(1314) Visiškai tarp kitko: tragikomedijos sarkastiška remarka su citata iš 115 psalmės

— jei kur būnu, stengiuos užsukt ar muziejun, ar galerijon, bet juk ne visur žmogus gali būt buvęs; galit juoktis: Marijampolėj neprisimenu buvęs, ir Kapsuke kad būčiau buvęs neprisimenu, tad naujam NŽ-A numery esantį Aistės Paulinos Virbickaitės rašinį „Dar kartą išeiviai: Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija Marijampolėje“ perskaičiau įdėmiai (apskritai APV tekstai, skelbiami su rubrika „Muziejų istorijos: sapnai ir kasdienis gyvenimas“, verti akių gadinimo). Citata, prie kurios galima šį tą pridurt:

Pasakotojai apie Beatričę Kleizaitę būtinai pamini, kad tai jos rūpesčiu Vilniuje buvo pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Nejaučiu didelės meilės nei išskirtinės pagarbos paminklams ir jų statytojams. Bet paminklo Gediminui statybų istorija man labai patinka. Suprantu, kad jos dalyviai ir liudininkai išgyveno dramą, tačiau žvelgiant iš šalies, tai tikra tragikomedija. Devyniasdešimtųjų pradžios Vilnius, kuriame tautinis idealizmas žydi kartu su laukiniu kapitalizmu. Kuriamos taisyklės tučtuojau laužomos, akimirksniu keičiasi dūmo stabilumo susitarimai. Ginčai kiekviename žingsnyje, vyrams matuojantis savo statusus naujoje hierarchijoje. Ir į tamsų, skurdų miestą atvykusi dama su amerikonišku akcentu, baltais dantimis ir žaliais doleriais. Beatričė Kleizaitė darė viską, kad miesto centre, šalia Katedros, būtinai stovėtų Vytauto Kašubos sukurta skulptūra. Ji pasiekė savo. Kaip ir daugelis to laikotarpio istorijų, paminklo Gediminui statymo peripetijos labai painios, kiekvienas pasakotojas turi savo versiją. Beatričė Kleizaitė šią istoriją pasakodavo iš savo perspektyvos ir jos pasakojime – daugiausia polėkio. Bene vėliausią variantą, 2017 m. publikuotą Lietuvos ryte, ji papuošė nauja detale. Žurnalistei Daliai Gudavičiūtei jautriai pastebėjus, kad po šitiek vargų statant paminklą, dabar šalia jo nėra jokios lentelės su organizatorės vardu, ši atsakė: „Yra šis tas, bet ne lentelė. Mes su tuometine miesto vyriausiąja architekte Dalija Rudyte ant žirgo genitalijų išgraviravome savo vardo ir pavardės pirmąsias raides. Man to užtenka“. Nesvarbu, kad skulptūrą įgyvendinęs skulptorius Mindaugas Šnipas nieko apie tai negirdėjo ir sunku patikėti, kad dvi moterys slapčia nuo visų ant metalinių žirgo genitalijų išties raižė savo inicialus. Tai perskaičiusi ilgai juokiausi ir galvojau, kad šios ponios avantiūrizmo, užsispyrimo ir idealizmo derinys yra unikalus. Pagaliau pasitaikė proga susipažinti kiek išsamiau. (NŽ-A, 2023, nr. 5, p. 37)

Žiūrint iš trijų dešimtmečių perspektyvos ta paminklo statymo istorija gal ir ima panėšėt į tragikomediją. Beje, o pats skulptorius yra pareiškęs savo nuomonę apie kamerinio darbo išdyyyydinimą (h 59 cm → h 10 m)? Neatsimenu. Išdidintojo nuomonė: „Atvirai tariant, jis [paminklas Gediminui] man nei tada [1996], nei dabar [2013] nepatinka.“ — Daug ko nebeatsimenu. Tikrai įdomu būtų paskaitinėt dokumentų ir nuomonių rinkinį, kuris galėtų vadintis Katedros aikštės Gedimino byla, 1988–1996. Juk ne šiaip skulptūra – „matomiausias Vilniaus aksesuaras“. Tam rinkiny, tikiuos, būtų ir tekstas, paskelbtas 1992-ais Šiaurės Atėnų paskutinio puslapio apačioj (VII 24, nr. 30, p. 8):

