(1176) Užparaštė, cliv: „Mein lieber Gott! Das ist ein Lied, das sind die Stimmen!“

Įrašo inspiracija – iš popieryno. 1992–1995 metais Lietuvoj medžiagą daktaro disertacijai iš kultūros antropologijos rinko Corrina Snyder (apsigynė 1997-ais Columbijos universitete New Yorke). 1993 V 7 Šiaurės Atėnuos buvo Solveigos Daugirdaitės pokalbis su ja „Darsyk apie lietuvius“ („Gatvėje kartą sutikau pažįstamą, kuris ėjo su kažkokiu vyriškiu. Aš pasisveikinau, o jis atsisukęs į tą vyriškį: ‘Tu žinai, kas ji tokia? Ji yra Škėmos anūkė’. Lyg neturėčiau nei vardo, nei pavardės, o būčiau tik anūkė. Ir to vyriškio jis man nepristatė, tai jam nerūpėjo. Buvo svarbu tik tai, kad jis pažįsta Škėmos anūkę.“ Čia jos internetinis puslapis; čia nesenas pokalbis.) — Paklausta, kuo skirias etnologija JAV ir Lietuvoj, CorSn pasamprotavo:

Amerikoj [etnologai] neapsiriboja faktų, tarkim, pasakų, rinkimu ir skelbimu. Amerikoje domimasi, kodėl žmogus tą pasaką seka, ar klausytojams patiko, ką pasaka mums nurodo apie kultūrinę situaciją, kurioje yra sekama. Folkloras yra tai, kas vyksta dabar, o ne vien tai, kas buvo praeity. (p. 3)

Ne, nieko tokio iš klumpių verčiančio nepasakyta, tiesiog: skaitydamas šiuos sakinius vėl prisiminiau Motiejų Miškinį, jo rašinį „Be antraštės“, iš kurio jau citavau apie Vienažindžio „Sudiev, kvietkeli“ (beje, atsirado tas rusiškas romansas). Yra tame tekste dar vienas pasakojimas, apie dainą, kurios žodžių MotM-niui nepavyko iškrapštyt nei iš savo, nei iš aplinkinių atminties; bet kiek pripasakota apie tai, kas, CorSn nuomone, turėtų domint etnologus:

Yra dar buvę mūsų krašte dainų, kurių nė apypilnio teksto niekas nebeatsimena. Gal tik viena kita jų nuotrupa yra išlikusi. Tokia, pavyzdžiui, kitados buvo viena labai populiari, gana plačiai dainuojama rytinėj Aukštaitijos daly, gal pradedant nuo Svėdasų bei Kamajų ir baigiant etnografinės Lietuvos pačiu pakraščiu, prie Drukšės [= Drūkšių] ir Vydžių. Tai daina, kuria, kaip yra žinoma, žavėjosi Tumas-Vaižgantas ir laikė ją nelyginant supoezintu sėlių krašto peizažo simboliu. Kažkuriame periodiniame leidinyje, atsimenu, jis yra rašęs: „Mano tėvų žemė – parūkavusių padūmavusių pakraštėlių žemė!“ Pakursyvintieji žodžiai kaip tik ir yra iš tos dainos paimti. Ją dainuodavo tiktai vidutinio amžiaus ir pusamžiai, netgi senstelėję vyrai. Tai buvo mano vaikystės ir ankstyvosios jaunystės metais vyresnės juknėniškių kartos nelyginant „monopolizuota“ daina. Dainuodavo ją vyrai, eidami didesniu būriu po dienos darbų talkininkai (dažniausiai šienpjoviai); dainuodavo eidami nuo ežero, čia nusimaudę, kartais važiuodami didesne vilkstine iš turgaus (jau kiek įgėrę), o pirmosios vokiečių okupacijos metu – veždami kur toliau, už keliolikos varstų, privalomą grūdų ar pašaro duoklę ar grįždami ją atidavę. Šitą dainą, kaip ir daugelį kitų, galima dainuoti tiktai lauke.
Deja, tiktai vieną sveiką jos sakinį beatsimenu. Prasideda ji žodžiais „parūkavę padūmavę visi pakraštėliai“, o mano atminty išlikęs sakinys yra toks:

Būtų Dievas nesutvėręs Adomo ir Ievos, Adomo ir Ievos,
Būtų likę neganytos visos rojaus pievos, visos rojaus pievos.

