(982) Iš popieryno, xxxv: Pauliaus Širvio laiškas Sniečkui

o laiško nėr Deimantės Kažukauskaitės-Kukulienės sudarytoj Širvio poezijos ir laiškų knygoj Aš beržas (2014; paskelbti šeši meilės laiškai Alpunei – Alfonsai Žegliūnaitei). Neminimas jis ir Valdo Kukulo studijoj Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos (2013; apskritai Sniečkus neminimas; dukart knygą pristatant, Mickevičiaus viešojoj bibliotekoj ir Maironio lietuvių literatūros muziejuj, sakiau, kad nieks nuodugniau nebuvo susipažinęs su Širvio kūryba ir gyvenimu už VK; taip; bet visko juk nė norėdamas nesuminėsi vienoj knygoj). 2007-ais išėjusioj atsiminimų knygoj Metai su Pauliumi to laiško irgi nieks nemini. — Visų rinktinių, aišku, neperžiūrėjau, o tokio dalyko kaip Širvio Raštai nėr buvę. Gal kur buvo atskira laiškų publikacija? Balažin, nors greičiausiai tas laiškas ištisai niekur nepaskelbtas.
— 1992-ų pavasarį Lietuvos ryte per du numeriu (kovo 17 ir 18) buvo paskelbtas Vytauto Tininio (1959–2015) straipsnis „Lietuva ir A. Sniečkus: 1955–1960 metai“.

Padažnėjo vadinamieji buitiniai nacionaliniai konfliktai, ypač Vilniaus parduotuvėse ir visuomeniniame transporte. Lietuviškai prakalbinus rusakalbį, neretai buvo atsakoma – „kalbėk žmoniškai“ („govori po čelovečeški“). [...]
1956 m. A. Sniečkus gavo pasipiktinusio poeto Pauliaus Širvio laišką, kuris pašto ryšių skyriuje negalėjo susikalbėti lietuviškai. „Aš kalbu apie didžiarusišką nacionalizmą, – rašė P. Širvys. –  Būtina apie tai kalbėti. Iki šio laiko buvo kalbama apie lietuvių buržuazinį nacionalizmą. Bet kas jį kursto? Ir vienus, ir kitus nacionalistus-šovinistus reikia išdeginti įkaitinta geležimi“. (LR, 1992-03-17, nr. 52, p. 7)

Prie kitų citatų yr nuorodos, prie šios – ne, bet neabejotina, kad laiškas saugomas Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriuje, nepriklausomybės pradžioj vadintame Lietuvos valstybiniu visuomenės organizacijų archyvu (gal Tininio knygoj Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai ar biografinėj apybraižoj Sniečkus: 33 metai valdžioje tas Širvio laiškas irgi cituojamas, su nuoroda). — Jei vėl būtų leidžiama kokia solidesnė PŠ knyga, kurioj ir laiškų skyrius rastųs, reiktų tą laišką Sniečkui paskelbt; ne tik meilės laiškus rašė (ir įsiplieksdavo ne tik tada, kai būdavo įžeidžiama kareiviška garbė [Algimantas Mikuta, „Širviada, arba Polinksmė Pauliaus apologija“, Metai su Pauliumi, 2007, p. 126]).
Patikslinimas1 (2017-11-22): LYA laišką paskelbė; Širvio citatą galima pasitikslint pagal originalą (Tininis skaitė laiško vertimą rusų kalbon ir atvertė).
Patikslinimas2 (2017-12-28): Reginos Laukaitytės parengta publikacija, kurioj ne tik tas Širvio laiškas yra (ne Sniečkui, pasirodo, o Vladui Niunkai): Paulius Širvys: „Štai atsirado užkariautojai, net nenori lietuviškai kalbėti“, Kultūros barai, 2017, nr. 12, p. 76–79.