(1024) Pakeliui namo, xlv: vis prisimenu a.a. Algį K.

— rugsėjo pabaiga —

tie du žodžiai kūrybos kontekstai
galėjo būt šermukšniniai

Septintam Metų numery buvo Jūratės Sprindytės in memoriam habil. dr. prof. Algiui Kalėdai (*1952, †2017-05-11) „Sudie, bičiuli“ (p. 157–159). — Dviejų dalykų nežinojau. Kad keturiasdešimtmetį jau buvo ištikęs infarktas, tikriausiai mikro-, ir kad norėjęs: ant jo kapo teauga šermukšnis.
Kodėl šermukšnis? Dabar jau nebepaklausi. Nors drįsčiau spėt, ar tai tik nesusiję su Adomu Mickevičium? Regis, kažkuriam Justino Marcinkevičiaus rašiny apie AdM-čių skaičiau, esą jis Paryžiuj prie savo namų buvo pasisodinęs šermukšnį, kad primintų tėvynę Litwą. — Pakeliui namo, išlipus Vilniaus rajono poliklinikos stotelėj ir paėjus šiek tiek į priekį, pasitinka šermukšnis, nuo rugpjūčio taip tiesiai primenantis Algį.
Nežinau kodėl praeitais metais paprašė, kad mano akys būtų dar vienos, kurios peržiūrės jo naująją studiją apie bendraamžį poetą Kornelijų Platelį. Sutikau, nes vis tiek juk būčiau skaitęs jau išleistą. Vieną kitą abejonių sukėlusią smulkmeną tepastebėjau – kai žmogus žino, ką nori pasakyt, tai ir pasako, o Algis gebėjo dar ir gerai pasakyt – ir moksliškai, ir logiškai, ir palygint vaizdžiai; gal labiausiai „diskutavom“ dėl studijos pavadinimo sandų – kuris turi eit kaip antraštė, kuris kaip paantraštė, ir įtikinau: Platelio pavardė verta didesnio šrifto nei Apolonas su Dionisu, nesvarbu, kad kitų tos pačios serijos knygų pavadinimai sudaryti priešingai. — Juokai visa tai. Svarbiau, manyčiau, kitkas. Knygai išėjus, Algis, bent jau taip atrodė, jautės laimingas; spėliojau: daugiausia juk nagrinėdavo mirusių autorių kūrybą, o tie nei pagirt, nei papeikt negali; Kornelijus P., kiek supratau iš pokalbių su Algiu, liko patenkintas, kaip jo kūryba panagrinėta; sakysit, kas per tuštybė? nepažįstu žmogaus, kurs nenorėtų išgirst geražodžio apie savo darbą; ir dažniausiai tiek mažai tereikia, kad pasijustum visai gerai; džiaugies anūkais, o dar ir apie tavo darbą ką nors gero pasako, – štai ir laimingas. — Gaila, labai gaila, kad mirė nė 65-o gimtadienio nesulaukęs (spalio 2-ą būt buvęs); bet kita vertus: o kas iš to ilgo gyvenimo, jei apie jį tegali pasakyt – gyventa, ir tiek.

(1023) Užparaštė, c: apie Bruno Sangį: prieduras

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fonduose
saugoma ši nuotrauka; aprašas:
Pusantrų metų amžiaus
Brūno Jonas Snarskis iš Marijampolės,
Jono Snarskio sūnus

— prieduras prie 677 įrašo — Mūsų dienos žemėje tik šešėlis (Job 8, 9)
Vilniaus reformatų žiniose (2013, nr. 4, p. 9) paskelbtame In memoriam rašoma, kad 1935-02-08 Marijampolėj gimęs Kauno evangelikų reformatų parapijos narys poetas, technikos mokslų dr. Bruno Jonas Snarskis mirė 2013-03-14 Klinikų ligoninės Neurologinėje klinikoje, palaidotas Biržų rajono Vinkšninių kapinėse šalia tėvų Jono ir Olgos Snarskių.
Savaitgalį prieš Vėlines, kai buvau Biržuos, paprašiau sūnaus, kad pavežtų iki Vinkšninių – norėjau uždegt atminimo žvakę ant poeto kapo. (Rugsėjo pabaigoj Biržuos ir apie jį šnekėjau.) Deja. Išvaikščiojom išžiūrėjom visas Vinkšninių kapines – nė vieno Snarskio. Užrašyta, kad tai 2-osios kapinės; gal palaidotas 1-osiose? Užėjau pas vietinį žmogų („čia nuo 7 metų gyvenu, čia jau ir numirsiu“): jokių kitų kapinių Vinkšniniuos nežinąs, tose kartu laidojami ir katalikai, ir reformatai; ir Snarskių pavardė Vinkšniniuos negirdėta. Pasiūlė tiesiai pavažiuot iki Ageniškio, ten visai šalia kelio kapinės. Prisiminiau, kad žurnalistas ir kraštotyrininkas Algirdas Butkevičius Biržiečių žody yra tikslinęs Vytauto Vanago parengtą Lietuvių rašytojų sąvadą: Jonas Snarskis, tėvas, gimęs ne Biržuos, kaip ten parašyta, o Marmakiškių kaime, Biržuos tik krikštytas (AlgB, „Literatas ir Biržų spaustuvininkas“, BŽ, 2008-04-01, p. 2). Jei į Marmakiškius, tai reiktų sukt per mišką.
Šeštadienį visą dieną krapino lietus; jau vakarop. Iki Ageniškio pavažiavom, apžiūrėjom: Snarskių kapų neradom, šv. Jono Nepomuko koplytėlė įspūdinga. O per Šilų mišką į Marmakiškius, dar Šilais vadinamus, nebevažiavom – nežinia, koks kelias, ar neįklimpsim, be to, sunku jau būt buvę ir ieškot prietemoj.
Parašiau el. laišką Parovėjos seniūnijai – jie turėtų žinot, kur koks žmogus palaidotas, leidimą juk seniūnija duoda, ir ne taip seniai buvo laidojama.
P.S. Trise ieškojom ir – kaip paaiškėjo – neradom. Bemat atsakiusi Parovėjos seniūnijos seniūnė Gailutė Tamulėnienė patvirtino, kad Bruno Jonas Snarskis palaidotas tikrai Vinkšninių kapinėse; leidimas laidoti išduotas 2013-03-18.
P.P.S. Ką tik šnekėjau telefonu su AlgK – žmogum, prašiusiu leidimo laidot. Bruno J. Snarskio kapo reikia ieškot taip: įėjus pro vartelius, dešinėj pusėj nepriėjus iki kapinaičių vidurio. (Ir kaip neradom?! Na, žioplystė visus kartais ištinka.) — Užfiksuoju, kad kitiems ieškot būtų lengviau.

Papildas (2023 III 23) Baiginėju šių metų pradžioj išleistą Algimanto Mikutos pusplytę (652 p.) Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai. Radau šį tą ir apie Bruno Sangį. Užfiksuoju, nes jei ne – tikrai užsimirš. Sužinojęs apie Jono Juškaičio mirtį (2019 VI 30), Mikuta neria į atmintį:

Iš redaktoriavimo „Nemune“ laikų prisimenu tris autorius, kurie savo tekstuose be jų žinios neleisdavo pakeisti nė vieno žodžio, padėti ar nuimti jokio kablelio, jie baisiausiai siusdavo, protestuodavo – tai Juškaitis, Mieželaitis ir Bložė. Mieželaitis net mus išplūsdavo, esame gavę jo atvirutę su sakiniu „Nekiškit savo šūdinų rankų prie mano krištolinių tekstų“. Į tą kompaniją galėčiau dar įjungti ir Bruno Sangį, kuris telegramomis iš Maskvos draudė tvarkyti jo eilėraščių skyrybą, keisti žodžius. Na, bet Sangis mažai kam žinomas literatas, daugiau girdėtas kaip architektas ir baisiausias keistuolis, kaip vėliau supratau, kopijuojantis lenkų modernistus. (p. 486)

— jei reiktų pridurt kokį komentarą, būtų galima: turėjo visišką teisę šito reikalaut; už tekstą juk atsakingas tik autorius.

(1022) Visiškai tarp kitko: šis tas iš mediko Vlado Šarkos atsiminimų apie sovietinius konclagerius

viršelio dailininkas Dainius Paškevičius

Jau baigusį medicinos studijas ir pradėjusį laikyt valstybinius egzaminus Vladą Šarką (1916–1998) suėmė 1940-ų spalio vidury. Apkaltino priklausius studentų voldemarininkų korporacijai „Lietuva“ ir skleidus gandus, esą Sovietų Sąjunga užpuolusi Suomiją 1939-ų lapkritį.
Maskvoj už akių priimtas nuosprendis: 5 metai в исправительно-трудовых лагерях, kurie iki 1929-ų vadinti koncentracijos lageriais. Palaikytas Kauno ir Vilniaus kalėjimuos, iš Lietuvos išvežtas artėjant karui, 1941-ų vasarą. Lageriuos dirbo pagal specialybę – gydytoju terapeutu, kurį laiką net buvo paskirtas ligoninės dietologu. Jo 1992-ais „Minties“ išleisti atsiminimai Pragaro turguje – vieninteliai lietuviškai parašytieji, kur tiek daug būtent mediko pastebėjimų. Kita vertus, buvo toks pat kalinys kaip ir kiti; epizodas:

Sykį vėlai vakare užėjau į ligoninės baraką pažiūrėti sunkaus ligonio, dar rytą atvežto iš kolonos ir sergančio plaučių uždegimu. Jau barako prieangyje pajutau degančios mėsos kvapą. Barako vidury besikūrenančią geležinę krosnį buvo apsupę ligoniai. Mano netikėtas pasirodymas sukėlė šurmulį. Supratau, kad tas kvapas sklinda iš šios krosnies. Priėjęs pamačiau ant perdegusių anglių gulinčius nuo karščio parudavusius du didokus pailgos formos kepsnius su ilgomis uodegomis. Supratau, kad tai ligoninės žiurkės. Kad jas gaudo ir kepa, jau buvau girdėjęs iš kitų gydytojų. Dabar pamačiau savo akimis. Pradėjau aiškintis, kas ir kaip jas gaudo. Neišdavė. Sakė, kad yra padaryta speciali gaudyklė. Pagauna kasdien 1–2 žiurkes. Mėsa esanti labai skani. Kepa ne pirmą kartą. Bariau budinčią seselę, kam leidžia. Sako, neklauso. Tikiu, nes badaujančiojo alkio jausmas nepaklūsta jokiems draudimams... Žiurkes liepiau išmesti. Tačiau vėliau priekaištavau sau ir klausiau savęs: ar teisingai pasielgiau? Kaip gydytojas – taip. O kaip žmogus? Paskui tokių kepimo procedūrų stengiaus nematyti. (p. 95–96)

— lenkai lageriuos
Didžiosios lenkų ir lietuvių kalinių bangos Sibire, galima sakyt, prasilenkė. Represijos Sovietų Sąjungos okupuotoje Rytų Lenkijoje prasidėjo 1939-ų rugsėjį. Štai ką VlŠ-ka prisimena matęs Pečioros lageriuos (kalinių skaičiaus didėjimas Pečiorlage: 1940-07-01 – 3851, 1941-01-01 – 34 959, 1941-06-15 – 91 664):