Pakursyvintieji žodžiai kartojami kiek pakeistu tonu. Tai teikia dainai kažkokio ypatingo žavumo.
Dabar dažnokai važinėja po periferijas, po įvairius Lietuvos atkampius ekspedicijos ir renka tautosakos pavyzdžius, žinias apie įžymesnius žmones ir kt. Gal dar galėtų tokių ekspedicijų dalyviai aptikti kur nors apie Svėdasus, netoliese nuo Vaižganto tėviškės, šios dainos pilną tekstą? Mano „kampelyje“ jo surasti man nepavyko.*
-------------------------------
* Vieną nelabai šaltą, ūkanotą 1915 m. dieną, žiemos pradžioj, tik ką truputį pasnigus, juknėniškiai (jų galėjo būti 30–40) vežė šieną ir šiaudus į vokiečių karinio dalinio pašarų bazę, esančią šiapus Degučių, šalia plento į Zarasus. Ir man teko vežti didelį šiaudų vežimą. Išvažiavus iš Juknėnų lauko į nedidelę gretimo kaimo lauko lygumą, dešinėj, rytiniame dangaus pakrašty, atsiskleidė lengvos miglos ir dar nedrąsiai švytinčios, vos patekėjusios, saulės spindulių ruoželis. Du trys nebejauni vyrai užtraukė „Parūkavę padūmavę visi pa-kraš-tė-liai“, jiems pritarė gal keliolika kitų, – ir sugriaudėjo tokia galinga daina, nuo kurios – man tada atrodė – turės pats horizontas išsiplėsti. Kas nuteikė mano kaimynus taip dainuoti? Ar tiktai ne šita plačiai išsiskleidusi panorama? Ar tik ne šitie akivaizdūs „pakraštėliai“? Du vokiečių kareiviai, gurguolės palydovai, švabai (viurtembergiečiai), ėjo pėsti. Staiga pamačiau, kad vienas jų (Karlsruhės technikos instituto studentas) ėmė bėgte bėgti. Pavijęs mano gana aukštai prikrautas roges, ūmai striktelėjo ant jų, atsisėdo šalia manęs ir tarė: „Mein lieber Gott! Das ist ein Lied, das sind die Stimmen!“ Išsiėmė iš kišenės užrašų knygelę ir pieštuką ir pridūrė: „Būkite malonus. Užrašykite nors vieną kitą šitos dainos sakinį. Vėliau kada gal išversite man į vokiečių kalbą.“ – „Aš pats moku atmintinai dainos dalį, bet išversti neapsiimu... čia reikia didelio poeto, ir dar labai gerai mokančio vokiečių kalbą. O kiekgi aš jos moku?“ Po kiek laiko, dar ilgokai pagyvenęs Juknėnuose, šitas švabas nuo Nekaro pakrantės pramoko šiek tiek lietuviškai ir bandydavo padainuoti sau vienas kokią lengvesnę lietuvišką dainelę. Įpratino mane grožėtis „Odisėja“, jos vertiniu į vokiečių kalbą... Kasdien skaitydavo balsu po vieną kitą jos puslapį. (MotM, Rinkiniai raštai, 2013, p. 151–152; cituodamas atitaisiau gabaliuko struktūrą: tai, kas rankrašty buvo kaip išnaša, spausdinant pateikta kaip pagrindinio teksto dalis)

Šitą dalyką Motiejus Miškinis rašė 1970–1971 metais; jaunėlis brolis, Antanas Miškinis, savo prisiminimų, kuriuos Rita Tūtlytė yra pavadinusi Juknėnų epu, planelį susidarė maždaug tuo pačiu metu (pirminis pavadinimas – Neįžymūs žmonės; bent man labiau patinka negu galutinis – Žaliaduonių gegužė). Pasakojimas apie dėdę Rapolą prasideda nuo tos pačios dainos (įtariu, Antanas prašė Motiejaus paieškot tos dainos, ne šiaip Motiejaus tekste atsiradęs cituotasis gabaliukas):

        Padūmavę, parūkavę visi pakraštėliai, visi pakraštėliai...
        Kad būt Dievas nesutvėręs Adomo ir Ievos, Adomo ir Ievos –
        Būtų likę neganytos visos rojaus pievos, visos rojaus pievos...