Meno krankliai[*]
Mintys po Gedimino paminklo konkurso

Kalbama apie tai, kad Lietuvoje “per tą penkiasdešimt metų” buvo nukankinti visi skulptoriai, kad jie nepajėgūs paminklo sukurti, kad tai gali padaryti tik “amerikonai” - lietuviai kankiniai, “tikrieji lietuviai”. Tokiu būdu visoks šlamštas pateikiamas kaip tikras menas. Būkit ramūs - yra Lietuvoje nemaža skulptorių. Tik tokiam paminklui kaip Vytauto Kašubos padaryti skulptorius-menininkas nereikalingas, nes nėra jame skulptūros meno. Yra kas tik norit: literatūra, legenda, istorija, truputis amato. Tik meno nėra. Gryna meno iškamša. Jeigu ne autoriaus vardas ir praeities kūryba, nė vienas dabartinis rėmėjas jo nepastebėtų.
Meno krankliai, jūs kiekvieną gyvą meno daigelį užkapojat jam dar nespėjus sutvirtėt, jūs mintate meno dvėseliena ir kiekvienas jūsų organizuojamas konkursas sulauks tokios pat pabaigos - meno iškamšos. Jūs padarysit viską, kad skulptūra Lietuvoje mirtų ir veidmainiškai šnekėsit apie “tą penkiasdešimt metų”... Jūs patys esat tų penkiasdešimties metų aukos, nes laikotės staliniečių minties, kad tikrą meną supranta kiekvienas. Taip klaidinate nelabai išmanančius ar mažai išprususius šioje srityje žmones, kuriems visuomet nepatinka tai, kas nesuprantama, dėl ko reikia “sukt galvą”. O čia dar tokie “žinovai” taip pat peikia viską, kas originalu, savita. Kodėl jūs gydytojui nenurodinėjat, kaip jam dirbti, o skulptorių spraudžiat į tokius rėmus, kad jis tegali iškamšas gaminti, ir tos iškamšos pristatomos kaip tikras menas. Esat velniškos demagogijos meistrai ir savinatės vienintelių žinovų vardą, klaidindami abejojančius.
Jums pritinka šie psalmės žodžiai:

“Jie turi burną, tačiau nekalba;
turi akis, tačiau neregi.
Jie turi ausis, tačiau negirdi;
turi nosį, tačiau nesuuodžia.
Jų rankos - bet jos nečiupinėja;
jų kojos - bet jos nevaikščioja.
Jie nemurmena savo gerkle.
Tepasidaro kaip jie, kurie daro juos,
kiekvienas, kuris pasitiki jais!” (Ps 115, 5-8)   

P.S. LAF’o traukinys, užsimetęs ant platformos V. Kašubos paminklą Gediminui, pajudėjo dar kartą, šiuokart jau kultūros bėgiais “į šviesią ateitį”.
Dar nepribaigta skulptorė Ksenija Jaroševaitė
---------------------------
[* manau, aliuzija į 1988–1992-ais Leono Kiauleikio leistą bulvarinį laikraštėlį Kranklys, kuriame skelbtus tekstus kai kas vadina satyrom, kai kas – paskviliais]

(Ksenija J ir Beatričė K-V, noris manyt, nebuvo susitikusios akis į akį.)

P.S. Neišsiaiškinau, kas vertė cituojamą psalmę (pabaiga nesklandi).

(355) Rastinukai, xxv: dar vienas dr. Basanavičiaus nekrologas

1927-02-20 Vilner Tog pirmajame puslapy
buvo paskelbta informacija
apie dr. J.B. mirtį ir būsimas laidotuves