[...] kai po 1940 metų okupacijos prasidėjo Lietuvos gyventojų vežimas į lagerius, Pečioros lageriuose radome veik prieš dvejus metus atvežtų lenkų tautybės kankinių likučius. Didesnė jų dalis jau buvo bado, šalčio ir sunkių fizinių darbų sunaikinti. Prie Kotlaso–Pečioros ir Pečioros–Abeso geležinkelio dirbusių ir likusių gyvų laukė toks pat likimas.
     1941 m. birželio pabaigoje atvažiavęs į Pečioros lagerį ir dar gydydamasis Pečioros persiuntimo punkto laikiname stacionare, mačiau vakarais iš darbų parvedamas lenkų lagerininkų brigadas. Tai buvo fiziškai sunykusių žmonių šešėliai, vos kojas velkantys, išdžiūvusios žemės dulkes keliantys, iškankinti žmonės, kai kurie vienas kitą prilaikantys. Baisiai pasigailėtinai atrodė žmonės patinusiais paakiais, raukšlėmis išvagotais, saulės nugarintais veidais.
     Kai kurie iš jų dar vilkėjo savais, iš namų atsivežtais, bet jau sunešiotais, sulopytais, apiplyšusiais drabužiais ar lageryje pakeistomis, pradegintomis šimtasiūlėmis, kur iš skylių kyšojo vata. Įvairios medžiagos apiplyšusių skudurų autais apmuturiuotos kojos įkištos į neapsakomos formos ir medžiagos apavą. Kai kurie ant galvų nešiojo sulamdytas, jau beformes, buvusias skrybėles, lenkiško fasono kepures, lenkų legionierių beretes su suglamžytais erelio atvaizdų ženklais.
     Ši eisena būdavo lėta, bekalbė, tyli. Ji buvo panaši į fantastišką mirusiųjų procesiją. Tik retkarčiais girdėjosi ją varančių kareivių keiksmai, raginantys judėti greičiau, ar sargybinių šunų urzgimas.
     Tokių brigadų žmonės jiems skirtos dienos išdirbio normos įvykdyti negalėjo, todėl ir jų maisto davinys buvo atitinkamai mažinamas.
     Jų laikrodžio rodyklė nesustabdomai artėjo prie gyvenimo ir kančių galo. (p. 73)

1941-ų rugpjūtį, pradėjus formuoti Polskie Siły Zbrojne w ZSRR, kitaip sakant, gen. Anderso [čia toks įdomus tekstas, skelbtas Vorutoj] armiją, visiems Lenkijos piliečiams paskelbta amnestija (iš kalėjimų, lagerių ar tremties paleista apie 115 tūkst. represuotųjų, iš jų apie 41 000 kariškių ir apie 74 000 civilių):

Atėjo lenkų kalinių išsilaisvinimo viltis. Bet, deja, jų jau buvo likę nedaug: iš kelių šimtų tūkstančių į Pečioros lagerius atvežtų kalinių buvo likę gal tik keletas tūkstančių. Ir tie išsekę, lagerio gyvenimo ir nevilties iškankinti. Kiti buvo sukišti į pelkėtą ar amžino įšalo šiaurės žemę. Net jų laidojimo vietoje neliko žemių kauburėlio, medinio kryžiaus ar kokių kitų ženklų.
     Buvo duotas įsakymas lenkų tautybės „zekus“ iš visų Pečioros darbo kolonų surinkti į Pečioros persiuntimo punktą, ligonius paguldyti į lagerių ligonines. Ten jiems buvo duodamas pagerinto maisto davinys ir suteiktas reikalingas gydymas. Kiti nusilpę, bet nereikalingi medikamentinio gydymo buvo siunčiami į specialiai įsteigtus „Ozdorovitelnyje punkty“ (,,Pasveikimo punktai“), kur juos geriau maitino, leido pailsėti. Ten žmonės išbūdavo tris keturias savaites. Po to, jau fiziškai sustiprėjusius, veždavo į SSSR teritorijoje specialiai įsteigtus surinkimo punktus, kuriuose būdavo atrenkami lenkų legiono karo tarnybai tinkami žmonės. [...] Ką darė su kitais, karo tarnybai netinkamais piliečiais, mums nebuvo žinoma. Tik jie jau į lagerius nebegrįžo...
     Taip baigėsi lenkų inteligentų pokarinė „epopėja“ tarybiniuose „auklėjimo-darbo“ lageriuose. (p. 75)

Beje, būtent šia galimybe ištrūkti iš Sovietų Sąjungos pasinaudojo ne tik lenkai siaurąja prasme – žinomus žmones minint, ir poetas žemininkas Juozas Kėkštas, ir Maironį piešusi dailininkė Sofija Dembovskytė-Romerienė.

— dystrophia alimentaris
VlŠ-kos paskaičiavimais, maždaug 95 nuošimčiams nebepajėgiančių dirbti kalinių turėdavo būti diagnozuojama, mediciniškai kalbant, alimentarinė distrofija. Visų tremtinių ir lagerininkų atsiminimuose rašoma ir apie badavimą, išsekimą etc. – bet galima sakyt, kad ligoniai patys pasakoja apie savo ligą, o VlŠ-ka – kaip kokį mokslinį pranešimą rašydamas – fiksuoja ligos stadijas ir simptomus, ir ne tik fizinius, ir psichinius:

Kaip jau minėjau, pagrindinė „zekų“ susirgimų ir mirčių priežastis buvo nepakankamos vertės mityba, kuri buvo priežastis ir alimentarinės distrofijos. Ji prasidėdavo ilgiau sėdint kalėjimuose, vargingose kelionėse vežant į lagerius, ypač jei išvežamas į juos žmogus iš namiškių negaudavo kelionei maisto produktų. Tačiau greitesnė jos eiga būna jau lageryje.
     Alimentarinės distrofijos eigą pagreitina ne tik nepakankamas maisto kaloringumas, bet ir jo nepilnavertiškumas, ypač gyvulinių baltymų, druskų, vitaminų trūkumas. Nykstant kūnui, sutrinka ir endokrininių liaukų funkcijos, kurių normali veikla taip svarbi organizmui. Keičiasi kraujo sudėtis, sumažėja jame cukraus kiekis, padaugėja cholesterino, blogėja organų funkcijos.
     Audinių skysčiuose ir kraujyje sumažėjus baltymų kiekiui, atsiranda patinimų.
     Skiriamos trys alimentarinės distrofijos vystymosi stadijos.
     Pirma stadija prasideda mitybai sumažėjus. Tuomet atsiranda didelis apetitas, troškina, dėl to ligoniai geria daugiau vandens, vartoja daugiau druskos. Atsiranda nedideli veido ir galūnių patinimai, kurie pirmoje stadijoje būna nepastovūs, greičiau atsiranda nuovargis.
     Antra stadija esti tada, kai smarkiai sumažėja kūno svoris, visose kūno dalyse išnyksta riebaliniai audiniai, veido ir kaklo srityse oda raukšlėta, dažnesni veido ir galūnių patinimai. Didėja ligonio nuovargis ir bendras silpnumas, darbingumas labai sumažėja, didelis apetitas nepraeina ir pavalgius, jaučiamas pastovus alkis, viduriai užkietėja. Sumažėja kūno temperatūra maždaug iki 34°C, padidėja jautrumas šalčiui, pastoviai šaltos galūnės.
     Keičiasi ir psichika: sulėtėja galvosena, susilpnėja atmintis, ypač apie paskutinio laiko įvykius. Kartais būna padidėjęs jautrumas, dėl ko ligonis pasidaro grubus, rečiau – agresyvus.
     Trečia stadija: kūno svoris sumažėja 50–60 proc., poodinė narveliena visiškai išnyksta, ryški raumenų hipotrofija, tonusas veik išnykęs. Didelis bendras silpnumas, adinamija. Oda sausa, raukšlėta, atvirose kūno dalyse – pigmentuota. Pasitaiko apetito sutrikimų – nuo „vilko apetito“ iki visiškos anoreksijos. Dažnas vidurių užkietėjimas arba vidurių nelaikymas. Šioje stadijoje vieni ligoniai būna labai išsekę – kachektinė ligos forma, kiti – su ryškiais kūno patinimais, ascitu (pilvo ruime susikaupia skysčio) – oedeminė forma. Kūno temperatūra laikosi pastovi, apie 30°C.
     Ligonių, sergančių alimentarine distrofija ir iš dalies dėl nepakankamo kiekio B grupės vitaminų maiste jau ankstyvoje ligos stadijoje pastebimi periferinės ir centrinės nervų sistemos pakitimai. Jau antroje ligos stadijoje dažnai būna kojų parastezijos – nemalonūs jausmai kojų raumenyse (blauzdose, pėdose), ypač vaikštant. Audinių trofika sutrikusi – žaizdos, pragulos gyja sunkiai, ilgai.
     Šios stadijos pradžioje ligoniai kartais būna susijaudinę. Vėliau jų nuotaika tampa prislėgta, interesų ratas siaurėja, silpnėja atmintis.
     Slopinama psichika. Kartais atsiradęs egocentrizmas keičia jų moralinį požiūrį. Dažnai išnyksta padorumo, gėdos ar bjaurėjimosi jausmas: abiejų lyčių ligoniai, vienu metu naudodamiesi bendru tualetu, kalba apie valgius ir pan.
     Vėliau atsiranda visiškas abejingumas aplinkai, gęsta alkio jausmas, prapuola apetitas, ligonis miršta.
     Alimentarine distrofija sergančių ligonių organizmo atsparumas labai sumažėja. Būna dažnos ligų komplikacijos, neretai prisideda židininis ar krupozinis plaučių uždegimas, išryškėja įvairios avitaminozės. Tokios komplikacijos dažniausiai būna be joms būdingų ligos simptomų – aukštos temperatūros, kosulio, skrepliavimo. Dėl vitamino C stokos žaizdos gyja ilgiau.
     Darant alimentarine distrofija mirusių žmonių lavonų skrodimus, dažniausiai vaizdas toks: skeletas aptrauktas oda, žandikauliai atsikišę, giliai įdubusios akys, tarpšonkauliniai tarpai įdubę. Ryškus vidaus organų sumažėjimas. Širdies dydis ir svoris sumažėję. Didžiųjų kraujagyslių sienelėse daug aterosklerozinių plokštelių. Skrandžio ir žarnyno raukšlės visai išnykusios. Blužnies ir kepenų svoris ir dydis sumažėję.
     Medicinos literatūros duomenimis, ši liga su aukščiau aprašyta klinikine simptomatika ir patanatominiu vaizdu buvo pastebėta tiriant ilgiau badaujančius Pirmojo pasaulinio karo metais į nelaisvę paimtus kareivius. O ypač ji buvo paplitusi Didžiojo Tėvynės karo metais tarp Leningrado gyventojų ir mūsų medicininėje spaudoje aprašytuose tarybinių belaisvių lageriuose Vokietijoje. Jiems diagnozė buvo rašoma teisinga: „Alimentarinė distrofija. Chroniškas badavimas“. Mums tokią mirties diagnozę rašyti dešimtims tūkstančių dėl chroniško badavimo mirusių „zekų“ buvo uždrausta. Mūsų rajono sveikatos apsaugos skyriaus viršininkės Kulikovos nurodymu tokiems mirusiems „zekams“ reikėjo rašyti diagnozę tokią: „Pellagra“. O pelagra atsiranda dėl vitamino PP stokos maisto produktuose. Kulikova, kaip ir visi Pečioros lagerio sveikatos apsaugos skyrių viršininkai, savo melą motyvavo tuo, kad „...Vakarai, sužinoję apie didelį „zekų“ mirtingumą dėl chroniško badavimo, savo priešiška propaganda gali pakenkti Tarybų Sąjungos prestižui užsienyje“.
     „Didžiojoje medicinos enciklopedijoje“, išleistoje 1974 metais, parašyta, kad alimentarine distrofija su labai dideliu svorio sumažėjimu (iki 56%) buvo pastebėta tarp karo belaisvių ir „zekų“ fašistiniuose koncentracijos lageriuose. Vadinasi, mirusių kankinių mirties priežastis ir diagnozė priklausė nuo to, kokio tirono lageriuose jie mirė. Jei mirdavo Stalino-Berijos lageriuos, tvirtindavo, kad mirė dėl pelagros, o ta pačia liga mirusius Hitlerio-Himlerio lageriuose laikydavo mirusiais nuo alimentarinės distrofijos. (p. 88–91)

