(150) Dar apie viešmenį

foto Irmanto Gelūno (15min.lt)

Tikėtina (nors ir nenorėtina), kad tuoj priešais Nacionalinę Mažvydo biblioteką išdygs Juozo Kęstučio Patamsio (1939–2007) aštuonių metrų skulptūra iš betono ir skardos „Žinia“. Ją iš Vinco Gustainio nusipirko (remiantis Viešųjų pirkimų įstatymo 92 straipsnio 3 dalies 6 punktu) Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos Valdybos pirmininkas Jonas Burokas (žr. nuotr.).
Apie šią skulptūrą rašyta ir kalbėta daug; kai kurios publikacijos:

• Andrius Jakučiūnas, Atmintis
• Mindaugas Klusas, „Žinia“ iškėlė aibę nežinomųjų
• Linas Mackevičius, Lietuvos nepriklausomybei skirta skulptūra primins sovietmetį...
• Kokią žinią mums atneša „Žinia“?

Paskutinis skaitytas tekstas – Skaidros Trilupaitytės Kultūros baruose (nr. 12, p. 21–23; 2011-01-03 įsidėjo lrytas.lt), kur į šito paminklo statymo aplinkybes žvelgiame platesniame – kultūros politikos – kontekste. Pasvarsčius daroma liūdna išvada:

[…] kaip rodo Patamsio skulptūros atvejis (ir kiti pavyzdžiai Vilniaus centre), kompetencijos ir atsakomybės perdavimas „žmonėms“ galimas nebent tada, kai „sutvarkyti“ viešąją erdvę siekiančios grupės gauna nedviprasmišką politikų paramą. Deja, politikai ryžtasi „globoti“ tik tas skulptūras, kurios yra iliustratyvios, dažniausiai – realistinės savo forma ir nacionalinės pagal savo misiją. Visais kitais atvejais valdininkija tampa neįtikėtinai tvirtu stabdžiu, nepramušamu anoniminio nuosprendžio skydu, sukaltu iš daugybės (neretai sunkiai gaunamų) leidimų, iš (tariamo) pinigų stygiaus, iš nuolatinių pažadų ir retorinių vingrybių. (p. 23)

Ir siūloma nepuoselėt tuščių iliuzijų: „klausimai, kuriuos pilietinė visuomenė paprastai sprendžia viešose diskusijose, Vilniuje dažniausiai priklauso nuo politinės galios (ją įgauna ir viešąsias erdves privatizavę stambieji verslininkai [ėmę ir „pašalinę“ Vytauto Šerio (1931–2006) skulptūrą „Sveikas, pavasari!“, stovėjusią Justiniškėse])“.
Ar tikėtina, kad erdvė priešais Mažvydo biblioteką liks be „Žinios“? Vargu. Tuo atveju erdvė priešais Vyriausybę, Vinco Kudirkos aikštė, taps net labai pakenčiama (palyginus).

Kai dedas tokie dalykai su monumentaliuoju viešmeniu, šiek tiek kitaip imi vertint ir smulkųjį – graffičius, tagus (kuriuos vadinu parašais). Tai lyg atsvara „realistiniams savo forma ir nacionaliniams pagal savo misiją“ monumentams, jei miestą suvokiame kaip vieną bendrą erdvę. Viešosios erdvės ženklai, atsiradę aplenkiant, pasak Trilupaitytės, „nepramušamą anoniminį skydą“. Špygos rodymas, nors ranka ir kišenėj.

Deja, iki šiol nevirto tekstu tai, ką prieš kelias savaites (2010-12-11) girdėjau per Lietuvos radijo „Kultūros savaitę“, – Ernesto Parulskio komentaras, skirtas šiai viešmenio atmainai: ir sugrupavo (kaip meno istorikas), ir įvertino (kaip vilnietis).

Gal kiek per griežtai, mano supratimu: esą Vilniaus sienų marginimu užsiima „bailūs, atsargūs ir negabūs žmonės“. Kartkartėm vis nulendu per graffiti.puslapius.lt paspoksot į graffitivilnių – visai įdomių dalykų buvo/esama.

Gaila, vaizdų sankaupos „graffitikaunas“ nėra. Būdamas Kaune, užfiksavau du vieno grafittininko (parašininku jo lyg jau ir nebeišeina vadint) darbus – Daukanto gatvėj priešais „Metropolį“ ir ant tilto būsimosios „Žalgirio“ arenos link. Tie veidai visai įdomūs.
O tvoros aplink statybą švarut švarutėlės.

(149) Metų žodis – signum temporis

New Oxford American Dictionary 2010-ų Metų žodžiu išrinko to refudiate (blend of refute and repudiate); Global Language Monitor – spillcam (naftos nuotėkio stebėjimo kamerą) ir vuvuzelą; metų fraze – anger and rage. Rusai šių Metų žodžiu paskelbė жара, vokiečiai – Wutbürger ir Fremdschämen.
Pernai mėginau ką nors analogiško iš lietuviško pasaulio išpešt (47 ir 47.1 įrašai).

Ėmęs galvot apie šiuos metus, supratau: taip viens du nieko rimtesnio iš atminties neištrauksiu. Pirma, reikėjo „kandidatus“ fiksuoti nuolat; antra, dingojas, kad šie metai buvo lyg ir ramesni: nei tūkstantmečio, nei kultūros sostinės, kedžiofilija irgi ėmė vėst. Neužgeso lemputės išjungus AE – bet juk to ir reikėjo tikėtis. Taigi tik tokie pagrėbstai išėjo.

Metų žodis
√ SOLOMON (neatsimenu, kad tiek daug kada nors būtų buvę kalbėta ir rašyta lietuviškai apie graffičius)
√ škvalas (jei rusams labiausiai įstrigo sausra, tai mums tikrai ta rugpjūčio pradžioj siautusi vėtra)

Metų graffitis (abu užrašai šių metų; kaip viešos ir aktualios diskusijos pavyzdys)

Metų posakis
√ naktimis reikia miegoti, o ne radijo klausytis (Andrius Kubilius; kaip naktimis besiklausančiam radijo – įstrigo)
√ lietuvių tauta yra komentatorių tauta (Sigitas Parulskis; turint galvoj tai, kas šįmet dėjos Italijoj, Prancūzijoj ir kitur – tikrai: ne patiems veikti, o kitų veiksmus vertinti mums mieliau)
√ bronzinio amžiaus pradžia (jei neklystu, toks plakatas kabojo prie „Žalgirio“ stadiono po pasaulio krepšinio čempionato Turkijoj; vertinčiau kaip visišką nesusipratimą)

Metų naujadaras (tik savi)
√ batauti
√ viešmenis (menas viešosiose erdvėse: graffičiai, skulptūros ir pan.)