Viskas prasidėjo jau daugiau negu prieš metus.
Perskaitęs žinutę, kad 2011-09-23 Vilniuj Basanavičiaus gatvėj ant pastato nr. 17 sienos atidengta atminimo lenta (aut. Mindaugas Šnipas) filologui, rašytojui, žurnalistui, dienraščio Vilner Tog (Vilniaus diena; tarp kitko, kritikavusio atvirai prolenkiškos Vilniaus krašto administracijos diskriminacinius sprendimus ir veiksmus tautinių mažumų – žydų, lietuvių ir gudų – atžvilgiu) redaktoriui, vienam iš Žydų mokslo instituto (JIVO) įkūrėjų ir vadovų etc. Zalmanui Reizenui (1887–1941; tikslios mirties aplinkybės neaiškios: 1939-09-18, vos į Vilnių įžengus Raudonajai armijai, buvo suimtas ir išvežtas į Sovietų Sąjungą, karui prasidėjus – sušaudytas), – prisiminiau tekstą, kur abi šios pavardės irgi minimos: Rapolas Mackevičius, „Istorinės Daktaro Jono Basanavičiaus laidotuvės Vilniuje, 1927 m. vasario m. 21 d.“, in: D-ro Jono Basanavičiaus atminčiai (atspaudas iš Lietuvių tautos), 1928, p. 152–154. Vardijant, kas tarė atsisveikinimo su dr. Basanavičium žodžius Rasų kapinėse, p. 154 paminimas ir Z.R.: „žydų visuomenės vardu žydiškai kalbėjo redaktorius Rejzin’as“. Ir tada sukirbėjo: jei kalbėjo, tai gal ir nekrologą parašė? Reiktų patikrint. Sukirbėjo ir ilgokam laikui nurimo. Iki šio rugsėjo.
Paprašiau Laros Lempertienės: gal galėtų pažiūrėt Vilner Tog numerius tų kelių 1927-ų vasario antros pusės dienų, kada galėjo būt paskelbtas nekrologas? Štai kas paaiškėjo (dar kartą nuoširdi padėka L.L.). Pasirodo, dienraščio skaitytojai apie J.B. buvo informuoti palygint labai išsamiai: 02-20 pirmam puslapy įdėtas skelbimas apie lietuvių tautos atgimimo patriarcho mirtį ir kitądien vyksiančias laidotuves, trečiame – nepasirašyta platesnė informacija apie tai; 02-22 antram puslapy – nekrologas su portretine nuotrauka, tik jo autorius – ne redaktorius Reizenas, o Elijas Jokūbas Goldšmidtas (Elyohu Yankev Goldshmidt, 1882–1941/42; žūties aplinkybės neaiškios; vienų šaltinių teigimu, jau 1941-ų vasarą, kitų – 1942-ais) – žurnalistas, rašytojas, literatūros kritikas, pedagogas, vertėjas (vertė Balzacą į jidiš), visuomenės veikėjas ir t.t.; nors gimęs Latvijoj, bet, atrodo, nuo paauglystės gyvenęs Vilniuje; be kita ko, almanachuose Lite (1914 ir 1919) rašęs apie Lietuvos istoriją, taip pat su lietuvių partijas, spaudą.
Papasakojęs apie dr. Basanavičiaus gyvenimą ir darbus, Goldšmidtas nekrologą baigia taip:

Paprasčiausiai neįmanoma laikraščio straipsnyje aprašyti visų šio nepaprasto žmogaus didžių darbų. Apie jį turi būti rašomos ištisos knygos. Tačiau galima pabrėžti, kad be visų gerų mokslo žmogaus savybių ir aukštų idealų, kuriuos puoselėjo, jis buvo nuoširdus humanistas, žmonių draugas ir nepaprastas tautų draugas, krištolinio tyrumo siela ir galinga bei nuosekli asmenybė. Kas tik nors kartą jį matė ar turėjo galimybę su juo kalbėtis, pamėgdavo jį visam laikui ir tapdavo persmelktas gilios pagarbos. Jis buvo savo tautos papuošalas ir papuošalas mūsų Vilniaus, kurį taip stipriai mylėjo ir su kuriuo neišsiskyrė visus paskutinius dvidešimt savo gyvenimo metų per visas audras, kurios tuo laiku čia siautė. Tegul didžiojo kilniojo Jono Basanovičiaus atminimas būna palaimintas ir amžinai gyvuoja.

(Už vertimą ir žinias apie Goldšmidtą labai ačiū Akvilei Grigoravičiūtei.)
Skaitant šiuos epitetus, prisiminė kai kurie užrašai ant vainikų juostų: Tautos Galiūnui, Prikėlusiam Tėvynę; Skaisčios Sielos Lietuvos Didvyriui; Didžiajam Šviesos ir Laisvės Skleidėjui; Lietuvių Mozei [plg.]; Tautos Tėvui; Lietuvių Tautos Pranašui; Lietuvių Tautos Atgaivintojui; Ojcu Naszego Narodu – Litwini, Mówiący po polsku; Wialikamu Wilnianinu – Tutejšyja Studenty U. S.B.; Wielkiemu Wilnianinowi – Studenci Krajowcy U. S.B. [etc.]. Skambu; ir vargu ar įmanu šiuo atveju atskirt retorinę tradiciją nuo tikrųjų nuomonių.

Literarishe bleter, 1927, nr. 10, p. 199

Prieduras (2013-10-21). Žinutė apie Reizeno kalbą per Basanavičiaus laidotuves buvo įdėta ir bene svarbiausiam tarpukario literatūriniam žurnale jidiš kalba – Varšuvoje ėjusiame Literarishe bleter:

Per lietuvių nacionalinio judėjimo kūrėjo, istoriko ir archeologo dr. Jono Basanavičiaus (jam dar gyvam esant Kaune pastatytas paminklas) laidotuves katalikų kapinėse Vilniuje Literatų sąjungos, Centrinio švietimo komiteto bei Žydų mokslo instituto vardu jidiš kalba žodį tarė Zalmanas Reizenas.

Už radinį ir jo vertimą ačiū Akvilei G.