(747) Pakeliui namo, xxii: prisiminiau radijo viktorinos laikus

Regis, ir dabar per LRT radiją (kurį tebevadinu Lietuvos radijum) yra viktorina „Ot tai tau!“ šeštadieniais.
Teklausinėja Gražina Kadžytė. O pradžioj buvom trise („klausimai iš kalbos ir literatūros“ nubyrėjo).
Tai va: T-19 ėmiau ir suformulavau klausimą:

– Ką galėjo reikšt posakis kabinti medų sovietų reokupacijos pradžioje? Kokią perkeltinę reikšmę jis galėjo būt įgavęs?

Pirmam teisingai atsakiusiam pažadu:

(a) atsiras čia, šitam tinklarašty, įrašas, konfliktuojantis su postcenzūrinės lietuvių literatūros kanonu;
(b) padovanosiu Jums penkias knygas, kokių tik norėsit, jei jos bus mano bibliotekoj.

Iššūkis?
-------------------------spėjimų laikas baigės----------------------------------
P.S. (2015-04-30, 10:48): 1945-ų gegužė, trys jaunuoliai, septyniolikmečiai, atsiduria kameroj:

Jonas Dauguvietis, Gyvenimas duobėj, Jonava, 1997

(746) Iš popieryno, xxiii: trys Petro Juodelio įžvalgos

Žvelgiant į pirmosios Lietuvos Respublikos laikų literatūros champ, du žurnalu reikšmingiausi regis: Keturi vėjai ir Pjūvis. Svarbiausi vėjininkai įknyginti; pjūvininkai – irgi: Aisčio Raštai, Antano Miškinio Rinktiniai raštai, ir Motiejaus Miškinio Rinktiniai raštai išėjo, ir Viktoro Katiliaus net kelios knygos. Vienintelis Pjūvio redaktorius Petras Juodelis vis dar beknygis.
Rašė net lagery ir tremty. Prasidėjus Atgimimui, šis tas iš jo rankraštinio palikimo buvo paskelbta: Sietyne „Hamleto mįslė“ ir „‘Pono Tado’ šviesa ir šešėliai“ (nr. 4 ir 7), taip pat keliolika fragmentų iš nebaigtos knygos Jo didenybė karališkoji opozicija (Krantai, 1989, nr. 7; Pergalė, 1990, nr. 10; parengė Irena Tumelytė).
Išplėšoj iš Pergalės:

Gerai įsižiūrėkite į savo epochą, į jos gyvenimą, ir paaiškės, kad kiekvienas žmogus, kurį stebėsite, yra Hamletų arba Klaudijų giminės, Horacijų arba Laertų rūšies, Polonijų porūšio, Rozenkrancų ir Gildenšternų, Ozrikų arba duobkasių šeimos. [...]
Klaudijus ir Hamletas – tai Rytų Europos figūros. Čia jos visą laiką kovoja tarp savęs. Be kita ko, Lietuvoje ir Lenkijoje paprastai pralaimi Klaudijus, o Maskvoje visada sukaustytas grandinėmis beviltiškai veržiasi į laisvę Hamletas.
Gal būtent Šekspyras ir išgelbėjo anglų gyvenimą nuo lemtingo vidinio konflikto, perkeldamas jį į literatūrą. (p. 100)
----------------------------------------------------------------------------------------------
Kai koks nors autorius iš meno reikalauja besąlygiškai tarnauti jo gynėjo ir užsakovo „proletariato reikalui“, vadovaudamasis tuo, kad atseit menas ir anksčiau tarnavo valdančioms klasėms, tai liudija, kad šis autorius nesupranta meno prigimties ir nepakankamai žino faktus.
[...] „Buržuazinio rašytojo, dailininko, aktorės laisvė yra tik užmaskuota (arba veidmainiškai maskuojama) priklausomybė nuo pinigų maišo, nuo kapitalo.“ – Bet argi visa tai, kas buvo didinga buržuazinėje literatūroje – Balzac, Flaubert, Baudelaire, Ibsen, Anatole France, Romain Rolland, – argi tie vardai nebuvo buržuazijos pasmerkimo, o ne priklausomybės nuo jos išraiška? [...]
Socialistinė literatūra irgi bus ta literatūra, kuri atskleis tragiškai neišsprendžiamus socialistinės santvarkos prieštaravimus. Tikriausiai tai bus realizmas, socialistinis realizmas – tikrąja, o ne sufalsifikuota šio žodžio prasme. (p. 106)
----------------------------------------------------------------------------------------------
Negali būti rašytojų, prisitaikiusių prie sąlygų: tai jau ne rašytojai. (p. 107)