Metų svetimžodis
√ kroksai (crocs); gal ir klystu, bet epidemiškai ir žodis, ir apavas Lietuvoj išplito būtent šįmet.

P.S. Tikrai kas nors vertas dėmesio iškrito iš galvos; gal jūsiškėj užsilikę?

(148) Rastinukai, xvii: varia

Tai, ko nežinojau: Lenkijoje nustatyta, kad vilkai bijo prastos kokybės vyriško dezodoranto kvapo. (vilkai.blogspot.com)
Tai, apie ką net nepagalvojau: [Lietuvių] tautiniai kostiumai storina moteris. (Daiva Markelis, White Field, Black Sheep: A Lithuanian-American Life (2010), citatą radau Laimio Jonušio rašytoj šios knygos recenzijoj, ŠA, 2010-12-23)
Tai, ko ir reikia tikėtis šiais laikais: Amerikoje 82 procentai gyventojų norėtų parašyti knygą ir mažiau nei pusė perskaitė bent vieną knygą pastaraisiais metais. (Žinia iš Rimanto Kmitos str. „Skaitymo sutrikimai“, LM, 2010-12-24)

P.S. R.K. straipsnis – jau antras su rubrika „Kritikų klubas“; po vieną kas mėnesį Literatūroj ir mene turėtų rodytis (pirmasis buvo Vigmanto Butkaus „Pabiros pastabos apie aktualius kritikos aspektus“).
Kmitos teksto bene esminė mintis, regis, ši:

Žiūrint plačiau, mums reikia, kad Žemaitė, Putinas, Nėris žvelgtų ne nuo paminklų ir postamentų, būtų ne mokyklos programoje, ne ant banknotų, bet sąmonėje. Mūsų klasikai nėra savaime nei įdomūs, nei neįdomūs, viskas priklauso nuo pateikimo.

Ir prisiminiau jau gal keleri metai neįvykdomą sumanymą: įrašyt, kaip Artūras Valionis (sveikinu tapus LRS nariu; ir kitus tapusiuosius sveikinu) repuoja Donelaitį, Baranauską, Maironį. Net mane, seną diedą, toks pateikimas užkabina ir veža.

(147) Susieji – ir [tiek], vi

Juozo Liaudanskio paminklas Laucevičiui-Vargšui
(Nijolės Petrošiūtės nuotr. iš čia, žr. p. 12)

Prieš mirtį, jau sunkiai sirgdamas ir kęsdamas stiprius skausmus, Bronius Laucevičius-Vargšas (†1916 Chicagoj, pagyvenęs 31-erius; dramaturgas, teatralas, svajojęs tapt lietuviškuoju Gorkiu, rašytoju brodiaga) sukūrė, sakykim, eilėraštį proza „Gražybė“, kuris buvo išspausdintas autoriaus mirties metais Naujojoj gadynėj, nr. 6, p. 358:

Savotiškai gražus gaisras, kuomet ilgi liepsnos liežuviai pleškėdami ritasi su kamuoliais tirštų dūmų, dvokiančių degančių kūnų, tarsi laižo padangę ir toli aplink nušviečia apylinkę.
Savotiškai gražus speigas, kuomet sproginėja sienos, baltas žibantis sniegas girgžda po kojomis ir pora senių be pastogės trainiojasi apie apšarmojusį mūrą.
Savotiškai graži pūga, kuomet gyvas sniego debesys vienija padangę su žeme, storai užkloja vieškelį, lipdo keleivio akis ir klaidina jį.
Savotiškai graži audra, kuomet žaibai raižo skliautą, perkūnas tranko akmenis ir genėja šimtamečių ąžuolų šakas.
Savotiškai gražios eilės pėsčių ir raitų kareivių, einančių į mūšį.
Savotiškai graži, panaši į rožę, žaizda pašauto kareivio krūtinėje, iš kurios sunkiasi permatomas raudonas kraujas.
Savotiškai gražus staugimas išbadėjusio vilko.
Savotiškai gražus kūkčiojimas našlaičių, sugrįžusių nuo pakasynų.
Savotiškai gražus žmogus, kurio širdis neplaka dėl tikrojo gyvenimo, dvasia nardosi po purvą, siela nejaučia, nežino teisybės ir akys nemato gražybės.
Savotiškai gražus gyvenimas, skęstantis kraujuose ir ašarose.
Savotiškai graži mirtis, paliuosuojanti kūną nuo nepabaigiamų reikalų.

(Tarp kitko, šiuo „pesimizmo ir nykstančio gyvenimo ir jo kančių himnu“ viešai – Pergalės žurnale (1948, nr. 8) – išreiškė susižavėjimą Bronius Pranskus-Žalionis, už ką buvo Jono Šimkaus stipriai išbartas – „Mums reikia bolševikinės literatūros kritikos“, Literatūra ir menas, 1950-03-05.)

1942-ų rudenį Bronius Krivickas (1919–1952) paskelbė po giesmę žaismui, grožiui, laisvei ir nakčiai; grožiui skirtoji prasideda taip:

Man kažkas sakė: dabar ruduo, ir šitas vieškelis yra bjaurus kaip skysto purvo upė.
Man kažkas sakė, kad negali būti grožio rudenio purve.
Bet iš dangaus švietė blyškioji rudens saulė, ir skystu purvu aplietas kelias man blizgėjo kaip sidabro upė.
Aš nebuvau matęs gražesnės upės pasaulyje.
Man kažkas sakė: naikinimo pirštas paliečia mirusįjį, ir jo veidas pasidaro bjaurus.
Man kažkas sakė: nežiūrėk į lavono veidą, nes jame nėra grožio.
Bet aš mačiau mirusią mergaitę, kurios veide nebuvo nė lašo kraujo. Jis atrodė baltas baltas kaip platus ir nesuterštas žiemos peizažas, o juodieji plaukai ant jos kaktos buvo kaip tamsi ir artima giria, stovinti baltojo žiemos peizažo pakrašty ir metanti į jį švelnų šešėlį.
Aš niekur nemačiau gyvos mergaitės, gražesnės už mirusią mergaitę.

Ir rudenio purve, ir lavono veide yra grožis, nes ieškantysis jį visur randa. (B.K. raštai, 1999, p. 60)

Kas šiek tiek stebina, kad tolesniame Krivicko tekste apie „grožio ieškotoją-sapnuotoją“, kaip ir Laucevičiaus, minimi ir vilkai, ir žuvusių karių lavonai, kurių kraujo dėmės žydi „kaip dešimt tūkstančių raudonų orchidėjų žiedų“.
Tragiškoji grožio dimensija. Per Nietzschę? Nieko daugiau nepajėgiu sugalvot.

