(1016) Iš popieryno ir kt.: apie brolio ir sesers vertimus

artkartėm, kad ir sendamas, neatsispiri žmogus pagundai pasvajot; puikiai suvokdamas: tas pasvajojimas taip ir liks tik galvoj, nebent kam kitam patiktų — —
Praeitam amžiui artėjant prie pabaigos, rengdamas Broniaus Krivicko raštus, šmirinėjau po vokietmečio periodinę spaudą; akis, aišku, užkliūdavo ir už Horacijaus Nykos-Niliūno, Leono Švedo, Henriko Nagio ten skelbtų eilėraščių ir vertimų; kai ką nusirašydavau, kai ką nusirašytą net mašinėle persispausdindavau.
Iš tokio neseniai išnirusio popierių pluošto – du Nagio vertimai, kurie ir dabar atrodo geri, kaip eilėraščiai; dėl „tikslumo“ nieko negaliu pasakyt, vokiškai nemoku:

Rainer Maria Rilke

*     *     *
Galbūt todėl, kad aš kalnais ir vienas
kaip aukso gysla po žeme einu;
ir taip giliai: galbūt todėl šios sienos
man kūną slegia ir kiekvieną dieną
tik akmenį aplink save jaučiu.

Dar nežinau, dar nepažįstu skausmo, –
todėl tapau toks mažas šioj tamsoj;
bet jeigu Tu – tamsa: įlūžk uoloj,
kad Tavo ranką sau ant kūno jausčiau,
ir Tu mane – kaip trupinį – savoj.
(Į Laisvę, 1942-01-03, nr. 2, p. 4)

Stefan George
Iš „Sielos metų“

Šita kančia: nusviest negailestingai,
Kas artima ir kas brangu.
Ir tiest rankas į tai, kas dingo,
Ir tiest beviltiškai dangun.
Šis amžinas savęs graužimas
Tuščiu skaudžiuoju ne.
Šis nesuprantamas siekimas,
Kietumas lyg akmens.
Ir sunkumos slogusis jausmas
Pavargus kančioje.
Tada skliautų duslusis skausmas,
Tada: ak, vienas pats!
(Naujoji Lietuva, 1944-03-05, nr. 55, p. 3)

— Henrikas Nagys ir Zinaida Nagytė-Katiliškienė (Liūnė Sutema) buvo, galima sakyt, trikalbiai. HenrN, *1920: „Iš senelės (Emilijos Peters) ir motinos [Antaninos Grundmanis] išmokova (su dvynuku broliu Martynu) nuo pat mažumės latvių ir vokiečių kalbų“; ZinN-K, *1927: „Mano senelė buvo Latvijos vokietė ir su motina tik tom abiem kalbom tekalbėjo. Ir mano pirmoji kalba buvo vokiečių. Pradžioje nei su broliais, nei su tėvu nesusikalbėdavau. Kai motina ir senelė norėdavo, kad jų nesuprasčiau, kalbėdavo latviškai. Bet nejučiomis ir aš iš jų išmokau, joms nė nepastebint. O lietuviškai tai tėvas išmokė“ (citatos iš: Egzodo rašytojai: Autobiografijos, 1994, p. 529 ir 692–693.)
Atskira knyga teišleistas vienintelis Nagio verstas Rilkės Kornetas su Telesforo Valiaus iliustracijom (Chicago, 1987; 2-as leidimas, „Baltų lankų“, 1997, su gretutiniu originalo tekstu, bet be iliustracijų; vertimas yra ir tekstuos.lt). O vertęs Nagys yra tikrai nemažai, pradėjo dar gimnazistas būdamas (vieną vertimą esu pristatęs čia), iš vokiečių ir latvių, šį tą ir iš anglų; vertimai skelbti (tik pokarinius leidinius selektyviai paminint): Aiduose, Literatūros lankuose, Metmenyse, kitur – Rilke, George, Paulis Celanas (garsiąją „Mirties fugą“ yra išvertęs, parafrazuotą Algimanto Mackaus), Georgas Traklis (apie jį ir disertaciją parašė; kartais mėgdavo pasipuikuot prieš asmenvardį prirašydamas dr.), Friedrichas Hölderlinas ir kt.; Astrīde Ivaska, Velta Sniķere, Gunaras Salinis ir kt.
Katiliškienė (vertimus pasirašydavo tik pavarde) gal daugiau vertė iš latvių, bet ir iš vokiečių; skelbta Metmenyse, Mackaus redaguotam Marguty, kitur – Vizma Belševica (tarp kitko, ir garsias Indriķa Latvieša piezīmes uz Livonijas hronikas malām lasot išvertė, žr. Metmenyse, nr. 20, 1970, p. 104–110; Gunaro Salinio rašinys apie poemą ibid., p. 111–120), Baiba Bičole, Aina Kraujiete, Olafas Stumbras, Linardas Taunas ir kt.; Ingeborg Bachmann, Günteris Eichas, Günteris Bruno Fuchsas, Hansas Magnus Enzensbergeris ir kt.
Iš Nagio vertimų tikrai išeitų knyga, ir solidi, manyčiau; iš Katiliškienės – tikriausiai kuklesnė. Bet kas čia dabar besiims rūpintis mirusių poetų vertimais.
Nebent ką nors galėtų užkabint toks siūlymas: o jei parengus brolio ir sesers vertimų iš latvių kalbos rinktinę? Jei ne dėl vertėjų, tai gal suveiktų argumentas: galimybė gan rimtai susipažint su latvių egzodo poezija būtų.
(Ką aš čia svaičioju; stebuklų nebūna.)