Nežinau, gal tik man (kaip filologui) toks tikslus ir nujausmintas aprašas pasirodė vertas būt cituojamas.
Baksnojant klaviatūrą, atminty iškilo 1941-ų tremtinio Zenono Kairio aprašytas epizodas:

Negaliu pamiršti buvusio mokytojo Antano Kudžmos. Atvežtas tik kaip stovi, nei ko po galva naktį, ne po šonu, nei storiau ant savęs, nei patalynės neturėjo. Visas poilsis ant plikų lentų. Kai jį čia, Tit Aruose, suspaudė skorbutas, o sveikatos buvo nestiprios, nebegalėdamas nuo plikų lentų pasikelti vis garsiai prašydavo duonos, sakydamas: „Gerieji žmonės, duokit duonos, kodėl jūs tokie negeri, kodėl man gailit duonos“. Per dienų dienas, kol pagaliau nutilo. Tada vienas iš kaimynų paklausė: „Antanai, kodėl nebeprašai duonos?“ Šis atsakė: „Nebenoriu“, – ir kitą dieną jį teko išnešti už barako durų, nes duonos jis jau niekada nebeprašys, o žmogus dar ir 40 metų neturėjo. Taip slinko dienos be jokios vilties. (Kryžius Šiaurėje [atsiminimų rinktinė], 1992, p. 31)

Dystrophia alimentaris, – tokią priežastį būt turėjęs įrašyti gydytojas, jei būtų rašomas Antano Kudžmos (*1905, †1942-12-25 Tit Aruose, Jakutijoj) mirties liudijimas.
P.S. VlŠ-kos atsiminimuose žodis zekas (з/к – зэк = заключённый) rašomas kabutėse; nežinia, ar pats autorius taip rašė, ar redaktorė tekstą papildomais ženklais praturtino. Ir ne tik šis, ir kiti sovietinės naujakalbės žodžiai (pvz., dochodiaga, pridurkas [tarkim, Valentiną Gustainį lageriuos paprasti zekai galėjo vadint pridurku, nes dirbo privilegijuotus darbus ir turėjo geresnes nei kiti gyvenimo sąlygas]). Manyčiau, nereikia jokių kabučių – tai tam tikru laiku tam tikros lietuviškai kalbėjusiųjų asmenų dalies vartoti tikslūs labai konkrečią reikšmę turintys žodžiai; iš esmės niekuo nesiskiriantys nuo, tarkim, dipuko (žodžių junginio perkeltasis asmuo reikšmė nepalyginamai platesnė; kaip ir kalinio, jei kam kiltų noras lietuvišką žodį siūlyt vietoj zeko).

(1021) Pakeliui namo, xliv: pora mintigalių paskaičius šios dienos spaudą

— visaskaitystė laukiant T-19 Tuskulėnų rimties parko stotelėj —

(a) Šiaurės Atėnuos, p. 10, Justino Dižavičiaus rašinys „Priklausomybės nuo laiko pripažinimas amžinybės akivaizdoje“ apie romanu vadinamą Gintaro Bleizgio knygą Karmelio kalno papėdėje. Pradžia:

2017 m. rugpjūčio 25 d.
Užsukau į Rašytojų sąjungos knygynėlį ir susitariau dėl recenzijos. Nauja Gintaro Bleizgio knyga jau mano kuprinėje. Dar kurį laiką pavaikštinėjau po senamiestį. Prisėdęs ant suoliuko pavarčiau šią ir keletą kitų knygų, kurias tuo metu turėjau.

O kodėl dabar čia cituoji, kas tau čia negerai? — Nieko blogo, dabar, matyt, kitaip ir nebūna, bet vis tiek pagalvojau: ar iš anksto pažadėdamas parašyt apie neskaitytą už dyka iš leidėjo gautą knygą neapsiriboji savo laisvės? O jei perskaitęs suprasi, kad nieko tokio, ką būtų verta siūlyt ir kitiem perskaityti, nepajėgsi išstenėt? Ar savigarba leis pasitenkint ta pačia dienoraščio forma surašytais citatingais pasvarstymais, esą dienoraštis leidžiąs rašytojui atsiskleist kaip paprastam žmogui ir pan.? Nes jau esi pasižadėjęs parašyt.
O gal vertintojų piniginės plonis turėtų pateisint tokius dalykus? Nežinau.

(b) Literatūroj ir mene,  p. 8–10, Laimantas Jonušys rašo apie tarptautinio PEN klubo kongresą, vykusį Lvove.
Neskaičius, net straipsnio pavadinimo – „Už tiesą po tiesos“ – nepamačius aišku, kad daug kas ten kalbėdamas vartojo post-truth.
Kaip sukas kūrybingas vertėjas LJ-šys?
Davido Patrikarakos pranešimo pavadinimą „Fact, Fiction and Politics in a Post-Truth Age“ išverčia „Faktai, fikcijos ir politika epochoje po tiesos“. Neblogai, net galima sakyt – gerai, tik ta epocha kelia abejonių; mano galvoj epocha – toks didelis daiktas, tarkim, Baroko epocha, ir amžius didokas; ogi imčiau ir papiktinčiau dalį asmenų.lt pavartodamas laiko vietininką: laike po tiesos.

(1020) Tarp kitko: kaip lietuviai pirmą savo enciklopediją mėgino parengti, ii

— pirma įrašo atkarpa; čia tąsa —

Taigi, reikalai pajudėjo, – bet! – o kaip bus rašoma, kokia rašyba? KlJ-nis, kaip dera rimto leidinio redaktoriui, parengė savo siūlymus:

Rašybos klausimai Enciklopedią rengiant.
Neturime vienodos rašybos. Šiandien beveik kiekvienas apšviestas lietuvis rašo savotiškai. Vieno kurio rašytojo vienoj kurioj kningutēje šie savotiškumai nieko bloga nedaro. Bet enciklopedią rengiant, visi savotiškumai suvienodintini: negalima, kad vienas veikalas turētų keletą rašybų. Taip jau labai yra geistina, kad enciklopedioj rašyba būtų tinkamiausioji.
     Idant šis dalykas įvyktų, rodos, geriausia bus visiems rašytojams iškalno aptarus visi rašybos klausimai, sulig kurių esama skirtumų.
     Żemiaus propozicių formoje surašau kelioliką tokių apsvarstytinų ir nutartinų klausimų.
     Visų enciklopedios bendradarbių ir visų lietuvių rašytojų bei kalbininkų labai prašau suteikti šiems klausimams kadir trumpai pamatuotus atsakymus. Tuo bus daug padēta ne tik enciklopedios, bet gal ir apskritai lietuvių rašybos vienodumui atsiekti.
     Atsakymus (arba geriausia tą patį klausimų surašą su pastabomis) prašau siųsti šiuo adresu: A. Olszewski, Enciklopedios skyrius, 3252 So. Halsted str., Chicago, Ill., U.S. of A.

Ir surašo Jurgelionis savo propozijas pirmiausia dėl lietuviškųjų žodžių, po to dėl skolinių rašybos. Tie dalykai kalbos istorikams įdomiausi. Tepasakytina, kad KlJ-nis buvo Kazimiero Jauniaus sekėjas, Kazimiero Būgos geras draugas, į Joną Jablonskį skersakiavęs, žr., pvz., jo surašytą Rygiškių Jono Sintaksės recenziją – galima tart, triuškinančią (Laisvoji mintis, nr. 23, 1912-01, p. 543–546; persispausdino ją Dambrauskas-Jakštas savo Draugijoj, nr. 69, 1912-09, p. 59–68, įžangos žody tardamas, esą „autorius [t.y. Jablonskis] tą savo veikalą [t.y. Lietuvių kalbos sintaksę] daro filologiškuoju koranu“; nepatiko ir kun. D-kui primygtiniai Jablonskio nurodymai, kaip reikia lietuviškai rašyt).
Baigdamas šio surašo antrą skirsnį, KlJ-nis pareiškia nuomonę, kurią noris pacituot: „[...] jaigu kame įsigyvenusiu papročiu kitaip daroma, reikia to laikyties. Mat, kalba temēgsta būt puoselējama ‘išmintingo konservatizmo’.“ — Visiškai pritariu.
O toliau – kaip rašytini vardai (šitie skirsniai pirmiausia ir paskatino imtis kaupt medžiagą įrašui; tik kai ką išgnybiau):

taip būt atrodęs pirmosios enciklopedijos lietuvių kalba puslapis

V A R D Ų   R A Š Y M A S.
ŻMONIŲ VARDAI.
§ 31. Rašyti Geksli ar Gioksli vietoje Huxley yra didelis barbariškumas. Europoje niekas neżino vardo Geksli, tēra żinomas Huxley. Dar galētume teisinties temoką parašyti Geksli, jaigu būtume pasilaikę mums teiktąją „grażdanką“. Bet iškovojus ir vartojant latiniškasias raides, tokių pasiteisinimų nebegali būti. Formališkai, latiniškųjų raidżių vartojimu, prigulēdami prie vakarų Europos kulturos, jos żmonių vardus privalome rašyti be iškraipymų. Taigi rašytina: Byron (ne Bairon), Brooks (ne Bruks), Clairville (ne Klervil ar Klervy), Dembiński, Dickens, Fourier, Hugo, Hume, Huxley, Hegel, Huygens, Huyghens, James, Kant, Leibnitz, Lotze, Mill, Nietzsche, Rousseau, Ruskin, Shakspere (ar senovišku būdu Shakespeare), Shaftesbury, Spencer, Voltaire, Whitney, Whitman.
     Saviškai galētume rašyti tik įsigyvenusius pas mus vardus: Jezus, Kalvinas, Luteris.
§ 32. Vardus galime linksniuoti. Vardinį [vardininką] reiktų palikti gryną, gimtinį [kilmininką] ir kitus linksnius rašyti su apostrofu: Clairville’o, Hume’o, Huxley’o, Hegel’io (ar gal geriaus Hegel’o, nes jai vardinį rašydami Hegel suprasime l esant minkštu, tai ir kituose linksniuose taip pat galime suprasti. Angliškieji vardai labai dażnai galinį l turi kietą, tad jų visai nebegalima linksniuoti kaip y-kamienių; Hill, gimtin. tegalētų būt Hill’o).
     Kaikuriuos vardus, użsibaigiančius santara, galima būtų linksniuoti ir nevartojant apostrofo: Kant, Kanto, Kantui.
     Graikiškųjų bei latiniškųjų vardų vardinis reiktų rašyti su savo galūne, pridētina prie kamieno; taipjau pasielgtina su kitais linksniais. Graik. galūnēs -es geriausia bus nemainius: Achilles, Orestes, gimtin. Achiliaus, Oresto. (Žr. taipgi § 30.) Paris, gimtin. linksnis reiktų rašyti Pariso (vietoj Parido).
§ 33. Vardai iš kalbų nevartojusių ar nevartojančių latiniškojo alfabeto tegali būt transkribuojami; todēl rašome: Derviš Paša, Abdul-Hamid, Abdur-Rahman, Kuroki.
     Graikiškus vardus transkribuojant nēra reikalo aklai sekti latiniškų transkripcių, tad ne Sophocles, bet Sofokles, raidē raidēn, kaip graikų buvo rašoma. / [...]
     Jaigu kurs vardas daugiaus żinomas latinizuotoj formoj, tokioj galima būtų ir rašyti: Ajax, Diogenes Laertius.
     Rūsiški vardai taipjau raidē raidēn transkribuotini. Rūsų taip vadinamąjį „kietąjį“ ‘i mums reiktų rašyti i, nes mūsiškis i, o ne y fonetiškai yra artesnis prie slavų vidutinio, vidurinio i ([išnašas įterpiu tekstan] żr. Kl. Jurgelionis, Panemunēlio Tarmēs Fonetika). Rūsiškų pavardžių galūnę iⁱ (i su taip vadinamu i trumpuoju, kratkoje) geriausia būtų rašyti y: tas garsas yra artesnis fonetiškai (anot K. Jauniaus, mūsų y esąs pasidaręs iš ij) ir taip rašant bus atskiriama rūsų pavardēs nuo lenkų: Sokolovsky ir Sokołowski.

MIESTŲ VARDAI.
§ 34. Su miestų vardais reikia taip pat elgties, kaip su żmonių vardais. Vadinas, rašytina: Antwerp, Athenai (bet Athens, Amerikoj, Georgia valst.), Bombay, Boulogne, Chicago, Genoa, Gratz, Hong Kong, Kalkutta, Rouen, Smyrna, Syrakuzai (bet Syracuse, Amerikoj, New Yorko valst.), Troia, Warszawa, Zuerich.
     Kaip padaryti su Paryżiu? Taip sakyti ir rašyti labai įpratome. Niekas pas mus dar nēra bandęs rašyti Paris. Gal tad Paryżių paliktume.
     Roma—taip galētume sakyti, kalbēdami apie senovēs Romą, o Rymas—kalbēdami apie katalikiškąjį Rymą, apie Rymo katalikus (žr. Maironio eiles: “Tu rykštē Augščiausio”, jam Leonas tarē, / “Tai plakk! Bet tą Romą, ką piktą jums darė! / Plakk Romą Cezarų dienos! / Bet Romoje Rymą jau naują regēsi.” Pavasario Balsai, “Roma”).

ŻEMIŲ, VALSTIJŲ IR KITI GEOGRAFIŠKIEJI VARDAI.
§ 35. Sulig šių vardų kulturinēs tautos pasielgia trejopai: vienus (daugumą) użlaiko originalinēj (ar jai artimoj) išvaizdoj, kitus turi graikiškus ar latiniškus, trečius verčia savo kalbon ar kaip-nors perkeičia, kad būtų kalbos dvasiai artesni.
     Galime ir męs taip daryti: 1° Italią vadinti Italia, 2° Aigyptą vadinti Aigyptu (ne Kami ar Khami), 3° Vokietiją vadinti Vokietija (ne Deutschland’u ar Germania), Belgią—Belgia (ne Belgique ar Belgium).
     Su pirmosios ir antrosios rųšies vardais reiktų elgties taip, kaip su żmonių bei miestų vardais. Sulig trečios rųšies—reiktų vienodai apkitas daryti ir vienodai bei teisingai versti.
     Lenkiją visi vienaip vadiname Lenkija. Ne taip yra su Rossia—sakome bei rašome: Maskolija, Gudija, Rusija, Rosija, Rossia.—Mokslo ir oficiališkoj kalboj, rodos, atmestini yra pirmas ir antrasai vardai: jie gimę iš pravardżiavimo. Iš trijų paskutiniųjų reikia priimti kurs-nors vienas. Europoj daugiaus żinoma forma Russia (Russland, Russia, Russie), pačių rūsų kraštas vadinama Rossïa. Kurią formą priimti, tai vien nutarimo dalykas, nes apie teisingumą kalbos negali būti. (Originalinē norvergiškoji vardo išvaizda yra Rods ar Ross, slavų vartojime Ruś, žr. Thomsen, Relations between Ancient Russia and Scandinavia; Abel, Slavic and Latin.). Tik ar tą ar kitą formą priimtume, nei vienoj nepridērtų vartoti lietuviškos galūnēs -ija: Rossia ir Russia turi latiniškąją galūnę -ia (žr. § 19 [Latin. galūnē -ia. Išmintinga būtų, jaigu ją rašytume be joto, t. y., ne taip, kaip kad, iš rūsų “šviesą” imdami, esame pripratę. Rašyti -ia reiktų dēl šių prieżasčių: 1° kad atskyrus -ia nuo mūsų galūnių -ija, -ja, kurios turi visiškai kitokią prasmę, negu latiniškoji, 2° kad taip rašo visos kulturinēs tautos, 3° kad taip rašant pasidaro didelē ir laiko ir vietos ekonomia. Paveizdan, išmetus visur panašiuose atsitikimuose jotas, mūsų enciklopedioj susitaupytų kokie 10 puslapių, kurie juk galima paskirti naudingesniam negu jotai dalykui.—Kaip -ia, taipjau rašytina -io be joto. Labai jau użsimetant żymėti šiek tiek skirtą ištarmę, galima būtų rašyti i su dvejais spuogučiais: -ïa, -ïo. (Visgi tas apsunkintų spaudą.)] Rossia tera latinizuota forma iš Ruś, Ross+ia, kaip varduose Germania, Gallia ir p. (żr. Abel, Slavic and Latin). Šitai żinant, gal tinkamiausia bus rašius Rossia.
     Kaip rašyti Francią? Europišku būdu rašyti ir vadinti France męs gal nesugebēsime. Frankonia būtų anachronizmas. Dēlto gal geriausia bus pasilaikius iš rūsų bei lenkų paimtieji vardai: Francia (ne Francija)—kraštui, francūzai—tautai (żr. taipgi: Draugija, N45, 83 psl.).
     Taipgi pasiliktina kiti ne “iš pirmųjų rankų” priimtieji pas mus vardai: Anglia, Belgia, Brazilia, Dania, Japonia, Škotia, Švedia, Vengria ir k.
     Saviškai galētume vadinti Airiją, Chiniją, Kuršą, Suomiją ir k.
     Canada, Columbia, Cuba—galime rašyti: Kanada, Kolumbia, Kuba.
     § 36. The United States of America Vilniaus rašytojų yra verčiama Jungtiniai Amerikos Valsčiai. Toks vertimas yra neteisingas. Atgal anglų kalbon išvertus, būtų: The Joined Communities of America, nes jungti yra join (join, jungere, jungti), o valsčius yra communa, angl. community. Vieną kurį Amerikos state’ą, dażnai użimantį didesnį plotą negu visa Francia, keista vadinti valsčium: jau pats tas “valsčius” susideda iš daugybės valsčių. Żodį state (ypač, kada juo suprantama State of America) lietuvių kalbon tinkamiausia yra versti żodżiu valstija (etim. valsčių krūva) ; united tegali būt verčiama żodżiu suvienytas (unus, oinus, ain, vienas). Dēlto The United States of America lietuvių kalboj turētų būt: Suvienytosios Amerikos Valstijos.—Tik The Confederate States of America rasi galētų būt išversta: Jungtinēs Amerikos Valstijos (visgi ne Valsčiai). Tiedu vardu Amerikos historioj juk yra labai skirtinu!
     § 37. Cabo de Boa Esperanca, Cape Verde. Portugal. cabo, franc. cape yra gimę iš latin. caput, “galva, viršūnē, galūnē”. Cabo ar cape yra žemēs išsišovimas į mares; galima būtų jį ir vadinti išsišovimu, bet patogiaus ir gal geriaus bus davus artesnį vertimą ir pavadinus “galūnē”. Tad Cabo de Boa Esperanca būtų Gerosios Vilties Galūnē, o Cape Verde—Żalioji Galūnē.
     § 38. Frobisher Strait—Frobishero Angštuma. Taip jau: Vancouvero Sala, Van Diemeno Żemē, Augštoji Żemē (Terre Haute). Tierra dél Fuego reiktų versti Ugnies arba Ugningoji Żemē, bet ne Ugninē.
     § 39. Sekant kitas tautas, negalima versti vardų: Newfoundland, New Jorsey, New York, New Hampshire, Porto Rico, Rio de Janeiro, Rio de La Plata ir p.

Šitą 1911-ų birželį parengtą surašą Kleofas Jurgelionis paskelbė viešai (Lietuva, 1911-07-14, nr. 28, p. 5–6; epavelde.lt nėra) ir išsiuntinėjo potencialiems Enciklopedijos svarbiesiems bendradarbiams – skyrininkas. Tikrai – kun. Aleksandrui Dambrauskui ir dr. Basanavičiui.
Beveik neabejotina, kad kun. AlD-ko iniciatyva KlJ-nio „Rašybos klausimai Enciklopedią rengiant“ buvo perskelbti jo redaguotos Draugijos priede jaunuomenei Ateitis (1911, nr. 6/7, p. 259–274). Svarbu čia įžanga ir išnašos, kuriose arba sutinkama, arba ne su Jurgelionio propozicijom; ir viena, ir kita pateikta kaip Ateities redakcijos nuomonė, nors labai tikėtina, kad bent jau inspiracijos – Dambrausko-Jakšto; rašė gal ir žurnalo redaktorius Pranas Dovydaitis. — Štai ta įžanga, aiškiai maištą kelt prieš Jablonskį skatinanti:

Dėdami „Ateitin“ šį straipsnį, darome pradžią moksliškai jaunuomenės diskusijai apie musų rašybos klausimus. Musų filologai tame dalyke visai ikšiol neatsižiurėdavo į moksleivius: mat jiems rodės, kad moksleivija nieko neišmananti rašybos klausimuose ir todėl ji turi aklai, be kritikos pasiduoti musų „filologų“ autoritatiškiems nutarimams ir priimti su priderama padėka visus jų pramanytuosius naujus raštženklius ir raidžių uodegėles. Tame gi pastarame dalyke musų naujausieji filologai tiesiog „išėjo iš krašto“. Nesupratę kaip reikiant Jauniaus rašybos teorijų, išrastų fonetiškai musų kalbos fotografijai, turinčiai savo reikšmę vien mokslo srityje, jie užsimanė daugumą Jauniaus uodegaičių įvesti ir papraston rašybon. Na ir pasidarė musų rašyba tikras marginys, apmestas ženkleliais iš viršaus, ataustas uodegėlėmis iš apačios. Ypač pasisekė dviem balsam: i ir u, jiem abiem paskirta net po tris raštženklius: i, y, į ir u, ū, ų.
     Na, moksleiviai, laužykit dabar galvą, kame ir katras iš tų trijų raštženklių tinka. Jųs rugojat ant vieno rusiško ѣ, dabar pasidžiaugkit, lietuvių rašyboj turėsit bent ketveriopą ѣ: y ir į, ū ir ų. Jei nuo rusų pedagogų gaunat dažnai po vienutę dėl vieno ѣ, tai suskaitykit, kiek gausit vienučių nuo lietuvių kalbos mokytojų dėl nemokėjimo padėti tinkamoj vietoj y ir į, ū ir ų. O kad to nemokėsite, tai nėra abejonės, nes ir patįs gerb. „filologai“ nemoka jų atskirti, nežino ar reik rašyti: motyna ar motina, Vilniuje ar Vilniūje, akįs ar akys ir tt. nuolat svyruliuoja mainydami savo pažvalgas. Tas jų svyruliavimas ir privertė nevieną redakciją bandyti „savomis kojomis“ vaikščioti. Tam tikslui sumanyta įvesti musų rašybon tuli apiprastinimai. Išmesta ilgasis ū, panaikinta daugelyje vietų nereikalingos uodegaitės. P. Čiurlionienė savo paskaitoje Mokslo Dr. Susirinkime, pasirinkus garbingą rolę kalbos ir rašybos apgynėjos, užsipuolė ant „Draugijos“, išdrįsusios padaryti žingsnį prie rašybos apiprastinimo. Anot musų pedagogės lietuvių kalbai ir rašybai grąsąs pavojus, kurį prašalinti tegalinti vien Mokslo Draugija. Na, Dieve jai padėk tame darbe! — Tegul ji senutė sveika dirba. Bet mes jaunieji norime savo „kojomis vaikščioti“. Todėl nei p. Rygiškių Jono neklaidingu rašybos popiežium, nei „Lietuvių Tautos“ tikra rašybos evangelija pripažinti negalim. „Ateitis“ kaipo organas, paskirtas ateities dalykams svarstyti, negali pasiviškai žiurėti ir į musų nenusistovėjusią dabartinę rašybą, juo labiau, kad rašybos klausimai daugiausia moksleiviją paliečia. Lengvesnė rašyba lengvina moksleiviams mokymos darbą, sunkesnė—tą darbą apsunkina. Deja, kitur filologams besistengiant rašybą apiprastinti, ją prieinamesne padaryti, musų kalbos žinovai tarsi susitarę ikšiol vien tik sunkino jos rašybą, išrasdami kaskart naujas išimtis, apdovanodami mus vis naujomis raidžių uodegaitėmis ir tt. Visa tai mus jaunuosius ir priverčia žvilgterėti kritiškai į musų ikšiolinę rašybą ir tarti tame klausime savo žodį.
     Tą pirmutinį musų žodį skaitytojas ras trumpuose prierašuose prie žemiaus dedamojo p. Kl. Jurgelionies straipsnio.