Vargu ar sulauksiu Petro Juodelio Rinktinių raštų, – pagalvojau.

(745) Savivoka, x

Medžiagų tinklaraščio įrašams – užtvindytos atminties ir popieryno marios.
Šliuzus pakeliu tik retkarčiais, progai pasitaikius.
Nepralauš užtvankų?
Nepralauš.
Nors ir gaila to, kas plūduriuoja patvankose; ir liks plūduriuot.

Va visai neseniai ištraukiau iš popierių stirtos aplanką; kaupiau medžiagą radijo laidai apie Jono Biliūno perlaidojimą. Parengiau; dvi laidas; kažkokiam aukso fonde atsidūrė.
O tame aplanke (žvilgtelėjau) daug nepanaudotos, bet – vertos užfiksuoti (pakomentuojant) – medžiagos.

(744) Pakeliui namo, xxi: apie bitę

Sušilo vasariškai. Jau ir striukės nebereiktų, – pagalvojau grįždamas namo, nors keliaudamas iš ryto į darbą taip nemaniau.
A2-G. Nežinau, kaip ir kada autobusan įskrido bitė. Savaime suprantama, plakės prie lango, kurin švietė kad ir vakarinė saulė.
Viršuliškių stotelėj (kurią tebevadinu „Pasidaryk pats“ stotele) pro antras nuo priekio autobuso duris įlipo moteris; be striukės, geltona palaidine, rankovės paraitotos; ≈ 60; ir atsisėdo priešais mane, žvelgiantį atgal; o jinai žvelgia į priekį ir iš kairės jaučia/girdi: prie autobuso lango šnarėdamas sparnais kažkas lipa.
Lipa bitė. Tada moteris išsitraukia iš pirkinių maišelio daiktą, kurį spėju buvus aliejaus, greičiausiai kokio geresniojo, alyvuogių gal, nes kampuotas, butelį, įdėtą į kitą maišelį, tokį irgi gelsvą, ir: tojo alyvuogių aliejaus butelio kamščiu mėgina pritrėkšt šalia jos galvos į stiklą besiplakančią bitę. Kartą mėgina, kitą mėgina, trečią. O ta bitė недобитая – langu aukštyn; nebepasiekiama tapo, nebent stotis reiktų.
Moteris geltona palaidine persėdo priešingon autobuso pusėn, kur langas į rytus. Bet kartkartėm vis žvilgtelėdavo į vakarus – ar iš ten grėsmė neartėja jos link?
Išlipau anksčiau negu moteris geltona palaidine; istorijos tęsinys nežinomas.

P.S. Buvo laikas, kai lietuviams bitės išmirdavo, o šunys ar katės nudvėsdavo/nugaišdavo/nusibaigdavo. Daug kas pasikeitė. Ir visai nesipiktinu, kai draugė ima ir pasako, kad jos kalė, nugyvenusi ilgą ir gražų gyvenimą, ėmė ir numirė.
Suvokimas lemia leksiką, o ne leksika suvokimą.

(743) Pakeliui namo, xx: taisyklių papildymas ėmė ir susiformulavo

A4-G, prisigrūdusiam: jaunuolio kuprinė (kuprinė gerai, ir aš su kuprine), kurioj kažkas kieto, visąlaik (atsiprašau: ne visai visąlaik – nuo „Panoramos“ ligi „Sietyno“ stotelės) brūžino nugarą. Savo kuprinę nusiėmiau įlipdamas ir laikiau rankoj, kol išlipau.

Siūlyčiau papildyti Naudojimosi viešuoju transportu taisykles vienu punktu (susipažinau su Vilniuje galiojančiomis; tokio nėr):

Įlipdami į viešojo transporto priemonę (jei matot, kad joje yra daug stovinčiųjų), nusiimkite kuprinę ir laikykit rankoje. Taip pasielgdami – „suplonėsite“, ir bendrakeleiviai jums už tai bus labai dėkingi.

P.S. —vg— nusismulkino? Bet juk tinklaraštis vadinas „šis tas apie šį tą“. T.y. iš esmės apie smulkmenas. Kurios yra svarbiausios.

(742) Visiškai tarp kitko: du požiūriu į genijus

Vytautas Montvila 1941-ais eilėrašty „Leninui“ rašė (o gal tuo ir tikėjo?):

Ateina genijai
ir vėl išnyksta.
Atėjo
         Leninas
visiem laikam.
(Raštai, t. 1, 1982, p. 171)

Atėjus/prasidėjus Sovietų Sąjungoj perestrojkai, o Lietuvoj – Atgimimui (1987–1994), Romas Raila eilėrašty „Mąstytojas“ patikslino, artėdamas prie teisybės:

Ateina genijai.
Priverda košės.
Ir vėl išnyksta.
— — — — — —
Kabina košę žmonės,
keikias, spjaudos ir
laukia naujų genijų.
(Rašyk. Kažką daryk su šia padange!, 2014, p. 107)

Oi ilgai ilgai laukiau Romo Railos naujų eilėraščių rinkinio; išėjo 2014-ais ne kitas rinkinys, o rinktinė; išėjo 2014-ais, bet va skaitau tik 2015-ų balandį.

(741) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xliii

[Šitas įrašas ne per seniai buvo nugramzdintas į tinklaraščio juodraščius. Šiandien pagalvojau: ar vertai? – Gal ir ne.]
(2015-04-10 Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku buvo perrinktas Antanas A. Jonynas; nebuvau tame suvažiavime, žinių sėmiuos iš Lietuvos žinių surašo: Jonynas vs Liutauras Degėsys – 161:61. – Jackau tu mano, kiek daug Lietuvoj nominalių rašytojų! – 200 su kupra! – O LLTI literatūrologės vis guodžias, kad tik kokius šešis–aštuonis per metus išleistus kūrinius be sąžinės priekaištų 12-tukan tegali pasiūlyti.)

Įsivaizduokim: važiuoju namo 19 troleibusu ir skaitau (tikrą laikraštį turėdamas rankose) Mindaugo Kluso publikaciją LŽ „Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku perrinktas A.A. Jonynas“, kuri iliustruota va šita nuotrauka. →
Šalia sėdi gimnazistiško, gal jau ir postgimnazistiško amžiaus mergina, žvelgia į skaitinį, greičiau – į nuotrauką, ir lyg tarp kitko klausia:
– O kas čia toks?
– Poetas.
– O apie ką jis rašo?
– Apie meilę irba ilgesį.
(Dar norėjos pridurt: ir kad viskas laikina, bet pagalvojau: vargu ar supras, ką aš čia turiu omeny.)
– Ar gerai?
– Man atrodo, labai.
(Reikėjo pridurt, pagalvojau, kad: gerai ir autoironiškai, bet tiek to – tik skaitydamas tą gali pajust; pasakymas tik etiketė.)
– O ką dabar rašo?
– Nežinau. Seniai ką nors naujo skaičiau.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku perrinktas A. A. Jonynas

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/rasytoju-sajunga-renka-vadova/199952
© Lietuvos žinios

Kultūra Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku perrinktas A. A. Jonynas

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/rasytoju-sajunga-renka-vadova/199952
© Lietuvos žinios

Kultūra Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku perrinktas A. A. Jonynas

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/rasytoju-sajunga-renka-vadova/199952
© Lietuvos žinios

(740) Ars memorativa: atsipisk vs atsiknisk?

Prae scriptum. Citata iš Miros Kazijevaitės ir Jurgitos Mikutytės straipsnio „Diena, kai inteligentams buvo oficialiai leista keiktis, arba Rimtos vertėjų kalbos apie keiksmažodžius“ (tas straipsnis – apžvalga to, kas 2004-03-17 vyko Vilniaus mokytojų namuos per seminarą „Šnekamosios kalbos vertimas: svetimybės, žargonas, keiksmažodžiai“; pirmoji kalbėjo vertėja Irena Balčiūnienė; jos žodžiai cituojami):

Kai pasirodė dviejų romanų vertimai [Salingerio Rugiuose prie bedugnės (1966) ir Hemingway’aus Kam skambina varpai (1972); abu versti Povilo Gasiulio], į žargonizmus ir keiksmažodžius literatūros kūrinių kalboje buvo žiūrima kaip į neigiamą ir nepageidautiną reiškinį. Žargonizmai buvo laikomi parazitiniais žodžiais, kalbos šlamštu, o jų gausumas rodęs nepakankamą asmens kalbinę kultūrą. (Literatūra ir menas, 2004-04-09, p.10)

Toliau Balčiūnienė pateikia pavyzdžių, kaip Gasiulis sukos iš keblių situacijų. Pvz.:

Salingerio tekste: damn, god damn.
Gasiulio vertime: prakeiktas [viešbutis], pašvinkęs [detektyvas], sumauta [garbė].
Salingerio tekste: bastard, bastard, bastard, bastard, bastard [etc.]
Gasiulio vertime: rupūžė, suskis, šunsnukis, išsigimėlis, pašlemėkas [etc.]

Prasminiai, o ne kalkiniai atitikmenys; to ir reikėtų ieškot. Atsižvelgiant į kultūrinį kontekstą.

Moku keiktis ir rusiškai, ir – šiek tiek – lenkiškai beigi angliškai. Ir lietuviškai. Ir keikiuos, kumščiu į sieną daužydamas, kai prireikia. Čia mano asmeninės sąskaitos. O jei rašau? – Jei rašau lietuviškai, tai ir keiktis dera lietuviškai. (Pagal asmens kalbinės kultūros principus.) Argi ne? – Vieną [pra]keiksmą ir šito tinklaraščio įraše esu pavartojęs. Atsargoj turiu ir daugiau, tik dar nepasitelkiau; dar neprireikė.
----------------------------------------------------------------
Pačioj pačioj XX amžiaus pabaigoj Oskaras Koršunovas režisavo Marko Ravenhillo pjesę Shopping and Fucking (taip, angliškai, Lietuvoj ir buvo vadinamas spektaklis; premjera įvyko 1999-09-09). 2012-11-19 delfi.lt paskelbė: Dešimtmečio teatriniu įvykiu tapęs O. Koršunovo „Shopping and Fucking“ rodomas paskutinį kartą. Įsidėmėtina režisieriaus mintis:

Kaip ir „Žaldokynė“, „Shopping and Fucking“ galėtų eiti dar penkiasdešimt metų.

Julijus Lozoraitis kitądien po premjeros rašė (Lietuvos rytas, 1999-09-10):

Spektaklio reklaminiuose lapeliuose parašyta nuoroda „Tik suaugusiems“ (itin smulkiomis raidėmis). Šis reginys tikrai nėra skirtas mažų vaikų akims.
Skandalingą populiarumą šiam spektakliui žada ne tik jo pavadinimas, kuris į valstybinę kalbą turbūt apdairiai neverčiamas. 

Šitą Ravenhillo pjesę į lietuvių kalbą išvertė Aušra Simanavičiūtė; buvau lyg ir vertimo redaktorius: skaičiau ir siūliau, kaip kuo tikriau persakyt lietuviškai – kasdieniškai angliškai skambančias frazes; svarstėm, sprendėm, ar savaimingai skambėtų; beje, nuo scenos skambėjo tikrai neblogai.
Ir: sustojom prie pavadinimo. Jei verčiam, tai kaip? Maniau, kad reikia ieškot lietuviško pavadinimo atitikmens. Siūliau: Apsipirkti ir pasipisti / pasidulkinti. – Bet: lietuviškai Lietuvoj (bent jau tuolaik, XX amžiaus pačioj pačioj pabaigoj) tai baisiau skambėjo negu angliškai. – Va taip, pradedant nuo vertėjos nuomonės (paremtos redaktoriaus nuomone), ir išėjo, kad pavadinimas liko angliškas (ne taip aštriai žeidžiantis lietuvišką ausį).
----------------------------------------------------------------
Kas liūdina: [greičiausiai dauguma] manytų, kad frazę fuck off reikėtų verst tik taip: atsipisk; o aš manau, kad, atsižvelgus į kontekstą, užtektų ir: atsiknisk.
Asmens kalbinė kultūra:
– Kaip jūs verstumėt frazę fuck off – atsipisk ar atsiknisk? – Va tai ir yra asmens kalbinės kultūros indikatorius.

(739) Pakeliui namo, xix: prisiminiau a.a. Eugenijų Matuzevičių

Paskutinės E.M. poezijos rinktinės (2014) viršelis;
PP laureatu E.M. buvo paskelbtas 1971-ais

Tiesiog atsitiktinumas: teko pasiknist dėžėj, ant kurios užrašyta „—vg— rašgaliai visokie“, nes reikėjo rast eilėgalių iš jaunystės, kurių pažadėjau perskaityt minint a.a. Marcelijaus Martinaičio 79-ą gimtadienį. Bevartydamas visokias liekanas, užtikau ir 7 meno dienose 1994-06-24, p. 11 išspausdintą in memoriam (tokio pobūdžio tekstai turi būt parašyti staigiai, tad išsamumo ir dalykiškumo kriterijai jiems vargu ar taikytini):

Eugenijus Matuzevičius
1917, gruodžio 24 – 1994, birželio 20

Tarp šių dviejų dienų esantis brūkšnys (ne tik pagal gramatiką turintis būti ilgasis) simboliškai reiškia gyvenimą. Poeto, vertėjo, redaktoriaus, kultūrininko. Aukštaičio. Kruopštaus ir pareigingo žmogaus.
Pirmasis Eugenijaus Matuzevičiaus eilėraščių rinkinys pasirodė 1941-aisiais [išleido Lietuvos TSR valstybinė leidykla]. Bet pradžia daug ankstesnė – Biržų valstybinės Antano Smetonos gimnazijos trūšioje kultūrinėje dirvoje, iš Bernardo Brazdžionio perimtame polėkyje. Paskui Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetai, moksladraugiai – Vytautas Mačernis, Kazys Bradūnas, Paulius Jurkus, Pranutė Aukštikalnytė, Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas, šiek tiek vyrėlesnis Leonardas Žitkevičius [1]. Pirmoji nepriklausomos Lietuvos augintinių karta, ištikta tragiško likimo.
Eugenijaus Matuzevičiaus jis nenubloškė nei Rytuosna, nei Vakaruosna. 1946–1953: Grožinės literatūros leidyklos redaktorius, vėliau Rašytojų sąjungos literatūrinis konsultantas, 1961–1972: „Literatūra ir menas“. Ir – pastangos padėt gauti darbo iš tremties grįžusiems literatams; suvokiant, kuo gali viskas baigtis, išsaugotas 1952 metais į rankas papuolęs klasės draugo partizano Broniaus Krivicko eilėraščių pluoštas [2]; ir nenuilstamas rūpestis (vis gražiuoju, kolegiškai spustelint tartu ar rašytu žodžiu leidyklą) Vytauto Mačernio knyga [3]...
Ir dar vienas dalykas: atkūrus nepriklausomybę, pasirodė dvi Eugenijaus Matuzevičiaus eilėraščių knygos; ir nė karto nebuvo kreiptasi į Kultūros ir švietimo ministeriją, kad paremtų.
Paskutiniais gyvenimo metais Eugenijus Matuzevičius ėmėsi peržiūrinėt savo didžiulį archyvą – rengėsi rašyti atsiminimus. Keli epizodai – apie gimnazijos laikus, apie „Šatrijos“ meno kuopą – buvo išspausdinti. O vėlesni laikai greičiausiai liko nepaliesti.
Liko poezija, liko nudirbti darbai. Liko darbštaus tarnautojo savajai kultūrai šviesus atminimas. Liko nebaigtų darbų. Amžiną atilsį duok mirusiam, Viešpatie, ir Amžinoji šviesa jam tešviečia.

