(763) Iš popieryno, xxiv: prie Petro Juodelio kultūrosofinių įžvalgų grįžtu

[Čia trys užfiksuotos.]
Ta, prie kurios grįžtu, kaip supratau iš parengėjos Irenos Tumelytės įžangos žodžio, rašyta lietuviškai, ergo, datuotina: po 1958:

Mūsų kultūra savo valstybėje negalėjo sukurti reikšmingų vertybių, nes mūsų valstybė visada buvo per silpna... Tikra mūsų kultūra išsivystė kovodama su svetima valstybe XIX amžiuje (kai mus prarijusi per stipri valstybė palaipsniui ėmė silpti). Ši priklausomybė nuo svetimos valstybės turbūt ir yra mūsų kultūrinės kūrybos tradicija. Vienintelė vaisinga tradicija...
       Bet kadangi valstybė, kurios dirvoje vystėsi mūsų kultūra, galėjo būti tik svetima, o ne mūsų pačių valstybė, tai ir mūsų kultūra (daugiausia lenkiškoji XIX amžiaus kultūra) vis dėlto negalėjo iki galo įveikti savo provinvicialumo, negalėjo pasiekti tokio lygio, kokį pasiekė kitų tautų, turėjusių tautines valstybes, kultūros...
        Kova prieš svetimą valstybę kur kas didesne dalimi yra kova už savo valstybę, o ne už savo kultūrą. O kova su savo valstybe (labiau negu kova prieš svetimą valstybę) skatina savo kultūrą. (Pergalė, 1990, nr. 10, p. 101–102)

Taip: Jos didenybė karališkoji opozicija!
Karališkųjų opozicionierių dabar Lietuvoj – kiek? — Kur ir kaip anie opozicionuoja? (Valdą Kukulą ėmiau ir prisiminiau.) — Krūmuos tupi(m).
Kūrybos kokybės suklestėjimas vėlyvuoju sovietmečiu [nevardinsiu, patys daugmaž vokiat: Juškaitis, Bložė, Geda, Vaičiūnaitė ir kt.], – „kai mus prarijusi per stipri valstybė palaipsniui ėmė silpti“ – viena iš prielaidų. – Priešintis ne per daug [ideologiškai] stipriam; taip, iš to gali šis tas estetiškai vertingo išeit. Manau, išėjo.

(746) Iš popieryno, xxiii: trys Petro Juodelio įžvalgos

Žvelgiant į pirmosios Lietuvos Respublikos laikų literatūros champ, du žurnalu reikšmingiausi regis: Keturi vėjai ir Pjūvis. Svarbiausi vėjininkai įknyginti; pjūvininkai – irgi: Aisčio Raštai, Antano Miškinio Rinktiniai raštai, ir Motiejaus Miškinio Rinktiniai raštai išėjo, ir Viktoro Katiliaus net kelios knygos. Vienintelis Pjūvio redaktorius Petras Juodelis vis dar beknygis.
Rašė net lagery ir tremty. Prasidėjus Atgimimui, šis tas iš jo rankraštinio palikimo buvo paskelbta: Sietyne „Hamleto mįslė“ ir „‘Pono Tado’ šviesa ir šešėliai“ (nr. 4 ir 7), taip pat keliolika fragmentų iš nebaigtos knygos Jo didenybė karališkoji opozicija (Krantai, 1989, nr. 7; Pergalė, 1990, nr. 10; parengė Irena Tumelytė).
Išplėšoj iš Pergalės:

Gerai įsižiūrėkite į savo epochą, į jos gyvenimą, ir paaiškės, kad kiekvienas žmogus, kurį stebėsite, yra Hamletų arba Klaudijų giminės, Horacijų arba Laertų rūšies, Polonijų porūšio, Rozenkrancų ir Gildenšternų, Ozrikų arba duobkasių šeimos. [...]
Klaudijus ir Hamletas – tai Rytų Europos figūros. Čia jos visą laiką kovoja tarp savęs. Be kita ko, Lietuvoje ir Lenkijoje paprastai pralaimi Klaudijus, o Maskvoje visada sukaustytas grandinėmis beviltiškai veržiasi į laisvę Hamletas.
Gal būtent Šekspyras ir išgelbėjo anglų gyvenimą nuo lemtingo vidinio konflikto, perkeldamas jį į literatūrą. (p. 100)
----------------------------------------------------------------------------------------------
Kai koks nors autorius iš meno reikalauja besąlygiškai tarnauti jo gynėjo ir užsakovo „proletariato reikalui“, vadovaudamasis tuo, kad atseit menas ir anksčiau tarnavo valdančioms klasėms, tai liudija, kad šis autorius nesupranta meno prigimties ir nepakankamai žino faktus.
[...] „Buržuazinio rašytojo, dailininko, aktorės laisvė yra tik užmaskuota (arba veidmainiškai maskuojama) priklausomybė nuo pinigų maišo, nuo kapitalo.“ – Bet argi visa tai, kas buvo didinga buržuazinėje literatūroje – Balzac, Flaubert, Baudelaire, Ibsen, Anatole France, Romain Rolland, – argi tie vardai nebuvo buržuazijos pasmerkimo, o ne priklausomybės nuo jos išraiška? [...]
Socialistinė literatūra irgi bus ta literatūra, kuri atskleis tragiškai neišsprendžiamus socialistinės santvarkos prieštaravimus. Tikriausiai tai bus realizmas, socialistinis realizmas – tikrąja, o ne sufalsifikuota šio žodžio prasme. (p. 106)
----------------------------------------------------------------------------------------------
Negali būti rašytojų, prisitaikiusių prie sąlygų: tai jau ne rašytojai. (p. 107)

Vargu ar sulauksiu Petro Juodelio Rinktinių raštų, – pagalvojau.