Ir paskutinė, apibendrinamoji išnaša:

Taigi, kaip matote skaitytojai, rašybos klausimuose „Ateities“ redakcijos nuomonės daugelyje dalykų visai sutinka su nuomonėmis p. Kl. Jurgelionies, „Laisvosios Minties“ šalininko ir todėl musų idėjinio priešininko. Ir kaip p. Kl. Jurgelionis laisvamaniškos jaunuomenės atstovas nepabijojo priimti tulų „k l e r i k a l i n ė s“ „Draugijos“ nurodymų rašybos klausimuose, taip ir mums katalikiškai moksleivijai nėra ko bijoti viešai išreikšti p. Jurgelioniui savo pritarimą. 

Kaunas (Draugija su priedu Ateitis buvo leidžiama Kaune) pritaria Chicagai dėl rašybos, o Vilnius (t.y. prie LMD susibūrusi komisija Lietuvos skyriui enciklopedijoje rengti: galva dr. JB-čius, nariai Mykolas Biržiška, Augustinas Janulaitis ir Domas Šidlauskas)? Vilnius įsitikinęs, kad reikia rašyt taip, kaip rašoma Vilniuje. KlJ-nis mėgina ginčytis (iš jo laiško JB-čiui 1911-11-03):

Keistoka išrodo, kad Tamstos taip spiriatės dėl rašybos. Sakote reikia vartoti “Vilniaus laikraščių” rašybą. Bet-gi Vilniuje yra keli laikraščiai ir visi rašyba skirias, ir dar taip svyruoja, kaip pirmos klasės mokiniai. O be to, rašybos ir kalbos dalykuose iš Vilniaus kuomažiausia eina šviesos. Tai tik patįs vilniečiai save orakulais gali manyti, apjakę, – tiesą sakykim, – savo zaściankowym patryotyzmem.) Juk Vilniuje iki šiol dar nepagaminta nei mažiausio rimto raštelio, gvildenančio mūsų kalbą. Šituo atžvilgiu daug svarbesni yra Peterburgas, Krakow’as, Leipzig’as, Vienna, Paryžius. Europos akyse (ypač Viennos ir Krakow’o profesorių akyse) Vilniuje (liet. laikraščiuose) yra atliekamos didžiausios su mūsų kalba barbarios.
     Žinoma, kas dėl manęs, aš mieliai noriu klausyties Tamstų nuomonės, bet negaliu irgi užsikimšti ausų, girdėdamas, ką sako giliausi kalbų apskritai ir liet. kalbos skyriumai žinovai, pripažintieji sviete profesoriai (pvzd. prof. Rozwadowski, prof. Zubaty).
     Manau, kad mums, rengiant Enciklopedią, reiktų rašybos klausimai bendrai aptarti visiems, o nesekti kurio vieno laikraščio manios. (LLTI BR, F2-1043)

Į tokius „pasvarstymus“ dr. JB-čius reaguoja irgi nelabai šaltai; jo 1911-11-21/12-04 rašyto atsakymo KlJ-niui pradžia:

G.T.! Tamistos sieksniniam laiškui reikėtų kelių sieksnių atsako, kad vislab paaiškinus. Neturint tačiau laiko tuštiems ginčams, tik tiek galima pasakyti, kad kaip aš, taip ir kiti, kurie prižadėjo enciklopedijoje dalyvauti, jau gana seniai esame išėję iš fermentacijos periodo rašybos dalykuose ir manome reikią apsistoti ant vartojamosios jau ortografijos, nors ji ir netobuliausia. Pas mus Lietuvoje „Vilties“ kalba – sintaksė – ir rašyba kol kas yra skaitoma geriausia – į ją aš ir norėjau nurodyti, Vilniaus laikraščius minėdamas. Tamistos paminėtiejie: Krokavas, Vienna, Paryžius, Leipzigas (sic!) mūsų akyse sintaksėje ir rašyboje yra 0. Geriau būtų, kad ir Tamista, užuot pildžius savo laiškus ginčais, nusileistum iš teorijos aukštybių ir paklausytum kitų, kurie turi taipogi šiokį tokį patyrimą. Tai – pirma; antra, turiu Tamistai pranešti, kad pas mus kol kas d-ras [Jurgis] Šlapelis yra skaitomas jei ne geriausiu, tai bent vienu iš geriausių stiliaus žinovų, todėl ir Mokslo Draugija, kaip ir daugybė kitų rašytojų, duoda jam savo raštų kalbą taisyti. Todėlei aš – kitų bendradarbių vardu – padaviau sumanymą, idant visi enciklopedijai skiriamieji raštai būtų Šlapelio taisomi. Mūsų akyse to reikalautų enciklopedijos kalba ir patsai turinys, kaip mes esame persiliudiję iš Tamistos atsiųstojo spaudinto laiškelio... Todėlei čion Vilniuje turėtų būt koreguoti raštai, o pati spaudos korektūra galėtų būt pas Jus, Amerikoje, atliekama. (JB, Rinktiniai raštai, 1970, p. 840–841)

Toliau laiške Basanavičius papunkčiui išdėsto kitus reikalus; paskutinė pastraipa: „Straipsniai I-jam tomui galės būti tik 1912 m. bėgyje prirengti; II-ajam, kur daug bus apie Lietuvą rašyta, – 1913 metais. Šitą reikia Jums būtinai žinoti, kad nepradėjus spaudos, neturint visų straipsnių spausdinamam tomui.“ — Galima suprast, kad Vilnius visą tekstų rengimą nori perimt į savo rankas; Chicagoj tebūtų atliekami spaudos darbai.
KlJ-nis (na, vis dar enc-jos redaktorium besijausdamas) nenori taip viens du vadžių atiduoti – siūlo Vilniui: jis atsiųsiąs penkis enciklopedijos straipsnius, dr. Šlapelis tesutvarko juos taip, kaip įsivaizduoja kad reiktų, ir tegrąžina; tada ir bus sprendžiama, ar sutikt su JB-čiaus siūlymu straipsnius rengt Lietuvoje.
Gavęs atgal ir susipažinęs su siūlomais kalbos taisymais, KlJ-nis 1912-05-01 rašo laišką JB-čiui:

Gerbiamasis Pone: –
Iš to, kaip pataisyta atsiųstieji straipsniai, mums paaiškėjo šie dalykai:
     (1) Didesnė taisymų dalis tai vien gusto klausimas. [LKŽ daikt. gustas reikšmės nurodytos: skonis; noras, ūpas; čia gal: (kalbinė) nuovoka?] Pvzd., tik gustas tenusprendžia, kaip pasakyti: ar “Poseidonas užsiuntė smaką (slibiną)”, ar “Poseidonas užleido smaką (slibiną)”, kaip kad Tamstų taisytojo norima. Pas mus užleidžia kùmelį ant kumelės, todėl męs bevelyjam sakyti užsiuntė. Iš šito ir iš daugelio tokių taisymų intariam taisytoją neturint gusto; bent-gi jų gustas neintaiko mūsų gustui... (Nesinori tikėt, kad ir Būga prisidėjo prie taisymo; jaigu taip, tai, matyt, kad jis kaip pirma neindomavo semantika, taip ir dabar neindomauja, o dalyko nestudijavęs, nedaug ir tenusimano.)
     (2) Taisytojai nėra išsiaiškinę daugelio rašybos klausimų; ypač nežino, kaip svetimus vardus rašyti. [...]
     (3) Taisytojai lietuvių kalbą išmano gan paviršutiniai, bent-gi daugelio dalykų nėra kaip reikia išsiaiškinę. [...]
     (4) Taisytojai, matyt, mėgsta pasičvieryt, ir, kadir prieš visokius kalbos faktus, kiša raštan visa tai, kas tik ant jų beskonės seilės užeina. Vietoj intekmės sumano kažinkokį intakumą (!!!), vietoj “delto” būtinai visur nori rašyt tik “todėl”; [...] vietoj visiems žinomų ir aiškių “šiaurvakarių” sako “vasaros vakarai” ir panašiai. [...]
     Taigi dėl visų čia pastebėtų dalykų męs nematome, kad būtų kokia nauda siuntinėti straipsnius taisymui. Žinoma, ir tarp tokių nevykusių taisymų gali pasitaikyt koks dvejetas neblogų sugestijų, bet dėl jų siuntinėti Tamstoms visus rankraščius būtų stačiai neišmintinga, ypač kad rankraščių prisirinks keletas ar net keliolika pūdų; jau dabar turime daugiau kaip du pūdu, o tai dar tik kokia dešimta dalis. [...] (LLTI BR, ibid.)

Kaip reagavo Vilnius į šį apsisprendimą, neradau užrašyta; gal ir niekaip, nes atsirado kitų, rimtesnių bėdų – kilo abejonių dėl enciklopedijos idėjinės nekaltybės: 1912-04-19/05-02 susirinkęs posėdin Vilnius nutaria pareikalaut KlJ-nio pasiaiškinti, ar tik jis vienam kunigui ne per daug prižadėjęs, ar tas negalės kištis kur jam nepriklauso; ar redaktorius garantuojantis, kad enc-ja būsianti „objektyviai moksliška“?
—  dar bus

(1019) Epizodai, xxii: paskutinė Vasario 16-osios signataro Donato Malinausko viltis

(Vakar bibliotekon buvo užėjęs bajoraitis su išoriniais metalisto požymiais – paklaust, ar mes turim Donato Malinausko nuotraukų, mat Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga ketinanti kitąmet išleist knygą, skirtą signatarams bajorams; jis apie DonM-ką rašysiąs. — Ir iššoko iš atminties vienas epizodas; nežinau, ar toj knygoj jis bus primintas.)
1941-ų birželį 72-ejų DonM-ką su žmona paėmė iš Alvito dvaro; ketvirtą dešimtį įpusėjusį buv. ELTOS direktorių Valentiną Gustainį su šeima iš broliui Antanui (spėjo pabėgt) priklausiusio Žemosios Panemunės dvaro; abu atsidūrė tam pačiam ešelone, kartu su moterim ir vaikais. Susitiko jau toli nuvežti nuo Lietuvos, Bijske. Iš ValG-nio atsiminimų:

Savo ešelone radau seną pažįstamą Donatą Malinauską, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarą. Su juo buvo visai nukaršusi senutė sesuo ir jau menkutė žmona. Pats irgi atrodė vos gyvas, iš kelionės labai išvargęs, vidurvasarį apsiavęs veltiniais. Tačiau jis nenusiminė, manė, kad čia koks nesusipratimas, kuris tuojau paaiškės, kai tik jis galės prieiti prie telegrafo. Pasisakė esąs labai gerai pažįstamas su žinoma revoliucioniere ponia Kolontai, kuri kaip tik tuo metu buvo Tarybų Sąjungos ambasadore Stokholme, Švedijoje. Malinauskas 1905 metais ją keletą savaičių Vilniuje, savo bute, slėpęs nuo caro žandarų. To ji negalinti pamiršti. Todėl kai tik gausianti jo telegramą, tuojau per savo šefą Molotovą padarysianti intervenciją, ir jis būsiąs paleistas laisvėn. Nors ir aš tuomet buvau pusėtinai naivus, bet nelabai tikėjau, kad karo aplinkybėmis Molotovas darytų intervenciją ponios Kolontai prašomas. Po metų sužinojome, kad visi seneliai Malinauskai vienas po kito išmirė baisiame skurde kažkur Bijsko apygardoje. (Be kaltės: 15 metų Sibiro tremtyje ir lageriuose, 1989, p. 65)

Užmečiau akį į žinyno Lietuvos gyventojų genocidas, t. I: 1939–1941 antrą pataisytą ir papildytą leidimą. Pirmiausia: kartu su DonM-ku buvo ištremtos dvi jo seserys – Jadvyga Malinauskaitė (gimimo metai nenurodyti), mirusi pakeliui, ir Filomena Malinauskaitė (*1858), mirusi 1941-ais jau Altajaus krašte; DonM-kas mirė 1942-11-30, o žmona Sofija (*1882) dar pagyveno – mirė 1950-ais tremty. Gustainiai visi 1956-ais grįžo Lietuvon.