[1] Apie Matuzevičių ir Žitkevičių yra Algirdo Butkevičiaus straipsny „Dviejų poetų bičiulystė“. Beje, ten pateikti E.M. laiškų pavyzdžiai, galima sakyt, klasikiniai; tik vienas dalykas neatsispindi – E.M. turėjo silpnybę: jo manymu, raktinius laiško žodžius dar būtina pabraukti įv. spalvų pieštukais/flomasteriais, dažniausiai – raudonais; gautuosius E.M. laiškus esu atidavęs Pasvalio Mariaus Katiliškio bibliotekos archyvan.

[2] Pirmoji atsipeipalojančioj Lietuvoj Broniaus Krivicko poezijos publikacija – Sietyne, nr. 5, 1989, buvo parengta remiantis perrašu spausdinimo mašinėle: 1952 metais Eugenijaus Matuzevičiaus (pirmoji) žmona Dana Rutkutė į radiją gavo laišką su Br[oniaus] Kr[ivicko] eilėraščiais ir vertimais. Eug. Mat. tatai perrašė ir (greičiausiai po trijų dešimtmečių) atidavė Literatūros ir meno archyvan kartu su kitais savo popieriais. Rūta, Liudviko Jakimavičiaus žmona, ten dirbusi, tuos nuorašus užtiko. Skelbėm neatsiklausę E.M. leidimo (bijojom: o jei pasakys, kad dar per anksti, dar ne laikas?); Vytauto Kubiliaus, Br. Kr. mokinio, įžangos žodis buvo lyg ir apsauga, jei kartais kiltų kokių kontroversijų. [Beje, tais pat 1952-ais Br. Kr. laišką gavo ne tik Dana Rutkutė (Krivickas buvo liudininkas per jųjų vestuves karo metais), bet ir prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, – sklido kalbos, kad Putinas išsigandęs ir sunaikinęs ar dar kaip kitaip pasielgęs su tais rankraščiais. – Nieko panašaus: tas laiškas, net su voku, po Putino mirties Emilijos Mykolaitienės buvo perduotas dab. LLTI BR ir ten saugiai gulėjo, ir inventorinėn knygon buvo įrašytas, bet: kataloge nebuvo kortelės, – kad Br. Kr. = Bronius Krivickas, atsispindi tik nuo praeitų metų; Rutkutei ir Putinui atsiųstieji poezijos pluoštai skiriasi; būtų galima / reiktų apie tai parašyt išsamiau.]

[3] Rašydamas turėjau galvoj Mačernio knygą Po ūkanotu nežinios dangum, kurią „Vagos“ leidykla išleido1990-ais. Beje, iš pokalbių su a.a. Kaziu Bradūnu likęs toks miglotas įspūdis, kad:  traukdamiesi iš Lietuvos, bičiuliai teturėję tik Vizijas (jos ir buvo išleistos 1947-ais), o tai, kas dar atsirado ten 1961-ais išleistoj Poezijoj (knygoj, su kuria norėjo būt palaidota Mačernio motina), – įvairiausiais būdais persiųsta anapus Eugenijaus Matuzevičiaus. (Tiesioginių paliudijimų neturiu užfiksavęs.)

Ir kodėl man atrodo, kad E.M. kuo puikiausiai suvokė savo poetinės kūrybos [ne per didžiausią] vertę ir – energiją, bent jau gyvenimui artėjant pabaigop, skyrė talentingesnių bičiulių (Mačernio, Žitkevičiaus, Krivicko [ir kt.]) kūrybos išsaugojimui irba sklaidai? – Jei neklystu, blaivu ir gražu; manyčiau.