P.S. Vis neišeina iš galvos Valdo Kukulo nustatyta šiuolaikinės mūsų literatūros diagnozė:

[...] iki šiol dar neturėjau progos pasakyti, kad svarbiausioji, esmingiausioji visos šių dienų mūsų literatūros – ir poezijos, ir prozos, ir eseistikos – intonacijos spalva yra absoliutus, juodas abejingumas; nors, atrodytų, eilėraščio ritmas tiesiog putoja iš džiaugsmo ir inkščia iš skausmo, eseistikos frazę laužo ironija ar sarkazmas, iš tiesų tai tėra suvaidintas džiaugsmas, suvaidintas skausmas ir suvaidintas sarkazmas. Tai dar būtų pusė bėdos, svarbiau, kad viskas suvaidinta iš nuobodulio, iš neturėjimo ką veikti, iš gyvenimo ir būties nykybės pojūčio. (Nemunas, 2010-12-09–15)

Instinktyviai noris nesutikti su šituo kaltinimu viena baisiųjų kūrybai nuodėmių, bet kad nerandu pavyzdžio, nors vieno, kuriuo remdamasis galėčiau kontrargumentuoti.

(146) Tarp kitko: apie tolstojininkus Lietuvoj

Prieš 100 metų mirė Levas Tolstojus. Kokių publikacijų ta proga būta lietuviškai? Bernardinai.lt paskelbė pokalbį su rašytojo proproanūkiu Piotru Tolstojum „Jeigu L. Tolstojus pažiūrėtų į mus...“ (parengė Michalina Bočiarova), Šiaurės Atėnai – ištrauką „Velnias“ iš Pavelo Basinskio knygos „Levas Tolstojus: bėgimas iš rojaus“ (vertė Vytautas Kinčinaitis), o daugiau nieko rimtesnio ir nepastebėjau.
Įsiminė per Svobodą girdėta Boriso Paramonovo esė „Актуальность Толстого-мыслителя“ (tekstas yra čia):

В массах именно Толстой-проповедник был почитаем и читаем. Можно с известным основанием сказать, что Толстой в России вполне мог бы сыграть роль Лютера, возглавить отечественную Реформацию.

Besiklausydamas prisiminiau Birutės Masionienės studiją Levas Tolstojus ir Lietuva (1978), kurią prieš egzaminą kitados skutamuoju būdu tespėjau perbėgt. Perskaičiau.
Ir pagalvojau: kuo galėjo tapt Edmundas Steponaitis (1892–1908), jei ne tokia ankstyva mirtis? Su Tolstojum pradėjo susirašinėt tebūdamas 14-metis, paskui užkibo už Vladimiro Solovjovo, skaitė Dostojevskį, Leonidą Andrejevą, Byroną, Hugo, Shelley, Baudelaire’ą… Sunku įsivaizduot dabartinį jaunuolį, kuris būdamas tokio amžiaus tokiais „neįdomiais“ dalykais domėtųs. Presimbolistas, rimavęs: harmonija–agonija, vibracija–gracija. (Jo kūrybos Rinktinė išėjo 1988-ais.)
Bene toliausiai tolstojystės keliu buvo pažengęs mokytojas Balys Dūda (1896–1924): mėgino suburt „humanistų kuopą“, kuri, kaip duchoborai, atsisakytų nuosavybės ir įsikurtų komunoj – gyventų dirbdami žemę ir leistų Tolstojaus raštus. 1921-ais nusižiūrėjo Dabužių dvarą netoli Kavarsko, jau buvo sutvarkę dokumentus. Kai jau entuziastai ketino persikelt į įsigytą dvarą, apylinkėj pasklido kalbos, esą bolševikai tveria kolchozą. Buvo padaryta krata, tarp vieno iš būsimų komunininkų popierių rastas „Gumanistų kuopos įstatų svarstymas“. Pirmasis žodis perskaitytas kaip „komunistų“ ir padarytos atitinkamos išvados: areštuoti trys broliai Dūdos, dvi seserys Garbauskaitės, brolis ir sesuo Jėčiai. Ir tik teisme, pasitelkus advokatus, pavyko įrodyt, kad buvęs užrašytas žodis „humanistų“... Belaukiant teismo, sušlubavo Balio Dūdos sveikata, įsimetė džiova, ir žmogus neilgai trukus mirė. Užgeso ir bene vienintelis bandymas Lietuvoj įkurt tolstojininkų komuną.
P.S. Vienas B.D. straipsnis yra paskelbtas anarchijoj.lt – apie Gandhį, garsiausią tolstojininką (apie žurnalą Meilės keliais daugiau žr. čia – visas pirmas nr. yra).
Dar žr. priedurą prie įrašo po metų.

(145) Dėl juoko: Daukanto ir Valančiaus atvaizdai

Taip, čia (viršuje kairėj) Simonas Daukantas. Tokiu „portretu“ buvo papuošta 1898-ais kun. Antano Miluko JAV, Shenandoah, Pa., pradėtos leist Dirvos pirmoj knygoj paskelbta „Medega S. Daukanto bijografijai“. Kudirka šį savamokslio paišytojo Ratkaus „kūrinį“ įvertino taip:

Pasitaikydavo girdėt įvairius juokus iš to, kad koks mulkis reikalavo pagal aprašymą arba apipasakojimą žmogaus paviršiaus padaryti fotografiją, arba portretą. O štai minėtoje knygoje randame tokius juokus įkūnytus. Pagal pažįstamų pasakojimą padarytas Daukanto portretas! Gaila, kad įkūnijimui juokų parinktas taip didei brangus mums žmogus, kaip S. Daukantas. Jeigu jau neliko tikro portreto, tai būtų užtekę vieno aprašymo paviršiaus Daukanto ypatos. Kam tie juokai? (Raštai, t. II, p. 657)

Jei atmintis nemeluoja, kun. Milukas, nepaisydamas Kudirkos pasišaipymo, šitą Daukanto atvaizdą įdėjo ir į Lietuvišką albumą (1900), regis, net buvo atvirlaiškis išleistas.

Vakar tą Kudirkos pasažą beskaitydamas, iškart prisiminiau šyptelt verčiantį vysk. Valančiaus atvaizdą, kurį užtikau vasarop Lietuvių laikraštį skaitinėdamas žiūrinėdamas (1905-01-20/02-02, nr. 6/7, p. 75, kaip Mečislovo Davainio-Silvestraičio str. apie Valančių iliustracija; žr. dešinėj viršuj). Spėjau, kad tai greičiausiai perpiešinys. Dar kartą pervertęs Vytauto Merkio studiją Motiejus Valančius: Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo (1999) 626 puslapy radau nuotrauką, kurion, manau, ir buvo žiūrėta paišant (žr. dešinėj apačioj).
Beje, šįmet dar vieną nematytą Valančių išvydau (žr. kairėj apačioj) – miško vidury stovinčioj Drungeliškės koplytėlėj. Tas kvietkas ir kolioras na labai jau [...] trenkia.