(1018) Tarp kitko: kaip lietuviai pirmą savo enciklopediją mėgino parengti, i

 jeigu į Vasario 16-ąją būtumėm atėję turėdami enciklopediją? (Plg.: latviai į XX amžių įžengė jau turėdami Dravnieko konversācijas vārdnīcą, 1903-iais pradėjo leist antrąją.)
Ar dabar vis tiek ginčytumėmės, kaip geriau lietuviškam tekste rašyt, tarkim, ne lietuvių asmenvardžius – taip, kaip jie patys rašo, ar kaip mes turėtumėm juos ištart? Ir kodėl man atrodo, kad nekiltų jokių net abejonių, nes kaip daryt jau būt buvę apsispręsta daugiau kaip prieš šimtą metų, jau turėtumėm tradiciją.
(Senokai tokie anokie aistoriški klausimai galvoj sukiojas, vis rinkaliojau medžiagą apie pirmą nepavykusį bandymą parengt ir išleist enciklopediją lietuvių kalba. 2002-ais Lituanisticoj, t. 20, buvo Violetos Černiauskaitės straipsnis apie tatai, bet toks apžvalginis. O mane mėsa, liesesnė ar riebesnė, labiau domina, tai, kas pirminiais šaltiniais vadinama; „smulkmenos“ – kad ir toks dalykas, kaip būt buvę rašomi įv. asmenvardžiai ir vietovardžiai, ir pan. Gal ir per daug šitam įraše citatų – nemažas pundelis popierių susikaupė, ir dar toli gražu ne viską sužiūrėjau, kol tariau sau: gana; – atsiprašau, bet bus toks citatų kolažas [Žibuntas Mikšys įtikino, kad minkštumo ženklo nereikia]; gal kam nors kas nors pravers? Ir plano jokio neturiu, tik punktyras galvoj.)
— Ar kada yr tekę ką nors kritiškesnio skaityt ar girdėt apie Lietuvių mokslo draugiją? Bent aš neprisimenu, tad vietoj įvado – Analfabeto slapyvardžiu prisidengusio Mykolo Biržiškos pasvarstymas ir pasiūlymas, surašyti 1910-ų ankstyvą pavasarį:

Lietuvių Žinynas.
Štai jau 4-tas visuotinas Lietuvių Mokslo Draugijos susirinkimas, pradedąs ketvirtus jos gyvavimo metus. Keletas paskaitų, daug plojimo, oficijališki valdybos pranešimai, nekartą mandagumo dėlei jų kritika, vienas-kitas sumanymėlis, žadėjimas kitais metais daugiau nuveikti. Valandėlę gyvenam šiokioj-tokioj mokslo atmosferoj. Pasibaigė susirinkimo posėdžiai, praeina dar 2–3 savaitės, ir mūsų šviesuomenė užmiršo apie mokslo reikalus... ligi kito tokio-pat susirinkimo!
     Kitų siūloma sumanymai, ir aš pranešiu savą. Jų tiek kilo, tiek niekais nuėjo, jog lyg-ir baugu būtų su nauju išsišokti... Bet dar esu jaunas, gyvenimo smūgiai dar neišblaškė mano svajonių, su tuo sumanymu slepiuos jau bene apie dešimtį metų, – bent sykį reikia jį svietui parodyti!
     Mūsų šviesuomenė negyvena mokslo kultūra. Mokslu užsiimą žmonės kas sau darbuojasi, užsidarę, išsiblaškę. Mokslo draugija tai yra labiau formališkas, negu stiprus vidurinis jųjų susirišimas. Dauguma netiek pati jai ką-nors duoda, kiek išnaudoja jos vardą ir rinkinius savo specijališkumui. Dar silpniau draugija susirišusi su platesniąja šviesuomene. Gauna iš jos skatikus, bet ir pati jai ne-kuo teatsilygina. Sykį per metus pasirodanti „Lietuvių Tauta“, viena-kita paskaita Vilniuje, valdybos atskaitos ir pranešimai – iš tokios tatai, grynai akadėmiškosios pusės stoja prieš mus mokslo draugija. Ją giria, gerbia, net kartais perdaug iškelia, daug-ko iš jos laukia, ko jinai dar ilgai neįstengs mums suteikti, bet kartu ji virsta, vieno-kito akyse, vien apdulkėjusių knygų ir senovės daiktų rinkiniu. Lyg-ir kįla augštyn, akadėmėja, bet kartu didžiai reikia daboti, kad „minia“ šalinties nuo jos nepradėtų. Mokslo tyrinėjimas Lietuvos ir lietuvių dabarties ir praeities, šiandieninėms sąlygoms tebesant, galės plėtoties tiktai tuokart, jei mūsų draugija bus nuolatinai ir angštai susirišus su naujakultūre, arba, kaip kiti sako, tautiškai susipratusia visuomenės dalim. O toks ryšys tebesiranda bendrame darbe.
     Kad toks bendras darbas dar galimas, kad minėtasai ryšys, tiesa, draugijos vardu, bet ne darbais tebepalaikomas, dar nenutrūko, parodo šioks-toks pinigų įplaukimas Mokslo ir Dailės Draugijų namams pastatyti. Bet, viena, šį sumanymą laikraščiai labai reklamuoja, kita – tat grynai piniginis darbas ir pati draugija šiame atvėjyje yra kasininkė, bet ne mokslo-kultūros vadė. Mano gi siūlomasai mokslo ir kultūros darbas, kuriame, draugijai vedant, mūsų šviesuomenė galės dalyvauti ir karštai juo rūpinties, tai lietuvių žinyno (enciklopėdijos žodyno) suruošimas.
     Jo parūpinimas reikalauja, kad įtemptume visas savo žinias, kokias turime iš Lietuvos istorijos, literatūros, ekonomijos, etnograpijos, filologijos, gėograpijos, botanikos ir t.t. Maža to! Dabartinis mūsų mokslo stovis neleidžia mums pasitikėti savo jau įgytomis nuo kitų žiniomis, reikalauja, kad mes čionai-pat jas pertikrintume. Tai ne šovinistiškas išdidėjimas, tai ne išanksto nutartas paniekinimas viso, kas svetima, tiktai liūdnu prityrimu įgautas ir bene visų jau su mokslu šiur-tur susidūrusiųjų išduodamas mūsų žinijai testimonium paupertatis. Tiesa, šis-tas jau dabar daroma: draugijos knygynan pakliųva viena-kita ligišiolei nežinoma knygelė ar rankraštis, dainų ar žodžių sąsiuvinėlis, pamažėl auga arkyvas, muzėjaus rinkiniai, vieno-kito užrašoma dainos, kasinėjama pilekalniai, dulkinamasi arkyvuose ir arkyvėliuose ir t.t., bet vis tai daroma dažniausiai ne sistėmiškai, lyg-ir privatiškai. Tyrinėjimų suosekmės, išskyrus madai ar „politikai“ parūpusias mokslo šakas, daugiausiai pasilieka neskaitlingų „akadėmininkų“ „sferose“. Kas kita rengiant žinyną. Tasai sistėmiškasai darbas ir mokslininkus tarp savęs suartįs ir, reikalaudamas iš šviesuomenės netik piniginės, bet ir nemažos intelektualinės pašalpos, užinteresuos jos platesnius sluogsnius, stipriau už ką-kitą suriš juos su draugijos varomu darbu, pakels juose mokslo kultūrą, išplės jo veikimo ribas, palengvįs mokslo tyrinėjimus, skubįs jo paties plėtojimąsi. Tai, žinoma, ne vieniems-dviem metams darbas; gal-būt, visai šviesuomenės kartai prisieis jį kelti ant savo nugaros. Gal tat ir geriau... Jauskime mokslo sunkumą!
     Nebijokim, kad tuo sumanymu neužkenktume „Tautos namams“. Lai ir toliau aukos bus jiems renkama. Tuo tarpu žinynui, kurio išleidimas irgi reikalaus nemažų lėšų, dar nerinkim: kai pabaigsim namams rinkti, jam pradėsim. Bet jau dabar rengkimės prie darbo! Susekim, kaip kitur enciklopėdijos sustatoma. Apsvarstykim skyrius. Peržiūrėkim jų „skyles“. Pristatykim prie darbo senus ir jaunus mokslininkus, šviesuomenę. Neužmirškim jaunuomenės jiegų. Pasirūpinkim „Lietuvių Tautą“ kuogreičiau bent bertaininiu laikraščiu paversti, kurs sukoncentruotų tą visą darbą. Rinkim knygas ir rankraščius tamtikru, prie žinyno išleidimo pritaikintu planu. Visur, visame-kame turėsim tamtikrai susitvarkyti.
     Jei ne šįmet, tai kitais metais, už 2–3 m. vistiek prisieis mums tas darbas pradėti. Tat galvokime! (Visuomenė, 1910, nr. 5, p. 169–171)

Nemini MykB-ka savo rašiny Amerikos, vadinas, dar nežinojo, kad ir ten apie enciklopediją galvojama. Ir ne tik galvojama, bet ir imamasi parengiamojo darbo, kurio rezultatas ne ateities miglose skendi, o aiškiai įsivaizduojamas – apimtys, pinigai ir kt. paskaičiuota.
Kriptonimu G.P. pasirašytas (greičiausiai Gabrielės Petkevičaitės) straipsnis Lietuvos žiniose (1910-10-20/11-02, nr. 83, p. 1 ir 2), parengtas remiantis iš Chicagos gauta informacija, tik pabaigoj pridėta savų pasvarstymų:

firminio blanko kepurė

Naujas amerikiečių sumanymas.
«Lietuvos» leidėjas A. Olševskis sumanė leisti Čikagoje (Amerikoje) enciklopediją lietuvių kalba.
     Enciklopedija ta ketina išeiti trijuose dideliuose tomuos, 600 puslapių kiekvienam tome. Visoje enciklopedijoje ketina sutilpti apie pusantro milijono žodžių. Medžiaga gi, šitai enciklopedijai skyriama, bent svarbesnioji jos dalis, ketina būti pirm «Lietuvoje» spauzdinama. Leidėjas tikisi tokiu būdu susilauksiąs sakomųjų straipsnių kritikos ir, prieš spauzdinant juos enciklopedijoje, galėsiąs nurodomas kritikos klaidas atitaisyti.
     To didelio veikalo leidimui A. Olševskis skyria 25.000 rub. ir prireikus daugiau, vienam raštų apmokėjimui ketina duoti į pusaštuntą tūkstantį rubl.
     Ypač rupi leidėjui, kad kaip galima geriaus butų parašytas skyrius apie Lietuvą ir lietuvius.
     Tuo tikslu kviečia jis bendradarbiauti šitus lietuvius-rašytojus.
     1. Dr. J[onas] Basanavičius. Lietuvių tauta. Lietuvių pasakos, papročiai, žaislai; numizmatika.
     2. M[ykolas] Biržiška. Lietuvių rašytojai; Duonelaitis, Poška, Klementas ir kiti.
     3. K[azimieras] Būga. Alfabetas. Lietuvių, latvių ir prūsų kalba; mytologija; Lietuvos vietų vardų etymologija.
     4. Kun. [Pranciškus] Bučys. Katalikybė.
     5. P[eliksas] Bugailiškis. Kauno gubernija, jos miestai, miesteliai, jų aprašymas, statistika.
     6. A[ndrius] Bulota. Lietuviai atstovai Rusijos dumoje. Duma.
     7. Kun. A[leksandras] Dambrauskas. Bažnyčios dalykai Lietuvoje; vyskupai ir įžymesni kunigai; lietuvių kalba bažnyčioje; matematika; esperanto.
     8. P. [t.b. Juozas] Damijonaitis. Lietuvių mokykla; vadovėliai.
     (9. Prof. A[lexander] Doritsch [bulg.: Aleksandăr Dorič]. Senbulgariškoji kalba; slavų kalbos.)
     10. L[iudas] Gira. Vilniaus ir Gardino gub., jų miestai, miesteliai, aprašymas, statistika. Baltgudžiai.
     11. Dr. K[azys] Grinius. Suvalkų gubernija, jos miestai, miesteliai, jų aprašymas, statistika.
     12. Aug[ustinas] Janulaitis. Valstiečių judėjimas Lietuvoje. Simanas Daukantas.
     13. Kun. A[ntanas] Kaupas. Lietuvių katalikų bažnyčios ir parapijos Amerikoje. Sociologija.
     14. J. Kurmelis [= Juozas Tūbelis]. Agrikultūra; ūkis Lietuvoje; ūkio draugijos.
     15. P[etras] Leonas. Teisių dalykai Lietuvoje; bendrijos, valsčiai, gminos.
     16. [Povilas] Matulionis. Lietuvos girios; flora.
     17. P[ranas] Mažilis. Medicina.
     18. G[abrielė] Petkevičaitė. Teatras Lietuvoje. Moterų judėjimas Lietuvoje.
     19. M[ikas] Petrauskas. Lietuvių muzika, dainų melodijos.
     20. Kun. [Antanas] Petraitis. Astronomija.
     (21. Prof. J[an] Rozwadowski. Lygintinė kalbotyra. Lenkų kalba. Kašubai, polabai.)
     22. Kun. [Adolfas] Sabaliauskas. Lietuvių muzikos instrumentai.
     23. J[uozas Adomaitis-]Šernas. Etika; aistetika. V. Kudirka. „Varpas“ ir jo įkurėjai.
     24. J[urgis] Šaulys. Politiškoji ekonomija.
     25. Dom[as] Šidlauskas. Vartotojų draugijos Lietuvoje.
     26. Ig[nas] Šlapelis. Lietuvių dailė.
     27. Dr. J[urgis] Šlapelis. Lietuvių knigynai ir knigynėliai.
     28. Dr. J[onas] Šliupas. Lietuviai Amerikoje, laikraščiai, draugijos.
     29. Kun. J[uozas] Tumas. Lietuvių laikraštija. Lietuvių tikėjimiški papračiai, apeigos. Numas.
     30. L[iudas] Vailionis. Biologija. Lietuvos gyvija.
     31. Vidūnas. Prūsų lietuviai. Filosofija, teosofija.
     32. A[ugustinas] Voldemaras. Lietuvos historija; lietuvių literatūros historija.
     33. Prof. E[duardas] Volteris. Etnografija. Latvių tauta ir literatūra. Lietuvių teatras Peterburge.
     34. Kun. [Juozapas] Žiogas. Archaiologija.
     35. A[ntanas] Smetona. Lietuvos ekonominiai dalykai. Lietuvos bankai.
     Kitus dalykus ketinama imti iš kitų tautų enciklopedijų, kaip iš geriausios anglų kalboje „Enciklopedija Britanica“, iš Brokhauzo enc. ir kitų.
     Šį darbą atlikti, o taip-pat sutvarkyti visą medžiagą paima ant savęs žinomas irgi Lietuvoje vyras Kl. Jurgelionis, dabar antrasis „Lietuvos“ redaktorius.
     Visam sumanymui belieka tik linkėti geriausio pasisekimo ir kuogreičiausio įvykimo. / [...]
     Gali vien čia išsiskirti pažiūras apie tai, ar ne geriau būtų tokius didelius pinigus aukavus pamatiniam veikalui enciklopedijai, kurioje būtų vien pati Lietuva ir lietuviai iš kiekvieno atžvilgio nuodugniai ir rimtai nagrinėjami. / [...]
     Bet svarstant vien šių dienų, t.y. trumpesnio laikotarpio naudą—žmogus bevelytum beveik išvysti ir tokį veikalą, koks yra gerbiamojo A. Olševskio sumanytas.
     Juk paskutiniais laikais išaugo taip Amerikoje, kaip ir pas mus Lietuvoje jau dideli savamokslių buriai, kurie nemoka kitos kaip lietuvių kalba ir kaskart balsiau ima reikalauti savo tolesniam plėtojimos visokių šaltinių. Jų balsas gal ir greitesnio aprūpinimo reikalauja, nekaip tųjų, kurie ir kitose kalbose pasiskaityti yra išmokę.

Kitame tuolaik dukart per savaitę išeinančių Lietuvos žinių numery (1910-10-23/11-05, nr. 84, p. 1 ir 2) savo nuomonę išdėstė Augustinas Janulaitis, kaip ir Petkevičaitė-Bitė, ir kiti, gavęs leidėjo ir bankininko Antano Olszewskio 1910-10-12 surašytą „atsišaukimą“ – pasiūlymą bendradarbiauti. Iš principo pritaręs sumanumui, AugJ-tis imasi reikalo:

Pirmiausiai apie turinį. Žada ji būti enciklopedija, apims visas mokslo šakas, bet Lietuvos skyrius būsiąs kuoplačiaus aprašomas. Sunku būtų sutikti su tokiu medegos padalijimu.
     Kuolabiaus mūsų šviesuomenei stoka pažinimo Lietuvos dabartinio padėjimo, jos praeities ir visų jos gyvenimo pusių. Reikėtų atkreipti atidžią į tai. Lietuvos enciklopedija turėtų tat atlikti. Ji gi galėtų supažindinti mūsų visuomenę su savo kraštu, su savo žmonėmis, galėtų būti akstinu jaunuomenei toliaus tyrinėti. Nežinant savo krašto, sunku būti veikėju, kitaip jis virs cimbolu barškančiu. / [...]
     Juk galima kokius du tomu ar net visus tris vienos Lietuvos reikalams pavesti, o vieną visiems kitiems. [...] stoviu už vien Lietuvos enciklopediją, o jeigu galima leisti ir abelnąją (lai nesistebi žodžiui) enciklopediją, tai skyrium.

Beje, panašią nuomonę kaip Petkevičaitė-Bitė, kaip Janulaitis turėjo ir Kazimieras Būga, kitų metų pavasarį (1911-04-08/22) laiške KlJ-niui rašęs:

Enciklopedijos sumanymui aš nelabai tepritariu. Manaip mums reikalinga visai kitokia enciklopedija: Lituanologijos enc. Bendrosiomis žiniomis mes galime naudoties ir iš svetimtaučių enciklopedijų. Lituanologijos enciklopedijon turėtų eiti visa tatai, kas paliečia plačiausiai Lietuvą. Tokion enciklopedijon aš šį tą parašyčiau. (Rinktinai raštai, t. III, 1961, p. 928; pirminė publ.: Literatūros naujienos, 1935-01-05, nr. 1, p. 3)

(Vietoj padėkos Aurelijui Giedai už padovanotą savo knygą Manifestuojanti Klėja: istorikai ir istorika Lietuvoje 1883–1940 metais: o Augustinas Voldemaras blaškės (iš KlJ-nio laiško JB-iui 1911-05-05): „P-s A. Voldemaras nesiėmė dirbti, vien neišsitikėdamas mūsų galėjimu išleisti kadir ir mažoj skalėj encyklopedïą. Manytume, jog, sužinojęs išleidimą įvyksiančiu, rašyti imsis. Lietuvos-gi historïos daliai jį vieną tematome daugiausia tinkamu esant. Trokštame tad, kad Tamsta turėtum jį bendradarbių skaičiuje“, LLTI BR, F2-1043.)
Ir Bitė, ir Janulaitis, ir Būga, ir net Voldemaras, nors abejonių turėjo vis dėlto bent jau iš principo neatsisakė bendradarbiaut toj KlJ-nio rengsimoj enciklopedijoj. Viskas tvarkoj. — Bet juk reikia, kad kas ir išsišoktų. Lapkričio pradžioj stryktelėjo viešumon Juozas Gabrys, net penkiuos laikraščiuos Lietuvoj ir Amerikoj pasiskelbdamas, esą jis ir pirmesnis, ir ambicingesnis (skaičiau Lietuvos žiniose per du numeriu: 1910-11-13/26, nr. 90, p. 2; 1910-11-17/30, nr. 91, p. 1 ir 2). Labai ilgas surašas. Jei trumpai, maždaug taip: mintį leist enciklopediją jis išdėstęs Tėvynės Mylėtojų Draugijos susirinkime (galima suprast, anksčiau, negu pasklido žinia apie Olszewskio-Jurgelionio ketinimą), o „tuli Amerikos biznieriai matydami enciklopedijos reikalą pribrendusiu, užsimanė pasinaudoti juomi savo naudai užbėgdami T.M.D. už akių“; ir Gabrio sumanymas esąs daug didesnis ir rimtesnis: abelnoji 10–12 tomų enciklopedija, ir visi tekstai pačių parašyti – jokių vertimų ar kompiliacijų. — Atsakydamas (atsakymas irgi ilgas, per du numeriu: LŽ, 1910-12-31/01-13, nr. 104/105, p. 2 ir 3; 1911-01-06/19, nr. 2, p. 1 ir 2) KlJ-nis paaiškino, kad Olszewskiui imtis enciklopedijos pasiūlęs vis dėlto anksčiau, nei vyko tas TMD susirinkimas, – 1909-ų vasarą ir pamėgino paskaičiuot, kiek Gabrio įsivaizduojama enc-ja kainuotų – milijonų reiktų, o „mes neturime nei milijonierių, nei milijonais vartančių draugijų. [...] T.M. Dr-jos enciklopedija gali būti tik tolima tos draugijos svajonė.“
Beje, o kai kam atrodė, kad išvis, bent kol kas, jokios enciklopedijos nereikia. — Jau, galima sakyt, post factum, Olszewskio-Jurgelionio enc-jos rengimui sustojus, savo nuomonę išdėstė Ramūnas Bytautas (LŽ, 1912-09-04/17, nr. 104, p. 2 ir 1912-09-06/19, nr. 105, p. 2; aišku, baisiai negražu įtarinėt, bet minčių visokių kyla: kodėl filosofiją prižiūrėt buvo pasiūlyta Vydūnui, o ne Bytautui, enciklopedijose filosofu vadinamam? galėjo žmogus pajust nuoskaudą? galėjo; bet gal ir visai be pagrindo toks įtarimas):

Kilus pernai enciklopedijos sumanymui, burelis rašytojų, susispietuvių apie „Aušrinę“, pripažino jį bergždžiu ir nutarė kreiptis į visuomenę ir leidėją su kitu sumanymu. Bet del tulų priežasčių nutarimas nebuvo įvykintas. Enciklopedija pradėta rengti, visuomenei visuotinai užjaučiant. Tečiau pastaruoju laiku enciklopedijos leidimo darbas, matyti, įra. Laikraščiai išnaujo ima svarstyti visą dalyką. Todel tariuos neprošalį busiant pakelti ir musų balsą. / [...]
     [...] enciklopedija netur savarankės reikšmės. [...] Tai pagalbinė knyga, kuria naudojamasi beskaitant kitas mokslo knygas. Tuo tarpu tų kitų knygų, kurioms talkon turėtų eiti enciklopedija, pas mus visai dar nėra. [...]
     Taigi, del enciklopedijos žuvimo mes neprivalom dideliai liusti ir stengties atgaivinti šį visą sumanymą. Vietoj enciklopedijos lietuvių kulturos dirvonuose mus laukia du tikrai gyvu ir vaisingu darbu: išleisti gerą svetimžodžių žodyną ir pagaminti kuodaugiausia mokslo vadovų. [...] vadovus iš visų mokslo šakų ir pirmiausia iš perdėm pas mus apleistų filosofijos ir sociologijos.

— Kaip sumanytojas KlJ-nis įsivaizdavo (o leidėjas pritarė) tą tritomę enciklopediją konkrečiau? Jau aišku, kad dalis straipsnių būtų rašoma, o kiti – verčiami/kompiliuojami. Iš jau cituototo KlJ-nio 1911-05-05 laiško JB-čiui:

Dabar apie encyklopedïos proporcïas. Nemanome paimti vieną kokią encyklopedïą (ar encyklopedïukę) ir ją ištisai išversti. Tuo nedaug pasitarnautume. Norime, kad mūsų encyklopedïa atitiktų aktuališkiems lietuvių reikalams, delto ne tik lietuvišką dalį, bet ir visą encyklop. manome tam taikyti, tad ir savas proporcïas turėti. Neimame vienos, bet keletą encyklopedïų vertimui ar kompilacïai. Tarp vertėjų ir kompilatorių padaliname darbą ne mechaniškai nuo A iki B, nuo B iki C ir tt., bet pagal skyrių – žmonėms tuose skyriuose daugiaus ar mažiaus išmanantiems. [...] Už paveizdą systemui pasirinkome vieną tritomę Amerikoj išleistą cyklopedïą, būtent: The Student’s Reference Work, a Cyclopædia for Teachers, Students, and Families. By Ch[andler] B. Beach, A.M. New York and Chicago. 1906. Šios cyclopedïos systemas yra iš rųšies mažų encyklopedïų, šiek tiek plateliau išguldančių pamatinius mokslų dalykus ir perdaug nesileidžiančių į begales smulksmenų. [...] aplamai sakius, užtenka to: rengiame ne encyklopediškąjį žodyną, bet encyklopedïą, taigi aiškiname ne žodžius, bet dalykus. (LLTI BR, ibid.)

Reikalai pajudėjo: apsitarta, kas kokį skyrių prižiūrės, nemažai daliai parašytinų dalykų autoriai rasti, net terminas nužiūrėtas: viskas turėtų būt parašyta ar parengta maždaug per dvejus metus, iki 1913-ų pavasario.
(O tai kaip su tais vardais būt buvę? Būtumėm nedvejodami JAV sostinės vardą rašę Washingtonas, kaip prez. Washingtono pavardę. Trupučiuko kantrybės prašyčiau.)
— T.b. (toliau bus, kaip rašyta tuolaik laikraščiuos)

(1017) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lvii

– Nėr knygų be korektūros klaidų, ir, esu įsitikęs, nėr autoriaus, kuris nenorėtų jų kokiu nors būdu pataisyt.
– Šneki lyg tinklaraščio įrašą pradėdamas.
– Atsiprašau. — Taip supuolė. Neseniai skaičiau Eugenijaus Matuzevičiaus greičiausiai už savus pinigus 1994-ais išsileistą rinkinį Sugrįžimų tyla (kaip ir Kaziui Bradūnui, Matuzevičiui šįmet irgi 100, gal pavyks ką parašyt, esu žadėjęs): Instituto bibliotekai šitą knygą M-čius padovanojo ne tik ranka ištaisęs korektūros klaidas, bet dar ir pastebėtų klaidų atitaisymą prie viršelio trečio puslapio priklijavęs. Savaitgalį pasiėmiau vėl pavartinėt „Baltų lankų“ išleistą Nykos-Niliūno Dienoraščio fragmentų trečią knygą (2001–2009 ir papildai iš 1940–2000). Iš 2004-09-21 įrašo (p. 165):

„Laikui užmušti“ Eilėraščių 1937–1996 knygoje ieškojau klaidų (greit nusibodo). Štai jos: visa „Rudens himno“ (72 psl.) data t.b. Berlin, 1945 – Tübingen, 1949; „Vienos pavasario dienos kadaise“ (319 psl.) 7 eilutėje vietoj parodyti t.b. parodyt; „Vaikystės imperijos“ (363 psl.) penktojoje eilutėje vietoj atjojo t.b. atjoja. Ir dar kad 1949 metais pridėto „Rudens himno“ moto tekstas turėtų būti: Fliege fort! fliege fort!

– Bet tai kad čia blusos.
– Geri eilėraščiai ypač turėtų būt be blusų. Ai, ir dar vienas dalykas, iš 2006-03-06 įrašo (p. 201):

Tik šiandien, t.y. po dvidešimt vienerių metų, atsitiktinai pastebėta korektūros klaida: Žiemos teologijos eilėraščio „Enchiridion Epicteti“ vienuoliktoje iš apačios eilutėje iškritusi paskutinio žodžio galūnė tos (t.b. neišreikštos). Klaida kartojasi visuose kituose leidimuose.
N.B. Be specialaus reikalo knygose paskelbtų savo eilėraščių aš niekad nebeskaitau.

– Vadinas, į tas korektūros klaidas, atsitiktinai rastas, žiūrėjo ramiai, kaip į neišvengiamybę.
– Gal. Bet jei jau pastebėta, kodėl neatkreipus ir skaitytojo dėmesio?
– Tai ką darysi?
– Sugalvojau. Va, du egz. atspausdinau, tereikia priklijuot prie priešlapių. O savam egzemplioriuj tai tiesiog knygoj pataisiau.

(1016) Iš popieryno ir kt.: apie brolio ir sesers vertimus

artkartėm, kad ir sendamas, neatsispiri žmogus pagundai pasvajot; puikiai suvokdamas: tas pasvajojimas taip ir liks tik galvoj, nebent kam kitam patiktų — —
Praeitam amžiui artėjant prie pabaigos, rengdamas Broniaus Krivicko raštus, šmirinėjau po vokietmečio periodinę spaudą; akis, aišku, užkliūdavo ir už Horacijaus Nykos-Niliūno, Leono Švedo, Henriko Nagio ten skelbtų eilėraščių ir vertimų; kai ką nusirašydavau, kai ką nusirašytą net mašinėle persispausdindavau.
Iš tokio neseniai išnirusio popierių pluošto – du Nagio vertimai, kurie ir dabar atrodo geri, kaip eilėraščiai; dėl „tikslumo“ nieko negaliu pasakyt, vokiškai nemoku:

Rainer Maria Rilke

*     *     *
Galbūt todėl, kad aš kalnais ir vienas
kaip aukso gysla po žeme einu;
ir taip giliai: galbūt todėl šios sienos
man kūną slegia ir kiekvieną dieną
tik akmenį aplink save jaučiu.

Dar nežinau, dar nepažįstu skausmo, –
todėl tapau toks mažas šioj tamsoj;
bet jeigu Tu – tamsa: įlūžk uoloj,
kad Tavo ranką sau ant kūno jausčiau,
ir Tu mane – kaip trupinį – savoj.
(Į Laisvę, 1942-01-03, nr. 2, p. 4)

Stefan George
Iš „Sielos metų“

Šita kančia: nusviest negailestingai,
Kas artima ir kas brangu.
Ir tiest rankas į tai, kas dingo,
Ir tiest beviltiškai dangun.
Šis amžinas savęs graužimas
Tuščiu skaudžiuoju ne.
Šis nesuprantamas siekimas,
Kietumas lyg akmens.
Ir sunkumos slogusis jausmas
Pavargus kančioje.
Tada skliautų duslusis skausmas,
Tada: ak, vienas pats!
(Naujoji Lietuva, 1944-03-05, nr. 55, p. 3)

— Henrikas Nagys ir Zinaida Nagytė-Katiliškienė (Liūnė Sutema) buvo, galima sakyt, trikalbiai. HenrN, *1920: „Iš senelės (Emilijos Peters) ir motinos [Antaninos Grundmanis] išmokova (su dvynuku broliu Martynu) nuo pat mažumės latvių ir vokiečių kalbų“; ZinN-K, *1927: „Mano senelė buvo Latvijos vokietė ir su motina tik tom abiem kalbom tekalbėjo. Ir mano pirmoji kalba buvo vokiečių. Pradžioje nei su broliais, nei su tėvu nesusikalbėdavau. Kai motina ir senelė norėdavo, kad jų nesuprasčiau, kalbėdavo latviškai. Bet nejučiomis ir aš iš jų išmokau, joms nė nepastebint. O lietuviškai tai tėvas išmokė“ (citatos iš: Egzodo rašytojai: Autobiografijos, 1994, p. 529 ir 692–693.)
Atskira knyga teišleistas vienintelis Nagio verstas Rilkės Kornetas su Telesforo Valiaus iliustracijom (Chicago, 1987; 2-as leidimas, „Baltų lankų“, 1997, su gretutiniu originalo tekstu, bet be iliustracijų; vertimas yra ir tekstuos.lt). O vertęs Nagys yra tikrai nemažai, pradėjo dar gimnazistas būdamas (vieną vertimą esu pristatęs čia), iš vokiečių ir latvių, šį tą ir iš anglų; vertimai skelbti (tik pokarinius leidinius selektyviai paminint): Aiduose, Literatūros lankuose, Metmenyse, kitur – Rilke, George, Paulis Celanas (garsiąją „Mirties fugą“ yra išvertęs, parafrazuotą Algimanto Mackaus), Georgas Traklis (apie jį ir disertaciją parašė; kartais mėgdavo pasipuikuot prieš asmenvardį prirašydamas dr.), Friedrichas Hölderlinas ir kt.; Astrīde Ivaska, Velta Sniķere, Gunaras Salinis ir kt.
Katiliškienė (vertimus pasirašydavo tik pavarde) gal daugiau vertė iš latvių, bet ir iš vokiečių; skelbta Metmenyse, Mackaus redaguotam Marguty, kitur – Vizma Belševica (tarp kitko, ir garsias Indriķa Latvieša piezīmes uz Livonijas hronikas malām lasot išvertė, žr. Metmenyse, nr. 20, 1970, p. 104–110; Gunaro Salinio rašinys apie poemą ibid., p. 111–120), Baiba Bičole, Aina Kraujiete, Olafas Stumbras, Linardas Taunas ir kt.; Ingeborg Bachmann, Günteris Eichas, Günteris Bruno Fuchsas, Hansas Magnus Enzensbergeris ir kt.
Iš Nagio vertimų tikrai išeitų knyga, ir solidi, manyčiau; iš Katiliškienės – tikriausiai kuklesnė. Bet kas čia dabar besiims rūpintis mirusių poetų vertimais.
Nebent ką nors galėtų užkabint toks siūlymas: o jei parengus brolio ir sesers vertimų iš latvių kalbos rinktinę? Jei ne dėl vertėjų, tai gal suveiktų argumentas: galimybė gan rimtai susipažint su latvių egzodo poezija būtų.
(Ką aš čia svaičioju; stebuklų nebūna.)

(1015) Visiškai tarp kitko: du natiurmortu ir atsiprašant pasvarstymas

Rugsėjį buvau pasigedęs daiktavardžio laikui įvardint.

Sakau: va, yra kryptys – pietūs, rytai, o tarp jų – pietryčiai;

yra vasara, ruduo, o tarp jų kas?

Yra, – sako ji, – veiksmažodis: rudenėja. Argi netinka?

Tinka.
Bet to tarpinio daiktavardžio kodėl nėr?

Kalba ir erdvės/laiko suvokimas:

kiek/kuo pagrįstas sudurtinis erdvėlaikis?

Tinka tik svarstant apie kultūrą?