 |
| viršelio dailininkas Dainius Paškevičius |
Maskvoj už akių priimtas nuosprendis: 5 metai в исправительно-трудовых лагерях, kurie iki 1929-ų vadinti koncentracijos lageriais. Palaikytas Kauno ir Vilniaus kalėjimuos, iš Lietuvos išvežtas artėjant karui, 1941-ų vasarą. Lageriuos dirbo pagal specialybę – gydytoju terapeutu, kurį laiką net buvo paskirtas ligoninės dietologu. Jo 1992-ais „Minties“ išleisti atsiminimai Pragaro turguje – vieninteliai lietuviškai parašytieji, kur tiek daug būtent mediko pastebėjimų. Kita vertus, buvo toks pat kalinys kaip ir kiti; epizodas:
Sykį vėlai vakare užėjau į ligoninės baraką pažiūrėti sunkaus ligonio, dar rytą atvežto iš kolonos ir sergančio plaučių uždegimu. Jau barako prieangyje pajutau degančios mėsos kvapą. Barako vidury besikūrenančią geležinę krosnį buvo apsupę ligoniai. Mano netikėtas pasirodymas sukėlė šurmulį. Supratau, kad tas kvapas sklinda iš šios krosnies. Priėjęs pamačiau ant perdegusių anglių gulinčius nuo karščio parudavusius du didokus pailgos formos kepsnius su ilgomis uodegomis. Supratau, kad tai ligoninės žiurkės. Kad jas gaudo ir kepa, jau buvau girdėjęs iš kitų gydytojų. Dabar pamačiau savo akimis. Pradėjau aiškintis, kas ir kaip jas gaudo. Neišdavė. Sakė, kad yra padaryta speciali gaudyklė. Pagauna kasdien 1–2 žiurkes. Mėsa esanti labai skani. Kepa ne pirmą kartą. Bariau budinčią seselę, kam leidžia. Sako, neklauso. Tikiu, nes badaujančiojo alkio jausmas nepaklūsta jokiems draudimams... Žiurkes liepiau išmesti. Tačiau vėliau priekaištavau sau ir klausiau savęs: ar teisingai pasielgiau? Kaip gydytojas – taip. O kaip žmogus? Paskui tokių kepimo procedūrų stengiaus nematyti. (p. 95–96)— lenkai lageriuos
Didžiosios lenkų ir lietuvių kalinių bangos Sibire, galima sakyt, prasilenkė. Represijos Sovietų Sąjungos okupuotoje Rytų Lenkijoje prasidėjo 1939-ų rugsėjį. Štai ką VlŠ-ka prisimena matęs Pečioros lageriuos (kalinių skaičiaus didėjimas Pečiorlage: 1940-07-01 – 3851, 1941-01-01 – 34 959, 1941-06-15 – 91 664):
[...] kai po 1940 metų okupacijos prasidėjo Lietuvos gyventojų vežimas į lagerius, Pečioros lageriuose radome veik prieš dvejus metus atvežtų lenkų tautybės kankinių likučius. Didesnė jų dalis jau buvo bado, šalčio ir sunkių fizinių darbų sunaikinti. Prie Kotlaso–Pečioros ir Pečioros–Abeso geležinkelio dirbusių ir likusių gyvų laukė toks pat likimas.1941-ų rugpjūtį, pradėjus formuoti Polskie Siły Zbrojne w ZSRR, kitaip sakant, gen. Anderso [čia toks įdomus tekstas, skelbtas Vorutoj] armiją, visiems Lenkijos piliečiams paskelbta amnestija (iš kalėjimų, lagerių ar tremties paleista apie 115 tūkst. represuotųjų, iš jų apie 41 000 kariškių ir apie 74 000 civilių):
1941 m. birželio pabaigoje atvažiavęs į Pečioros lagerį ir dar gydydamasis Pečioros persiuntimo punkto laikiname stacionare, mačiau vakarais iš darbų parvedamas lenkų lagerininkų brigadas. Tai buvo fiziškai sunykusių žmonių šešėliai, vos kojas velkantys, išdžiūvusios žemės dulkes keliantys, iškankinti žmonės, kai kurie vienas kitą prilaikantys. Baisiai pasigailėtinai atrodė žmonės patinusiais paakiais, raukšlėmis išvagotais, saulės nugarintais veidais.
