(798) Tarp kitko: apie žmogaus esmę

Išmesdamas kvietimą į poezijos ir muzikos valandą, skirtą Pauliaus Širvio 95-osioms gimimo metinėms (nenuėjau), prisiminiau, ką buvau prisiminęs, kai Literatūros ir meno 09-11 numery perskaičiau Širvio 1955-ais parašytą eilėraštį „Aisčiai, aisčiai!..“
Yra toks Jono Mikelinsko apsakymas „Žmogaus esmė“; datuotas: 1954 m. balandis ir 2000 m. gruodis; išsp. Metuose 2001, nr. 5/6, po to – tais pačiais metais išleistame rinkiny, pavadintame pagal šį apsakymą.

Andrius Cvirka, Pauliaus Širvio portretinis škicas
(Šluota, 1972, nr. 23)

Veiksmas, spėtina, vyksta būtent 1954-ų pavasarį. Pagrindinis veikėjas – mokyklų inspektorius (iš visko sprendžiant, autoriaus alter ego) atvyksta į nuošalų Žemaitijos miestelį. Apsistoja viešbuty, kambaryje randa knarkiantį girtą barzdylą, kuris vėliau prisistato esąs buvęs „liaudies gynėjas“.
(Apsakyme yra dvi siužeto linijos – viena susijusi su gimimu [pagrindinis veikėjas viešbuty kilus gaisrui padeda gimdyt jo direktorei], o kita – su mirtimi; ji šiuokart svarbi.)
Nesiplečiant: po kurio laiko paaiškėja, kad viešbučio kaimynas – ne exstribas, o tik tokiu apsimeta; tai tėvas partizano, kurio kūnas guli numestas prie stribyno; atvažiavo čia ketindamas kaip nors išgaut sūnaus kūną ir padoriai palaidoti. Pagalbos kreipiasi į mokyklų inspektorių. Tas sakosi niekaip negalįs padėti. Nebent...
Miestely tuolaik vyko laidotuvės – II pasaulinio karo veterano, vėliau tapusio stribu; į jas buvo atvykęs ir jo bendražygis, kurį pagrindinis veikėjas pažinojo, – garsus poetas Saulius Šerys („Kartu murdėmės pelkėse prie Liepojos, o paskui [...] susidėjo su tais...“), ir poetas po laidotuvių pakvietė mokyklų inspektorių susitikti, turįs pasiūlymą. — Kad per apsakymo veikėją Saulių Šerį galima būtų įžvelgt Paulių Širvį, autorius užuominų nepagaili.
Taigi „bandito“ tėvas ir mokyklų inspektorius nusprendžia, kad vienintelė galimybė atgaut numestą priešais stribyną kūną – kreiptis į Šerį, kad tas pakalbėtų su stribyno viršininku.
Susitikus:

– Tai kokį turi man pasiūlymą?
– Noriu pirkti iš tavęs siužetą, – be kokių užuolankų iš karto prisipažino [...] Saulius Šerys.
– Kokį?
– Tą kurį čia parašei ne ranka, o širdim ir galva. Negi neverta pagarsinti, kad šioje sumautoje gadynėje dar atsiranda žmonių, kurie be naudos sau sugeba ne tik gaisrą užgesinti, bet ir padeda naujam piliečiui užgimti?
[Pradžioj nesutikęs, pasikalbėjus pagrindinis veikėjas taria:]
– Sutinku, – pagaliau tyliai ištarė Albertas Daugėla. – Bet... ranka ranką mazgoja.
[...]
– Bus padaryta! – ryžtingai tarė Saulius Šerys. – Tavo draugas yra ir mano draugas, – kiek patylėjęs ir abiem šiurkščiom rankom suvertęs aukštyn ant akių smunkančius plaukus, jis iškilmingu balsu dar pridėjo: – Niekada nebūčiau patikėjęs, kad šitame nuošaliame Žemaitijos miestelyje atsiras žmogus, kuris suteiks man progą ir galimybę atskleisti ne tik poetišką, bet ir žmogiškąją esmę. [...] Rusų filosofas Gregorijus [turėtų būt: Georgijus] Petrovičius Fedotovas, kurį aš gerbiu ir kartais paskaitau, pasakė, kad žmogaus esmė yra mirusiųjų laidojimas. (Žmogaus esmė, 2001, p. 169–171)

Kitądien tėvas gavo leidimą išsikasti (jau spėtą užkasti „užmiesčio sąšlavyne“) sūnų ir kūną išsivežti.
----------------------
Nepasakyčiau, kad šis Mikelinsko apsakymas įsiminė dėl meninių dalykų. Dėl kitko. Ar išties Paulius Širvys yra bendrininkavęs, kad tėvams būtų grąžintas nukauto partizano kūnas?
O dėl filosofo Fedotovo, manau, Mikelinskas persistengė: na iš kur galėjo Širvys gaut „kartais paskaityti“ jo knygų, jei anas buvo emigrantas ir dar религиозный мыслитель? Tokio jojo pasakio viens du nepavyko rasti.