(738) Užparaštė, cvii: apie „Lietuvaitės maldą“

Įrašo apie Adomo Jakšto „Lietuvos piliečio“ genezę pabaigoj užsiminiau, kad eilėraštis tik berniukus turint omeny kurtas. – O kas buvo tokio patriotiško mergaitėms?

Svarstydamas, ką galėčiau pasakyt Vaškuos, ilgiau buvau stabtelėjęs prie pokalbio su Vanda Zaborskaite „Nuo vaikystės knygų – į gyvenimą su knyga“ (gal prasminga būtų bibliotekoj įrengt knygų lentynėlę, kuri vadintųs „Prof. V.Z. vaikystėje skaitytos knygos“?).
Ir štai už ko užkliuvau:

Stengiuosi prisiminti anksčiausius knygų įspūdžius. Prieš akis iškyla paveiksluotas „Batuotas katinas“ [...] Atsimenu ir neišvaizdžią poezijos antologiją „Cit, paklausykit!“ Iš jos paskui mamą kartojau: „Žinau aš, ne kartą man sakė mamaitė, / Kad čia mūsų žemė, kad aš lietuvaitė...“ [...]. (Tarp istorijos ir dabarties, 2002, p. 597)

Susiradau tą antologiją: Cit, paklausykit!: Parinktosios lietuvių poėtų eilės (parankiojo Liudas Gira, 2-as leidimas išėjo 1920-ais). Skyriuj „Mergaitėms deklamuoti“ yra ir tas eilėraštis, kurio pradžia profesorės atminty išliko visą gyvenimą:

Lietuvaitės malda
Mergaitės deklamacija

Aš žinau, man sakė
Ne sykį mamaitė,
Jog čia mūsų žemė,
Jog aš lietuvaitė.

Iš širdies aš myliu
Lietuvninkų šalį;
Jų kalbà išmokau
Garbint Visagalį.

Mane užaugino
Lietuvos laukeliai
Ir dainų išmokė
Jos raibi paukšteliai.

Į mane čia veizi
Iš dangaus aukštybių
Mūsų apgynėjas,
Viešpats Dievs galybių.

Ir dori seneliai,
Viengenčius atminę,
Ten pas Pramžių meldžias
Už mano tėvynę.

Ir šį mano balsą,
Lietuvaitės maldą,
Te išklauso Viešpats,
Kursai visa valdo!

Iš širdies man veržias
Žodžiai kuo karščiausi:
Duok šviesos ir laisvės
Tėviškei, Aukščiausi! 

Autorius – kun. Mikalojus Šeižys (1874–1950), pasirinkęs Dagilėlio slapyvardį („... nėsu lakštingalėlis / Iš Dievo malonės, / Bet tik mažas dagilėlis, / Gimęs jūsų šone“). Išties, ne per stipriausią poetinį talentą kunigas turėjo, bet štai „Lietuvaitės malda“ (sukurta ne vėliau kaip 1909-ais, pirmąkart paskelbta tais metais Šv. Kazimiero Draugijos išleistam rinkiny Dainos-dainelės, p. 13–14) buvo tikrai populiari; pvz., įdėta į Zigmo Kuzmickio parengtus Lietuvių skaitymus vidurinėms ir aukštesniosioms mokykloms (žiūrėjau 2-ą leidimą, 1934).

miškų urėdo Kazimiero Kliučinsko (stovi pirmas iš kairės) daryta nuotrauka iš Maironio albumo
parašas Maironio ranka; saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuj, atvaizdas iš limis.lt

Prieduras (2019 III 14) VU leidžiamam mokslo darbų žurnale Literatūra 1998-ais buvo paskelbtas Reginos Mažukėlienės rašinys „Vienos fotografijos istorija“ (nr. 36(1), p. 141–147). Nuotraukos, kuri dešinėj. Jos istoriją muziejininkei papasakojo Jadvyga Neniškytė-Smetonienė (1910–2003) – pati esanti šitoj nuotraukoj – mergytė, sėdinti ant žemės dešinėj prie mamos Marijos Vainauskaitės-Neniškienės kojų. Nuotrauka daryta 1914 VII 22 Turdvary per dvaro savininkės Marijos vardadienį. Perpasakosiu, kaip tą dieną po daugelio metų prisiminė tada vos ketverių Jadvyga.
Tą dieną iš pat ryto atskubėjęs Panemunėlio Šv. Juozapo Globos parapijos klebono kun. Juozapo Budriko tarnas ir pranešęs džiugią žinią: atvažiuosią garbingi svečiai Maironis (pagal pareigas – Kauno kunigų seminarijos rektorius) ir tais metais seminarijos vicerektorium tapęs kun. Kazimieras Paltarokas (nuotraukoj sėdi antras iš kairės). Klebonas Budrikas (nuotraukoj sėdi trečias iš dešinės) dažnai svečiuodavęsis pas Joną ir Mariją Neniškius Turdvary – juk jaunieji dvarininkai buvę tokie vaišingi, ir kelias netolimas – tik šeši kilometrai. Pagaliau atbildėję žymieji svečiai, sugužėję vidun. Maironis buvęs pasodintas galustalėn. JadvN-S prisimenanti, kaip pasipuošusi ir mandagi vaikščiojusi aplink stalą. Maironis ją pasišaukęs, paklausęs vardo, pasiteiravęs, gal kokį eilėraštį mokanti. Mažoji jaudindamasi pradėjusi: „Aš žinau, man sakė ne sykį mamaitė, kad čia mūsų žemė, kad aš lietuvaitė.“ Bet deklamuodama toliau suklydusi, apsipylusi ašaromis. Maironis pasisodinęs ją ant kelių, nuraminęs: „Nesijaudink, ir suaugę dažnai apsirinka.“ Tie poeto žodžiai įstrigę mergaitės atmintin. (žr. p. 141)
— Kas galėjo pamokyt mažąją Jadvygą deklamuot Šeižio-Dagilėlio „Lietuvaitės maldą“? Mama? Galbūt. Bet žiūrint į nuotrauką galvoj klostos ir kitas variantas. Prieky ant žolės įsitaisęs vienas suaugęs žmogus – klebono Budriko šeimininkė Johana Kulviecaitė su globojamais giminaičiais, berniuku ir mergaite, iš šonų; panašu, kad šie vaikai tikrai ne pirmą kartą Turdvary – šalia sesers Jadvygos sėdintis mažasis Pranukas Neniškis vargu ar taip glaustųs prie nepažįstamos mergaitės. Jei, kaip prisimena JadvN-S, klebonas dažnai tėvų dvare lankydavęsis, tai gal ir jo šeimininkė su globotiniais? Ir jaunoji viešnia (spėčiau, jai 1914-ais buvo kokie aštuoneri?), kol suaugusieji sėdėdavo prie stalo, ir pamokydavo ko nors mažąją Jadvygą? O kas ją buvo pamokęs išmokęs? Globėja. O gal ir pati išmoko? — Kur tą eilėraštį rado? Gal Panemunėlio klebonas sau prenumeravo Šaltinį, kartu su kuriuo 1906–1911 metais atkeliaudavo ir priedas Lietuvos bernaičiams ir mergaitėms Šaltinėlis? Būtent Šaltinėly tais pačiais metais, kai išėjo Dainos-dainelės, buvo paskelbta ir „Lietuvaitės malda“ (1909 XII 7 / XI 24, nr. 48, p. 190: beje, paskutinis eilėraščio žodis, nors ir pakenkiant rtinskiam rimui, pataisytas: Augščiausias [Augščiausi – šiek tiek panašu į dgs.?). — Suprantama, tai tik spėjimas, bet jis man atrodo gan pagrįstas.
P.S. Apie Turdvario Neniškius daug yra monografijos Panemunėlis II daly, p. 1027–1082; dukters Sigutės Smetonaitės-Petrauskienės pasakojimas apie motiną Jadvygą Neniškytę-Smetonienę ir save p. 1056–1070 (p. 1063 yra ir nuotrauka su Maironiu).