Kai kurie iš jų dar vilkėjo savais, iš namų atsivežtais, bet jau sunešiotais, sulopytais, apiplyšusiais drabužiais ar lageryje pakeistomis, pradegintomis šimtasiūlėmis, kur iš skylių kyšojo vata. Įvairios medžiagos apiplyšusių skudurų autais apmuturiuotos kojos įkištos į neapsakomos formos ir medžiagos apavą. Kai kurie ant galvų nešiojo sulamdytas, jau beformes, buvusias skrybėles, lenkiško fasono kepures, lenkų legionierių beretes su suglamžytais erelio atvaizdų ženklais.
Ši eisena būdavo lėta, bekalbė, tyli. Ji buvo panaši į fantastišką mirusiųjų procesiją. Tik retkarčiais girdėjosi ją varančių kareivių keiksmai, raginantys judėti greičiau, ar sargybinių šunų urzgimas.
Tokių brigadų žmonės jiems skirtos dienos išdirbio normos įvykdyti negalėjo, todėl ir jų maisto davinys buvo atitinkamai mažinamas.
Jų laikrodžio rodyklė nesustabdomai artėjo prie gyvenimo ir kančių galo. (p. 73)
Atėjo lenkų kalinių išsilaisvinimo viltis. Bet, deja, jų jau buvo likę nedaug: iš kelių šimtų tūkstančių į Pečioros lagerius atvežtų kalinių buvo likę gal tik keletas tūkstančių. Ir tie išsekę, lagerio gyvenimo ir nevilties iškankinti. Kiti buvo sukišti į pelkėtą ar amžino įšalo šiaurės žemę. Net jų laidojimo vietoje neliko žemių kauburėlio, medinio kryžiaus ar kokių kitų ženklų.Beje, būtent šia galimybe ištrūkti iš Sovietų Sąjungos pasinaudojo ne tik lenkai siaurąja prasme – žinomus žmones minint, ir poetas žemininkas Juozas Kėkštas, ir Maironį piešusi dailininkė Sofija Dembovskytė-Romerienė.
Buvo duotas įsakymas lenkų tautybės „zekus“ iš visų Pečioros darbo kolonų surinkti į Pečioros persiuntimo punktą, ligonius paguldyti į lagerių ligonines. Ten jiems buvo duodamas pagerinto maisto davinys ir suteiktas reikalingas gydymas. Kiti nusilpę, bet nereikalingi medikamentinio gydymo buvo siunčiami į specialiai įsteigtus „Ozdorovitelnyje punkty“ (,,Pasveikimo punktai“), kur juos geriau maitino, leido pailsėti. Ten žmonės išbūdavo tris keturias savaites. Po to, jau fiziškai sustiprėjusius, veždavo į SSSR teritorijoje specialiai įsteigtus surinkimo punktus, kuriuose būdavo atrenkami lenkų legiono karo tarnybai tinkami žmonės. [...] Ką darė su kitais, karo tarnybai netinkamais piliečiais, mums nebuvo žinoma. Tik jie jau į lagerius nebegrįžo...
Taip baigėsi lenkų inteligentų pokarinė „epopėja“ tarybiniuose „auklėjimo-darbo“ lageriuose. (p. 75)
— dystrophia alimentaris
VlŠ-kos paskaičiavimais, maždaug 95 nuošimčiams nebepajėgiančių dirbti kalinių turėdavo būti diagnozuojama, mediciniškai kalbant, alimentarinė distrofija. Visų tremtinių ir lagerininkų atsiminimuose rašoma ir apie badavimą, išsekimą etc. – bet galima sakyt, kad ligoniai patys pasakoja apie savo ligą, o VlŠ-ka – kaip kokį mokslinį pranešimą rašydamas – fiksuoja ligos stadijas ir simptomus, ir ne tik fizinius, ir psichinius:
Kaip jau minėjau, pagrindinė „zekų“ susirgimų ir mirčių priežastis buvo nepakankamos vertės mityba, kuri buvo priežastis ir alimentarinės distrofijos. Ji prasidėdavo ilgiau sėdint kalėjimuose, vargingose kelionėse vežant į lagerius, ypač jei išvežamas į juos žmogus iš namiškių negaudavo kelionei maisto produktų. Tačiau greitesnė jos eiga būna jau lageryje.Nežinau, gal tik man (kaip filologui) toks tikslus ir nujausmintas aprašas pasirodė vertas būt cituojamas.
Alimentarinės distrofijos eigą pagreitina ne tik nepakankamas maisto kaloringumas, bet ir jo nepilnavertiškumas, ypač gyvulinių baltymų, druskų, vitaminų trūkumas. Nykstant kūnui, sutrinka ir endokrininių liaukų funkcijos, kurių normali veikla taip svarbi organizmui. Keičiasi kraujo sudėtis, sumažėja jame cukraus kiekis, padaugėja cholesterino, blogėja organų funkcijos.