(87.6) Maironiana

(ζ) Tableaux vivants – vaizduotės atvirlaiškiai su Maironiu

Madame de Genlis (1746–1830) in memoriam (popularność żywych obrazów przypadała na XIX wiek i początek XX wieku; fotografie żywych obrazów były rozpowszechniane w formie pocztówek).

Literatūros ir kalbos XXI tome, skirtame Maironiui, kun. Kazio Žitkevičiaus (1893–1986) atsiminimuose užfiksuotas jo atmintin įstrigęs vaizdas iš Palangos apie 1930–1931-us:

Maironis sėdėjo jūros tilto gale apsuptas savo gerbėjų, kurių dauguma, atrodė, buvo akademinis jaunimas. Apsivilkęs jis buvo ilgu baltu apsiaustu, rankose turėjo lazdą, kurią visuomet imdavo, eidamas pasivaikščioti. Visi ramiai šnekučiavo, gėrėjosi besileidžiančios saulės atspindžiais, banguojančios jūros paviršiumi.
Maironis jūros fone tarp gerbėjų man priminė Fojerbacho paveikslą, kuriame jis vaizduoja Dantę Ravenoje, jūros pakrantėje tarp savo gerbėjų. (p. 471)

K.Ž. prieš akis tikriausiai turėjo Anselmo Feuerbacho (1829–1880) paveikslą „Dante und die edlen Frauen von Ravenna“ (1858; Karlsruhe, Staatliche Kunsthalle; iliustracijai teradau tik fragmentą). Ir visai nesvarbu, kad apsiausto spalvos skiriasi – atmosfera, pati situacija, matyt, sužadino būtent tokią asociaciją.

2012-ieji oficialiai paskelbti Maironio metais (150-osios gimimo metinės). Pagalvojau: o jeigu pagal šį aprašymą sukūrus tableau vivant – vad. gyvąjį paveikslą, nufotografavus ir išleidus atvirlaiškį? Aš tikrai nusipirkčiau.
Vaizduotėj esu sukomponavęs dar vieną:

Laikas: apie 1930-us; vieta: Kaunas, Maironio namų šalia Rotušės vonios kambarys.
25-erių šviesiaplaukė tarnaitė Adelė, nuolat galvojanti apie vienuolyną, ką tik ištrinko artėjančio prie 70-mečio prelato Jono Mačiulio galvą rūtų nuoviromis, numazgojo kojas ir ruošiasi karpyti nagus. Priklaupusios tarnaitės veide atsispindi nuostaba: Maironis (atrodydavęs piktas, veidas vis būdavęs rūstus) šypsosi, nes jau sugalvojo, kaip pajuokaus (tekstas atvirlaišky po gyvuoju paveikslu: „Nekarpyk! Gal reiks, kai numirsiu, į Juozapato kalną lipti, – neužlipsiu.“).

Šaltinis: Adelės Masionytės atsiminimai, užrašyti Dusetose 1967-06-20 (LLTI BR, F11-254). Skelbiant – Literatūra ir kalba, t. XXI: Maironis (1990), p. 552 – Juozapato kalnas kažkodėl virto Juozapo kalnu; beje, XX amžiaus pradžioj buvo mėginta Šatrijai prigydyt Juozapato kalno vardą: ar Maironis juokaudamas ne Šatriją įsivaizdavo? – Kai vidurdieny saulė aukštai / Iš pietų prasijuoks į Žemaičius, / Nuo viršaus Šatrijos išmatai / Nesuskaitomus kryžkelių skaičius. – Bet į Šatriją galima įkopt ir be nagų... Kaip ir į Madvėgalį, kurin šiąvasar lipau.

P.S. Dar viena mintis atėjo galvon svarstant apie būsimuosius Maironio metus: gal kokia kelionų agentūra galėtų parengt turistinį maršrutą, kad būtų galima aplankyt su poeto gyvenimu susijusias vietas? Norinčių pakeliaut, manau, tikrai atsirastų.

(144) Akrostichas kaip denunciacijos priemonė

Gal ir nereikėjo pavadinime tos denunciacijos, būtų užtekę donoso ar įskundimo, bet kad būtent šį žodį mėgo vartot Kudirka, o būtent jo raštus vėl skaitinėdamas ir sužvejojau norimą papasakot nutikimą. Gal kam įdomu bus, nors tai ir joks atradimas. Kad ir kaip, lituanus sum, lithuanice nihil a me alienum puto, pasak Kudirkos.

1895 metais Ūkininko nr. 8, p. 63 Kudirka (pasirašydamas V. Kapsu) užminė mįslę:

Mįslys.
Dievas visad ant lupų, o širdyje velnias;
Akis tuojau užmerkia, išvydusi kelnes;
Vaikščioja atsiplėšus – įžadai mat toki;
Atmintyje tik laiko, kur atlaidai koki;
Tur liežuvį bjauresnį už gyvatės gylį;
Kasdien tupi bažnyčioj, nes tinginį myli.
Atmįki, kas tai butų, jei mįslius mįt moki?

Negalėdamas atmįt, peržvelgk pirmutines kiekvienos eilutės litaras nuo viršaus į apačią ir sudėk iš jų žodį.

Na, nemėgo Kudirka davatkų, labai nemėgo, net siūlė jas visas surinkt ir išplukdyt Amerikon. Esą „[b]ūtų net didelė nauda. Mes atsiliuosuotume nuo draugijos piktšašių, o Amerikoje, kur tinginius moka paverst į darbininkus, gal ir iš mūs valkatų ką gero padarytų.“ (Raštai, t. II, p. 598)
Atsakomojo eilėraščio ilgai laukt neteko – Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoj tų pat metų nr. 11, p. 85 buvo išspausdinta irgi mįslė:

Mįslys.
Kūnas nors silpnas, bet puikybe kaiszos;
Užia galvoje, gal jam protas maiszos.
Dievo nebijo, žmonių nesigėdi
Ir tankei ne savo vežime sėdi.
Retai ir ant sprando kam jis nejoja,
Kaipkada kitiems kelnes nusagioja,
Aprupinęs vieną, tů kitą moja.

Įspekite jus kas-gi cze toks būtų,
Ar-gi „V.K.“ niat į mįslį kliutų?

Šis nepasirašytas Punsko klebono Simono Norkaus (1841–1913) tekstas XIX amžiaus Lietuvių literatūros istorijoj pristatomas labai švelniai: esą jis „atspindi pasaulietinės ir katalikiškos inteligentijos polemikas spaudoje“ (2001, p. 439). Bet kad nelabai panašu į polemiką – konkretaus asmens, kurio pavardė „paslėpta“ akrostichu, suniekinimas, ir tiek. Na, ad hominem tai ad hominem, bet tikrosios pavardės nurodymas net pariebintai, paskutinėj eilutėj prirašant dar ir vardo pirmą raidę, – čia jau rimčiau (litera docet, litera nocet). Turint galvoj tai, kad už bendradarbiavimą lotyniškom raidėm leidžiamoj spaudoj grėsė realios bausmės, šitas akrostichas laikytinas skundo atitikmeniu, o ne polemika. Todėl visai suprantama Kudirkos reakcija, užfiksuota „Tėvynės varpų“ skilty (Varpas, 1895, nr. 12):

Būčiau neteisingu žmogum, jeigu, minėdamas apie denunciacijas ir žandarus, nepaminėčiau tūlo lietuviško laikraščio, kuris denunciaciją puošia net poezijos apdarais. Apoteoza denunciacijos rado sau priderančią vietą! Džiaukis, Jeruzalem! Eiliuotą denunciaciją (kiek ji teisinga, tai kits klausimas) parašė, matoma, davatkų „obliubenčius“ (jaunikis), ir tas dalykas mus pamokina, kad būtume atsargesni su ypatomis, ieškančiomis įkvėpimo pas davatkas. O žmonės, žmonės! kaip jums kerštas aptemdina protą ir apmarina sąžinę! (Raštai, t. II, p. 606)

P.S. (2016-01-18) Šiandien LLTI bibliotekon atkeliavo Simono Norkaus Rinktiniai raštai, išleisti pernai Punske. Atsiverčiu, ogi ten, p. 36–38, šitas tinklaraščio įrašas perspausdintas; gaila, kad autorystė net kriptonimu —vg— nenurodyta; labiau gaila, kad citatos „suredaguotos“ (nebūčiau leidęs taip elgtis, jei kas būtų kreipęsis dėl perspausdinimo).

(143) Pastaba Vytauto Merkio atsiminimų paraštėj

Akademiko Merkio pernai pasirodžiusios Atminties prošvaistės – viena įdomiausių pastarojo laiko atsiminimų knygų. Apskritai iš profesijos istorikų atsiminimai ypač įdomūs, nes dažniausiai į tai, kas prisimenama, dar pažvelgiama ir tyrėjo akim – tokie lyg ir tyriamieji atsiminimai išeina.
Prieš įgrūsdamas knygą lentynon, noriu užfiksuot vieną pastabą, kuri gal ką paskatins dar pasiknaisiot.

Atminties prošvaisčių 330 puslapy Vytautas Merkys prisimena „ne itin pavykusį bendravimą“ su Zenono Ivinskio našle Paulina Ivinskiene. Esą kai per prel. Paulių Jatulį paprašęs leidimo perspausdint 1978-ais Romoje išėjusią Ivinskio Lietuvos istoriją (iki Vytauto Didžiojo mirties), nekilę jokių problemų (knygos fotografuotinis leidimas išėjo 1991-ais). O derybos dėl Ivinskio dienoraščio išleidimo baigęsi nesėkmingai:

Dienoraščio [1918, 1928–1940] rankraštis saugomas Vilniuje, Martyno Mažvydo bibliotekoje [F29]. Mūsų [t.y. Lietuvos istorijos] instituto mokslinė bendradarbė Regina Laukaitytė rankraštį perrašė mašinėle ir ėmėsi rengti spaudai. A. Eidintas 1989 m. pavasarį važiavo į Boną ir Paryžių. Sutarėme, kad vieną mašinraščio egzempliorių nuveš Ivinskienei ir gaus leidimą publikuoti. Ji uždraudė ne tik spausdinti, bet ir naudoti moksliniuose darbuose.
1993 m. Vilniaus universitetas rūpinosi paminėti Z. Ivinskio gimimo 85-ąsias sukaktuves. Šia proga į Vilnių atvyko ir Ivinskienė. Ją į profesoriaus gimtinę ir Plungę, kurios bibliotekoje turėjo įvykti konferencija, vežė Z. Ivinskio brolio sūnūs. Priėmė ir mane, nes Plungėje turėjau skaityti pranešimą. Kelias ilgas, laiko daug. Ėmiau Ivinskienę vėl kalbinti, kad netrukdytų vyro dienoraštį publikuoti. Mane parėmė ir minėti brolio sūnūs. Ivinskienė užsispyrė – ne ir ne. Sakė, kad kompromituos patį autorių, ją ir jų sūnų, kai kuriuos įžymius prieškario Lietuvos žmones.

Taip ir baigiasi knygoj atsiminimų epizodas, susijęs su Zenono Ivinskio dienoraščiu.
Tiek težinodamas, gali tik spėliot, kodėl tokia užsispyrusi buvo Paulina Ivinskienė. Negi taip kardinaliai skyrėsi istorikų (kad ir paties prof. Merkio, aišku, skaičiusio mašinėle perrašytą dienoraščio tekstą) ir našlės požiūris į tai, kas ten parašyta: reikia paskelbti vs nevalia net cituoti mokslo darbuose? Jeigu ten prirašyta visokių intymybių ar kokių kitų neviešintinų dalykų, negi istorikai tokie jau nesupratingi būt buvę?
Drįstu spėt, kad Ivinskienės griežtąjį „ne“ nulėmė ne taps dienoraščio tekstas, o tai, kaip vienąkart buvo pasielgta su tuo dokumentu – paskelbiant jo ištraukas 1960-ais Tiesoje (šį įvykį ir norėčiau užfiksuot).
LKP CK biuras 1959-11-05 priėmė nutarimą „Kontrpropagandos klausimu“. Esą „tikslinga suaktyvinti kontrpropagandą prieš užsienio vedamą ideologinę kovą“. Antanas Barkauskas (LKP CK), Boleslovas Baranauskas (LSSR Mokslų akademijos redakcija archyviniams dokumentams skelbti), Jonas Januitis (LSSR radijo komitetas), Alfonsas Randakevičius (KGB) ir kt. buvo įpareigoti parengt priemonių planą. Greičiausiai tada ir buvo prisiminti 1949-ais iš Ivinskio uošvės perimti rankraščiai, tarp jų ir minimasis dienoraštis.
Tiesoje 1960-03-31—04-06 (nr. 76–79, 81; nr. 80 neliko vietos, nes teko įdėt Chruščiovo kalbų per Prancūzijos TV [04-02] ir Maskvos darbo žmonių mitinge [04-04] paklodes) pasirodė Zenono Ivinskio dienoraščio ištraukos, pavadintos „Kaip jie patys apie save kalbėjo“ ir palydėtos tokia įžanga:

Dokumentai atskleidžia tikrąjį lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų veidą, parodo juos, kaip buržuazijos siaurų klasinių interesų gynėjus, savo tautos nacionalinių interesų išdavikus.
Štai buržuazinio istoriko, vieno iš krikščionių demokratų partijos veikėjo, klerikalinio laikraščio „XX amžius“ bendradarbio Zenono Ivinskio dienoraštis, rašytas 1938–1940 metais. Dabar Z. Ivinskis gyvena užsienyje ir gana aktyviai su kitais buržuaziniais nacionalistais šmeižia Tarybų Lietuvą, dažnai liaupsindamas vadinamosios „nepriklausomybės“ laikotarpį. Bet dienoraštyje, kurį jis rašė sau, Ivinskis parodė visos eilės savo sėbrų veidą ir kartu buržuazinės santvarkos Lietuvoje puvimą.
Dienoraštyje atskleidžiama, kaip opoziciją vaidinusios krikdemų (krikščionių demokratų) ir valstiečių liaudininkų partijos stiprėjančios liaudies masių kovos akivaizdoje sudarė bendrą „žygininkų“ frontą ir atvirai pasuko į fašizmą. Kartu ir pats Z. Ivinskis atskleidžia save kaip hitlerininkų tarną ir pašlemėką. (1960-03-31)

Perskaičiau, kas buvo skelbta Tiesoj. Pirma, akivaizdu, kad ištraukta tik tai, kas galėtų būt naudinga kontrpropagandai; antra, dienorašty fiksuojama ne tik faktai, bet ir nuogirdos apie galimas tautininkų valdžios pinigines machinacijas, nekokios nuomonės apie kai kuriuos mokslo ir politikos žmones, – tiesiog opoziciškai valdžios atžvilgiu nusiteikusio aktyvaus žmogaus kasdieniai užrašai sau. Objektyviai žvelgiant, skebtini praėjus gerokam laiko gabalui po rašiusiojo mirties (Ivinskis mirė 1971-ais, taigi apie kokius 1990-us juos skelbt tikrai būt buvę galima).
Bet: šitos dienoraščio ištraukos buvo paskelbtos jų autoriui gyvam esant, aišku, net neklausus kokio nors leidimo (tuolaik juokingai atrodė net pati tokia mintis; kokia kontrpropaganda, jei prašoma leisti?), gyvi buvo ir dauguma dienorašty minimų asmenų. – Šlykščiau pasielgt vargu ar bebuvo įmanoma.
Deja, neturiu laiko pasiaiškint, kaip išeivijoj buvo reaguota į šią dienoraščio publikaciją (kad buvo – neabejotina). Ar galėjo būt taip, kad po šitos publikacijos pats Zenonas Ivinskis bent jau žmonai persakė savo valią: neleist jo niekada spausdinti? Galėjo.
Taigi: manau, kad būtent toji 1960-ų publikacija ir jos sukeltos visokiausios komplikacijos buvo pagrindinė priežastis, kodėl Paulina Ivinskienė kartojo „ne ir ne“.

(142) Dėl juoko: į pagalbą teisingosios šeimos koncepcijos kūrėjams

Radau Juozo Kėdainio „Kolūkio arklininkui“ (apie jį žr. 74 įraše) žmoną – Veros Muchinos „Valstietę“ (1927, bronza).

Manau, puiki šeima bus – vedanti bendrą namų ūkį, be to, kadangi žmona 30 metų vyrėlesnė, tai ir motiną atstos.

Pro patria, draugai!

(141) Nobelio taikos premija: nuo prezidento prie disidento

Šiandien kam nors bus įteikta disidentui Liu Xiaobo už „ilgą ir neprievartinę kovą dėl pagrindinių žmogaus teisių Kinijoje“ paskirtoji Nobelio taikos premija. Nei paties laureato, nei jo žmonos iškilmėse nebus. Valdžia neišleido.
Važiuodamas darban dar kartą permečiau akim paskutiniam Kultūros barų numery esančias Almanto Samalavičiaus pastabas 76-ojo Tarptautinio PEN klubo kongreso paraštėse.

Kalinamų rašytojų komiteto posėdžiuose nemažai kalbėta apie Kiniją. Buvęs kinų PEN centro vadovas Liu Xiaobo savo šalyje tapo kovos už laisvę ir demokratiją simboliu, kaip kadaise Jungtinėse Valstijose Martinas Lutheris Kingas. […] Kinų egzilio rašytojai, nepriklausomo kinų PEN centro nariai pasakojo kolegoms apie specifinę praktiką – paprastai šioje šalyje asmenis, įtariamus disidentine veikla, policija iš pradžių pakviečia „puodelio arbatos“. Tai pirmas aiškus signalas, kad esi patekęs į valdžios nemalonę ar spectarnybų akiratį. Tokių kvietimų pastaruoju metu tiek daug, kad nepakviestieji jaučiasi įsižeidę, – ironizavo kinų rašytojai. (KB, 2010, nr. 11, p. 35).

Skaitydamas pagalvojau: nieko naujo – KGB irgi dažniausiai pradėdavo pakviesdamas pasikalbėt. Bet ne tai norėjos užfiksuot. Pernai, kai ši premija buvo paskirta Barackui Obamai, pagalvojau apie jos skyrimo principus. Apskritai skirt taikos premiją valstybės vadovui, kuris dažniausiai yra ir ginkluotųjų pajėgų vadas, gryniausias nesusipratimas. Bet ir šįmet kilo abejonių. Didžiausios pagarbos vertas Liu Xiaobo, bet jo kovos tikslas – laisvė, o ne, pvz., Kinijos demilitarizacija. (Laisvės ir taikos santykiai būtų atskira verta apmąstyt tema; kas, pvz., turima galvoj sakant: „Лишь бы не было войны“?)
Pernai peržiūrėjau visus laureatus, pradėdamas nuo pirmojo (1901) – Frédérico Passy. Tikrai daug, retrospektyviai žvelgiant, vertų būtent taikos premijos:

According to Nobel’s will, the Peace Prize is to go to whoever ‘shall have done the most or the best work for fraternity between nations, for the abolition or reduction of standing armies and for the holding and promotion of peace congresses’.