Mažas būdamas šią dainą girdėdavau turbūt visą. Jos melodija iki šiandien man liko įsirėžusi į atmintį. Dainuodavo ją tik vyrai, būriu sustoję lauke, ant kalnelio ar prie ežero. Dainuodavo pratisai, ypač antrąją frazės pusę, pakartodami. Tai savaime sudarydavo lyg ir pasikartojantį aidą. Juk, lauke dainuojant ar net garsiai šūkalojant, aidas kažkur netoliese pasikartoja...
Kai jau pradėjau suprasti sąmoningiau dainų grožį ir vertę, maniau, kad, pavyzdžiui, ši daina yra kaip ir nuosavybė tik mūsų apylinkėje – viename kitame kaime. Vėliau patyriau, kad jos gana plačiai skambėta šiaurės rytų Lietuvoje. Viename straipsnyje ir Vaižgantas yra jos porą frazių pacitavęs. Panorau visą tą dainą išmokti, bet radau jau tik fragmentus. Užrašytos dainų rinkiniuose man neteko aptikti, nors su dainų rinkiniais, rodos, neblogai esu susipažinęs. O gal pražiopsojau? Iš esmės – tai tipiška lauko daina, pirkioj dainuojamos negirdėjau. Kodėl aš apie tai kalbu? Ogi noriu tuo pasakyti, kad daina užsimiršta, numiršta, kaip ir kiti tautosakos kūriniai. (AntM, Žaliaduonių gegužė, 2005, p. 125–126)

— Ar tikrai šita daina numirė niekieno neužrašyta? – na, toks klausimas juk savaime kyla. – O gal vis dėlto yr? Ėmiau ir paklausiau coll. Vitos iš Dainyno skyriaus. Iš atsakymo:

Sveikas, Virgi.
Tavo atsiųstas brolių Miškinių apdainuotos dainos eilutes tikrinau mūsų dainų kataloge, bet teradau tik trejetą vienos dainos (vėlyvas šeimos dainoms priskiriamas kūrinys apie parsivestą jauną žmoną, kuri barama iškart verkia) užrašymų, kurių pabaigose tiesiog „prisegtos“ tos pora eilučių apie Adomą, Ievą ir nuganytas dangaus pievas. O daugiau niekur šitų motyvų (nei pradžios eilutės apie padūmavimus, nei tų kitų apie Adomą ir Ievą) kol kas nerandu nei prie literatūrinės kilmės dainų, nei prie romansų, nei prie jokių kitų...
Jei tik sužinosiu ką nors ateity, būtinai parašysiu.
Tiesa, ne vienas iš kolegų, paklausęs tų motyvų, tvirtino, kad „kažkur tikrai girdėta“. Gal per Vaižgantą? Dainų katalogas – miškas su nesutvarkytomis pamiškėmis, kuriose galima atrasti iki šiol nusistovėjusiems dainų tipams nepriskirtų dainų užrašymų. Ką gali žinoti, gal ten kur nors guli ir „padūmavę pakraštėliai“ :-)

Taigi, kol kas tiek žinių. Aišku, pirmiausia reiktų rast, kame Vaižgantas užrašęs MotM cituotą sakinį. O dėl dainos – na, turi juk kas nors ir dingt iš šio pasaulio.

Post scriptum (2023 III 30) Užvakar atkeliavo coll. Vitos laiškas, pavadintas „Baisiai senas reikalas :-)“:

Labas, Virgi.
Tu jau gal ir pamiršai, kaip kadaise manęs klausei apie vieną folklorinį motyvą: Padūmavę paūkavę visi pakraštėliai...
Nebepamenu, kam Tau jo reikėjo. Tada neprisiminiau nieko tinkamo, o, va, šįryt netikėtai užmačiau šitą motyvą našlaičių dainose. Siunčiu prisegusi Tau vieną tekstą su visais aprašais. Šitam dainos tipe tas motyvas yra dar keliuose tekstuose. Gražu... :-)

Prisegta buvo štai ši, paskelbta Lietuvių liaudies dainyno XIV tome (trečiame, skirtame šeimos dainoms; 1998, p. 476–477; našlaičių daina, Lietuvių liaudies dainų kataloge žr. Š 920, B versija; dainyne yra ir melodija, žr. žemiau dešinėj; taip pat nurodyta, kad šios versijos apie 1892–1971 metus užrašyta 12 variantų Zarasų, Utenos, Anykščių, Kupiškio, Rokiškio, Biržų, Radviliškio apylinkėse):

428. ATSIKĖLAU UNKSTI RYTA

1. Atsikėlau anksti ryta

    Aš iš patałėlia –

    Padūmavį parūkavį

    Visi pakraštėliai.

2. Padūmavį unt kalnalia,

    Unt matulas kapa,

    Padūmavį unt kalnalia,

    Unt tevelia kapa.

3. Aičia šaukčia matinėłį

    Balsu gegutėlas,

    Aičia šaukčia tevutėlį

    Balsu karvełėlia.

4. – Kelkis kelkis, matinėla,

    Taryk man žadelį,

    Pagirodyk man kelalį

    Unt šviesių saulałį.

5. Kaip pažiūriu aš unt dungų,

    Unt šviesių saulałį,

    Krenta byra ašarėlas

    Par skaistų veidelį.

6. O aš, biedna siratėla,

    O aš, našlaitėla,

    Aš neturiu matinėlas

    Anei tevutėlia.

7. Aš neturiu kam vargelių

    Sava pasakyti

    Anei miela bralytėlia

    Gromatai rašyti.

8. Aisiu aisiu par girełį,

    Preisiu unt berželį:

    – Beržałėłi svyruołėli,

    Būk mana tevelis.

9. Ūžia lapai beržałėlia

    Vėja papučiami,

    Neatsaka man žadelia,

    Neramin širdelas.

10. Aisiu aisiu par girełį,

    Priaisiu liepełį:

    – Lieputėla tu žalioja,

    Būk man matinėla.

11. Lieputėla tu žalioja,

    Būk man matinėla,

    Lieputėla tu žalioja,

    Ramink man širdełį.

12. Lieputėlas ūžia lapai

    Vėja papučiami,

    Neramina man širdelas,

    Netaria žadelių.

13. Ainu par lygius laukelius,

    Preinu akmenėlį:

    – Akmenėli, uola kieta,

    Kalbink man jaunełį.

P[ateikta] Mataučiznos k., Obelių vls., Rokiškio aps. – t[ekstas:] Elena Zaukienė-Smalinskaitė, 73 m., m[e]l[odija:] Emilija Kuzavinienė-Zaukaitė, 33 m. U[žrašė] t[ekstą] E. Kuzavinienė 1936, į mg. įrašė Z. Puteikienė 1976, ml. šfr. Ž. Ramoškaitė 1998. Sg. t. LTR 986(24); LTRF mg. 1780(34). 6 ​ 7

Kas čia per baisiai senas reikalas supratau skaitydamas laišką – kad ir Vita prisimintų, mestelėjau nuorodą į šitą 2019-ų pavasario įrašą; sureagavo:

Tu matai, kokie vingiai :-)

išeitų, kad padūmavusius pakraštėlius dainose atsekėm, o štai Adomo ir Ievos vis dar ne...

Atsiliepiau:

Na, nušvitimai galvoj tiesiog atsitinka – nei numatysi, nei suplanuosi. Tiesiog tenka laukt. Dėkui dar kartą!

[2024 III 21 Tie visi pakraštėliai taip įstrigę atminty, kad vos tik kokia užuomina – ir iškyla. Skaitau Annos Brigaderės romaną Dievas, Gamta, Darbas, iš latvių išverstą Lilijos Kudirkienės. — Tuoj septynerių pagrindinė veikėja Annelė gauna dovanų knygą.

Knyga nelyginant sena pažįstama naujais drabužiais. Trumpos maldelės, Biblijos pasakojimų ištraukos, giesmės. Daug, daug giesmių! Annelė moka visų jų melodijas. Su moduliacijomis ir be – pagal naują madą. Kai gieda visi kaitaliodami balsą, abi jos su Lyzinia savo balsus „nulaiko“ vienodus ir garsiai užtraukia, užkelia aukštai virš visų pasimėgaudamos. Niekas taip neišgali giedoti kaip jos su Lyzinia, jos prigieda, pridainuoja „visus pakraščius“, kaip savo močiutė. (p. 214)

Romano veiksmas vyksta Kuržemėj, artimiausias miestas Lietuvos pusėj – Žagarė. Greičiausiai tie visi pakraštėliai ir visi pakraščiai tiesiog tolimą, toliausią vietą žymintys žodžių junginiai, ir tiek.]