Audinių skysčiuose ir kraujyje sumažėjus baltymų kiekiui, atsiranda patinimų.
Skiriamos trys alimentarinės distrofijos vystymosi stadijos.
Pirma stadija prasideda mitybai sumažėjus. Tuomet atsiranda didelis apetitas, troškina, dėl to ligoniai geria daugiau vandens, vartoja daugiau druskos. Atsiranda nedideli veido ir galūnių patinimai, kurie pirmoje stadijoje būna nepastovūs, greičiau atsiranda nuovargis.
Antra stadija esti tada, kai smarkiai sumažėja kūno svoris, visose kūno dalyse išnyksta riebaliniai audiniai, veido ir kaklo srityse oda raukšlėta, dažnesni veido ir galūnių patinimai. Didėja ligonio nuovargis ir bendras silpnumas, darbingumas labai sumažėja, didelis apetitas nepraeina ir pavalgius, jaučiamas pastovus alkis, viduriai užkietėja. Sumažėja kūno temperatūra maždaug iki 34°C, padidėja jautrumas šalčiui, pastoviai šaltos galūnės.
Keičiasi ir psichika: sulėtėja galvosena, susilpnėja atmintis, ypač apie paskutinio laiko įvykius. Kartais būna padidėjęs jautrumas, dėl ko ligonis pasidaro grubus, rečiau – agresyvus.
Trečia stadija: kūno svoris sumažėja 50–60 proc., poodinė narveliena visiškai išnyksta, ryški raumenų hipotrofija, tonusas veik išnykęs. Didelis bendras silpnumas, adinamija. Oda sausa, raukšlėta, atvirose kūno dalyse – pigmentuota. Pasitaiko apetito sutrikimų – nuo „vilko apetito“ iki visiškos anoreksijos. Dažnas vidurių užkietėjimas arba vidurių nelaikymas. Šioje stadijoje vieni ligoniai būna labai išsekę – kachektinė ligos forma, kiti – su ryškiais kūno patinimais, ascitu (pilvo ruime susikaupia skysčio) – oedeminė forma. Kūno temperatūra laikosi pastovi, apie 30°C.
Ligonių, sergančių alimentarine distrofija ir iš dalies dėl nepakankamo kiekio B grupės vitaminų maiste jau ankstyvoje ligos stadijoje pastebimi periferinės ir centrinės nervų sistemos pakitimai. Jau antroje ligos stadijoje dažnai būna kojų parastezijos – nemalonūs jausmai kojų raumenyse (blauzdose, pėdose), ypač vaikštant. Audinių trofika sutrikusi – žaizdos, pragulos gyja sunkiai, ilgai.
Šios stadijos pradžioje ligoniai kartais būna susijaudinę. Vėliau jų nuotaika tampa prislėgta, interesų ratas siaurėja, silpnėja atmintis.
Slopinama psichika. Kartais atsiradęs egocentrizmas keičia jų moralinį požiūrį. Dažnai išnyksta padorumo, gėdos ar bjaurėjimosi jausmas: abiejų lyčių ligoniai, vienu metu naudodamiesi bendru tualetu, kalba apie valgius ir pan.
Vėliau atsiranda visiškas abejingumas aplinkai, gęsta alkio jausmas, prapuola apetitas, ligonis miršta.
Alimentarine distrofija sergančių ligonių organizmo atsparumas labai sumažėja. Būna dažnos ligų komplikacijos, neretai prisideda židininis ar krupozinis plaučių uždegimas, išryškėja įvairios avitaminozės. Tokios komplikacijos dažniausiai būna be joms būdingų ligos simptomų – aukštos temperatūros, kosulio, skrepliavimo. Dėl vitamino C stokos žaizdos gyja ilgiau.
Darant alimentarine distrofija mirusių žmonių lavonų skrodimus, dažniausiai vaizdas toks: skeletas aptrauktas oda, žandikauliai atsikišę, giliai įdubusios akys, tarpšonkauliniai tarpai įdubę. Ryškus vidaus organų sumažėjimas. Širdies dydis ir svoris sumažėję. Didžiųjų kraujagyslių sienelėse daug aterosklerozinių plokštelių. Skrandžio ir žarnyno raukšlės visai išnykusios. Blužnies ir kepenų svoris ir dydis sumažėję.