Nors kai kurie komiteto sprendimai, dabar jau aiškiai matyt, buvo nulemti politinės konjunktūros (kad ir skirt 1994-ais premiją Arafatui, Peresui ir Rabinui).

foto iš einestages.spiegel.de

O didžiausias atradimas buvo 1935-ų laureatas Carlas von Ossietzky (1889–1938) – tikras pacifistas, nacių įkalintas koncentracijos stovykloj (viena iš publikacijų apie jį yra čia; be to, prisimenamas ir šįmet, nes ir Ossietzkiui, ir Liu Xiaobo valdžia neleido atvykt atsiimti premijos).
Vėliau ir vienam vilniškiam leidiny radau jam skirtą publikaciją – nepasirašytą nekrologą, kurio epigrafu pasirinkta (iš atminties cituojama) Mickevičiaus eilutė: „Hańba ludom, co własne mordują proroki!“:

Mirė žmogus, kuriame įkūnytas taurus idealas: plieno valios, nepaperkamo ir nepalaužiamo žmogaus idealas.
Karo metu ginklu rankoje grūmėsi už tėvynę, po karo – kaip pacifistas ir demokratas – kovojo savo talentinga plunksna ir aštria inteligencija.
Taika žemėje – sena, kilni idėja. „Nie wieder Krieg!“ Šį obalsį skelbė Ossietzky visur [...].
Iki paskutiniųjų dienų skelbė artėjantį pavojų ir rodė išeities kelią. Iš kovos lauko niekad nebėgo. Galėjo išvengti kalėjimo. Turėjo progos užsienin bėgti. Nebėgo. Kaltinamas – pats kaltino. Grandys minčių nesukausto.
Trečiajam Reichui atėjus – Ossietzkio gyvenimas – dar didesnė skriauda ir kankynė. XX amžiaus barbarija meta jį reprezentacinėn III-jo Reicho įstaigon – koncentracinėn stovyklon. Jau ir taip silpna sveikata visiškai palūžta. [...]
Vokiečiai! Tą kilniąją galvą turėjot saugoti prieš skriaudą, apvainikuoti ąžuolo lapais ir alyvų šaka – o pardavėt samdinio batams. Palikot pranašą, bet tas pranašas liko jums ištikimas.
Miegok ramiai, kilnusis Ossietzky. Tavo Vokietijai saulė išauš. Išauš ji pasauliui, kuriam kantriai ir sąžiningai kietą, karčią, apjakusią dirvą arei – iki sutemai. Tavo vardas – malda žmonių lūpose. Ji padės gėdą nušluostyt nuo žemės, ji padės sutrinti tamsos viešpatavimą.
Ossietzky gyvena. (Piūvis: Vienkartinis dailės ir literatūros leidinys, 1938, p. 34; vienas iš rimčiausių kandidatų į šio nekrologo autorius ar tik nebus poetas Juozas Kėkštas?)

Beje, Nobelio premiją paskyrus Ossietzkiui, Hitleris 1937-01-31 išleido įsaką, draudžiantį vokiečiams ateity turėt reikalų su ta premija. (Daug apie visokias su Nobelio premija susijusias kontroversijas pripasakota čia.)

 P.S. Tikriausiai ir jūs dar prisimenat, kad Sąjūdžio laikais per protestus prie Sovietų Sąjungos karinių įgulų galėdavai pamatyt ne tik plakatus „Red army go home!“, bet ir bent vieną vėliavą su pacifistų ženklu; buvo pakalbama apie Lietuvą kaip demilitarizuotą valstybę; net vienoj nuotraukoj iš Žaliųjų surengto piketo prie Ignalinos AE atsimenu matęs plevėsuojant vėliavą su taiką simbolizuojančiu ženklu. Ar Lietuvoj bėr nors vienas pacifistas? Tas, kuris prieš karą iš principo, o ne tik todėl, kad užpuolama šalis, kuri tau patinka (pvz., Gruzija)? Ar kas iš idėjos protestuoja prieš ketinimą statyt naują AE? Nežinau, nemačiau, negirdėjau.

P.P.S. Viena didžiausių šios vasaros staigmenų ištiko grįžtant į Vilnių – stabtelėjus pailsėt prie Kurėnų ežero prieš Ukmergę. Tarsi iš praėjusio amžiaus šešto ar septinto dešimtmečio dangaus nesileidęs pasirodė tas autobusiukas. Juo keliaujantieji tikriausiai buvo nuėję pavalgyt, bet kaip juos pavadinus sugalvojau bemat: pacifistai iki kelnaičių.

(140) Lietuviškų istorinių anekdotų pradžia

Linas Poška vakar iš savo raštų skrynelės ištraukė ir tinklaraštin įdėjo pluoštą dar priešsąjūdiniais laikais sukurtų istorinių anekdotų. Prisimenant tą metą, kai jie buvo spausdinami Lietuvos pionieriuj, dzingtelėjo: ar ne šituos tekstus reiktų laikyt žanro pradžia?
Taip, kai kurie Gintaro Beresnevičiaus (sukaupti Pabėgusio dvaro I daly) ar Palemono Dračiulos (= Eligijaus Railos; rink. Atminties kriaukšlės, Naujojo Židinio-Aidų „Užsklandoj/Atsklandoj“ tebespausdinami) dalykai gal ir labiau vykę, šmaikštesni, elegantiškesni, bet jie jau radęsi kitais laikais.
Ir vis tiek, manau, kalčiausias Charmsas, literatūrinius anekdotus apie Puškiną, Tolstojų, Dostojevskį etc. kūręs. Vytas V. Landsbergis galėtų paliudyt. O kas galėtų paneigt?

(139) Dėl juoko: kaip norėjau paaiškint, kas tai yra tekstologas

Kolegės D.M., komentavusios tinklaraščio 105 įrašą apie mūsąją kritiką, priremtas prie sienos: „Taigi ir tamstą patį [...] dažnai tituluoja kritiku. Negirdėjau, kad labai priešintumeisi. Tai kur Tavo kritiškos ar tiesiog sudirbančios niekalą recenzijos?“, – virtualiai raudonuodamas prisipažinau: „esu bailys, o ne kritikas“.
Kas beliko? LLE įpirštas tekstologas? (Juk turi vadintis kaip nors, jei to ir nenori; jei su tekstologu neišdegs, beliks traukt iš užančio paskutinę pažymą: rankraštininkas.)
Vargu ar ką patenkintų enciklopedinis paaiškinimas, esą tekstologas – tas, kuris aiškinasi įvairiausių raštijos rūšių ir žanrų tekstų genezę, istoriją, autorystę, autentiškumą, siekia nustatyt jų kanoninę formą, suka galvą, kaip, kokiais principais vadovaujantis juos skelbt atsižvelgiant į adresatą. — Nepadės, jei mesi ant stalo vienintelį kozirį, esą tave cituoja pats Paulius Subačius studentų študijuojamoj Tekstologijoj (2001, p. 58). Pagyrūnas, ir tiek.
Reikia pavyzdžio, vaizdžiai parodančio, kaip tekstologo galva veikia. Ką gi, sukonstravau. Atrodė gan įspūdingai.
Pasakojimas galėtų prasidėti taip: tekstologas, skaitydamas Marcelio Prousto Kalinės vertimą lietuvių kalbon, turėtų suklust toj vietoj, kur pasakotojas Albertinai aiškina apie Dostojevskio kūrybą ir, be kita ko, išpyškina tokią anojo personažų eilę: visi tie Lebedevai, Karamazovai, Ivolginai, Segrevai [etc.]. (Deja, kai pamėginau rast namie pačią knygą, kad sužvejočiau tikslią citatą (ji turėjo būt į romano pabaigą, dešiniojo puslapio viršuj), prisiminiau: taigi paskolinau Kalinę vienai Prousto gerbėjai. Bet negi tai sustabdys įsibėgėjusią mintį?)
Taigi, tekstologas, skaitydamas tą pavardžių virtinę, kaip minėjau, turėtų suklust: pala, Segrevas? Kas per vienas? Broliuos Karamazovuos tokio personažo tikrai nėra; pasikapsčius paaiškėja, kad apskritai tokio Dostojevskis nėra sukūręs. Korektūros klaida? Vertėjas pripainiojo? Pasirodo, ne:

Tous ces bouffons qui reviennent sans cesse, tous ces Lebedev, Karamazov, Ivolguine, Segrev, cet incryable cortège [etc.] (La Prisonnière [Marcelio Prousto raštų 5 t.], Flammarion, 2000, p. 365–366).

Rusiškai Segrevo apskritai nebūta, bet yra Snegiriovas Broliuos Karamazovuos. Greičiausiai šitą personažą ir turėjo galvoj Proustas. Iš tokios išvados tekstologui turėtų kilt kitas klausimas: o kaip Prousto tekste atsirado tas Segrevas? Galimi atsakymai:

vaizdas iš fr.wikipedijos

a) La Prisonnière buvo išleista jau po Prousto mirties, 1923-ias, taigi autorius korektūros nebeskaitė. Tekstas spaudai rengtas iš rašytojo iki paskutinių gyvenimo dienų taisinėto mašinraščio: visai galimas daiktas, kad suklydo mašininkė, o autorius (kaip ir leidėjai) tos korektūros klaidos nepastebėjo. Jei suklydo mašininkė, ar galima jai priekaištaut žinant, kaip atrodė Prousto rankraščiai (žr. dešinėj)?
b) O gal Prousto skaitytam Dostojevskio Brolių Karamazovų vertime į prancūzų kalbą Snegiriovas jau buvo virtęs Segrevu? O gal tokia pavardės forma jam įstrigo atmintin žiūrint Karamazovų inscenizaciją?

Kaip, kada ir kodėl Prousto romane atsirado Segrevas? – klausimas, į kurį atsakymo turėtų ieškot tikrasis tekstologas. Toks jo darbas. (Ir tai turėjo būt paskutinis šio įrašo sakinys prieš P.S.)
Kai pagaliau grįžo paskolintoji Kalinė (versta Petro Bieliausko ir išleista 1998-ais) p. 303 suradau citatą, kuria turėjo prasidėt šis pasakojimas:

Ir vis dėlto jis [= Dostojevskis] didis kūrėjas. Atrodo, kad savo aprašomą pasaulį yra iš tikro sukūręs. Visi tie nuolat pasirodantys juokdariai, visi tie Lebedevai, Karamazovai, Ivolginai, visa toji neįtikėtina procesija susideda iš fantastiškesnių būtybių nei tos, kurias matome knibždant Rembranto „Naktinėje sargyboje“.

Še tai tau! O Segrevo vertime nelikę. Greičiausiai vertėjas, pats rengęs ir komentarus, suprato, kad tas Segrevas – nei šis, nei tas, kad tokio Dostojevskio kūryboj nebūta, o kaip paaiškint – nepatarė ir akademinio La Prisonnière leidimo rengėjai. Kas liko? Išgnybt tą asmenvardį iš vertimo, ir rami galva, tuolab kad sakinio prasmė lieka praktiškai tokia pati. (Bet ši versija – tik spėjimas.)

P.S. Jei skaitydami ėmėt įtart, kad —vg— negali būt jau toks geras tekstologas, tai belieka tik patvirtint jūsų įtarimą: taip, šitą pavyzdį sukonstravau, be kita ko, pasiskaitęs straipsnį „Текстология как история мысли и общественная педагогика“.

(138) Tarp kitko: apie balsą

foto iš rosbalt.ru

Šiandien laidojama poetė Bella Achmadulina (mirė 11-29). Šios dienos Literatūroj ir mene ją pažinojęs Vladimiras Tarasovas:

Tai buvo bekompromisė kovotoja už Rusijos ir visų kitų okupuotų respublikų laisvę nuo bolševikų, nuo 1960 metų dariusi didelę įtaką jaunimui.

Kai vėlų pirmadienio vakarą per Svobodą išgirdau žinią apie jos mirtį, pirmiausia prisiminiau balsą, intonaciją. Nepatingėjau iškart pasitikrinti, ar neklystu. Ne, būtent TAI prisiminiau. Beje, toks pat senas kaip aš rusų prozininkas Igoris Jarkevičius savo tinklaraščio įrašą pavadino „Нe стало Беллы Ахмадулиной. Не стало одного из самых ярких советских голосов“ ir pradėjo taip:

Советский голос все время воскресает, как Иисус Христос на Пасху.
Уже не двигается советское тело. Уже растаяло советское коллективное бесознательное. Я уже не помню советские взгляды. Не чувствую советские запахи. Не смогу повторить советские жесты. Постепенно забываю советские тексты. Они уже все где-то далеко. Но слышу все советские голоса. Они никуда не уходили. Они всегда рядом. Они стали вечным эхом совка. Советский голос не сдается. Советский голос звучит и звучит.

Tolesni svarstymai apie sovietinį balsą irgi verti dėmesio (ne mažiau, kaip ir apie sovietinį grožio supratimą).
Keistas dalykas: Achmaduliną visada prisimindavau išgirdęs, kaip savo poeziją skaito Tautvyda Marcinkevičiūtė; ir prisiminsiu.
P.S. Sunkiausiai suvokiama dilema rusų literatūros istorijoj: ar moteris rašytoja dar tik поэтесса („Москва прощается с поэтессой“), ar jau поэт („чудесный поэт, земля ей пухом“)?