių – Kauno kančios. Pas Respublikos Prezidentą. Karo muziejus. Genialus Čiurlionis. Lietuvių liaudies menas. Apie Kauną ir apie Kauno žydus

Prieš apleisdamas Kauną, garsus žydų poetas Ch. Bjalikas pozavo dailininkui Arbitblatui ir skulptoriui Cesleriui. Tuo momentu, kai menininkai dirbo savo darbą, „Sekmadienio“ korespondentas turėjo su poetu pasikalbėjimą.

– Duokit papirosą, ponai, taip bus lengviau kalbėti. Tik, ponas dailininke, piešk mane be papiroso, nes aš nenoriu padaryti nemalonumo gydytojams, kurie man uždraudė rūkyti. O kas bus, jei jie pamatys mano šį naują portretą ir mane rūkantį?!
Neseniai dėka gydytojams aš turėjau pergyventi Karlsbado kančias, o dabar savo geru noru pakliuvau į Kauno kančias. Žydų visuomenės man pareikšta pagarba ir meilė mane giliai sujaudino, šiek tiek, žinoma, ir prikankino. Mano metuose net ir tautiečių nuoširdumą jau sunku darosi pakelti.
Jums, sakote, įdomu yra išgirsti, kokius įspūdžius įgavau Lietuvoje?
Pirmiausia – man teko pažinti Respublikos Prezidentas, ir tas pasimatymas liks mano atminty: toks rimtas, giliai išsilavinęs, ramus ir pastovus žmogus yra tikrai vertas užimti savo aukštą vietą.
Antras ryškus įspūdis – jūsų Karo muziejus. Taip mokėti gerbti savo nepriklausomybę, kaip kad daro lietuviai, gali tiktai tauta, kuri yra verta tos nepriklausomybės.
O susižavėjau aš Kaune jūsų Čiurlioniu! Jo paveikslai man padarė neišdildomą įspūdį. Aš pažinojau to dailininko kūrinius iš reprodukcijų, bet kai pamačiau originaluose, aš įsitikinau, kad Čiurlionis yra ne tik originališkiausias ir didis poetas, mokėjęs savo vizijomis kurti neapsakomo grožio sapnus, bet kad jis yra tikras genijus! O koks stebėtinas tikrai geniališkas buvo Čiurlionies darbštumas!
Dar vienas dalykas atkreipė mano dėmesį – tai lietuvių liaudies menas. Iš tų primityvių [kūrinių] tiek daug galima pasisemti: tiek jie yra originalūs ir gilūs...
Aš kartais bandau iš žydų visuomenės spręsti apie tautą, kurioje jie gyvena. Kauno žydai nepasižymi sentimentališkumu, jie gal panašūs į šaltokus racionalistus, bet iš jų veikimo aš matau, kad juose verda veikimo norai ir dega progreso ugnis. Kas žino, gal žydai daug tų bruožų pasiskolino iš lietuvių. O kad Lietuvoje jaučiamas didelis progresas, liudija kad ir Kauno išsiplėtimas.

Tuomi pasikalbėjimas baigėsi. O už valandos, gausios minios palydėtas, p. Ch. Bjalikas išvyko į Berlyną, iš kur trauks į Palestiną. (Sekmadienis, 1930-09-21, p. 2; parašas: S.)

Čia tik šį tą užfiksavau iš Bialiko viešnagės Lietuvoj. Ją, be abejonės, daug išsamiau nušvietė žydų laikraščiai.
Beje, dar kartą B-kas buvo Lietuvoj, 1931-ų pabaigoj pervažiuodamas visą Europą. Būdamas Vilniuj, norėjęs prabilt į tautiečius per radiją hebrajiškai, bet nebuvę leista.
Prie šio įrašo kaip iliustracija, aišku, labai tiktų Neemijos Arbitblato piešinys; deja, neradau.
P.S. (12-08) Bet padėjo Akvilė G. – ir vėl skolingas tapau dedikaciją :)

(648) Rastinukai, xxxv: VDU italų kalbos lektorius dr. Michelis

Per atostogas buvau pasiėmęs (kad antrąkart pereičiau; darbo reikalai) Ričardo Pakalniškio parengtą knygą Poezijos kryžkelės: Dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje (1994; jau post mortem išėjusią). Prieš 20 metų ją skaičiau vienaip, o dabar jau visiškai kitaip; pagal pasižymėjimus knygoj sprendžiu).
[Praleidžiu gal ir reikiamą sankabą.]
Poetė Kotryna Grigaitytė, paklausta, kas buvę jos mėgstamiausi dėstytojai VDU, atsako: Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Brazaitis ir

italų kalbos bei literatūros dėstytojas, rodos, Michelis – žydų tautybės, tik be žydiškų bruožų, ilgą laiką gyvenęs Italijoje. Didis eruditas, tikros kultūros žmogus, puikiai mokėjo lietuvių kalbą. Buvom tik trys studentės, jo paskaitose jautėmės labai šeimyniškai. Netrukus jis kuriam laikui išvyko užsienin. Vokiečių okupacijos metais Kaune ėjau Vytauto prospektu. Ties Karo ligonine priešais artėjo darbams varoma žydų kolona. Gatvėj buvo spūstis, kolona priartėjo prie pat šaligatvio. Profesorius žengė pirmoj gretoj. Toks pat, koks ateidavo universitetan: pilku rudeniniu paltu, languotu šaliku. Bet su geltona žvaigžde. Nieko daugiau... tik akys susitiko – žmogaus su žmogum. Šito niekad nepamiršiu. Netrukus pasklido gandas, kad jis nusižudė... (p. 37–38)

Apie VDU profesorių Nachmaną Šapirą žinau, jo studijas apie Lietuvos žydų literatūrą esu skaitęs, o va dr. Michelis – gėda, bet prisipažįstu – man buvo negirdėtas.
Vienintelėj Lietuvių enciklopedijoj radau jo biogramą (priešingai nei dauguma, nepasirašyta jokiu kriptonimu):

Michelis Dovydas Viktoras (g. 1902 X 7 Kaune – ?), romanistas. Mokėsi Kaune, studijavo Paduvos univ[ersitete] romanų k[albas] ir 1927 ten gavo dr. laipsnį. 1930 X 3 – 1939 XII 31 VDU [H]umanitarinių mokslų fak[ultete] italų k[albos] ir literatūros lektorius. Buvo Havaso spaudos agentūros atstovas[1] ir daug rašė italų spaudoje apie lietuvių tautos meną ir kt. Su J[urgiu] Talamantu vertė Dantės Dieviškosios Komedijos pragaro giesmes ir jas spausdino 1938 Vaire[2]. 1941 vokiečių suimtas ir iki 1944 pavasario buvo laikomas Kauno gete. (LE, t. XVIII, p. 338)
-----------------------------------------------------------------------
[1] Diena, 1939-02-05, p. 1:

Naujas prancūzų telegramų agentūros atstovas
Prancūzų telegramų agentūros Havaso atstovu Lietuvoje, prof. Šmitleinui persikėlus gyventi Rygoje, laikinai paskirtas Humanit. mokslų f-to italų kalbos lektorius dr. Michelis.

Taigi, galima patikslint: agentūros Havas atstovas nuo 1939-ų vasario; iki kada? — Pranešinėjo apie tai, kaip sovietai okupuoja Lietuvą? (Retorinis klausimas.)

[2] Apyprastis (kalbėkim tiesiai) tas vertimas (bet čia reiktų svarstyt apie lietuvio Talmanto poetinį talentą; dvi pirmosios tercinos iš Pragaro):

Nužengęs mūs gyvatos pusę tako,
Aš atsidūriau girioje gūdžiojoj,
Nes iš tiesos buvau išklydęs kelio.

O taip sunku bylot, kokia ji buvo,
Ta juodgirių giria baugi, galinga.
Tik atsiminus, vėl atgyja baimė; (Vairas, 1938, nr. 1, p. 11)

Šis tas; vos šis tas. — Paieškojau (pusvalandį, kol pietavau, i.e. valgiau sekmadienį skintus alyvinius obuolius, nes jau jų galas artėja); galima ir papildyt Dovydo Michelio biogramą.
Apžvalga, 1935-07-14 (pirmieji metai, nr. 5), p. 7:

V.D.Universiteto italų kalbos lektorius dr. Michelis su savo klausytojais išvertė Nobelio laureato Pirandelio trijų veiksmų dramą „Šeši personažai ieško autoriaus“. Dr. Michelis rengia spaudai žymesnių italų rašytojų novelių rinkinį.

Pirandello pjesės vertimas kur? Antologija neišėjo? Ką jis rašė italų spaudoj? Apie ką konkrečiai? – Bibliografija; bent jau. – Bakalauro darbo verta tema, itališkai mokančiam žmogui.
Nors man svarbiau kiti dalykai: išties nusižudė (prieš galutinį Kauno geto sunaikinimą 1944-ų liepą)?
– Savižudybės prasmė? – Nesileist nužudomam kitų, – aš pats? – Savigarba? – Vienintelis būdas išlikt išdidžiam?