Medicinos literatūros duomenimis, ši liga su aukščiau aprašyta klinikine simptomatika ir patanatominiu vaizdu buvo pastebėta tiriant ilgiau badaujančius Pirmojo pasaulinio karo metais į nelaisvę paimtus kareivius. O ypač ji buvo paplitusi Didžiojo Tėvynės karo metais tarp Leningrado gyventojų ir mūsų medicininėje spaudoje aprašytuose tarybinių belaisvių lageriuose Vokietijoje. Jiems diagnozė buvo rašoma teisinga: „Alimentarinė distrofija. Chroniškas badavimas“. Mums tokią mirties diagnozę rašyti dešimtims tūkstančių dėl chroniško badavimo mirusių „zekų“ buvo uždrausta. Mūsų rajono sveikatos apsaugos skyriaus viršininkės Kulikovos nurodymu tokiems mirusiems „zekams“ reikėjo rašyti diagnozę tokią: „Pellagra“. O pelagra atsiranda dėl vitamino PP stokos maisto produktuose. Kulikova, kaip ir visi Pečioros lagerio sveikatos apsaugos skyrių viršininkai, savo melą motyvavo tuo, kad „...Vakarai, sužinoję apie didelį „zekų“ mirtingumą dėl chroniško badavimo, savo priešiška propaganda gali pakenkti Tarybų Sąjungos prestižui užsienyje“.
„Didžiojoje medicinos enciklopedijoje“, išleistoje 1974 metais, parašyta, kad alimentarine distrofija su labai dideliu svorio sumažėjimu (iki 56%) buvo pastebėta tarp karo belaisvių ir „zekų“ fašistiniuose koncentracijos lageriuose. Vadinasi, mirusių kankinių mirties priežastis ir diagnozė priklausė nuo to, kokio tirono lageriuose jie mirė. Jei mirdavo Stalino-Berijos lageriuos, tvirtindavo, kad mirė dėl pelagros, o ta pačia liga mirusius Hitlerio-Himlerio lageriuose laikydavo mirusiais nuo alimentarinės distrofijos. (p. 88–91)
Baksnojant klaviatūrą, atminty iškilo 1941-ų tremtinio Zenono Kairio aprašytas epizodas:
Negaliu pamiršti buvusio mokytojo Antano Kudžmos. Atvežtas tik kaip stovi, nei ko po galva naktį, ne po šonu, nei storiau ant savęs, nei patalynės neturėjo. Visas poilsis ant plikų lentų. Kai jį čia, Tit Aruose, suspaudė skorbutas, o sveikatos buvo nestiprios, nebegalėdamas nuo plikų lentų pasikelti vis garsiai prašydavo duonos, sakydamas: „Gerieji žmonės, duokit duonos, kodėl jūs tokie negeri, kodėl man gailit duonos“. Per dienų dienas, kol pagaliau nutilo. Tada vienas iš kaimynų paklausė: „Antanai, kodėl nebeprašai duonos?“ Šis atsakė: „Nebenoriu“, – ir kitą dieną jį teko išnešti už barako durų, nes duonos jis jau niekada nebeprašys, o žmogus dar ir 40 metų neturėjo. Taip slinko dienos be jokios vilties. (Kryžius Šiaurėje [atsiminimų rinktinė], 1992, p. 31)Dystrophia alimentaris, – tokią priežastį būt turėjęs įrašyti gydytojas, jei būtų rašomas Antano Kudžmos (*1905, †1942-12-25 Tit Aruose, Jakutijoj) mirties liudijimas.
P.S. VlŠ-kos atsiminimuose žodis zekas (з/к – зэк = заключённый) rašomas kabutėse; nežinia, ar pats autorius taip rašė, ar redaktorė tekstą papildomais ženklais praturtino. Ir ne tik šis, ir kiti sovietinės naujakalbės žodžiai (pvz., dochodiaga, pridurkas [tarkim, Valentiną Gustainį lageriuos paprasti zekai galėjo vadint pridurku, nes dirbo privilegijuotus darbus ir turėjo geresnes nei kiti gyvenimo sąlygas]). Manyčiau, nereikia jokių kabučių – tai tam tikru laiku tam tikros lietuviškai kalbėjusiųjų asmenų dalies vartoti tikslūs labai konkrečią reikšmę turintys žodžiai; iš esmės niekuo nesiskiriantys nuo, tarkim, dipuko (žodžių junginio perkeltasis asmuo reikšmė nepalyginamai platesnė; kaip ir kalinio, jei kam kiltų noras lietuvišką žodį siūlyt vietoj zeko).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą